Ūmių ir lėtinių ligų skirtumai

Gal atrodys keista, tačiau gydyme ir testavime daugiausia nesusipratimų kyla būtent dėl neišsiaiškinimo, kuo skiriasi ūmios ligos nuo lėtinių. Pradėkim nuo to, kad tikrai ne trukme.

Čia neišradinėsim dviračio. Imsim, atrodytų, visiems labai gerai pažįstamą In-Jan monadą. Monada (gr. monas – vienas, kilm. monados – vienetas, tai kas nedaloma) reiškia, kad tos tai kažkokiu būdu sudaro vieną tobulą visumą. Na, bet pradėkim nuo IN ir JAN skirtumų, o prie visumos jau kaip nors pamažėl prieisim.

Yra du būdai suvokti tą monadą. Įprastas būdas yra dualistinis, racionalus. Tuomet tiesiog matom priešybių porą. Vyrą ir moterį, baltą ir juodą, gėrį ir blogį. Ir tos priešybės – dinaminėje, nuolat kintančioje pusiausvyroje. Dominuoja tai vienas, tai kitas. Ir niekad tai nebūna gryna. Vyriškumas visuomet turi savy kažkiek moteriškumo ir atvirkščiai. Gėris niekad nebūna absoliutus. Blogis irgi. Kaip nebūna absoliučiai baltos arba absoliučiai juodos spalvų. Na, prote būna, bet tikrovėje – niekad nepasitaiko. Taip jau sudarytas dualistinis pasaulis.

Tačiau jei pažvelgsim iš nedualistinės pozicijos, sakykim, iš Širdies, iš betarpiško suvokimo, IN – JAN įgaus visai kitą prasmę. Viskas bus daug paprasčiau: arba neišreikšta, arba išreikšta. Tik tiek. Va, apie tai mes ir kalbėsim, šitie yra esminiai dalykai ūmių ir lėtinių ligų supratime.

Suprantama, kad šviesioji, vyriškoji, aktyvioji, karštoji, manifestuojanti JAN pusė mums atstovaus ūmias būkles. Tai tas apšviestas paviršius, kuriame visa kas reiškiasi, manifestuoja. JAN – tai pats manifestacijos įsikūnijimas grynu pavidalu. Visa, ką matot, ką patiriat tiek viduje, tiek išorėje yra JAN. Čia diena ir naktis, vyras ir moteris, karštis ir šaltis – viskas yra JAN. Priešybes kaip koncepsijas kuria protas. Jam diena ir naktis yra priešybės. Tačiau Širdyje, suvokime, kuris yra iki mąstymo, dienos ir nakties… nėra. Tiesioginiame patyrime, kuris yra iki pavadinimų ir koncepsijų, visas išreikštas pasaulis yra JAN.

Tamsioji, moteriškoji, pasyvioji, šaltoji, užslėpta IN pusė – tai lėtinės ligos. IN dar dažnai lyginamas su vandeniu. Bet išties šita IN pusė – tiesiog neišreikšta. Vaizdumo dėlei sakykim, kad tai tamsus, šaltas vanduo, kuriame gali slypėt bet kas. Gali atrodyti, kad kai kas tame vandeny – palyginti negiliai, o kai kas – sunkiai suvokiamoj gelmėj. Bet iš tiesų IN gylio neturi. Su gilumu ir seklumu mes papuolam į protą, o taip pat į JAN, kur tokios savybės išreikštos. Tikrasis IN neturi nei gilumo, nei seklumo, ten nei tamsos, nei šviesos. Nieko.

Vieni kalbės apie IN kaip apie juodą TV ekraną. Kiti – kaip apie baltą kino ekraną. Abu šitie ekranai neturi gylio, bet juose kuriasi pasakojimas ir perspektyva, ir protas tai priima kaip gylį. Paprastai tariant, IN – tai tiesiog Tuštuma. Ta Tuštuma reikalinga kaip erdvė kažkam atsirasti. Tam, kad kažkas atsirastų, juk reikalinga erdvė? Paveikslui atsirasti reikia drobės, popieriaus, kartono – reikia, kad būtų ant ko piešti ar tapyti. Neįmanoma tapyti ant nieko. Garsui atsirasti reikalinga erdvė, kurią vadiname tyla. Nebus tylos, nebus ir garso. Beje, pasaulis, kurį patiriat, kuriame, atrodo, kad gyvenat – irgi kuriamas erdvėje. Sąmonės erdvėje. Ir kuomet toje IN erdvėje atsiranda manifestacija – tai jau JAN.

Kiekviena pusė savyje turi dalelę kitos. Pvz., kokios ūmios bebūtų būklės, kiekviena turi tam tikrą užslėptą, nematomą dirvą jai atsirasti. Mūsų diagramoje – tai tas tamsus, gilus, šaltas šulinys, vedantis į tai, kas apačioje, kas slypi po ta konkrečia ūmia liga. Čia turiu minty labai konkrečius priežastinius dalykus, susijusius būtent su ta ūmia liga. Tačiau, jei sugalvosim pažvelgt giliau, pasirodys, kad  jie turės savo priežastis, šios – dar savo, ir t.t. Todėl tas šulinys į gylį darosi vis platesnis, o apčiuopiamo dugno išvis neturi. 

