Užbaigtumas

Labai panašiai užbaigtumas nutinka su Dabartine Homeopatija. Užbaigtumas, pilnatvė – tai ne kuomet išsemiamas preparatų arsenalas. To tikrai nenutiks, jis – begalinis. Taip pat tai ne naujos metodikos, technikos ar kokie atradimai – šiems irgi nebus galo. Užbaigtumas – tai, kai kiekvieną akimirką per gyvą dabar patyrimą, grįžtama į pradžių pradžią, nuo ko viskas prasidėjo. Būtent per tą grįžimą į pradžią, vykstantį dabar, atrandama pilnatvė. Tas grįžimas į pradžią vyksta iškart įvairiais lygmenimis. 

Kaip jau supratot, vyksta su mumis pačiais, kai iš lėto, bet užtikrintai judam prie Savo ištakų, pilno Savęs pažinimo. Čia ne tolstam link nepasiekiamų horizontų, ne kylam kur nors ar leidžiamės, tačiau grįžtam į Save – į Širdį ir dar šiek tiek giliau. Lyg grįžtumėm Namo. 

Vyksta dirbant su pacientais. Kiekviena konsultacija tampa savotiška kelione, kur judam vedini preparatų, ir kurios pabaigoje netikėtai grįžtam prie to, nuo ko ji prasidėjo. Per tokį ciklo išbaigimą paciento situaciją pamatom daug platesniame kontekste, prisiliečiam prie Visumos, kurios niekad neišeis pilnai suprast, tačiau ją galima pilnai patirt, pilnai išgyvent. Ir tai – tikriau, nei suprast ir paaiškint. Tai viską keičia.

Taigi, su pačia Homeopatija irgi nutiko panašus ciklo užbaigimas sugrąžinantis į pačią pradžią. Ir ji tapo tiesiog dabartine. Matot, daugumas homeopatų (ypač save vadinantys klasikiniais) pirminiais šaltiniais laiko „Organoną“ ir kitus S. Hahnemann raštus. Bet iš tiesų pati Homeopatijos pradžia – juk būtent tiesioginiam patyrime

Pradžia

S. Hahnemann vienu metu nusivylė netikusiom to meto teorijom. Konkrečiai – pasipiktino tuomet jo verčiamo į vokiečių kalbą žymaus britų prof. W. Cullen išvedžiojimais, kad kinmedžio žievė gydo maliariją vien dėl savo kartaus skonio ir tonizuojančio poveikio skrandžiui. 

S. Hahnemann genialumas – tame, kad užuot priešpastatęs tai teorijai kitą – teisingesnę teoriją (teorijos būna tik teisingesnės, tačiau niekad nebūna teisingomis, t.y. tas teisingumas – visad laikinas, tinkantis nebent ribotam tam tikro laikmečio supratimui), jis nuėjo vieninteliu tikru patyriminiu eksperimentiniu keliu. Pats būdamas sveikas paėmė dozę tos pačios China officinalis – ir savo nuostabai patyrė būseną labai primenančią maliarijos priepuolį. 

Štai čia pradžia – tame netikėtame stebinančiame patyrime – dar iki tol, kol pradedam apie tai daryt išvadas. Paėmėt šiaip sau, iš smalsumo vaistą nuo maliarijos – ir jus ištiko maliarijos priepuolis! Neįtikima! Nieko nesuprantat, kas vyksta, kaip tai gali nutikt? Pakartojat vaisto dozę – vėl maliarijos priepuolis su būdingu šaltkrėčiu ir kitais simptomais! 

Grynas patyrimas visuomet stebina, nes… jis vyksta iš tikrųjų. Jo neišeina numatyt, sugalvot ar surežisuot. Ir šiandien – jei tik išdrįstat išbandyt kažkurį preparatą – net jei ir turit jo aprašymą – garantuoju, liksit nustebinti gyvo patyrimo. Jis niekad nevyksta pagal knygą… Grynas patyrimas – absoliučiai tikras ir skaidrus, o išvados, kad ir labai įžvalgios – visad nepilnos, netikslios…

Tas pirmas China officinalis patyrimas ir nuostaba paskui išsivystė į tolimesnius eksperimentus su visom pagrindinėm to meto vaistinėm medžiagom, Vokietijos Pruverių Uniją ir ištisą pruvingų tradiciją – visi homeopatiniai preparatai jau daugiau nei 200 metų išbandomi sveikų savanorių. Homeopatai pelnytai didžiuojasi, kad pruvingai realiai padarė pradžią sistemingiems eksperimentams Vakarų medicinoje. Tais laikais, kuomet prioritetas buvo sunkių ūmių ligų gydymas, pruvingų medžiaga kartu su toksikologijos duomenimis leido tame pasiekt neįtikėtinai gerų rezultatų. 

Žinau, skambės keistai, tačiau būtent įsitikinimas, kad preparatai sukelia simptomus sveikiems (kilęs iš pirmųjų pruvingų su materialiomis dozėmis) ir akinanti sėkmė gydant ūmius susirgimus paskui tapo neįveikiama kliūtimi judėt toliau. Kur judėt? Ogi į darbą su savimi, savo jautrumo lavinimą, gilesnį savęs bei preparatų suvokimą, pasaulio pažinimą, į visiškai kitokią kasdieninę pruvingų praktiką, pagrįstą atskleidžiančiomis preparatų savybėmis, į lėtinių ligų priežastis ir ypatumus, į tiesioginį darbą su Sveikata ir t.t. Be abejo, progresas Homeopatijoje vyko ir toliau – iki pat šiandien, tik, sakykim – vienoje plokštumoje…

Tačiau jei grįžtam į pradžią, pirminis ir esminis pruvingų tikslas pasirodo besąs betarpiškas asmeniškas vaistinės medžiagos patyrimas. Tiesiog Jūsų asmeniškas patyrimas – ir visai nesvarbu kiek giliai jį analizuosit, įtrauksit į žinynus, ar ne,… Tiesiog pats savaime patyrimas svarbiausia. Jam, pasirodo, nereikia jokios „pridėtinės vertės“! 

