Dabartinė Homeopatija

Tiek savo kolegas, tiek pacientus kviečiu į pačią įspūdingiausią homeopatinę kelionę link aukščiausios potencijos, Sveikatos, Savęs pažinimo ir realizacijos.

Dabartinė Homeopatija užbaigia tai, ką pradėjo S. Hahnemann ir ankstyvieji meistrai. Čia gaunat raktus nuo trūkstamos pusės – ir atrandat metodo bei Savęs pilnatvę. Nelieka nė vieno neatsakyto klausimo – tik visiškas aiškumas. Ir nuo čia prasideda tikroji Homeopatijos praktika.

Homeopatams nelengva tai pripažinti, tačiau Homeopatijai nuo pat pradžių kažko trūko. Taip, netgi tai idealizuojamai klasikinei. Mažų mažiausiai dviejų dalykų:

1. Lėtinių ligų problema

„Net kai lėtinės ligos būdavo gydomos tiksliai pagal Homeopatijos meną, kaip kad jis buvo suprantamas, pradžia būdavo žadanti, tąsa – ne tokia palanki, baigtis – beviltiška.“

S. Hahnemann Lėtinės ligos

S. Hahnemann visą likusį gyvenimą ieškojo rakto į lėtinių ligų gydymą. Įprastą simptominį vaistų skyrimą jis matė kaip „beviltišką“: netgi tinkamai parinkus vaistą, liga vis vien progresuodavo.

Ieškodamas išeities pradininkas išbandė dvigubus vaistus, olfakcijos metodą, LM potencijas, daug vilčių dėjo į miazmų teoriją… Bet vis ne tai…

O pasirodo, tikrąjį autentišką homeopatišką raktą S. Hahnemann nešiojosi kišenėje nuo pat pirmojo China officinalis pruvingo! Nieko nereikėjo išradinėti naujai. Trūko taip nedaug: grįžt į ištakas ir pažvelgt šviežiu žvilgsniu – pamatyt, kuo skiriasi dozių ir potencijų pruvingai. Tik tiek.

Pasirodo, potencijų pruvingai – tai taip ilgai ieškoti „vaistai“ lėtinėms ligoms. Tereikia išsiaiškinti pačią esmę – tiek pruvingų, tiek potencijų. Jei trumpai – dozės sukelia vaisto simptomus, o potencijos atskleidžia tai, kas paslėpta mumyse pačiuose.

Potencijų pruvingai reikalauja kitokio priėjimo, kitokios metodologijos, specialaus savanorių pasiruošimo. Tai ištisa neaprėpiama iki šiol homeopatų netyrinėta žemė. Čia susiduriam su klausimais, kurie homeopatams iki šiol netgi neiškilo:

• Kaip parinkt vaistą giliausiai ir intensyviausiai pruvingo patirčiai?
• Kaip pradėti ne nuo simptomų (lėtiniais atvejais jie neryškūs ir nesvarbūs), o nuo visumos – tam tikro jutiminio landšafto, kuris kažką slepia savyje?
• Kaip atpažinti ir pradėti darbą nuo to, kas dar iki simptomų?
• Ką mes dar galime patirti apart pojūčių? Kas už jų?
• Simptomai/pojūčiai kažkame atsiranda. Kame?
• Kaip išmokti klausytis, kaip atpažinti gyvastį ir Gelmę?
• Kaip adresuoti Potencialą, t.y. tai, kas dar neišreikšta, paslėpta?
• Kaip iškelt į paviršių, atskleisti tai, kas paslėpta mūsų pačių (ne preparatų!) gelmėse?
• Kaip netgi susidūrus su patologija, išlaikyti žvilgsnį nukreiptą į Sveikatą?

Žr. straipsnių nuorodas žemiau. Jei neužteks jų, išsamesnę informaciją rasite angliškoje tinklapio versijoje.

