Šiandieninė situacija Homeopatijoje

Matot, per 200 metų homeopatų rate susiformavo tam tikra Homeopatijos interpretacija ir  vizija – kaip turėtų būti. Nors pastaruoju metu dėl jos jau atsiranda šiokių tokių abejonių. Pvz., kas klausėt neseniai Massimo Mangialavori („10M“ online konferencija) – turbūt girdėjot, kad jam kyla abejonių dėl informacijos kiekių ir galimybės susigaudyti juose. Sako, mes per daug į plotį nuėjom… Bet homeopatai vis tiek dar tiki senąja savo klasikinės Homeopatijos paradigma. 

Vieni mato išeitį tobulinant simptomatologiją (kuri homeopatijoj ir taip nenormaliai išpūsta). Pvz., J. Scholten (žr. jo įvadą į šiaip jau puikią Paslaptingų Lantanoidų knygą) kalba apie jos išplėtimą į įvairius lygmenis – ir per tokią, neaišku kaip (tai kol kas tik svajonė, vizija), bet pagerintą simptomatologiją turėtų atsiverti sąsajos tarp skirtingų lygmenų. T.y. turėdami mentalinius simptomus matytume arba galėtume prognozuoti fizinius ir atvirkščiai ir t.t. Ir preparatus atitinkamai tokius daugiasluoksnius tuomet imtume matyti. Ačiū Dievui, dėl daugybės priežasčių šito niekad nenutiks. O gal kas nors už tai, kad nutiks? Lažinamės! 😉 

Kiti mato išeitį nuolat tobulėjančiose kompiuterinėse programose, leidžiančiose akimirksniu rasti reikiamą frazę (čia gi akivaizdūs žodžių spąstai) šimtuose tomų knygų ar periodikos rinkinių, o taip pat siūlančiose įvairias ekspertines sistemas, pvz., atkartojančias G.Vithoulkas ar kitų grandų darbo algoritmus (hmm, meistriškumas visų pirma reiškia, kad algoritmų nelieka) ir t.t.

Taip pat iki šiolei neslopsta taip vadinamos šeimų analizės trendas. Vėlgi, kas stebėjot „10M“ konferenciją – galima buvo susidaryt įspūdį, kad viskas apskritai ta linkme pasuko. T.y. čia vyrauja darbas per klasifikacijas: randama reikiama augalų šeima ar periodinės lentelės periodas/grupė ir taip prieinama prie mažų preparatų. J. Scholten, padaręs pradžią su periodinės sistemos elementais, dabar bando augalų pasaulį sudėliot į lentynėles. R. Sankaran irgi stengias neatsilikt, nors tą daro kiek kitaip. Šiandien Homeopatijoje turim milžiniškus informacijos apie preparatus masyvus – tų pačių simptomų pavidalu. Kompiuteriniai simptomų katalogai – repertoriumai – duoda praktiškai neribotas galimybes analizuoti tą informaciją įvairiausiais pjūviais. Ir tai ištisas rojus knygiams ir analitikams. Tik jei pastebit, čia madas diktuoja kone išskirtinai vyrai homeopatai 🙂

Moterys homeopatės gi neretai seka Catherine Coulter (1934-2014) pėdomis ir linksta prie romantiškesnės konstitucinių tipų, http://vegatestas.lt/konstitucinis-preparatas-ir-portretizmas-homeopatijoje/ kartais vadinamų preparatų portretais idėjos. Čia preparatai studijuojami personifikuotai – tarsi būtų atskiros asmenybės. Tokios praktikos tikslas – atpažinti preparatą paciente. Paskui galima sakyt, šitas – Arsenikas, o ta – Pulsatilla ir t.t. Labai romantiška. Beje, jei tuo užsiima vyrai, jie vadina tai tipologija – čia pradedant A. Nebel ir kt. Ir romantika dingsta 🙂

Taigi, visa klasika realiai balansuoja tarp to simptominio–analitinio–klasifikacinio ir konstitucinio–portretinio priėjimo. 

Na, dar yra klinikinė pakraipa, orientuotą į ligų gydymą. Ji sena kaip ir klasika. Paskaitykit, kad ir Richard Hughes (1836–1902) darbus. Labai įdomus nozologinis priėjimas. Beje, pasidalinsiu nesenu smagiu atradimu – niekaip iki šiolei neidentifikuodavau to vis rusų minimo др. Юз. Neįtikima, tačiau, pasirodo, tai būtent tas pats Hughes rusiškoj transkripcijoj…  Beje, ir prancūzų mokykla didele dalimi klinikinė. Žinoma, toks priėjimas Homeopatijoje – labai apribojantis ir redukcionistinis, tačiau, be jokios abejonės, irgi turi savo vietą. 