Tai, beje, įžvelgė ir pats pradininkas. Labai keista, tačiau ir suprantama – ypač atsižvelgiant į to meto kontekstą – kad šis aspektas liko neišplėtotas. Ir labai simboliška, kad jis ir liko kaip potencialas, tartum užslėptas brangakmenis pačiam Organono vidury, pačioj širdy – ir net ne kaip atskiras paragrafas, tačiau išnaša prie §139 paragrafo (iš viso jų 291). Nesu regėjęs, kad kas iš homeopatų ją cituotų, todėl pasidalinsiu su Jumis nors vienu sakiniu. Štai toks S. Hahnemann paaiškinimas, kodėl geriausi pruvingai yra būtent tie, kuriuos pats gydytojas atlieka su savimi:

Tokių nepaprastų stebėjimų dėka, jis išsiugdys supratimą apie savo jautrumą, mąstymo būdą ir jausmus – kas yra visos tikros išminties pagrindas γνῶθι σεαυτόν [pažink save].

Dabartiniam homeopatui tai turbūt svarbiausias sakinys visam Organone. Jei, apskritai, kažkokie sakiniai gali būti svarbūs. Daugiau nieko nereikia. Nes jei nuoširdžiai tai paverst kasdiene praktika – visa tai išsiplečia iki Begalybės. Ir galų gale sugrįžtam į pačią Pradžią… Būtent tas nuogas patyrimas – dar iki tol, kol protas spėjo įvardinti ir analizuoti tai kas patiriama –  ir yra raktas į pradžią, į ten kur Homeopatija susilieja su ištakom ir ištirpsta Gyvenime. 

Visa, kas vyko Homeopatijoje po eksperimento su China officinalis – iš lėto, bet užtikrintai tolino nuo Tiesos. S. Hahnemann visą tolimesnį gyvenimą paskyrė rakto į lėtines ligas paieškoms. Jis pirmasis pripažino, kad įprasta Homeopatija čia neveikia, suprato, kad su lėtiniais dalykais – kažkas kitaip turėtų būti. Visa tolimesnė Homeopatijos raida ir nauji „Organono“ leidimai iš esmės buvo skirti lėtinėms ligoms, kur Homeopatija kažkodėl neveikė taip, kaip turėtų. S. Hahnemann nenustojo eksperimentavęs, išbandė daugybę būdų – tame tarpe „dvigubų“ preparatų skyrimą, olfakcijos metodą, miazmus, LM potencijas. S. Hahnemann visą tą laiką ieškojo kažką nauja. O tereikėjo tik sugrįžt į pradžią… 

Bet net ir šiandien absoliučiai daugumai homeopatų grįžimas į pradžią ir peržiūrėjimas bei kvestionavimas tokių bazinių dalykų kaip patys pruvingai, preparatų gamybos bei skyrimo metodikos ir netgi suabejojimas pačiu panašumo dėsniu – pernelyg didelis iššūkis. S. Hahnemann laikais to jau tikrai būtų buvę per daug… Kaip ten bebūtų, ieškomas raktas visą tą laiką – nuo pat pradžių – gulėjo kišenėj. Beje, jis be proto paprastas. Sprendimas – paprastas, tam nereikia jokių sofistikuotų teorijų, kaip, pvz., miazmai, arba specialių gamybos metodikų, kaip LM potencijos. Nereikia perrašyt Materia Medica. Nereikia išradinėt nė vieno naujo preparato. Nieko nereikia – tik pabūt dabar ir pasiklausyt pojūčių. Viskas. 

Šiandien klasikinėje Homeopatijoje turim galybę įvairiausių interpretacijų ir teorinių išvedžiojimų, kurių daugumas, žvelgiant iš to pirminio gyvo patyrimo, verti ne ką daugiau nei anie prof. W. Cullen pasvarstymai apie China officinalis. Taip jau nutiko, kad labai jau greitai tų betarpiškų asmeninių patyrimų svarbą užgožė įsitraukimas į jų analizę, klasifikaciją, susisteminimą, išskaidymą į komponentus, sudėjimą į žinynus,… Tų žinynų atsirado ne vienas ir jie pradėjo konkuruot tarpusavy. Atsirado įvairios naudojimosi tais žinynais metodikos, pagrįstos skirtingomis filosofijomis, pagal tai susiformavo atskiros kryptys, mokyklos, organizacijos ir t.t. Toks įspūdis, kad iki šiol jos savotiškai lenktyniauja kuri labiau nutols nuo to nuogo patyrimo ir giliau įklimps į tekstus ir teorinius apmąstymus… 

Pruvingai

Šiandien kone absoliuti dauguma homeopatų įsitikinę, kad pruvingai/išbandymai skirti ne jiems patiems, ne asmeniniam augimui, ne Savęs, pacientų ir apskritai – pasaulio pažinimui, o kažkokiam homeopatijos mokslui, papildyti žinioms apie preparatus, pridėti dar vieną simptomą prie tūkstančių jau esamų. Dėl šių ir dar kitų priežasčių homeopatai apskritai nebejaučia poreikio gyviems potyriams ir pruvingams. Juolab, kad tradicinis pruvingų formatas – labai jau gremėzdiškas, reikalaujantis daugybės laiko, atsietumo nuo Gyvenimo, be to – labai netikslus ir netgi nesaugus.

Ir todėl netgi propaguodamas tą gyvą betarpišką preparatų patyrimą, nerekomenduosiu Jums dalyvauti tradiciniuose homeopatiniuose pruvinguose… Gyvas patyrimas – šiek tiek kitur. Galima daug paprasčiau, efektyviau ir giliau.

Suabejoti

Šiandien, jei tikrai kam dar rūpi pažint Homeopatijos gelmę, realiai prisiliest prie Begalybės, tėra vienintelis kelias – suabejot viskuo, ką kada nors apie ją girdėjot. Viskuo. Netgi tuo, kad panašus gydo panašų (similia similibus curentur) – nes tai jau nebe patyrimas, o žodžiai, interpretacija, ir tame, net prie geriausių paskatų, slypi melo dozė. Gyvam patyrime net ir tai gerokai koreguojasi – beje, į paprastumo pusę. 