2. Veikimo mechanizmas

Kitas dalykas, kurio S. Hahnemann ieškojo visą gyvenimą – tai potencijų veikimo mechanizmas. Pradininkas į tai dėjo daug vilčių: neveltui šiuo klausimu užbaigė savo „Gydymo meno Organoną“.

Taip, kaip S. Hahnemann kažko tikėjosi iš galvanizmo bei mesmerizmo (žr. paskutinius „Organono“ paragrafus), taip šiuolaikiniai homeopatai panašiai kažko tikisi iš kvantinės fizikos ar sistemų teorijos. Homeopatai jau daugybę metų viliasi, kad bus aptiktos iki šiol mokslui nežinomos jėgos, sąveikos, mechanizmai, kurie paaiškins potencijų veikimą.

Galiu jus užtikrinti, kad taip nenutiks. Nes, pasirodo, tai nei veikimas, nei mechanizmas. Kažkas kokybiškai kita. Kažkas daugiau ir gražiau. Ir tuo pačiu per arti, kad pamatytume. Sakykim, tai labiau subjektas, nei objektas.

Išsiaiškinti tai – reiškia atskleisti didžiausią Gyvenimo ir Visatos paslaptį, aptikti visa ko Šaltinį, Visumą. Sveikatos Šaltinio aptikimas radikaliai pakeičia mūsų santykį su gydymu, pacientais – realiai su viskuo, netgi savimi. Galima sakyt, čia atsiskleidžia pati mūsų Esatis, Būtis ir aiškiai pasimato paties Gyvenimo „mechanizmas“.

Galima sakyt, čia aptinkam tą alchemikų Filosofinį Akmenį, įgalinantį pasigaminti gyvybės eliksyrą ir paversti bet kurį metalą Auksu. Argi ne nuostabu, kad tai, ką senovės alchemikai slėpė už savo simbolių, šiandien tampa akivaizdu ir pasiekiama per Dabartinės Homeopatijos praktiką?!

Pilnatvė

Dabartinė Homeopatija jums siūlo dabartinį kelią (sistemingas praktikas, priemones, metodologiją bei savotiškus žemėlapius), vedantį prie atsakymų į visus klausimus, kada nors kilusius homeopatams. O taip pat – į visus, kurie kada nors iškils.

Tie atsakymai – ne teoriniai. Tai nieko bendra neturi su homeopatų iki šiol taip mėgta filosofija. Ironiška, bet tikrieji atsakymai visiškai negarantuoja visuotinio pripažinimo ir triumfo, ko homeopatai taip tikisi. Mat, visa esmė čia – patyrime. Visi šitie dalykai gali tapti akivaizdžiais: ne teoriniais, o praktiškai patiriamais, pilnai išgyvenamais dabarties momente – čia ir dabar. Tiek pilnai, kad taptų Jūsų pačių dalimi.

Kviečiu į tokią beprotiškai spalvingą ir intensyvią homeopatinę kelionę – išgyventi, patirti visa tai kartu:

1. Pradžiai grįžt prie ištakų ir naujai atrasti pruvingus

Senasis klasikinis formatas buvo pritaikytas dozėms. Dabartinis formatas – potencijoms. Skirtumas tarp šių dviejų – daugiau nei milžiniškas. Čia kryptys – diametraliai priešingos.

• Dozių pruvingai – skirti subjektyviam vaistų tyrinėjimui savo vidinėje laboratorijoje. Savotiška individualizuota toksikologija, kur medžiagos poveikis aprašomas iš vidaus, iš pirmojo asmens perspektyvos: labiau mūsų pačių pojūčiais nei objektyviais požymiais.
• Potencijų pruvingai – apie mus pačius, o ne apie vaistus! Kuo aukštesnė potencija, tuo mažiau vaisto. Potencijas naudojam tyrinėt savo gelmėms, savo potencialui – aptikti ir iškelti į paviršių seniai užmirštiems arba dar neatrastiems savo pačių panašiems aspektams. Sakykim, potencijos skirtos tyrinėti pačią mūsų vidinę laboratoriją: aptikti ir išskleisti visą jos potencialą. Matot, kiekvieno mūsų vidinė laboratorija jau pilnai įrengta, tik dauguma įrengimų dar neatrasti, dar nežinom jų paskirties, galbūt jie dar reikiamai nesuinstaliuoti, nesukalibruoti…

