Aukščiausioji potencija Homeopatijoje

Kas nutinka, jei ištyrinėjam, išsiaiškinam Homeopatiją iki galo – iki pat aukščiausios potencijos? Koks vaizdas mums atsiveria?

Na, aiškiai pasimato, kad potencijos ir dozės atstovauja dvi skirtingas mūsų Tikrovės puses. Abi turi skirtingas funkcijas, pritaikymą ir dėsningumus. Abi – tarsi veidrodinis viena kitos atspindys: kiekvienas taškas, etapas ar kelio vingis vienoje pusėje turi savo keistai atvirkščią atitikmenį kitoje.

Kol kas tiesiog žiūrėkit į jas kaip į vidinę ir išorinę Tikrovės puses. Pradžiai taip bus aiškiau ir paprasčiau. Visa mūsų homeopatinė kelionė bus apie aiškinimąsi: kur tas vidus, ir kur išorė? Kaip vyksta gydymas vienoje ir kitoje pusėje? Tai, ką aptiksim – labai mus nustebins.

Vienas pirmų didelių netikėtumų – tai, kad abi šios pusės yra baigtinės:

• IŠORINIO pasaulio patirčių įvairovė – begalinė, tačiau pats patyrimo intensyvumas (=dozė) – baigtinis. Bet koks išorinis patyrimas (ypač susijęs su vidiniu vartojimu) įmanomas dozuotai – tik iki dosis letalis. Toliau… jau nebelieka kam.
• VIDUJE mūsų irgi laukia begalinė patyrimų įvairovė – keisčiausi ir subtiliausi pojūčiai, apie kuriuos net neįsivaizdavot. Tos vidinės patirtys negali būti pasvertos (išorėje įprastos dozės čia tiesiog negalioja), bet gali būti subjektyviai „matuojamos“ tam tikru patyrimo gyliu – ką ir atitiktų potencija. Ir taip, kaip ir dozė išorėje, patyrimo gylis – baigtinis. Tik atvirkščiai baigtinis, nei dozių atveju. Pasirodo, Homeopatijoje realiai egzistuoja aukščiausia potencija – tam tikra riba, kur preparatai tampa visiškai skaidrūs ir nustoja egzistavę skyrium nuo mūsų pačių.

Dosis letalis ir aukščiausia potencija – savotiški riboženkliai. Jie žymi atkarpą, kurioje sutelpa visos įmanomos gyvenimo patirtys. Mums kaip homeopatams – tai savotiškas visų įmanomų pruvingų patirčių žemėlapis.

Tik pamanykit: visos įmanomos patirtys turi savo konkrečias vietas žemėlapyje – priklausomai nuo gylio ir intensyvumo. Ir kas įdomiausia – pastarieji nėra linijiniai:

• didėjant dozei vaisto patyrimo intensyvumas turi varpo pavidalo kreivę – jis didžiausias per vidurį, o ties dosis letalis krinta iki nulinio.
• didėjant potencijai juntamas maksimumas irgi pasiekiamas per vidurį, toliau grimztama į vis gilesnę ramybę, kol jutimai visai išnyksta.

Vidinės patirtys nėra tai, apie ką jūs galvojate. Vidinės patirtys – ne tai, kas po oda. Gilesnės patirtys nereiškia, kad jos vyksta giliau kūne ar juo labiau – giliau galvoje. Tai netgi ne emocijos ar mintys. Eiti gilyn į vidines patirtis yra diametraliai priešinga kryptis sulindimui į savo asmenybės kiautą ir knaisiojimuisi po vidurius!

Vidinės patirtys – tai kaip giliai patiriam Gyvenimą ir Save. Kiek giliai ištirpstam tame patyrime, kiek skaidriu jis tampa. Galima sakyt, kad čia tikslas – pilnai susiliet su Gyvenimu, tapti su juo Viena, kad neliktų nieko atskira. Ir tai – Pilnatvė bei Sveikata, kurios visi ieškome.

Jei ties dosis letalis nebelieka kam vartoti – Mirtis itin savotiškai išsprendžia tą mūsų atskirtumo problemą – tai su aukščiausia potencija nebelieka ko toliau potencijuoti. Mes su vaistu tampame viena. Atsiprašau palyginimą, bet – kaip meilužiai aukščiausios palaimos akimirką! Nebėra manęs čia, o vaisto – ten. Abu tobulai susiliejam vientisoj patirty.