JAN

Labai natūralu, kad ūmiais atvejais akis bado būtent apšviestoji, manifestuojanti pusė. Neretai skaudžiai, bjauriai bado. Matot, koks didelis apšviestas plotas? Natūralu jame tikėtis pamatyt daug išreiškštų simptomų. O kai jie išreikšti, apšviesti, tai juos santykinai nesunku tyrinėt, galima detalizuot, galima, kaip įprasta homeopatams, susidėliot pilnus simptomus iš keturių komponentų (pojūčio, lokalizacijos, modalumų ir lydinčių simptomų), stebėt jų dinamiką ir t.t.

Visa homeopatinė simptomatologija kilo būtent iš šitos apšviestos dalies tyrinėjimų. Žinynai: materia medica, repertoriumai irgi iš čia. S. Hahnemann China officinalis pruvingas – iš čia. Visas taip vadinamas Homeopatijos aukso amžius praėjo ant šitos apšviestos pusės. Dauguma vaistų parinkimo metodikų – irgi iš čia.  

Gydant ūmius (JAN) atvejus pasiteisina paprasta, homeopatų terminais kalbant – simptomų visuma. Štai tų išreikštų, apšviestų simptomų visuma. Su ja nuo pat pradžių viskas kaip ir aišku. Mes irgi neapsistosim čia.

Šulinys

Tačiau visais laikais homeopatams problemų kėlė šulinys. Kaip pasiekti tai, apačioje? Kaip tyrinėti tą terrain, kaip kad ją vadina endobiogenikai?

Vienas iš bandymų pažvelgt giliau, kas už ūmios ligos – ankstyvųjų klasikų naudota tipologija. Netgi gydant ūmius atvejus būdavo atsižvelgiama į tai, kokia paciento  konstitucija: limfatinė, tuberkulininė, hidrogenoidinė ir kt. Vieni preparatai labiau tinka tai konstitucijai, kiti – kitai. Dar atsižvelgiama į etiologinius veiksnius. Kažkiek – į lydinčius lėtinius negalavimus, paveldimumą. Visa tai – repertoriumuose bei preparatų aprašymuose.

Testuotojo praktikoje darbas su šuliniu – gana paprastas. Tiesiog atsekam sąsajas. Pvz., galima atrast, kad šalia simptominio preparato, adresuoto į kosulį ir plaučius, labai tiks storojo žarnyno (ar kepenų, ar inkstų, ar kitų organų) drenažas gemoterapiniais preparatais, galbūt kažkas iš Bacho žiedų, jei atsekam ligą iki emocinio lygmens ir t.t. Žodžiu, randam ūmaus susirgimo šaknį, dirvą, ar tai, kas mūsų atveju – IN šulinyje, po vandeniu, kas nustelbta ir užgožta ūmios simptomatikos, kam ūmūs simptomai tarnauja kaip savotiškas vožtuvas, drenažas. Pvz., čia už savotišką paruoštuką visai gali pasitarnauti R. Voll patologijos kontūrų ar kitų sistemų, kuriose nagrinėjamos tarpusavio sąsąjos, išmanymas.

Beje, ūmiais atvejais emociniai, mentaliniai simptomai – tai visų pirma tie, kurie išreikšti: ūmios ligos metu pacientas gali būti piktas, verksmingas, melancholiškas, apatiškas ir t.t. Čia viskas JAN: viskas vyksta apšviestoje manifestacijų erdvėje, tai matoma, pastebima. Čia užtenka paprasto pastabumo.

Kita vertus, su tam tikrais įgūdžiais ir patirtimi, įdėmiai klausantis galima pamatyt kai kurias emocijas užslėptas šulinyje – IN. Rašau užslėptas, nes tai atsekti jau reikia tam tikro įžvalgumo. Tai jau menas: ne taip paprasta užduot klausimą apie tai, ko nesimato, ir kam pats pacientas visiškai neteikia reikšmės. Iš šito turim visą eilę rubrikų repertoriume, kurios vadinasi susirgimai nuo: ailments from anger/ vexation/ fear/…

Šulinys – bedugnis, nes tos priežastys turi savas priežastis ir t.t. Bet kadangi šulinys užima nedidelę dalį JAN pusės, kuriai ir taip parenkamas preparatas, tai dažniausiai užteks atsižvelgti vien į tai, kas jo paviršiuje. Vien to užteks, kad būtų greičiau sveikstama ir dar tai pasitarnaus kaip užtikrinta recidyvų profilaktika. 

