Dabartinės Homeopatijos universalumas

Dabartinė Homeopatija – niekuo neišskirtinė. Ji – universali. Ji – apie kiekvieno Jūsų praktiką. Visiškai nesvarbu, kokias metodikas naudojat. Visos metodikos, visas Gyvenimas – vyksta dabar.

Iki šiol buvo įprasta praktikuoti Homeopatiją orientuojantis į rezultatą ateityje. Čia susidaro iliuzija, kad konsultacijos metu knaisiojamasi po praeitį (galimas lėtinės ligos priežastis) tam, kad ateity surasti preparatą. Dabartis lyg ir neegzistuoja, arba ji lyg pagalbinis įrankis į šviesesnę ateitį.

Juokingiausia, kad niekas niekada nevyko praeity ar ateity. Viskas – tik dabar. Mano darbas ir visa ta provokacija su Dabartine Homeopatija – tik atkreipti Jūsų dėmesį į dabar. Jūs gyvi ir esat dabar. Esat ne dėl praeities ar ateities, o tik dėl dabarties. Nė karto per gyvenimą Jūs nesat buvę praeity ar ateity. Viską patiriat tik dabar. Net prisiminimus, jei tokie užplūsta, patiriat dabar, šviežiai. Ir lūkesčius dėl ateities – irgi dabar. Žodžiu, net jei turėtumėt laiko mašiną, į ateitį ar praeitį keliautumėt irgi dabar.

Visos Homeopatijos kryptys praktikuojamos dabar. Pvz., jei dirbat foliu ar vega ar naudojat kokias nors kitas testavimo metodikas – testavimas vyksta visiškai ne tam, kad kažkada ateity surastumėt preparatą. Nėra jokio preparato ateity, kaip nėra ir pačios ateities (nebent tik įsivaizdavimas, idėja apie ją). Pats testavimo procesas vyksta išskirtinai dabar. Net jei testuojat kokį vaikystėje persirgtos ligos nozodą arba preparatus dėl senos galvos traumos anamnezėje (Arn., Nat-s., Con., kt.) – stebit kūno reakcijas dabar, stebit tų preparatų aktualumą dabar. Ir kažkurie jų dabar arba aktualūs arba ne.

Bet kai testuojat – ne tik aparato rodyklė juda. Visas kūnas, visas organizmas, Sistema (kaip bepavadinsim) ir net visas Gyvenimas/Pasaulis reaguoja į tą testavimą. Realiai, juntamai reaguoja. Jūs sėdit to reagavimo centre. Lyg tornado akyje. Jūs sėdit ramybėje, o viskas aplinkui juda. Į daugumą preparatų – nulis reakcijos, tačiau į kai kuriuos viskas taip subanguoja, taip užsisuka, kad maža nepasirodys. Ir Jūs galit jausti tą gyvastį, dinamiką, judėjimą. Kartais iš tiesų apimančią visą juntamą pasaulį (kas atitiktų zoną D pas biodinamikus).

Dabartinėje Homeopatijoje mes mokomės tik dviejų dalykų.

  1. Mokomės patirti, pojūčiais pajusti tą tornadą. T.y. mokomės pastebėti ir atpažinti pojūčius. Labai sunku nepastebėt, kai pro Jus prasisuka galingas tornadas… Viskas gyvenime juntama ir atpažįstama pojūčiais. Kūnas, emocijos, situacijos ir visos subtiliosios sferos – visa patiriama kaip pojūčiai.
  2. Bet dar mokomės patirti tornado akį. Nes iš tos akies ir vyksta pojūčių ir minčių stebėjimas. Mes stebim visai ne iš besisukančio tornado. Protas/mintys juda kartu su tornadu. Bet Dėmesys, kuriuo kiekvienas ir esat – nejuda. Niekad nejudėjo. Va, tą nejudėjimą ir mokomės patirt – tam kad jame pasilikt.

Tačiau jei tebūtų tik pojūčiai ir Tyla –viskas būtų labai paprasta. Nereiktų jokios Dabartinės Homeopatijos, nes ir taip viskas būtų aišku. O dabar – neaišku, nes tarp pojūčių ir tylos įsimaišo racionalusis protas.