Argi, sakysit, panašus gydo panašų – nėra paprasta? Ogi pabandykit tą „dėsnį“ paaiškint ne homeopatui – tiesiog racionaliai mąstančiam piliečiui ar juo labiau – gydytojui. Kaip jau gerą dešimtį metų dėstantis Homeopatiją, turiu prisipažint, kad tai ne taip jau paprasta. Būtent todėl prieš kelis metus pristabdžiau tą veiklą ir per tam tikrą išsigryninimą atsirado Dabartinė Homeopatija. Tiesą sakant, labai daug kuo teks suabejot. Jau nekalbu apie tai, kad teks suabejot homeopatinių preparatų stiprumu. Dar geriau – iškart tai pamiršt. Užteks tiesiog paragaut. Išbandyt patiems. Patiems panirt į gyvą betarpišką patyrimą. Tuomet visos tos teorijos ir išvedžiojimai išgaruoja kaip mat. 

Tikrai nedaugelis iš homeopatų to norėsit. Patikėkit, gyva patirtis šokiruos. Ji destruktyvi – nes kaip mat ima klibėt ir griūt įsitikinimai, kuriuos galbūt statėm metų metus. Norint patirt tikrą gyvą Homeopatiją teks tuos įsitikinimus sugriaut, sulygint su žeme. 

Kaip ten bebūtų, toji tikra, gyva, patiriama Homeopatija – nesulyginamai įspūdingesnė už tą įsivaizduojamą, oficialiai pateikiamą pačių homeopatų. Tą nuostabą man teko daug kartų matyti pacientuose. Ypač dirbant su kitų holistinių krypčių jautriais praktikuotojais. Paprastai jie negali patikėt, kad čia – ta pati Homeopatija, kurią jie jau ne sykį bandė. Nes Dabartinė – kažkodėl labai aiškiai juntama jau dabar, gaivališka ir beprotiškai gili… Tada žmonės klausia, o kodėl anie, iki šiol bandyti homeopatiniai preparatai taip nesijaučia…

Patirti dabar

Taip jau nutiko, kad Homeopatijoje vyrauja įsitikinimai. Šiandienos Homeopatija yra tiek mentalizuota ir tiek nutolus nuo to pirmykščio juslinio patyrimo, kad tiesiog nebeįsivaizduojama, kas yra išties patirti preparatus. Iškart perspėsiu – patirti, išbandyti preparatą neturi nieko bendra su jo vartojimu diena iš dienos, kol po kelių savaičių išlįs preparato simptomai. 

Pirmiausiai, tai patyrimas vyksta dabar. Neįmanoma kažką patirt rytoj ar juo labiau – po savaitės. Ir net už minutės ar sekundės – neįmanoma. Tik dabar arba niekados. Ir jei sąmoningai klausotės, patiriat – preparatas pilnai išsiskleidžia (t.y. suformuojamas sisteminis atsakas – jei stengtis „protingiau“ išsireikšt) jau per pirmas kelias ar daugiausia – keliolika minučių. Ir visa esmė – būtent patyrime paties to skleidimosi. Pražiopsojom žiedo išsiskleidimą – pražiopsojom patį esminį dalyką. Toliau nebent patiriam, kaip žiedas vysta, formuojasi sėklos, jos sudygsta ir kažkada turim rezultatą. Bet argi gėles auginat dėl sėklų? Ar verta įdėt tiek darbo, tačiau nepamatyt, kaip Jūsų gėlė pražysta? Praleist patį grožį…

Veidrodžiai

Antra, pasirodo, kad iš principo neįmanoma potencijuotus preparatus patirti kaip egzistuojančius skyrium nuo mūsų. Jų netgi neįmanoma studijuot atsietai nuo mūsų pačių. 

Visi informaciniai preparatai, įskaitant homeopatinius – lyg veidrodžiai mums patiems. Stebuklingi ir labai skirtingi veidrodžiai, kiekvienas paryškinantis, atskleidžiantis tam tikrus skirtingus mūsų pačių aspektus.  Sakykim, vienas veidrodis rodo vienokias kepenų problemas, kitas – kitokias, vienas atskleidžia tokias baimes, kitas – kitokias. Tūkstančiai neįtikimiausių veidrodžių, atspindinčių viską, ką tik galim suvokt: nuo kūno (pradedant Krebso ciklu ir ląstelės organelėmis, baigiant organų sistemomis ir jų tarpusavio sąsajomis), emocijų, minčių, gyvenimo situacijų, vertybių, Sveikatos – iki pačių Sielos gelmių. 

Homeopatams įprasta, kad jų preparatai atspindi tik pathos, t.y. ligą. Užtat homeopatinių preparatų aprašymai vadinami patogenezėmis. Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje mes turim daugybę preparatų/veidrodžių, per Tylą atspindinčių Sveikatą – tą mūsų pusę, kur nėra ligų. Ten atskiri lygmenys – ir jie visi apie Sveikatą. Prie kai kurių iš tokių veidrodžių, pvz., galit pamatyt ir prisimint dėl ko gyvenat – žinoma, jei Jums išties svarbu tai pamatyt… 

Tačiau bet kuriuo atveju, neįmanoma apžiūrėt paties veidrodžio! Prieini prie jo – ir matai save, ne veidrodį juk! Neįmanoma tyrinėti homeopatinių preparatų kaip atskirų objektyvių realybių. Tačiau per juos įmanoma tyrinėt save ir savo pacientus! 

Dar veidrodžiai nėra stipresni arba silpnesni. Kaip mes reaguosim į tai ką pamatom juose, priklausys nuo mūsų pačių prioritetų. Panašumas visuomet priklauso mums, o ne veidrodžiui/preparatui. Todėl panašumas – visad individualus, priklausantis nuo mūsų pačių dabarties aktualijų. Todėl panašumas – iš principo nemoksliškas, nekontroliuojamas kaip ir pats Gyvenimas.

Ir apskritai, mes veidrodyje net nepastebėsim neprioritetinių dalykų. O iš tų, ką pastebėsim, reaguosim tik į tai, kas mums svarbu dabar. Jei man svarbu šukuosena, pastebėsiu šukuoseną ir galėsiu pasitaisyt plaukus. Taip neveikdami „veikia“ mūsų preparatai. Veidrodžiu galime naudotis savikorekcijos tikslais. 