Su išore ir vidum nutinka keisti dalykai:

1. Kaip vis dar į vaistus orientuoti homeopatai, čia mes pirmiausiai pastebim, kad vaistas realiai nustoja egzistavęs kaip vaistas, kaip išorinis objektas. Niekur nebegalim rasti vaisto. Taip, patyrimas lieka, bet už jo nėra jokio vaisto, nieko išoriška, kas tą patirtį sukeltų. Tokia ta vaisto aukščiausia potencija.
2. Bet antriausiai aš pradedu ieškoti savęs. Kurgi aš tame patyrime? Kur tas mano vidus? Ir to vidaus aš irgi nebegaliu rasti. Egzistuoja patyrimas, bet jis neturi centro, neturi patyrėjo, kuris būtų atskiras nuo patyrimo. Niekur nebegalit rasti savęs atskiro, kad ir kiek beieškotumėt. Tik skaidrus patyrimas. Tokia yra Aukščiausioji Potencija. Ji ne vaisto ir netgi ne jūsų asmeniška. Kažkas daugiau, kas realiai apima Viską.

Taigi mes ieškosim tokio santykio su preparatais, kur nebelieka nei vidaus, nei išorės. Arba nei centro, nei ribų. Nei gydytojo, nei paciento.

Toliau mes patyrinėsim įvairiausius potencijų aspektus lygindami jas su dozėmis.

Skaidrumas

Pažiūrėkim, kaip įmanoma, paprasčiau. Kuo mažesnė dozė, tuo vaisto tirpalas skaidresnis. Iš pradžių – fiziškai. Štai Sepia „rašalas” – tamsus, o skiedžiamas ima skaidrėti.

• Mažos dozės jau gana skaidrios. Žemos potencijos – dar skaidresnės. Čia drumstumas ar skaidrumas – realios fizinės optiškai išmatuojamos tirpalo savybės. Nurodyti vaisto dozę (ar žemą potenciją) ant buteliuko – visiškai adekvatus dalykas. Dozė priklauso buteliukui.
• Peržengus Avogadro skaičių, apie vaisto tirpalo skaidrumą, dozę bei savybes nebelieka ir kalbos. Bet lieka mūsų pačių „rašalas“, t.y. jo atitikmuo mumyse pačiuose. Ir čia kalba eina apie mūsų pačių „drumstumą“ ar „skaidrumą“: su vaistu tai nebeturi nieko bendra. Todėl aukštų bei vidutinių potencijų žymėjimas ant buteliuko – labai sąlyginis: daugiau kaip intencija nei reali apčiuopiama savybė. Potencijos realiai egzistuoja, tačiau… jumyse pačiuose ir jūsų pacientuose!

Tas labai aiškiai matyti iš praktikos: krypčių bei mokyklų įvairovė Homeopatijoje kalba pati už save. Netgi tarp pačių homeopatų nerasit išorinių, objektyvių aukštų potencijų įrodymų. Gydymo rezultatai ar tyrimų metu aptiktos anomalijos – ne iš vaisto potencijų, o iš jūsų pačių Potencialo!

Na, mes tiesiog galime išmokti adresuoti tuos aukštesnius lygmenis, galime išmokti jų klausytis, juos jausti, atpažinti savyje ir pacientuose. Galime kaip pagalbą tam naudoti potencijas – kaip tam tikrą atskaitos sistemą.

C4

1993 m. Witold Ehrler Vokietijoje pradėjo trituracijų praktikas, kurios išsivystė į įspūdingą C4 judėjimą.

…

Trituracijos ir C1-8 (Anglies egzistenciniai lygmenys) – vienas iš daugybės įrodymų, kad potencijos yra sąlyginės. Ne objektyvios. Visą sistemą nustatom ir suprogramuojam mes patys.

• C0 – žaliava.
• C1 – biologinis ir fiziologinis lygmuo. Energijos. Pojūčių poliariškumai
• C2 – Vis dar fizinis lygmuo, bet su akcentu į jausmus ir emocijas, susijusius su fiziniais patyrimasi. Savijautos poliariškumai: džiugus/liūdnas,…
• C3 – Mentalinis lygmuo: mintys, įsitikinimai, iliuzijos, deliuzijos. Mąstome poliariškumais: teisingas/klaidingas, geras/blogas,…
• C4 – centrinis egzistencinis lygmuo. Įkvėpimas, laisvė, realizacija. Nebėra dualumo, visiškas priėmimas.
• C5 – Individuali pasąmonė: archetipai, sapnai, šešėliai
• C6 – kolektyvinė pasąmonė: kolektyviniai archetipai, didesnis mastelis, protėviai, žmonija
• C7 – Pasaulinis Archetipinis lygmuo. Medžiagos žinutė pasauliniu mąstu. Pasaulių, kultūrų vystymasis. Tai už individualaus suvokimo ribų.
• C8 – Priešybių transformacija. Viskas/Nieko. Vienis. Už individualaus suvokimo ribų.