Jei didinant dozę auga vaisto stiprumas, tai su potencijomis atsiveria gelmė – mūsų pačių potencialas. Ypač kai 1) išmokstam klausytis ir 2) parinkti preparatą giliausiai patirčiai. Tuomet viskas vyksta dabar. Čia. Iškart, nieko neatidedant ateičiai. Tuomet nepriklausomai nuo proceso gylio tokie dabartiniai pruvingai užtrunka iki 15 min. (vietoje klasikoje įprastų savaičių ir mėnesių).

„Taip atidžiai stebėdamas save jis taps geru stebėtoju – įgūdis, be kurio joks gydytojas negali leisti sau apsieiti. Joks kitų stebėjimas savo įdomumu nė iš tolo neprilygsta savęs stebėjimui. […]

Tokių nepaprastų stebėjimų dėka, jis išsiugdys supratimą apie savo jautrumą, mąstymo būdą ir jausmus – kas yra visos tikros išminties pagrindas γνῶθι σεαυτόν [pažink save].“

S. Hahnemann „Organonas” §139 išnaša – apie pruvingus, kuriuos homeopatas atlieka pats su savimi

Tokie pruvingai ne tik kad integruojami į konsultavimo procesą, bet visų pirmą tampa itin efektyviu įrankiu savęs ir pacientų pažinimui.

Atrodytų, per pruvingus turėtume mokytis klausytis preparatų – bet realiai čia mokomės jausti, pažinti save ir kitus per gryną tiesioginį patyrimą.

Su Dabartine Homeopatija pirmąsyk Homeopatijos istorijoje pas mus atsiranda sisteminga praktika – kasdienės treniruotės, bendros klausymosi sesijos, skirtos dėmesingumo lavinimui. Mokomės atkreipti dėmesį į pojūčius: juos atpažinti, stebėti jų dinamiką ir gylį.

Panašiai kaip sporte ar muzikoje čia mes augam per praktiką. Teorija, žinios, įgyjamos skaitant knygas ar klausant paskaitų čia tampa mažai reikšmingos. Visa praktika – apie dėmesį. Seminarai tampa praktinėmis sesijomis su trumpu teoriniu įvadu. Sakykim, 1 dalis teorijos ir 9 dalys praktikos.

Su laiku preparatai tampa 100% patiriamais, o konsultavimo procesas, kaip ir visas gyvenimas ima vykti nebe mintijant galvoje, o Širdyje, t.y. aiškiame suvokime, pilnai išjaučiant, atpažįstant, realiai stebint, o ne tik numanant.

Pereidami per tūkstančius pruvinginių patirčių kasmet mes ne tik išmokstame jausti, bei „išsiugdom supratimą apie savo jautrumą, mąstymo būdą ir jausmus“. Ir šitas S. Hahnemann „pažink save“ – pasirodo, dar tik pusiaukelė.

Išmokę stebėti (kitaip „klausytis“) patiriam tūkstančius įvairiausių pojūčių, emocijų, minčių paternų, gyvenimo situacijų – ir vieną dieną pabandom pažvelgt į patį stebėjimo procesą.

Iš čia aptinkame savotišką tornado akį: viduryje šito gyvenimo verpeto, pačiam jo centre aptinkam ramybės zoną, kurioje ramu ir, atrodytų, nieko nevyksta.

2. Gelmė

Ir tik nuo čia jau galima nerti į pačią Gelmę – į patį patyrimo procesą – iki pat aukščiausios potencijos, iki visiško skaidrumo, kur pasimatys, kaip padaryta ta mūsų vidinė laboratorija, kaip ji funkcionuoja, ir viskas taps iki galo aišku.