Svarbumas ir panašumas

Kaip ten bebūtų, veidrodžiai… neveikia! Jie tik parodo – ir tai su sąlyga, kad norim tai pamatyt. Ką su tuo darysim – mūsų pačių reikalas. Veidrodžiai tik rodo, tačiau nėra imperatyvūs. Veidrodžiais neįmanoma kontroliuot. Pvz., priverst susišukuot, jei mums tuo momentu tas nesvarbu. Tas svarbumas – visad aukščiau panašumo.  Viskas, ką matau veidrodyje – panašu, nes apie mane. Tačiau nebūtinai svarbu, nebūtinai aš į tai reaguoju.  

Beje, pastarasis teiginys – būtent tai, už ko užkliuvo homeopatai. Matot, ūmiais atvejais panašu ir svarbu – reiškia beveik vieną ir tas patį. Pvz., kritinėje gyvenimo situacijoje mano svarbumai susitraukia iki išgyvenimo instinktų. Jei man cholera, ir aš profuziškai viduriuoju, spazmuoju ir t.t., man kaži ar berūpės prisėst prie nebaigto straipsnio. Dažnai ūmiais atvejais tie smarkiai išreikšti ir gyvybei grėsmę keliantys simptomai tampa svarbiausiais. Ir tuomet mes prioriteto tvarka reaguojam į panašų ūmų preparatą – nes tai svarbu! 

Bet lėtiniais atvejais simptomai – nesvarbu. Odos bėrimas nesvarbu, nuovargis – nesvarbu, patinęs sąnarys – irgi ne taip svarbu. Daugumas lėtinių simptomų – nesvarbūs nei organizmui, nei Gyvenimui. Nes jie tik rodo į kažkokį užstrigimą giliau. Nei kūnas, nei Gyvenimas nenusiteikęs tų lėtinių simptomų spręsti izoliuotai. Kažkas iš esmės ima keistis tik tuomet, kai prisiliečiam prie to, kas slypi simptomų. Idealiam variante – kai prisiliečiam prie Visumos.

Praktika

Praktikoje tai reiškia, kad lėtinių ligų stengiamės preparatais neadresuot tiesiogiai, t.y. neskiriam preparatų pagal simptomus. Lėtiniais atvejais tiesiogiai, pagal simptominį panašumą skirti preparatą kone tolygu alopatiniam slopinimui: pvz., adresuoti preparatą bėrimui, sąnario patinimui ar galvos skausmui – labiau alopatiška, nei homeopatiška.

Apskritai, adresuoti preparatą į kur nors – jau savaime nieko bendra su Visuma neturi. 

Bet kad iki tos Visumos prieit, mes visgi naudojamės preparatų pagalba. Todėl pradžioje, gali būt, kad prie bėrimo, sąnario problemos ar galvaskaudžio prieisime per kepenų, tulžies ar žarnyno preparatą. O gal kokį streptokoko ar kt. nozodą. T.y. neretai pradėsim nuo preparato, adresuoto fiziniam kūnui, tačiau tiesiogiai nesusijusio su nusiskundimu/simptomais – beveik pageidautina, kad preparato aprašyme nebūtų nieko panašaus į paciento nusiskundimą. 

Pagal ką tuomet skirsim? Ogi labai natūraliai – pagal paciento reagavimą dabar. Tiesiog skirsim preparatą, į kurį gausim giliausią ir gyviausią kūno atsaką. Va čia ir iškyla klausimas, kaip tą atsaką išgirst/pajust. Nes jis nebūtinai pirmiausiai pasijus probleminėje vietoje. Pvz., tiesiog atsiras tekėjimas kai kuriuose meridianuose, kuris netrukus ims plėstis.

Dabartinėje Homeopatijoje Jūs tą atsaką tiesiog pajusit pojūčiais. Paciento atsaką pajusit tarsi savo pojūčiais. Kad ir kaip keistai skambėtų, svetimą atsaką pojūčiais pajust – kur kas lengviau nei savo nuosavą. Viskas daug ryškiau. Tas paprastai labai nustebina kolegas, prisėdusius šalia pasiklausyti proceso. Kaip galit suprasti, tokiu atveju Jūsų jautrumas auga dešimtis ir šimtus kartų greičiau nei praktikuojant homeopatiją įprastu būdu. Ir dar tai jaučiasi lyg Jūs kasdien sudalyvautumėt dešimtyje rimtų pruvingų. Ir gylis jų su praktika vis auga.

Ir aišku, niekas nedraudžia naudot ką nors iš testavimo metodikų kaip pagalbinę priemonę klausymuisi. Nėra nieko gėdinga testavime. Tuo užsiima daugybė nerealiai jautrių kolegų, kuriems, atrodytų, testavimas jau iš principo nereikalingas. Pvz., ta pati jau minėta Nicola Wolgemuth iš Austrijos. Na, ji – stebėtino jautrumo. Nuo pat mažų dienų akmenis ji matė kaip gyvus sutvėrimus. Jautė jų būsenas, poreikius – kaip kad mes jaučiam kačiukų ar šuniukų. Matė jų santykį su žmonėm, ką primityviai galėtume įvardinti kaip tinka ar netinka. Paskui jai buvo didelis šokas atrast, kad kiti to nemato… Net į mediciną įstojo, tikėdamasi, kad jos jautrumas padės jai būti gera gydytoja. Tik, berods, nebaigė ji studijų, supratusi, kad tai – ne tai, ko ji ieškojo. Bet kai Nicola pirmąsyk pamatė Imedis aparatūrą – be galo nudžiugo, sakė „Čia tai, apie ką aš visad svajojau!“

Supraskit, aparatūra nieko nepadarys už jus. Bet čia tarsi geram muzikantui padovanotumėt kokybiškiausią šiam metui studijinę ir įgarsinimo įrangą. Tai duoda visiškai kitas galimybes išsikleist talentui ir įgyvendint savo kūrybiniams projektams. Žinoma, kad įranga neveikia pati iš savęs… Ir neretai, netgi su pradiniu talentu reikia įdėt daug darbo, kad aparatūra pradėtų veikti. T.y. net geriausiam muzikantui ne iš karto pavyks įrašyti kūrinį taip, kaip norėtųsi – ten labai daug niuansų: mikrofono padėtis, garsumo lygio nustatymai, kambario akustika ir t.t. Visai normalu, kad prireiks metų kitų susigyventi su aparatūra.