IN

Lėtinių ligų IN pasaulis yra visiška priešingybė JAN pusei. Nustebsit – šitoj pusėj beveik vien gilus ir šaltas vanduo. Šalto tamsaus vandens platybėse kyšo tik nedidelė ledkalnio viršūnė, ant kurios sutelpa visi paciento simptomai. Jų ne tik kad mažai. Jie, palyginti su ūmiais – ne tokie neryškūs, ne tiek išreikšti. Tačiau svarbiausia, kad jie… ne tokie ir svarbūs. Na, jie svarbūs pacientui, verčia jį ieškot gydymo. Tačiau gydytojui iš jų naudos mažai, jie nieko nesako patys iš savęs ir nepaddeda parinkti gydymo. Gydytojui lėtiniais atvejais svarbiausia ta ledkalnio dalis, kuri po vandeniu. Lėtiniais atvejais visa, kas svarbiausia, tūno ir vyksta po šaltu tamsiu vandeniu. Kartais – giliai po vandeniu. Santykinai giliai, žinoma: jau kalbėjom, kad su IN tokios sąvokos negalioja…

Iškart sutarkim – konstituciniai bruožai, charakterio savybės, mėgstamas maistas, miegojimo pozos ir pan. dalykai į kuriuos stengiasi kreipti dėmesį pradedantys homeopatai – čia kone beverčiai. Galima tai pamiršti. Bent jau dėl dviejų priežasčių:

  • Mes tikrai nesiruošiam gydyti šviesių plaukų ir mėlynų akių, ar ne? Daugiau apie konstitucinio priėjimo problemas rasit straipsnyje „Konstitucinis preparatas ir portretizmas Homeopatijoje“.
  • Visi šitie dalykai, vėlgi, atėjo iš Homeopatijos aukso amžiaus JAN pusėje. Supraskit, jie skirti darbui su ūmiais dalykais. Konstitucijos, diatezės – skirtos JAN pusėje IN šuliniui adresuot. Be to, gali nutikt, kad ūmiai susirgus staiga kažkas pasikeičia: nuotaika, emocija, staiga atsiranda kažkoks potraukis tam tikram skoniui, pvz., norisi tik rūgštaus, miegot tampa įmanoma tik konkrečioj pozoj, atsiranda kažkoks specifinis dirglumas ir pan. Visi šitie dalykai – ryškūs JAN, jie manifestuoja, jie nepaslėpti. Juos būtina įtraukti į simptomų visumą ūmiais atvejais: tuomet jie padeda diferencijuot preparatus, kuriuos šiaip jau parenkam būtent pagal ligos simptomus. Visi geriausi ankstyvieji klasikai per epidemijas gydydavo ligas, o ne pacientus…

Supraskit vieną paprastą dalyką – IN yra iš principo nepažinus ir netyrinėjamas. IN – tai šaltas, tamsus vanduo. Šitoj pusėj beveik vien vanduo. Jo, kaip paties neišreikštumo, neįmanoma panaudot gydymui. Tas vanduo – kaip kokia tamsioji materija apie kurią kalba fizikai, ir kuri turėtų sudaryti didesnę dalį galaktikų masės. IN – neišreikštas, neapčiuopiamas ir nepanaudojamas.

Matyti, apčiuopti, patirti galime tik JAN. Ūmiais atvejais tas JAN dominuoja: dominuoja simptomai, manifestacija, ūmumas. Lėtiniais IN atvejais dominuoja IN – užslėptumas, neišreikštumas. O JAN – tik ant ledkalnio viršūnės… Gali atrodyti, kad likusi JAN dalis paslėpta vandeny. Bet kol ji vandeny, kol ji paslėpta, ji – IN. Jei iškils į paviršių – taps JAN.

Visa, ką galime pamatyt, viskas, kas manifestuoja – ant to ledkalnio viršūnės. Galime pabandyt patyrinėt povandeninę ledkalnio dalį – apčiuopdami kažką, išsiklausdami kažko. Taip iki šiolei buvo dirbama Homeopatijoje su lėtiniais atvejais.

Tačiau su ledkalniu – pasirodo, ne kitaip nei su šuliniu anoj pusėj. Jei pradedam tyrinėt ledkalnį nuo viršūnės, matom, kad jis, kaip kalnas, leidžiantis žemyn vis platėja. Ir jis neturi pabaigos: kaip kad kalnas suauga su Žeme, taip mūsų ledkalnis suauga su pačiu Gyvenimu. Ir būtent todėl, jei Jūs siekiat atsekt pirminę ligos priežastį – tai niekad nepavyks, ji įsišaknijus pačiame Gyvenime, susipynusi iš įvairiausių gijų. Pvz., konsteliuotojams, naudojantiems B. Hellinger metodus, būna, kad pavyksta atsekt tas priežastis per kelias kartas atgal – iki senelių ar prosenelių. Bet juk taip mąstant, jų situacijos irgi turėjo kilti iš kažkur. Ir taip be galo. Taip išeis, kad pirminė priežastis yra pats Gyvenimas.