SAVĘS PAŽINIMAS – pilnas žinojimas to, kuo nesi. Toks žinojimas pasiekiamas ir baigtinis. O atskleidimui to, kas esate – nėra galo. Kuo daugiau atskleidžiat, tuo daugiau dar lieka atskleisti.

Nisargadatta

Tai vėlgi nebus greitas procesas – kryptis labai neįprasta. Mažų mažiausiai dar keli metai kasdienių praktikų, einant vis gilyn, panyrant į vis gilesnius ramybės lygmenis. Kol aptinkam Absoliučią Tylą kaip Savastį.

Tylos neįmanoma patirti. Ji – Šaltinis. Subjektas. Sąmonė. Iš Jos ir Joje vyksta patyrimas.

Susitikime su Tyla viskas tampa ta Tyla. Nebėra nei objektų, nei subjekto. Nebėra detalių, tik Visuma grynu pavidalu (tiksliau – be jo). Viskas tampa Skaidru.

Taip, ši kelionė ilga. Bet juk jūs ir nemanot, kad bet ką paversti Auksu (Savastimi) galima išmokti per vieną dieną..?

Čia aptinkam ir tą gyvybės eliksyrą. Atrandam Sveikatą. Atrandam Gydymą, nutinkantį per transmutacijas, kurios taip ir lieka Paslaptimi:

• Stebėti su pacientais vykstančias transformacijas (patį procesą, įvairias jo stadijas, patiriamas pojūčiais) jau būnam pratę.
• O transmutacijos nutinka už mūsų suvokimo. Kažkuriuo momentu dingsta suvokimas, išsijungia stebėjimas. Tarsi užmigtume ir prabustume – ir jau kitaip. Kūnas kitoks. Labai keista, kai Realybė taip persikrauna, atsišviežina būnant su pacientu.

Tuomet imam suprasti, kad Hipokrato kalbos apie vis medicatrix naturae ar Galeno pastebėjimas, jog „Aš tik sutvarstau žaizdą. Dievas gydo.“ – ne iš piršto laužti. Tai… patiriama!

Ir kaip potencijuojant akivaizdžiai mažėja vaisto, taip panašus procesas ima vykti su mumis kaip gydytojais. Mūsų gydytojiškumo pamažėl ima mažėti, užleidžiant vietą tikram Gydymui. Šitas procesas – be galo natūralus:

1. Kaip gydytojai pradedam nuo to, kad aptinkam savo bei pacientų natūralią savybę sveikti iš vidaus. Matot, mus kaip gydytojus mokė daryti gydymą iš išorės arba bent jau jam vadovauti iš ten pat. O čia aptinkam visai kitą kryptį – vidinę – tiesa, dar labai miglotą ir, atrodytų, ne itin patikimą,… Bet vis tiek imam suvokti, kad gydytojas nėra vienintelis dalyvaujantis sveikime! Gali būti, kad jums tai visiškai natūralu, bet patikėkit: normaliam gydytojui – tai Nobelio vertas atradimas!!!
2. Praktikoje palaipsniui imam mažinti vaistų dozes, stengiamės išvengti agresyvių intervencijų, palikdami erdvės sveikimui iš vidaus.
3. Pereinam prie natūralesnių, švelnesnių vaistų bei priemonių. Kuo labiau pasitikim gebėjimu sveikti iš vidaus, tuo švelnesnį priėjimą naudojam.
4. Taip natūraliai atrandam homeopatines potencijas: pradžiai žemesnes, paskui – aukštesnes. Keisčiausia potencijų savybė – tai, kad jų neišeina paaiškinti mediciniškai. Taigi čia prasideda mūsų kelionė per įvairias tokių preparatų suvokimo fazes – su kiekviena atrasdami ir tyrinėdami tam tikrą tikrovės sluoksnį:
   • Iš pradžių tai tiesiog mažos dozės. Gal net kažkokios nanodalelės.
   • Paskui būna toks vibracijų bei energijų etapas. Čia preparatai tampa juntamais – ir tai tokie keisti gyvi pojūčiai, kuriuos siejame su energetiniais procesais. Pamažu tas pojūčių laukas plečiasi, kol
   • Atrandam jų nelokalumą, t.y. preparatas tampa tik nuoroda į tai, kas už jo stovi. Per preparatus susipažįstam su tam tikrais vedliais ir mokytojais, daug išmintingesniais už mus. Jie nudirba dalį darbo už mus, vadovauja tam tikriems gydymo etapams, moko mus, parodydami mums iki tol nepažinius aspektus bei technikas. Tai toks mitologinis bei „šamaninis“ homeopato kelio etapas: čia pasiekiamas manifestacijų, o kartu iš tikrovės iškraipymų pikas.
   • Paskui tie vedliai atsitraukia, nuskaidrėja ir preparatai tampa savotiškais veidrodžiais, kuriuose tyrinėjam save ir pacientus – atspindinčiais ne tik pojūčius, emocijas bei minčių konstrukcijas, bet ir įvairius ramybės laipsnius – atveriančisu aiškumą ir išmintį, kuri mumyse.
   • Vieną dieną pasiekiam aukščiausia potencija: galų gale ir veidrodžiai tiek išskaidrėja, kad tampa nematomais ir visiškai susilieja su tikrove. Nelieka nieko, tik nuogas Gydymas.

Vėlgi, visa tai vyksta labai metodiškai, palaipsniui keičiantis mūsų pačių santykiui su vaistais. Vis labiau imame pasitikėti Gydymu, kuris vyksta iš vidaus:

Gana keista aptinkti, kad Gydymas su mumis buvo nuo pat pradžių, tik Jo neatpažinom, matėm jį iškreiptai, per įvairias preparatų stadijas (žr. phases of perception of our remedies – atleiskit, kol kas tik anglų kalba)

Bet kuriuo atveju, mano geroji naujiena kolegoms – šitų iškraipymų galima atsikratyt. Su teisinga praktika galima pasiekti aukščiausią potenciją, t.y. nuskaidrinti preparatus tiek, kad šie nebeužstotų Gydymo. Galima sąmoningai atsigręžt į pačią Esmę. Ir tai reiškia, kad Homeopatija dar turi šansų.

Prisipažinsiu, man netgi savotiškai įdomu, kaip ji išsiskleis pas Jus. Nes su Jūsų Homeopatija tai nutiks kiek kitaip nei kad nutiko su manąja.

Ir savotiškai gražu, kad visai kaip pasakose bei šiuolaikiniuose veiksmo filmuose tėra tik vienas superherojus, galintis atlinkti šį žygdarbi ir išgelbėti Homeopatiją nuo pražūties ir užmaršties. Tai Jūs. Asmeniškai. Niekieno kito pasiekimai nesiskaito. Kito išgautas Filosofinis Akmuo Jums neveiks. Taigi, visi mano rašymai ar pasidalinimai – nieko verti, jei to neįgyvendinat pas save.

3. Pažink save

Beje, ar nepastebėjot, kad kažko trūksta… Jums patiems?!

• Kad kažkas ne taip.
• Kad niekaip negalit prisimint, kas Jūs iš tiesų.
• Kad pamiršot, iš kur atėjot.
• Kad nežinot, kur išeisit.
• Kad ieškot ir niekaip negalit rast savo kadaise prarastos pusės.

Jei nepastebėjot – nieko tokio. Viskas gerai. Reiškia, dar nevėlu išjungt šitą skaitalą, pamiršti visą tą Dabartinę Homeopatiją ir gyvent sau ramiai, kaip iki šiol.