Normaliai klausymasis ir testavimas vyksta vienu metu. Jie vienas kitą papildo. Kartais Jūs prašokat kažkurį preparatą testuodami, tačiau pajuntat visu savimi – tuomet suabejojat testavimu, ir grįžtat dar kartą pasitikrinti. O kartais – atvirkščiai nutinka. 

Bet kuriuo atveju, klausymasis kartu su testavimu išgelbsti mus nuo simptomiškumo. Ir tas reiškia, kad tokius nusiskundimus, kaip sąnario ar galvos skausmas mes adresuojam teoriškai nepanašiais, tačiau praktiškai kone akimirksniu stabilų (ne trumpalaikį, kaip kad nutinka su simptominiais paskyrimais) rezultatą duodančiais preparatais. Ir jie visai nebūtinai turi būti orientuoti į kūno organus ar sukėlėjus, kaip to galėtų tikėtis normalūs gydytojai. Lygiai taip pat jie gali būti orientuoti į emocinį lygmenį (kaip, pvz., Bacho žiedų esencijos), mentalinį (daugumas akmenų ir kristalų), kauzalinį (preparatai, atitinkantys tam tikras gyvenimo situacijas) lygmenis. Taip pat galime naudoti subtilius, per Tylą į Sveikatą orientuotus praparatus – čia vėl atskiri lygmenys ir atskiras preparatų pasaulis. 

Per keletą tokių, į visiškai skirtingus lygmenis orientuotų preparatų seką, galite labai netikėtu kampu pamatyt/patirt paciento situaciją. Gal net pamatyt/patirt Visumą, kas jau iš esmės viską pakeičia. 

Po viso to dar gali tekti surast kokį nors santykinai paprastą preparatą rebalansui – kaip tai vadina biodinaminiai osteopatai. Toks preparatas savotiškai grąžina atgal į kūną, padeda atrast naują balansą ir integruot tą Visumos patirtį. Tai šiek tiek panašu, bet tuo pačiu ir labai skirtinga nuo to, ką homeopatai vadina drenažiniais preparatais. Neretai tas paskutinis preparatas kaip tik ir grąžina mus į pradžią – į tą pirminę kūno problemą, nuo kurios ir prasidėjo konsultacija. Bet grąžina labai kitokiu kampu, nei kad matėm tai iš pradžių. Netgi visiškai kitoj perspektyvoj tai pasimato. Visumoje.  Ir toliau jau nebėra kur…

Vienas didžiausių šiuolaikinių osteopatijos Meistrų, James Jealous, OD tai įvardija labai paprastai, sako, „Tradicinis osteopatinis gydymas baigiasi visumoje.“

Ir jei pojūčių jutimas, jautrumo lavinimas yra alfa, tai Visuma yra omega. Kai rašau, kad už jos jau nebėra kur, noriu pasakyt, kad tikrai nebėra. Ten pojūčių nebėra. Ten viskas viena. Ten bet koks įsikišimas, tik ardytų pusiausvyrą. Įsivaizduokit, dar konsultacijos metu nepriklausomai nuo patologijos ir startinės pozicijos vien su homeopatija galit ateiti iki taško, kuriame baigiasi pojūčiai.

SKIRSTYMAI Lygmenys ir zonos yra mokymuisi skirti įrankiai, be to naudingi diagnostikai. Kai organizmas yra dinaminiame neutralume, visi skirstymai baigiasi. Jų nebepavyksta aptikti. Kartais tai gerokai nustebina. – James Jealous, DO

Mūsų Dabartinės Homeopatijos praktikoje tai nutinka tikrai ne 5% atvejų. 80-90% būtų kur kas arčiau tiesos. Realiai kiekviena konsultacija turėtų būti daugiau ar mažiau tokia. Tik į tą dinaminį neutralumą praktiškai neįmanoma pataikyt su vienu preparatu. Gerai pataikytas pirmas preparatas kaip tik iškelia problemą į paviršių, čia tik prasideda susidrumstimas kylant dumblui, tai atvirkščias procesas neutralumui. Ir tik paskui mes judam link neutralumo. Ir tam dar prisireikia vieno kito preparato. Ir paskui dar prisireikia preparato įsižeminimui, rebalansui. Taip kad be 3-4 preparatų pasiekti tą dinaminį neutralumą niekaip nepavyks.

Biodinaminis osteopatas, kaip taisyklė, irgi nesusisuka su vienu prisilietimu. Paprastai tenka pakeist rankų padėtį, nes keičiasi taip vadinami fulkrumai. Išsiriša vienas, išryškėja kitas. Ir taip kažkuriuo etapu jie dingsta ir lieka tik Visuma ir neutralumas.

Ir šitaip – visur, kur tik vertinamas pats procesas, kur kreipiamas dėmesys į dinamiką proceso metu. Psichoterapijoje terapeutas neapsieina su vienu klausimu per konsultaciją. Akupunktūroje paprastai neužtenka vienos adatos. Homeopatai kalba apie vieną preparatą visam žmogui tik todėl, kad iki šiol nebuvo Dabartinės Homeopatijos, nebuvo galimybės patirti Homeopatiją kaip procesą, vykstantį dabar. Preparatas buvo renkamas ateičiai, remiantis informacija apie praeitį. Tačiau homeopatams vis tiek instinktyviai norėjosi visumos patyrimo. Ir jei ta simptomų visuma, kaip tai vadinama klasikoje, dar gali būti patirta ūmiais atvejais, tai lėtiniais – na, niekaip. Vis tiek didžioji ledkalnio dalis lieka po vandeniu. Ir tuomet čia prasideda kompromisai: konstituciniai tipai, ligos esmė, etiologinis skyrimas ir kt.

Gydytojui įprasta stebėt simptomus, aiškintis etiologinius momentus, tarpusavio sąsajas ir visa kita. Tai apčiuopiama. Visuma, kol jos nepatyrėt, kol ji netapo Jūsų įprasčiausių gyvenimo situacijų palydove – atrodo, kaip ir neapčiuopiama. Todėl Homeopatijoje iki šiol buvo įprasta mokytis iš detalių.

Tačiau tikroji patirtis gydyme, tikras mokymasis, tikras patirties pasisėmimas vyksta išskirtinai tuose galiniuose taškuose (endpoints), kuomet patiriama Visuma.