Žiūrint iš praktinės pusės, IN pasaulyje kalbėt apie taip homeopatų pamėgtą simptomų visumą – nonsensas. Vis tiek kokie 90-95% jų paslėpta po vandeniu. Todėl lėtiniais atvejais jokios simptomų visumos nėra ir būt negali. Niekas nėra pajėgus panert ir pilnai išžvalgyt povandeninę ledkalnio dalį. Ir apskritai, simptominis gydymas čia negalioja, net jei laikomasi panašumo principo.

Lėtinių ligų (IN) problema Homeopatijoje

Būtent dėl šios priežasties S. Hahnemann visą likusį gyvenimą desperatiškai ieškojo atsakymo, kaip prieiti prie lėtinių atvejų. Nes įprastas simptominis (JAN) priėjimas čia akivaizdžiai netiko: geriausiu atveju būdavo gaunamas laikinas pagerėjimas, po kurio liga grįždavo, ir kuo dažniau panašus preparatas būdavo kartojamas, tuo mažiau efektyviu jis tapdavo. Savo „Lėtinėse ligose“ S. Hahnemann rašė: “even when chronic diseases were treated in exact accordance with the Homeopathic art as hitherto known, their beginning was promising, the continuation less favorable, the outcome hopeless.”

Net kai lėtinės ligos būdavo gydomos tiksliai pagal Homeopatijos meną, kaip kad jis buvo suprantamas, pradžia būdavo žadanti, tąsa – ne tokia palanki, baigtis – beviltiška.

S. Hahnemann Lėtinės ligos

Štai kaip pradininkas matė Homeopatijos situaciją iki pasirodant jo knygai, skirtai lėtinėms ligoms. Pirmas jos leidimas pasirodė 1828 m. Palyginimui – Homeopatijos pradžia laikomi 1796 m.

Šiandien akivaizdu, kad pradininko pasiūlyta lėtinių ligų teorija ir mokymas apie miazmus nieko iš esmės nepakeitė. Matot, tikėtis, kad patekę į atvirkštinį/veidrodinį IN pasaulį išsisuksim su viena papildoma filosofine teorija, nieko daugiau nekeisdami, būtų naivu. Miazmai – tai konceptai, idėjos. Jos neblogos idėjos, pasitarnavusios klasifikacijai, įnešusios tam tikro aiškumo į lėtinių ligų vystymosi supratimą (psora – sycosis – syphilis kaip proceso stadijos). Jau nekalbu apie miazminių nozodų praktinį naudojimą. Bet to akivaizdžiai neužtenka.

Beje, šiandien labai retas kuris iš homeopatų konsultuodamas pagalvoja apie miazmus. Praktinės reikšmės jie beveik neturi. Tačiau, kaip žinia, homeopatai garsėja būtent tuo, kad pajėgūs išgydyti lėtines ligas. 

Daugumos šiuolaikinių homeopatų sėkmės priežastis – būtent tyrinėjimas to, kas po vandeniu, pastangos pažvelgt į tai, kas slypi po simptomais ir preparatus adresuot į tai.

Paradoksas tik tame, kad tas nardymas – visiškai nehomeopatinis! Vieni naudojasi klinikine patirtimi, kiti psichoterapijos, tradicinės kinų medicinos ar kitų holistinių sričių įgūdžiais. Jau nekalbant apie įvairiausias testavimo metodikas ar kokius nors ezoterinius priėjimus. Bet visi naudoja įvairiausius nehomeopatinius metodus (kurių tikrai šiandien gausu), kad suprastų, kas po vandeniu, ir tam galėtų parinkti homeopatinius preparatus! 

Tokiu atveju pats konsultavimo procesas skyla į dvi dalis: pirma eina diagnozavimas, bandymas išsiaiškinti ligos priežastis, paskui jau preparato parinkimas pagal tai, ką pavyko iš gelmės į paviršių iškelt. Net dauguma testuotojų daro tą patį, pirmiau atrasdami problemas (pažeistus organus, probleminius parametrus ir pan.), paskui juos koreguodami homeopatiniais preparatais. Tuomet testavimas irgi skyla į du etapus: diagnozavimo ir korekcijos. Vėlgi, daugumai tai įprasta, ir beje, atrodo pakankamai mediciniška ir moksliška.

Tame nehomeopatiniame nardyme aplink ledkalnį yra dar vienas paradoksas. Jeigu Jūs pajėgūs iškelt iš vandens tai, kas paslėpta ir susiję su lėtine liga, tokiu atveju Homeopatija Jums… nebereikalinga.

Pamenu, kolegė iš Argentinos pediatrė Liliana Szabó pasakojo tokį atvejį. Kreipėsi mama dėl, berods, sunkios, medikamentiniams gydymui labai sunkiai pasiduodančios bronchinės astmos 4 metų amžiaus vaikui. Homeopatė susirinko anamnezę ir davė mamai namų darbą. Mat, išsiaiškino, kad prieš susergant mama laukėsi ir patyrė persileidimą, ir apie tai vaikui, žinoma, nieko nepasakojo. Grįžus namo tėvai papasakojo sūnui, kaip pas juos norėjo atkeliauti sesutė… Jis žaidė kaladėlėmis, atrodė ir ne itin atidžiai klausė, tik paskui ašarą nubraukė… Ir kitą dieną jau buvo sveikas.