Kaip tai atrodo? Įsivaizduokit, kad visa, kas vyksta – yra kino filmas. Net ne 3D, o nežinia kiek D turintis. Tai štai tą stebuklingą filmą patiriam pojūčiais. O mintys – lyg subtitrai. Reik paminėt, kad filmas – mums labai gerai suprantama gimtąja pojūčių kalba. Filmo suvokimui subtitrai visiškai nereikalingi. Štai Jums dabar visiškai aišku, kur esat, kas Jus supa, ką juntat. Tam aiškumui visiškai nereikalingas galvojimas. O subtitrai, geriausiu atveju – tai komentarai tam, ką jau ir taip patiriam filme. Tik komentarai niekad nepataiko su laiku, jie arba vėluoja arba bando nuspėt, kas galėtų nutikti, jeigu… Tačiau neretai subtitrai – tai nuomonės, vertinimai, kurie netgi ne mūsų, o susirinkti iš sociumo, aplinkinių. Ir visai absurdiška, bet gana dažna, kai subtitrai netgi ne apie tai, kas filme…

Ir labai paplitusi praktika yra skaityti subtitrus užuot patyrus patį filmą… Tuomet net kai prieš akis vyksta stebuklas, kurį vadiname homeopato konsultacija, nekreipiam į ją dėmesio, o skaitom subtitruose svetimus komentarus S. Hahnemann „Organonui“, arba kaip vienas ar kitas autorius gražiai rašo apie tą ir tą preparatą ir t.t.

Čia pacituosiu vasario 2 dienos įrašą iš James Jealous D.O. dienoraščio/ knygos „An Osteopathic Odyssey“. Turbūt pati gražiausia ir giliausia knyga, kada nors išleista apie gydymą:

VIDINIAI POJŪČIAI vasario 2 d.

Mes turim vidinius ir išorinius pojūčius.

Vidiniai pojūčiai įprastai būna užslopinti. Vidinis uoslės pojūtis yra intuityvus šios akimirkos suvokimas. Vidinis skonio pojūtis reiškia būt sąmoningu. Vidinis regos pojūtis yra vizija, sąmoningas sapnavimas. Vidinis klausos pojūtis yra įsiklausyti į pauzes. Vidinis lytėjimo pojūtis yra būti užlietam meilės. Šie vidiniai pojūčiai veikia gilesniame ir kur kas labiau integruotame lygmenyje nei sukultūrinti pojūčiai. Ir taip nutinka, kad šios dvi pojūčių rūšys dažnai prieštarauja viena kitai. Gyvenime tai veda prie dvilypumo ir silpnina imunitetą.

Kad išgirstume vidinius pojūčius, racionalus protas turi nutilti. Turim sustoti, kad juos išgirstume.

Visus tuos vidinius pojūčius jau turit. Jų nereikia vystyti, treniruoti,… Tiesą sakant, tai netgi neįmanoma. Viską turit viduje absoliučiai išbaigtam pavidale. Nieko nei pridėsi, nei atimsi. Todėl klausymasis nėra kažkas, ko galėtumėt mokytis aktyviai. Yra tik vienas būdas išmokt klausytis. Tiesiog nurimti. Sustoti. Pamažėl atrasti save nejudantį toje tornado aky. Ir visi pojūčiai – kaip ant delno, belieka išmokti juos atpažinti.

Tačiau daugumai sustoti – kažkodėl neįsivaizduojamai sunku. Užtat dažniausiai kelią į gyvą patyrimą pradedam nuo pojūčių. Preparato atpažinimas vyksta būtent per pojūčius. Daugumai homeopatų tas jausmas aptikus reikiamą preparatą – labai pažįstamas. Gal kam pasirodys keista, bet gydymas prasideda ir įvyksta būtent tame atpažinimo/suvokimo momente. Kūnas čia reaguoja ryškiausiai. Ir tos reakcijų kaskados čia juntamos ryškiausiai. Visa, kas vyksta toliau – recepto išrašymas, reprintavimas, kt. – kaip papildomi ritualai prie to atpažinimo. Žinau, skamba keistai. Bet jei stebit konsultavimo procesą – juntasi būtent šitaip. Mes iš lėto judėsim prie kitokio, gan neįprasto, nelokalaus Homeopatijos veikimo modelio. Nes jis geriausiai atitinka gyvą patirtį. Bet čia – kam norėsis mokslinio paaiškinimo, kas vyksta.