Yra daugybė pavyzdžių, kuomet praktikuotojai puikiausių rezultatų nei gylio pasiekia žemomis potencijomis:

• Visa klasika stovi ant žemų potencijų. Jei skaitysit ilgą laiką kone standartu buvusią Boericke Materia Medica, šalia kiekvieno preparato rasit rekomenduojamas potencijas. Daugumos preparatų tai bus nuo 3C iki 6C.
• Štai prancūzų mokykla ilgą laiką apsiribojo 3-6-9CH, retsykiais skirdami 30CH – ir tai netrukdė jiems turėti įspūdingo gylio (žr. D. Grandgeorge ir kt. darbus).
• Anglų homeopatijoje ilgą laiką dominavo žemos potencijos ar netgi tinktūros – kol jie neimportavo J.T. Kent idėjų iš JAV.
• R.T. Cooper arborivitaliniai preparatai galėtų būti kaip žemų potencijų (realiai – tinktūrų) įrodymas. R.T. Cooper skirdavo savo saulėje ir iš gyvo augalo gamintas tinktūras po 1 lašą kas 21 dieną. Atrodo keistai. Bet visi tyrinėtojai sutinka: nė vienas homeopatas istorijoje neturėjo tokio sėkmės procento gydant onkologinius susirgimus kaip R.T, Cooper. Šis naudodavo savo arborivitalinius preparatus ten, kur įprasta homeopatija, jo žodžiais, jau būdavo bejėgė.
• Savotiška arborivitalinių preparatų tąsa galėtų būti E. Bach žiedų esencijos: irgi, atrodytų, žemos potencijos, kone motininės tinktūros, gyliu nenusileidžiančios aukščiausioms potencijoms. Tas pats galioja daugybei šiuolaikinių esencijų.
• Mineraloterapeutai darbui su savimi bei kitų gydymui naudoja akmenis bei kristalus. Grynu pavidalu arba gamindami essencijas bei eliksyrus. Panašiai kaip homeopatai organizuoja savotiškus pruvingus, trunkančius savaitę ar kelias. Jų metu nuolat nešiojasi akmenį ir stebi pasikeitimus. Mokosi pajusti akmenis, atrasti su jais kaip galima gilesnį santykį.
• Galima būtų pateikti dešimtis įvairiausių pavyzdžių: B. Fincke fliukcijos, radionika, „popieriniai” preparatai, reprintavimo fenomenas, C4 judėjimas ir trituracijų praktikos, Šaltinio rezonansai (Source resonance, buvę PC resonance nuo Peter Chapel),

Supraskit, aš neneigiu aukštų potencijų. Aš tik teigiu, kad

• Aukštose potencijose nėra nieko, ko negalima pasiekti naudojant žemas. Nėra nieko nei fiziškai nei kaip nors kitaip. Tai įrodoma tiek moksliškai, tiek asmeniniu patyrimu.
• Tas potencijų „aukštis“, o realiai gylis – mumyse pačiuose ir mūsų pacientuose. Ne teoretinis. Patiriamas. Atpažįstamas.
• S. Hahnemann rašė, kad mūsų preparatai – „dvasinės prigimties“. Tik vėlgi – jokio dvasingumo vaisto buteliuke nerasite, kad ir kiek beieškotumėt. Tai mūsų pačių bei mūsų pacientų savybė. Kaip giliai mes patiriam Gyvenimą, kiek gilus mūsų ryšys su Sveikata ir Savimi, kiek giliai mes galim atsiduoti Gydymui.

Vis aukštesnių potencijų naudojimas gali būti kaip išorinė išraiška tos vidinės gelmės prie kurios prisiliečiam ir kurią įsisąmoninam. Paprastai tariant,

• Kuo labiau pasitikim Vidiniu Gydytoju, tuo mažesnes išorinių vaistų dozes skirsim pacientams.
• Avogadro skaičius (N_A) – riba, ties kuria vaistai nedingsta, tik iš išorinių tampa vidiniais.
• Toliau gryninimasis ir skaidrinimasis jau vyksta viduje dėmesio pagalba. Kol aptinkam Dėmesį, kaip absoliutų skaidrumą.