EVOLIUCIJA Mes vystom savo įgūdžius ne šalindami pažeidimus, bet per tai, ką išmokstame tuose galiniuose taškuose (angl. endpoints) – James Jealous, D.O.

Mūsų, kaip homeopatų, augimas ir mokymasis irgi vyksta būtent tame galutiniame prisilietime prie Visumos. Na, augam nuolat: klausantis pojūčių, reagavimų, tyrinėjant preparatus ir t.t. Bet tas prisilietimas prie Visumos – stebuklingas. Jis vertesnis už visa kita kartu paėmus. Ir jei kartą kitą patirsit tą Visumą – niekas daugiau apart jos ir nerūpės. Įsijungs viduj toks kompasas, rodantis į Visumą… Ir net jei paskui patirsit kokius nors ypatingus pojūčius, jie bus nebe tokie įdomūs, Jūs vadovausitės tuo vidiniu kompasu ir sakysit – „Čia ne tai.“

Beje, kai rašau, kad Dabartinėje Homeopatijoje Jūsų augimas pagreitėja daugybę kartų lyginant su įprastine praktika – turiu minty būtent tą jutiminio aspekto ir Visumos darną. Be visumos tai būtų tik kažkokia jutiminė akrobatika…

Atskleidžiantys preparatai

Bet dar veidrodis turi kitą ne mažiau svarbią paskirtį. Jei neskubam, neturim kokios ultrasvarbios problemos, kurią reiktų išspręsti, pvz., mums nerūpi konkrečiai šukuosena, veidrodyje galime tiesiog pamatyt save. Veidrodyje galime tyrinėt, pažint save.

Įprastas stiklinis veidrodis rodo išorę, kūną. Tačiau naudodami homeopatinius ir kitus informacinius preparatus, mes leidžiamės į kelionę vidun. Galim tyrinėt ir kūną – tačiau jau ne akimis, o per pojūčius. Kai įgusit – tai bus ne mažiau ryšku, nei žiūrėt akimis. Bet taip tyrinėt galit ne tik kūną, bet visus – netgi pačius subtiliausius sluoksnius. Taip per mūsų preparatus galit pažvelgt iki pat Sielos gelmių – ir, beje, jų tyrinėjimas niekuo nesiskiria nuo kūno tyrinėjimo, tik kad pojūčiai čia subtilesni. Bet su laiku ir praktika juose orientuositės ne prasčiau kaip kūniškuose. 

Ir čia susidursit su didžiausiu paradoksu – visuose tuose pojūčiais patiriamuose dalykuose – pradedant kūnu ir baigiant Siela – nerasit… Savęs! Jūs, pasirodo, visa tai stebit, tačiau visad išliekat už patyrimo, už Suvokimo ribų! Visos patirtys – tai lyg rūbai, kuriuos laikinai apsivelkam. Galim apsivilkt/patirt grubų ašutinį maišą (grubesnius fizinius pojūčius), o galit – subtiliausius vos juntamus šilkus (subtiliausius pojūčius). Galit patirt naujus rūbus, o galit – senus. Galit patirt, kaip jie dėvisi, sensta, plyšta ar suyra. Patyrėjas gi niekad nesikeičia ir išlieka absoliučia konstanta. Ir smagiausias dalykas kas šitoj kelionėj gali nutikt, ir kam, beje, ji ir skirta – tai atrast tą, kuris patiria, kuris suvokia visus tuos sluoksnius ir pojūčius. T.y. atrast tikrą Save. Bet viskas prasideda nuo dabar.

Dabarties momentas – be proto keistas, nepaklūstantis jokiai logikai. Tiesą sakant, jis – netgi ne laike. Kai kas pamenat, anksčiau kalbėdavau apie Naująją Homeopatiją. Tiesiog nebuvo aišku, kaip tai pavadint. Tas „naujosios“ terminas labai nepatiko Harry van der Zee. Daug su juo susirašinėjom – kaip ilgametis vieno didžiausių homeopatijos žurnalų „Homeopathic Links“ redaktorius ir vienas giliausių mūsų kolegų, jis turėjo daug pastabų ir pasiūlymų. Na, iš tiesų tai aš daug rašiau, o Harry labai lakoniškai dėliojo pastabas. Šiuo metu jis gilioj Tyloj… Išsyk pagavo apie ką tai, sakė, ši bus pirma knyga apie Homeopatiją, kurią turbūt skaitys iki galo. Nes Harry į Homeopatiją atėjo per gilų asmeninį patyrimą, išgyvenimą, savotišką „nušvitimą“. Ir knygose jis to iki šiol nerado… Bet „Naujosios Homeopatijos“ pavadinimas jam netiko nors tu ką, tai teko siūlyti įvairius variantus, tarp kurių papuolė iš šis. Harry net nekilo abejonių – ir taip jis tapo kaip ir Dabartinės Homeopatijos krikštatėviu. Smagiausiai į tai sureagavo mano pagrindinis Mokytojas, kuris kartu yra ir braziliško džiu–džitsu treneris. Šypsojosi patenkintas, sakė, „Žinoma, naujoji – greit pasens, o dabartinė juk – amžina.“

Ką galime patirt dabar

Jei tik nebėgam į ateitį ar praeitį, o paprasčiausiai pasiliekam dabar – atsiveria begalinė gelmė. Tik iš pradžių jos nesijunta. Gali netgi pasirodyt, kad dabar kaip ir nieko ypatinga nevyksta, ir jau laikas kažkur judėt. Bet jei tik randam kantrybės, stiprybės, nuoširdaus nežinojimo ir pasiliekam dabar – realiai prisiliečiam prie Begalybės. Kas gi vyksta dabar? Ką galime patirt? 

Dabar galime patirti pojūčius. Dabartinėje Homeopatijoje diena iš dienos mes mokysimės pajust pojūčius, atpažint jų subtiliausius niuansus. Mokysimės preparatus atpažint pagal pojūčius. Mokysimės atpažint pacientų pojūčius. Gal pasirodys keista, bet pojūčiai nepriklauso kūnui. Pojūčiai yra tai, kaip jaučiam kūną – ir ne tik jį, o ir visus kūnus ir visą pasaulį. Nėra pasaulyje nieko, ko negalėtumėt patirt pojūčiais. Gal čia net labiau tiktų sakyt pasauliuose – nes pojūčiai labai jau multidimensinis dalykas. Ir net pats menkiausias pojūtis talpina savy Visumą/Begalybę, jei tik išmokstam ir įprantam tai pastebėt. 