Šitas atvejis man paliko įspūdį tuo, kad viena labiausiai patyrusių Argentinos homeopatų atsispyrė pagundai duoti preparatą. Tokie atvejai homeopato praktikoje nutinka ne taip jau ir retai, tik šalia to dar paskiriamas preparatas. Ir todėl, jei juos tyrinėt kokiu nors dvigubai ar viengubai aklu būdu, kaip galit suprast, gausis šnipštas. Kaip garsus Homeopatijos skeptikas Ben Goldacre rašo, kad homeopatų pacientai su tikrais preparatais sveiksta taip pat gerai, kaip ir su placebo. Taip ir yra, nes gydymas įvyksta konsultacijos metu, tuo iškėlimo ir atpažinimo momentu, ir jau paskui parinktas preparatas ne kaži ką bekeičia. Čia esmė gydytojo įgūdžiuose: kiek jis pajėgus atskleist tai, kas paslėpta už ligos…

100% homeopatinis metodas

Dabartinėje Homeopatijoje mes skelbiam gerąją naujieną homeopatams. Pagaliau pirmąsyk per Homeopatijos istoriją turime vientisą (neišskaidytą į diagnostiką ir gydymą) ir 100% homeopatinį būdą dirbti su lėtinėmis ligomis! Būtent tai, apie ką svajojo S. Hahnemann. Bet tai labai netikėtas sprendimas…

Žiūrėkit, IN ir JAN – diametraliai priešingi. Todėl ir priėjimas prie jų turi irgi būt diametraliai priešingas. Ūminių ligų (JAN) atveju turime simptomus ir parenkam preparatą. O su lėtinėmis ligomis tuomet teks atvirkščiai – pradėt nuo preparatų ir eiti prie simptomų… Kaip veidrodiniam atspindy. Tiesiog 180 laipsnių apsukti praktiką. Tik tiek. Daugiau nieko nereikia. Ničnieko. Jokių papildomų teorijų, papildomų preparatų, žinynų,… Viską palikt taip pat, tik simptomai→preparatas pakeičiam į preparatas→simptomai. Taip paprasta…

Nedarymo praktika

Tuomet praktiškai tą nardymą ir iškėlimo darbus paliekat preparatams. Mūsų nelokalūs ir neveikiantys preparatai tam tinka tobulai. Ir tai iš esmės keičia Jūsų kasdieninę praktiką. Jūs kaip minimum pamažu tampat vis tylesni ir ramesni viduje. Nes Jums nieko nebereikia daryti. Jūs tiesiog klausotės tos suvokimo erdvės (IN) ir stebit, tai, kas joje pasirodo (JAN). Stebit, kai reikia, sureaguojat preparatais, atpažįstat, kas iškyla ir toliau klausotės.

Bėgant metams stebėtojas palaipsniui atsitraukia ir tampa Liudininku. Paskui dar po kiek laiko net liudininko nelieka. Tik toji erdvė, kuri suvokia pati save. O pacientai reaguoja nesulyginamai giliau ir stipriau, nei kad tais laikais, kai įtempę mąstymą dirbot su veikiančiais preparatais. Nesulyginamai – reiškia kokybiškai kitaip. Žodžiais tai sunkiai apibūdinama.

Pasirodo, homeopatui visiškai nereikia nieko daryti! Nereikia lįsti į šulinį JAN pusėje, nereikia nardyt aplink ledkalnį IN pusėje. Jokių kapstymųsi po praeitį, nenutrūkstamo klausinėjimo. Užtenka tiesiog būti dabar ir klausytis. Visa, kas reikia, praeitis ar ateitis – su preparatais savaime iškils į paviršių iš IN vandenyno/neišreikštumo. Jums gi nereikia nieko ieškot, nieko iškėlinėt į paviršių, nieko tyrinėt to taipogi nereikia. Sunku tuo patikėt, tačiau net kojų ar rankų sušlapti nebūtina.

Matot, mes turim neveikiančius informacinius preparatus, su kuriais tas darbas nusidirba pats, pats Gyvenimas viską sudėlioja, beje, švariai ir preciziškai. Veikiantys normalūs farmaciniai preparatai gi tam visiškai netiktų, plius su jais būtų daugiau bėdos nei naudos…

Labai keista apie tai kalbėt, tačiau nei homeopatai, nei testuotojai, panaašu, kad nežino kokį stebuklą jie turi preparatų pavidalu.

Ūmiais atvejais, JAN pusėje, kai paimam aktualų informacinį preparatą, išsyk gaunam atsaką. Tam tikra prasme mes iš kelių panašių preparatų imam aktualiausią. Nes aktualus yra tas, į kurį pacientas reaguoja akimirksniu ir ryškiai reaguoja. Na, o parinkti panašų preparatą ūmiems susirgimams – įprasta ir jau daugiau nei 200 metų trunkanti ir pasiteisinusi homeopatijos praktika. Apie tai rašoma daugybėje homeopatinių veikalų, straipsnių ir vadovėlių, todėl prie šito mes nesustosim.