Nes jeigu išties apsidairysit – aptiksit save esant kalėjime. Ir niekas jūsų daugiau nebedžiugins, niekur nerasit pasitenkinimo, turėsit vieną tikslą – ištrūkt į Laisvę.

O gali būti, kad panašiai, kaip S. Hahnemann ieškojo rakto į lėtines ligas, taip ir Jūs ieškot Savęs, Namų, Pilnatvės. Arba paprasčiau – Laimės, kuri nesibaigtų. Atskleisiu Jums paslaptį: ši Jūsų ieškoma pusė niekuo nesiskiria nuo tos trūkstamos Homeopatijos dalies! Arba nuo alchemikų Filosofinio Akmens.

Tai, kad Homeopatijos tyrinėjimas dubliuojasi su Savęs tyrinėjimu, daro mūsų kelionę bent dvigubai įdomesne. Kartu tai nurodo vidinę (S.Hahnemann žodžiais tariant – „dvasinę“: kas iš esmės tas pats) mūsų potencijuotų preparatų prigimtį. Ir kartu paaiškina, kodėl niekas nepajėgus šio kelio nueiti už mus pačius. Beje, kaip ir tai, kad Jūsų pačių vidinė laboratorija čia tampa svarbesne už visas moderniausias išorines kartu sudėjus!

Ir užvis keisčiausia, kad ši kelionė į Savo ir Homeopatijos pilnatvę – baigtinė. Ne, mums įprasto finišo ir apdovanojimų čia nėra. Bet pasirodo, keliaujama ratu. Vieną dieną pasiekiam 360° – ir ratas užsidaro. Kaip tai atpažįstam? Ogi visai paprastai – tai niekuo nesiskiria nuo 0°. Skirtumas tik tas, kad kišenėje lieka tas alchemikų Filosofinis Akmuo. Nors išorinėse laboratorijose jis nepasirodys kuo nors ypatingas.

---

Naujiena! Aukščiausia potencija Homeopatijoje

Kita vertus, visa, apie ką kalbėsim, nebus nauja. Dabar Homeopatija tarsi sugrįžta į pradžių pradžią, į patį pirminį preparato patyrimą – dar iki tol, kol jį įžodinam. Ir… ratas užsidaro, toliau jau tikrai nebėra kur. O kartu ir pilnai atsiveria – tiek pilnai, kad nebeišeina jos apibrėžt. Tokia Homeopatija išties nebeturi ribų – tarsi ji visiškai ištirptų, susilietų su pačiu Gyvenimu. 

Tiesą sakant, rašyti apie tai nėra pats geriausias būdas. Tam reiktų praktiškai prisiliest prie preparatų, jų pasiklausyt. Nes grįžimas prie Homeopatijos ištakų visų pirma reiškia gyvą santykį su preparatais. Čia preparatai juntami, pilnai ir dabar patiriami tiesiogiai, pačiu natūraliausiu būdu – pojūčiais. Tik panašu, kad toks patyrimas gali labai greitai priverst suabejot tuo, ką iki šiol žinojot apie Homeopatiją, o kartu – ir apie Save…

Turinys (straipsniai)

1. Dabartinė Homeopatija. Įvadas
2. Begalybė ir Dabartinė Homeopatija
3. Užbaigtumas
4. Šiandieninė situacija Homeopatijoje
5. Dabartinės Homeopatijos universalumas
6. Viskas – Jumyse
7. Savęs pažinimas
8. Atskleidžiantys preparatai
9. Testavimas
10. Testavimo praktika
11. Ūmių ir lėtinių ligų skirtumai
12. IN testavimas
13. Homeopatijos nelokalumas
14. Gydyti Priežastį, o ne ligą
15. Fulkrumas. Kaip Sveikata kuria ligą
16. Kelionė į Priežastį ir kelionė į Save
17. Homeopatija: nuo mokslo iki meno

Dar apie 200 puslapių ankstesnių straipsnių, rasite skiltyje Straipsnių archyvas.