Dabar taip pat galime patirt įvairiausias būsenas, emocijas, mintis, norus, troškimus, interesus. Ir visi šitie dalykai preparato fone, t.y. atsistojus prieš tą specifinį veidrodį, gali pradėt keistis, transformuotis. Mes tiesiog perrinkinėsime preparatus ir stebėsim tą dinamiką, tas transformacijas patirsim gyvai, realiu laiku su mumis vykstančias.

Dabar galime patirt pacientus. Su tam tikru atvirumu ir skaidrumu galime patys tapt tarsi veidrodžiais ir patirt paciento pojūčius, emocijas, mintis ir visa ką kitą – lyg tai būtų mūsų pačių. Žinoma, kad tai patiriama išskirtinai dabar. Ne vakar ir ne ryt. Ir tai visiškai kito pasaulio – nė kiek nepanašaus į mūsiškį – patyrimas. Kiekvienas žmogus – lyg naujas neatrastas pasaulis, lyg nauja visiškai nežinoma planeta. Ir jei toje planetoje kažką randam atpažįstamo – reiškia, jau fantazuojam, projektuojam savo nuosavus vaizdus ir, jei griežtai išsireikšt – teršiam, niokojam kitą pasaulį, verčiam jį paklūsti mūsų nuosaviems dėsniams. Paprasčiausias indikatorius yra nuostaba – jei išties prisiliečiat prie paciento – viskas stebina, neįprasta, niekad iki galo nepažinu. Niekad neturėsim dviejų panašių pacientų…

Dabar galime patirt paciento reagavimą į preparatus ir tas visas transformacijas vykstančias kaip reakcija į preparatus. Viską galime patirt iš paciento perspektyvos – lyg tai vyktų su mumis pačiais. Vėlgi – patirt gyvai, dabar, ne už minutės ar kito apsilankymo metu, bet dabar – kaip realų vykstantį patiriamą dalyką. Taip, kaip klausomės paciento pasakojimo ir nusiskundimų, klausomės ir jo pojūčių kalbos.

Na, pvz., testuotojai įpratę prie to, kad kūnas akimirksniu reaguoja į preparatus. Bet turiu Jums klausimą –  kaip manot, kas reaguoja į preparatą: biologiškai aktyvūs taškai (čia folistams ir vegatestininkams), raumenys (čia kineziologams), dar kas nors (čia visiems likusiems testuotojams) ar… pacientas? Tik nedarysim čia apklausos – savaime suprantama, kad tai pacientas reaguoja (vėlgi – Gyvenimas per pacientą, jei tiksliau), o visos tos BAT ir raumenų reakcijos – tik greitas (meridianų sistema ir visas eterinis kūnas neturi fizinių struktūrų, todėl reaguoja žaibišku greičiu, kaip supergreitas kompiuteris), tačiau tolimas aidas šito. Aidu pasinaudot neprošal – kaip papildoma signaline sistema. Bet kas jeigu šalia to aido viską patirtume realiai, tiesiogiai, betarpiškai? Patirtume kiekvieną paciento ir erdvės(!) virptelėjimą, kai perrinkinėjam preparatus… Gal netgi patirtume, kaip pats Gyvenimas reaguoja į preparatus – t.y iš Visumos perspektyvos…

Iš pradžių naujas pojūčių pasaulis būna tiek įdomus, kad stačia galva pasineriat į tą pojūčių ir patyrimų žaidimą. Pasirodo, galit patirt ir tą, ir aną. Šimtai ir tūkstančiai keisčiausių įdomiausių patirčių. Galit patirt įprastus homeopatinius preparatus. Galit esencijas – pradedant Bacho žiedais ir baigiant įvairiausiomis šiuolaikinėmis.  Galit kažką pradėt suprast apie spalvas per aurasomines esencijas. Galit patirt Vaivorykštę ir visokiausius naujus, netradicinius preparatus. Visa tai smarkiai praplečia supratimą apie informacinius preparatus. Ne teorinį, tačiau praktinį, patyriminį. Nes atrandat visiškai kitokius, iki tol niekad nepatirtus pojūčius. Kaip pojūčių jų net neišeina aprašyt žodžiais. Ir jei kalbėjom, kad klasikinė Homeopatija – vienoje plokštumoje, tai čia atsiras daug plokštumų – tarsi visiškai skirtingų pasaulių su sau būdingais pojūčiais. Kiekviename jų netgi kūnas jaučiasi visiškai skirtingai. 

Mes patys, o ir kiekvienas pacientas – tarsi toks multidimensinis daugiaaukštis Labirintas… Taigi, mokysimės pažinti savąjį, o kartu – ir kitų. Nes mokysimės kartu. 

Tačiau Jūsų naujas jautrumas ir pastabumas neišvengiamai pradės įsilieti į įprastą Gyvenimą. Kitaip imsit patirt žmones, gamtą, vietoves, garsus, meno kūrinius, muziką ir kt. Viskas taps patyrimais, ne itin besiskiriančiais nuo preparatų. Galit, pvz, vaikštinėdami ekskursijoje po Aušvico koncentracijos stovyklą dabar patirt kaip žmonės ten jautėsi anuomet. Taip, tos patirtys nebūtinai smagios. Bet tikros. Taip pažįstam įvairias Gyvenimo puses. Ir džiaugsmą, ir skausmą. 

Tačiau anksčiau ar vėliau tomis patirtimis pasisotinam. Kažkada vis tiek ateina riba, kai troškulys naujiems patyrimams atslūgsta. Sakykim, patyrėt 1000 preparatų. Ar dar vienas – 1001–as ką nors iš esmės keičia? Ir jei pasisotinat, tampa įdomu ne tiek ką, kiek ir kaip patiriam, bet tampa įdomu, kaip, kokiu būdu tas patyrimas vyksta. Nes dažnai pasitaikys taip, kad logiškai tų potyrių paaiškint niekaip negalėsit, pvz., kai kuriuos pojūčius aiškiai jausit ne kūne… 

Kur toliau?