Pas mus dar galima būtų išskirti testuotojų kategoriją. Tai vėl atskiras margas pasaulis su daugybe priėjimų. Mūsų regione, kaip ir Rusijoje testavimas turbūt yra dominuojanti kryptis tarp homeopatų. Ir pas mus testavimas – kitoks nei bet kur kitur. Mes būtinai prie to kada nors dar grįšim.

Aha, dar yra pas mus kolegų, kurie apskritai čia problemų nemato ir sako, kad sėkmingai homeopato praktikai pilnai pakanka 50–ties preparatų, keletos Materia Medica iš XIX amžiaus (Kent, Allen ir dar kažkurios, tik neprisimenu, kurios) – o tos naujesnės jau, pasirodo, niekam tikę, nepatikimos; na ir dar žinoti S. Hahnemann tris miazmus – suprantama, be jokių šiuolaikinių interpretacijų. Kai kas sakysit, kad čia jau perlenkiu lazdą, bet kaip tik tokia mokykla dabar pas mus(!) ant bangos – labai netgi nemaža grupė latvių homeopatų su jų asociacijos prezidente priešaky, o taip pat keletas mūsiškių kolegų periodiškai keliauja tai į vietoje organizuojamus seminarus, tai į Indiją pas DR. JOSE ISSAC BSc, BHMS, PGCR, MF(HOM), MD – kaip matot, labai jau tituluotą „4–tos kartos homeopatą“, per dieną priimantį iki 150 pacientų. Teko būti jo seminare Rygoje. Hmm… Ten ne Homeopatija, o… religija! Bet labai įdomu tai gyvai patirti – siūlau visiems progai pasitaikius sudalyvaut po kartą, jei bus kada Rygoj seminaras 🙂 Labai įdomus būdas išleist 200 eurų, ar kiek ten jų… Aš rimtai – taip galima ir kažką apie Gydymą pradėt suprast. Ir tie 200 vėliau Jums gali padėt sutaupyti tūkstančius.

Dabartinė Homeopatija – ne šiuolaikinė

Ir čia atsiranda dar Dabartinė Homeopatija. Tobula. 😉 Ji visa sutelpa į dabar. O joje telpa viskas – visi kada nors gaminti informaciniai preparatai, visos įmanomos kryptys ir metodikos. Tinka absoliučiai viskas, ką galima patirt dabar. Čia dingsta ribos tarp Homeopatijos ir kitų holistinių krypčių. Čia patiriam, kad viskas, net visas Gyvenimas vyksta pagal tuos pačius dėsnius. Šį tekstą skaitot tik dėl similijos. Šis tekstas savo esme nė kiek nesiskiria nuo homeopatinio preparato. Todėl mes kalbam apie tarpdisciplininį priėjimą. 

Dabartinė Homeopatija – visiška visų tų šiuolaikinių, analitinių ar ultraklasikinių homeopatinių priėjimų priešingybė. Matot, joje ne itin vertinamos… žinios. Tik įgūdžiai. Juk smuikininko scenoje ar kovotojo ringe niekas nevertina pagal žinias. Tik pagal įgūdžius. Įdomiai čia išeina. Mokymosi eigoje žinios – svarbu tiek smuikininkui, tiek kovotojui, tiek homeopatui. Bet paskui žinios per praktiką tampa įgūdžiais. Ir toliau pageidautina, kad liktų tik įgūdžiai. Nes žinios ima trukdyti. Scena ar ringas – ne vieta galvojimui. Ten tik veiksmas – grojimas, kovojimas. Ten nėra kada galvoti, nes galvojimas ištraukia mus iš veiksmo, pavagia iš dabar. Panyram į mintijimą apie tai, kas buvo ar bus, ir, žinoma, pametam dabar.

Konsultacijos procesas pas mus gi patiriamas dabar. Čia nėra kada galvoti apie preparatų paskyrimą! Čia tiek visko vyksta, tiek pojūčių, procesų, kad galvot apie preparato paskyrimą būtų tas pats kaip vairuojant judrioje sankryžoje galvoti apie rytdieną. Tai kaip minimum pavojinga.

Kovotojas ringe būna 100%. Jis tikrai negalvoja apie rytdieną. Akimirkai dingti iš ringo į minčių zoną neretai būna tolygu pralaimėjimui – patyręs priešininkas netruks pasinaudoti spraga gynyboje. Bet būti 100% ringe taip reiškia ir negalvoti apie smūgiavimą, gynybą ir t.t. Iš esmės visada turim pasirinkime 2 priešingus variantus: 1) galvoti arba 2) būti sąmoningai dabar. Būdamas 100% dabar kovotojas tiesiog atpažįsta smūgius, veiksmus, situacijas – ir iškart automatiškai reaguoja – be jokio galvojimo. Būti sąmoningam ringe – reiškia būti be galo budriam, tuo pat metu – atsipalaidavusiam ir netrukdyti kūnui spontaniškai reaguoti.