Bet tik pažiūrėkit, Lėtinėje IN pusėje, kur didžioji dalis ledkalnio slypi po vandeniu – praktiškai nėra pagal ką parinkti preparatą. Labai jau skurdi ta ledkalnio viršūnė. Ateina pacientas ir sako, kad, pvz., kažkur retsykiais paberia odą, na, dar nuovargis vis juntasi. Ką daryt kai turim daug preparatų, tačiau neturim simptomų? Štai kur klausimas.

Ech, homeopatai sako, kad tuomet reikia simptomus traukt iš vandens. Įmanoma, tačiau tai pats sunkiausias ir neapibrėžčiausias darbas, kokį galima sugalvot. Tai daug sunkiau nei kokia perlų žvejyba pietų jūrose, nes čia IN, čia tamsu ir šalta.

Tačiau yra viena neįtikėtinai paprasta ir elegantiška išeitis. Kaip mes sakom – klausytis preparatų. Toks sprendimas tiesiog pats kyla iš situacijos: daug preparatų ir beveik nėra simptomų. Kai (beveik) nėra simptomų – galima tiesiog paimt bet kokį, atrodytų, visiškai nepanašų preparatą (galit realiai tiesiog į ranką paimt) ir klausytis. Klausytis – reiškia tiesiog stebėt, kas vyksta.

Beje, kad kartu tai būtų ir prisilietimas prie visumos – dar geriau paeiliui vieną po kito taip perrinkti visą rinkinį preparatų. Klausantis. Daugumas preparatų neduos jokio atsako. Su kai kuriais keletas burbuliukų iš vandens iškils. Tačiau gali taip nutikt, kad su vienu iš tų preparatų tiesiog Jums prieš akis iškils ištisas nuskendęs miestas. Arba kažkas dar svarbesnio.

Kaip galit įtart, kai esam beveik sveiki (kaip jau kalbėjom, šiame pasaulyje grynų savybių nebūna, taigi niekad neegzistavo absoliučiai sveikas savanoris išbandytojas), t.y. be ryškių simptomų, ir imam nepanašų, neparinktą preparatą – išsyk pakliūnam į pruvingų teritoriją. Tik jei esat įgudę klausytojai, tarkim, dalyvavę šimtuose ar tūkstančiuose tokių pruvingų, iškart pastebit, kad su kai kuriais preparatais akimirksniu kažkas pradeda kilt iš vandens į paviršių!

Tik įsivaizduokit, Jūs nieko neveikiat, tik sėdit sau ant ledkalnio viršūnės su preparatu rankoje (net ne burnoje) – ir kažkas kyla iš vandens. Kartais nebūtinai išsyk susigaudot, kas. Bet kai kyla – aiškiai susigaudot dinamikoj, atskiriat, kada iškyla kas nors svarbaus, o kada nereikšminga. Na, vėlgi, Jums nieko nereikia vertint, ir Jūsų nuomonė čia, tiesą sakant, niekam nerūpi. Čia pacientas pats atskiria, kas svarbu, o kas ne. Tiesiog atsakas visai kitas.

Šiek tiek dažniau tai bus negatyvios patirtys, kuriomis pacientas seniai bandė atsikratyti, paskandindamas gelmėj. Paskandintos, atsikratytos jos ėmė grįžti kaip ligos simptomai. Darbas su tuo atrodys kaip nemalonus pruvingas. Pvz., su tam tikru preparatu į paviršių iškils… negyvas naujagimis ir užplūs prisiminimai apie kadaise patirtą persileidimą, bus daug ašarų, kaltės jausmo ir dar nežinia ko. Tai būtent iškils kaip nevaldoma gaivališka kūno reakcija, tartum kas išlaisvintų viduje stipriai suspaustą spyruoklę. Jums beliks paskaitinėt preparato aprašymą, pasiteiraut pacientės, rasti tam išeitį… Pastarąją, gali būti, kad parodys kitas preparatas, padedantis transformuoti tą patirtį.

Kur kas rečiau tai, kas iškils į paviršių, įtrauks Jus į Tylą, kur nėra simptomų, tik Sveikata, kuri pasireiškia kaip tam tikras kūrybinis potencialas. Tai labai neįprasta tiek gydytojams, tiek homeopatams, kuriems gydymas asocijuojasi pirmiausiai su liga, pathos. Na, bet kai priprasit, tai nutiks vis dažniau. Ir apskritai, kažkada suprasit, kad tikras gydymas prasideda būtent čia.

Visi tie dalykai iškyla iš vandens, iš IN. Kai iškyla, tampa JAN. Kol buvo vandeny – atrodė, kad buvo IN, tačiau būti IN ir nebūti – tas pats. IN – juk tai, kas neišreikšta, kas nemanifestuoja. Kol nežinojom, kad ten nuskendęs naujagimio lavonėlis, jo tiesiog nebuvo. Ir kai nebuvo – tas IN pasireiškė kaip JAN ledkalnio viršūnėje, t.y. kaip liga/simptomai kūne. Kai iškilo – viskas paaiškėja, grįžta į savo vietas: nebelieka, kas paslėpta ir nebelieka to, kas turi reikštis, kaip liga.