Pasirodo, dabar galime patirt, išgyvent ir suvokt patį patyrimo procesą. Ne atskiras detales (pvz., pojūčius), ne save, ne pacientą, bet patį patyrimo ir suvokimo procesą, vykstantį dabar. Ir žinoma, ne retrospektyviai – žvelgiant į praeitį, ir ne laukiant ir tikintis kažko ateity, bet einamu momentu. Tai veda prie betarpiško Visumos patyrimo – kai pacientą ir visą pasaulį patiriam ne kaip sudarytus iš atskirų dalių, bet kaip vientisą ir nedalomą Visumą. Ne mąstom holistiškai (palikim tai teoretikams ir knygiams), tačiau patiriam ir suvokiam holistiškai. Patiriam visa tai gyvai – Širdimi, apeinant protą. Visuma negali būti paaiškinta protu, jis pernelyg ribotas, kategoriškas, dualistinis. O Širdis patiria viską kaip viena. Jau dabar. Ir jei tik pabandom tą patyrimą paaiškint, patyrinėt detales – iškart tai pametam.

Tačiau patirti Visumą – dar ne pabaiga. Gal kokie ⅔ kelio. Dar galit nesustot ir eit iki galo – atsigręžt ir patirti patį Patiriantį. Galit visiškai ištirpt tame Patyrėjo patyrime. Pirmą mano darbo dieną prie vegatesto mano mokytoja davė patį geriausią ir giliausią patarimą – „Turi dirbti taip, kad tavo kėdė būtų tuščia!“ Čia (nors ir tik iš dalies) apie tai.

Vienintelė sąlyga visiems tiems punktams tapti realybe – likti čia ir dabar. Daugiau nieko nereikia daryt – viskas toliau skleidžiasi savaime. Apie jautrumą, sensityvumą – pamirškit kol kas. Turit viso to į valias. Tik netrukdykit tam išsiskleist dabar. Pasibūkit dabar. Talento paprasčiausiam buvimui čia ir dabar – kaip jau suprantat irgi nereikia. Na, nebent intereso tam buvimui – bet jis arba yra Širdy, arba ne. Jei nėra – į Dabartinės Homeopatijos pusę net nežiūrėsit. Čia jau neturim nė vienas pasirinkimo laisvės…

Dabartinė Homeopatija skirta Jums kaip žemėlapis. Preparatai – kaip vedliai ir mokytojai šitoje kelionėje į tuščią kėdę.

Potencijuotas homeopatas

Įsivaizduokit, kad Dabartinės Homeopatijos praktika – lyg preparato gaminimas iš paties praktikuotojo. Jūs patys pamažėl tampat preparatais. Įsivaizduokit, kasdien vis prasiskiedžiat… Sukratymai nebūtini (mes vėliau apie B.Fincke kalbėsim). Sakykim, sulig kiekviena diena jūsų potencija paauga viena padala. Kartais šoktelit per kelias iškart.

Teoriškai, jei tikėt homeopatais, Jūs nuo to sulig kiekviena diena turėtumėt tapt stipresniais, įgyt daugiau energijos ir galių veikt subtiliausiose sferose. Jūsų vibracijos turėtų išaugt daug kartų. 

Tačiau praktiškai – viskas kažkodėl vyksta atvirkščiai. Taip, kaip ir logiška būtų tikėtis iš praskiedimo. Su kiekviena diena Jūs kažko netenkat. Jūs imat netekt kontrolės. Pradedant nuo grubesnių sluoksnių – iš pradžių kūnas, paskui – emocijos, mintys ir pamažu vis subtilesni lygmenys tampa Jums nebepavaldūs. Jie tampa tiesiog dalim Gyvenimo, kurį patiriat vykstantį spontaniškai, savaime, be jokio Jūsų įsikišimo.

Jūsų žinios niekaip nespėja su tuo Gyvenimu, ir su kiekviena diena jos vis labiau nuvertėja – vyksta tokia keista mentalinė infliacija. Kol galų gale žinios tampa nieko vertais popierėliais, nešiojamais vėjo. Na, žinios kaip ir reikalingos, tačiau šiuo atveju pačios iš savęs nebeturi jokios vertės. Apie supergalias jau čia ir kalba neina. Tam tikram etape – jau judant link aukštesnių potencijų – prarandat bet kokią pasirinkimo laisvę, o kartu – ir valią… 

Išoriškai, beje, viskas vyksta, kaip vykę. Jūsų kėdėj kažkas sėdi, konsultuoja, gal testuoja, gal gamina preparatus ar dar kuo užsiima – tačiau Jūs liekat tik kaip liudininkai to proceso, vykstančio savaime. Aplinkui niekas nieko neįtaria. Na, gal tik pastebi, kad pati Jūsų praktika pamažėl paprastėja, nebekainuoja jokių pastangų ir tampa vis mažiau ypatinga. 

Beje, vos tik pradedat atidžiau ir be išankstinių įsitikinimų stebėt – su tikrais preparatais vyksta tas pats. Skiedžiant jų veikimas silpnėja, kol jo visai nelieka. 

Kadaise net piktindavaus, kai kolegos naudodavo žodžius praskiedimas arba diliucija. Pvz., 30C kas nors (kažkodėl čia pirmiausiai labai šviesiai prisimenu Reginą Astrauskienę) pavadindavo „trisdešimtu praskiedimu“. Man tai atrodydavo tarsi nuvertinimas tokio „ypatingo“ proceso kaip potencijavimas. Turiu prisipažint, smarkiai klydau. Praskiedimas – tai pati esmė potencijavimo. Skiest tol, kol nieko nebeliks. Tada dar praskiest. Ir dar. Ir tol, kol tikrai nieko nebeliks. Gal net tuščios kėdės nebeliks. 

Kas iš to? Gali būt, kad sekant šita kadaise S. Hahnemann duota nuoroda – γνῶθι σεαυτόν – skiriant tam visą dėmesį, ištuštinus kėdę, atidavus viską, kas skolinta, ne mūsų, vieną dieną atsiskleis tas „visos išminties pagrindas“.  Ir tai bus pats paprasčiausias dalykas, nutikęs su mumis per tūkstančius gyvenimų. Pagaliau tiesiog pareisim į Namus ir suprasim, kad niekad iš jų ir nebuvom išėję.

Dabar tęsias amžinai.

Parašykite komentarą