O Dabartinėje Homeopatijoje mūsų darbas keistai paprastas – judėt per preparatus, sustot prie reikiamo, jį atpažinti. Kaip judėt – ne taip ir svarbu. Testuoti preparatus paeiliui ar repertoriumo rubriką akimis permest – čia jokio skirtumo. Testavimo paskirtis – kaip įmanomai didesnę dalį darbo užkraut kūnui. Čia kaip kovotojas ringe, išlaikantis maksimalų budrumą, tačiau perleidžiantis visą iniciatyvą kūnui. Mums reikia tikrų, spontaniškų, nesumeluotų, netikėtų kūno reakcijų. Ir mažiausiai reikia proto komentarų bei nuomonių. Testavimas tobulai tinka mokytis klausymosi.

Žvilgsniui judant (Dėmesys nejuda!) repertoriumo rubrika – viskas vyksta taip pat. Preparatų pojūčiai tie patys, kaip ir testuojant. Tik čia daugiau protui laisvės, ir tas sudaro daug problemų pradedantiesiems. Daugybė patyrusių klasikų patys to nesuprasdami ir nedeklaruodami naudoja repertoriumą kaip tam tikro mentalinio testavimo įrankį. Pamenu, tas pats G. Vithoulkas kažkuriame interviu prisipažino, kad labai nejaukiai jaučiasi konsultuodamas pacientą be repertoriumo rankose.

Bet kuriuo atveju, pats proceso pojūtis, pats gyvumas – nepriklauso nuo metodikos, kuria naudojatės. Skirtumą sudaro tik tai, kaip giliai jaučiat preparatus (t.y. save, nes preparatų vis tiek neįmanoma jausti atsietai nuo savęs), pacientą ir konsultacijos erdvę. Ir santykinai – nuo to kaip tyliai būnat, kiek Jūs toje tornado aky. Rašau santykinai, nes iš pradžių tą nejudėjimą atrasti būna tiesiog įdomus ir netikėtas priedas prie konsultacijos proceso patyrimo. Bet paskui pamažėl tai gali tapti pačiu esminiu momentu, kuriame ištirpsta visa kas kita.

Iš to nejudėjimo labai aiškiai matyti tiek kūnas (patiriamas pojūčiais), tiek protas (patiriamas kaip mintys). Jie labai skiriasi vienas nuo kito:

  • Kūnas žino, kas vyksta dabar. Kūnas turi stebuklingą savybę – kas benutiktų, išlikti čia ir dabar. Pažiūrėkit – kūnas yra čia, kur yra. Ir niekur kitur. Kūnas yra dabar – ir nė akimirkai negali būt anksčiau ar vėliau. Todėl kūnas ir kūno pojūčiai yra mūsų pagrindinis darbo instrumentas. Jei tik pametam dabar – galime bet kada tai vėl surasti tiesiog pasiklausę kūno pojūčių.
  • Protas gi nieko nežino apie dabar. Protas niekada nebūna dabar. Na, neturi jis tokios funkcijos. Nes jei tik susikoncentruojam į dabar – protas kažkur dingsta. Dabar jo nėra. Kai tik pajudam link praeities ar ateities – jis atsiranda. Jis gali būt visur, mintyse galit aplėkt visą svietą, pabuvot gilioj praeity ir pažvelgt į toli ateitį – tačiau niekada nerasit jo čia ir dabar.

Iki šiol Homeopatijoje vyravo protas. Tiek analitiniame klasikiniame priėjime, tiek testavime. Klasikiniame iki šiol užtenka žodžių ir knygų. Na, testuotojai kažkiek prisiliesdavo prie kūno, bet testavimas neretai tapdavo bandymu objektyvizuot, atrodytų, kitais būdais nematomą, neapčiuopiamą darbą su homeopatiniais ar kitais informaciniais preparatais.

Tačiau su Dabartine Homeopatija atsiranda galimybė nerti tiesiai į pačią tornado akį ir viską pilnai patirti iš vidaus. Tai tikrai pats nutrūktgalviškiausias nuotykis, kokį galit įsivaizduot. Bet jis fatališkas. Po šito tiek kasdienė praktika, tiek gyvenimas niekad nebus toks, kaip anksčiau.

Visiškai nesvarbu, ką darom – valomės dantis, valgom, vairuojam automobilį, einam gatve, žaidžiam su vaikais, skaitom, rašom, bendraujam – viskam galioja tas pats dabar. Per tą budrumą dabar, pojūčių ir erdvės stebėjimo praktiką Dabartinė Homeopatija įsiveržia į Gyvenimą, persipina su juo. Realiai Homeopatijos galite mokytis 24 val per parą ką bedarytumėt, kur beeitumėt. Nemokamai.

Jei tik kas išdrįsit stačia galva panirt į dabar patyrimą – mielai laukiami tornado aky!

Parašykite komentarą