Daug homeopatų, įskaitant S. Hahnemann, J. Sherr ar N. Herrick kalba apie pruvingus kaip apie gydančią patirtį. Na, bent jau potencialiai galinčia tokia tapti. Bet tradiciniai homeopatiniai pruvingai – grandioziški, trunka mėnesiais, sunkiai suderinami su kasdienine praktika, be to Jūs išbandot ne savo, o pruvingo organizatoriaus preparatą… Ir kas keisčiausia, homeopatai iki šiol kažkaip nesuvokė, kad tai, kas iškyla – mūsų pačių, tai mūsų IN, mūsų paslėpti, paskandinti, neišreikšti (=ligas ir gyvenimo situacijas įtakojantys) dalykai.

Dabartinėje Homeopatijoje toks klausymasis, skirtas darbui su neišreikšta IN puse, tampa atsvara stebėjimui, nukreiptam į išraiškas, JAN. Klausymasis reiškia tiesiog budrumą, buvimą čia ir dabar, erdvės stebėjimą. Būtent suvokimo erdvės (IN), o ne objektų (JAN) stebėjimą. Lėtiniais atvejais, kuomet nėra ryškių simptomų, konsultacija vyksta ant tos varganos ledkalnio viršūnės. Bet aplinkui plytintis vandenynas tuomet tampa stebuklingu. Su vienu iš testuojamų preparatų, kuris, neretai gali atrodyti, nieko bendra su pacientu neturintis, kažkas netikėtai iškyla iš to vandenyno. Tas kažkas potencialiai gali viską apverst aukštyn kojom paciento gyvenime. Sveikatos situaciją įskaitant.

Bet turiu perspėti, tas kažkas iškyla netikėčiausiose vietose! Jis gali iškilt bet kur vandenyno platybėse. Tad tai labai lengva pražiopsot. Jei operatorius testuoja susikoncentravęs į vieną tašką, pvz., į tam tikrus kepenų parametrus, jis nepastebės, net jei iš vandenyno gelmės iškils ištisas miestas, juo labiau, jei tai vyks ne fiziniame, o mentaliniame ar kauzaliniame plane…

Tačiau jei Jūs 100% atviri visai erdvei, jei Jūs 100% klausotės, to negimusio kūdikio ar miesto ar dar ko nors neįmanoma pražiopsot. Tik, supraskit, iš to vandenyno iškyla tiek netikėčiausių dalykų, tiek neįprastų mūsų kasdieniniam pasauliui, kad neretai labai sunku patikėt savo pojūčiais. Net jei jie visiškai sutampa su paciento… Teks priprast, kad nuostaba, o ne žinojimas tampa Jūsų nuolatiniais palydovais. Nuostaba yra pats geriausias testavimo kokybės indikatorius.

Jeigu pasiūlysit tinkamesnius terminus, gali būt, kad apsistosim ties Jūsiškiais. O kol kas tą tuščios erdvės, IN vandenyno platybių stebėjimą vadinsiu klausymusi. Stebėjimu to neišeina vadinti, nes čia nėra jokių objektų, ką stebėti. Klausymasis – absoliučiai neapibrėžtas ir pasyvus, kaip ir pridera tikram IN. Jis visur ir tuo pat metu – niekur. Be to, Jums absoliučiai nieko nereikia daryt, kad klausytumėtės. Tai ir taip vyksta nuolat, nenutrūkstamai ir be jokios pastangos iš Jūsų pusės. Tačiau, kai kažkas iškyla iš to vandenyno, kai jau turi išraišką, formą, tuomet jau galime stebėti, nes tai jau JAN.

Praktikoje labai dažnai vien stebėjimo neužtenka. Būna taip, kad ir kiek bestebėtumėme, vis tiek neaišku, kas ten iškilo iš vandens, ir tiek. Nes tai, kas iškyla dažnai neturi aiškaus pavidalo. Iš kuo giliau – tuo neaiškiau, kas tai. Tada mes ieškom preparatų rinkinio, kuris būtų panašiausias tam, kas iškilo. Nes dažniausiai šiek tiek nutuokiam, iš kokios sferos/sluoksnio/lygmens iškilo. Pvz., jei tai panašiausia į emocijas – imsim tuos pačius jau daug sykių minėtus Bacho žiedus ar Flowerplex’us. Ir tas iškilęs konglomeratas su kažkuriuo iš tų preparatų sekundžių bėgyje įgaus aiškų pavidalą. Savaime suprantama, savo pavidalą, t.y. Jums ar Jūsų pacientui priklausantį pavidalą. Tik jau ne preparato pavidalą, kaip kad suprantama klasikinėje Homeopatijoje.