Konsultacijos metu tas pats galioja homeopatui. Tik vietoje priešininko smūgių mes patiriam besikeičiančius paciento pojūčius, būsenas, jausenas. Ir kaip kovotojo kūnas reaguoja į priešininko smūgius, taip homeopatas į pojūčius reaguoja preparatais. Automato režimu. Pojūtis automatiškai atpažįstamas ir ranka pati siekia tam tikro preparatų komplekto. Jei viskas vyksta kaip reikiant, neįmanoma to paaiškint ar pagrįst. Tokiu atveju aš pats stebiu save reaguojantį preparatais ir stebiuosi, kodėl būtent šituos preparatus žiūriu. Nes kūnas žino, jis atpažįsta pojūčius. O protas – nežino, kas čia vyksta, jis netgi neturi kada įsiterpt – taip viskas intensyvu, kaip ringe per lemiamas akimirkas.

Pats darbas Dabartinėje Homeopatijoje, pats konsultavimo procesas – lyg scena smuikininkui arba ringas kovotojui. Skambės visiškai keistai, tačiau čia mums nesvarbu preparato parinkimas! Juo labiau nesvarbu, kaip pagrįsit tą pasirinkimą. Mums svarbu tik dabar, tik adekvatus sureagavimas į tai, kas vyksta. Nes tas dabar – juntamas. Smuikininko griežimas – juntamas dabar. Kovotojas ringe – juntamas dabar. Čia nebesvarbu rezultatas, svarbu tik nepriekaištingumas dabar.

Dabartinėje Homeopatijoje gydytojo darbas – juntamas, patiriamas lygiai taip pat smuikininko griežimas. Patiriamas pats procesas – jo dinamika, plotis ir gylis, aštrumas ir tyla. Galima stebėt kolegos konsultaciją. Tam užtenka kur nors kamputy įsitaisyt ir sėdėt užsimerkus. Viskas – kaip ant delno, kaip smuikininkas scenoje.

Ir procesas bus tame gylyje, koks reikalingas pacientui ir koks prieinamas gydytojui. Gydytojas, kaip ir smuikininkas arba kovotojas turi savo ribas. Kartais jiems visiems trims pavyksta jas peržengti. Bet dažniausiai procesas vyksta tose ribose. Smuikininkas turi muzikos pajautimo ir griežimo virtuoziškumo ribas. Jas nuolat plečia praktikuodamasis, bet duotu momentu jos tokios, kokios yra. Klausytojai labai jautrūs toms riboms, jas išsyk junta. Pacientai lygiai taip pat.

Jei dirba testuotojas – natūraliai sekam pojūčiais paskui preparatus. Jei dirba klasikas – lygiai taip pat sekam paskui preparatus. Klasikas lygiai taip pat testuoja preparatus – pvz., permesdamas akimis tam tikrą repertoriumo rubriką arba tiesiog perrinkinėdamas preparatus mintyse. Mes tai vadinam mentaliniu testavimu. Iš šono (atsiprašau, iš vidaus) stebint jis juntamas lygiai taip pat kaip aparatūrinis testavimas.

Ir visgi stebėdami mes klausomės ne preparatų, o tam tikro kolegos homeopato darbo. Taip kaip koncerte – ne smuiko, o smuikininko griežimo. Ir čia išsyk labai aišku, kad dirba gydytojas, o ne preparatai. T.y. viskas susiveda į tai, kiek giliai gydytojas jaučia preparatus ir kiek plačiai mato visumą. Labai įdomu stebėt, kaip skirtingi homeopatai skirtingai, kiekvienas savu stiliumi naudoja preparatus. Lygiai kaip skirtingi smuikininkai turi skirtingą santykį su smuiku kaip instrumentu.

Apie visa tai rašau, tik norėdamas atkreipti Jūsų dėmesį į dabar. Homeopatijoje daug kalbama apie preparato paskyrimą. Bet tas skyrimas, pasirodo, jau vyksta konsultacijos metu. Neretai jis prasideda dar pacientui žengiant pro duris. Dabartinėje Homeopatijoje per konsultaciją mes nuveikiam kokius 90% darbo, jei ne daugiau. Preparatas, duodamas pacientui vartojimui – daugiau kaip priminimas, užtvirtinimas to, kas nuveikta per konsultaciją.

Parašykite komentarą