Ir, žinoma, neretai mes preparatus panaudojam gydymui, kaip priimta ir klasikoje. Kartais tai, ką atsineša pacientas, ar kas iškyla vandenyne – tiesiog skauda, spazmuoja, kažkaip kitaip manifestuoja ir neduoda gyvent. Tuomet paprasčiausiai ieškom panašiausio preparato į ligą, pathos. Jis, kaip taisyklė, suveikia staigiai, tačiau neretai atverdamas giliau esančius sluoksnius, kažką iškeldamas iš vandens.

Taigi, apibendrinant, Dabartinėje Homeopatijoje preparatus naudojam 3-is būdais

  1. Įprastu, homeopatiniu, pagal panašumą į pathos – tiesiog simptomams palengvinti ir atverti durims į kitus lygmenis (translokacijai)
  2. Dirbam su jais pruvingo režimu, klausydamiesi, ką šie iškelia iš gelmių (visiškai nenuspėjamas dalykas).
  3. Panaudojam aiškumui, pavidalo suteikimui tam, kas iškilo.

Tokiu labai paprastu būdu įprasto preparatų skyrimo ir pruvingų santykis kasdieninėje praktikoje tampa artimas 50/50. 

Taip atsiranda 100% homeopatinis būdas dirbti su tuo, kas paslėpta. Pasirodo, užtenka klausytis preparatų, t.y. stebėt tai, kas atsiskleidžia, iškyla reaguojant į preparatus.

Per kelias sekundes taip gali atsiskleisti probleminis organas, infekcijos židinys, sukėlėjas, įvairiausi subtiliosios anatomijos aspektai, giliai užspaustos ir užslėptos emocijos, ribojančios minčių struktūros, gyvenimo scenarijai, kuriuose užstringam ir netgi pati Sveikata, kurią kažkaip būnam pamiršę. Ir dar daug visokių kitų dalykų. 

Praktikoje tai reiškia, kad, pvz., su atitinkamu preparatu per kelias sekundes į paviršių gali iškilti baimė ar nuoskauda, kuri slypi už kūno/ligos simptomų, ir prie kurios prieit galbūt reiktų dešimties ar gerokai daugiau psichoterapinių konsultacijų. Tai vienas įspūdingiausių, gaivališkas, kone šamaninis būdas dirbti su Šešėliu.

Ar tai reiškia, kad psichoterapija tampa nebereikalinga? Anaiptol. Netgi atvirkščiai – mes kalbam apie tarpdisciplininį priėjimą ir tarpdisciplinines studijas. Ir būtent dėl tokio priėjimo turėtų stipriai išaugt homeopatų ir testuotojų susidomėjimas psichoterapija (beje, ir visomis kitomis disciplinomis, pvz., mikrobiologija, kuomet kalba eina apie nozodus ir t.t.): lankymas atitinkamų kursų, seminarų ir t.t. Dėl labai paprastos priežasties – kad išmoktume principų darbo emociniame ir mentaliniame lygmenyse, kad suvoktume ką preparatas iškelia, kaip su tuo apsieiti, kur to šaknys. Kitaip iš tų iškylančių į paviršių dalykų bus daugiau žalos, nei naudos. Kitaip iškelsit, apnuoginsit gilias traumines patirtis ir paliksit viską atvira, nesuvokta, netransformuota, kas sukels dar daugiau problemų ir kūno reakcijų, nei buvo iki tol. 

Beje, taip periodiškai nutinka su tradiciniais pruvingais. Užtat ne be reikalo jie laikomi gana rizikinga praktika. Kaip sako J. Sherr, būna, kad savanoriai realiai išgyvena pragarą pruvingo metu. Kam įdomu, siūlau susipažinti su antimedžiagos – Positronium pruvingu, kurį organizavo Misha Norland (The School of Homeopathy). Beje, čia giliausia patirtis buvo ne savanorių išbandytojų, o farmacininkės, kuriai teko gaminti preparatą, potencijuoti jį iki 30C, nežinant pavadinimo ir kilmės.

Kam reikalinga Dabartinė Homeopatija?

Dabartinė Homeopatija užbaigia tai, ką pradėjo S. Hahnemann. Turim tobulą sistemą,

  • idealiai atspindinčią ūmių ir lėtinių ligų, JAN ir IN savybes,
  • apimančią ne tik klasikinę Homeopatiją, bet ir visas informacinės medicinos kryptis suburiančia į vieną šeimą,
  • disponuojančią milžinišku informacinių preparatų arsenalu – realiai visais kada nors sukurtais tokiais preparatais,
  • paaiškinančią praktiškai visus fenomenus, atsakančią į kone visus klausimus, kylančius homeopatams
  • sulydančią Homeopatiją su pačiu Gyvenimu,
  • atveriančią begalines erdves profesiniam ir asmeniniam tobulėjimui
  • kt.

Bet kas įdomiausia – Dabartinė Homeopatija visiškai nėra tai, ko tikisi ir laukia homeopatai, testuotojai, gydytojai. Juk taip..?

Parašykite komentarą