Iš esmės nėra čia jokių prieštaravimų, tik interpretacijos gali būti skirtingos:

• Labiau filosofiškai orientuoti homeopatai tą mūsų vidinę gelmę interpretuoja kaip stiprumą, teigdami, kad kuo aukštesnė potencija, tuo poveikis stipresnis. Na, praktikoje tai lyg ir pasiteisina. Bet kartu tai klaidinga interpretacija bei grubi viešųjų ryšių klaida: teigti, kad Coffea 200C yra stipresnė nei baristos dvigubas espresso yra kavos mėgėjų bei sveiko proto įžeidimas.
• Jautresni, jaučiantys, daugiau širdimi nei protu dirbantys homeopatai potencijas patirs kaip subtilesnes, „(sub)tylesnes”, atveriančias mūsų pačių gelmes bei potencialą. Stiprumą ir energijas čia jusim kaip labiau trukdančius nei padedančius Gydymui.

Mano mokytoja, daug metų mokiusi mane klausytis, nuolat pabrėždavo: „Gydytojo darbas yra netrukdyti pacientui pasveikti”. Bet koks kišimasis – jau trukdymas natūraliam procesui.

Su potencijomis mes leidžiamės į savo pačių gelmę ir tam tikrame savo gylyje aptinkam kažką panašaus į vaistą.

Pratęsiant pavyzdį su Sepia – kuo aukštesnė potencija, tuo mažiau tas rašalas Sepijos ir tuo labiau mūsų pačių. Ne stipresnis, bet savesnis. Su aukščiausia potencija – jis 100% mūsų pačių. Bandyt potencijuot toliau, pvz., iki 200%, nėra jokios prasmės.

Tame skaidrume nelieka atskirtumo. Aš ir Sepia tampam Vienu. Tas Vienas – nedalomas. Ir tai… nebe Sepia.

• Pradėjom nuo to, kad esu aš ir yra Sepia. Kiekvienas su savo atskiromis savybėmis. Dozių pusėje vyksta sąveika tarp mudviejų. Priklausomai nuo dozės stiprumo – intensyvesnė arba mažiau išreikšta.
• Potencijų pusėje, perėjus Avogadro skaičių, sąveikos nebelieka. Aš tyrinėju save per Sepia. Molekulių nebėra, bet vaistas man kažkokiu būdu dar vis egzistuoja: kaip „energija”, galbūt nelokaliai arba kaip tam tikras veidrodis, parodantis man Sepia savybes manyje. (Žr. mūsų preparatų suvokimo fazes). Juntamai egzistuoja.
• Vienu momentu nutinka aukščiausia potencija ir aš lieka vienas. Nieko nebegaliu pasakyti apie vaistus, nebematau jokių vaisto savybių – tik savo paties aspektus.

Iš esmės tas potencijų gylis pasirodo besąs jūsų paties Savęs pažinimo gyliu. Jis – baigtinis, tik kitaip – atvirkščiai baigtinis, nei tai nutinka su dozėmis. Savo skaidrios prigimties aptikimas yra labai keista pabaiga – realiai atvirkščia mirčiai ir leidžianti ištirpt Sveikatoje, kurios visad ieškojome.

Aukščiausia potencija – reali vieta patirčių žemėlapyje, iki kurios galima nukeliauti. Taip, tai vis dar patirtis – tegu ir ribinė, jau visai ties Bedugnės kraštu. Taip, reiks nemažai pastangų, daug sistemingos praktikos ir treniruočių. Taip, čia reikės nepriekaištingų stebėjimo įgūdžių.

Taip atidžiai stebėdamas save jis taps geru stebėtoju – įgūdis, be kurio joks gydytojas negali leisti sau apsieiti. Joks kitų stebėjimas savo įdomumu nė iš tolo neprilygsta savęs stebėjimui.

S. Hahnemann „Organonas” §139 išnaša – apie pruvingus, kuriuos homeopatas atlieka pats su savimi

Taigi, geroji žinia mano kolegoms homeopatams yra ta, kad tai… apskritai įmanoma! Iš jūsų tai reikalauja tik 1) pastabumo, kuris treniruojamas, ir 2) vidinio poreikio išsiaiškinti Tiesą, kurio nesuvaidinsit. Jokių ekstrasensorinių savybių ar kažkokio ypatingo jautrumo čia nereikia. Visa, ko trūksta, atrasit pakeliui.

Potencijų iš esmės neįmanoma išsiaiškinti išoriškai. Kai pasieksit aukščiausiąją potenciją – suprasit, kad potencijos iš principo nėra tyrinėjimo objektas. Sakykim, jos labiau… tyrinėjimo subjektas.

Mūsų laukia be galo įdomi kelionė gilyn į Save – iki pat Sveikatos. Na, mes kaip gydytojai tai patiriam būtent kaip Sveikatą. Kiti tame matytų Pilnatvę. O senovės alchemikai tai vadino Filosofiniu Akmeniu, suteikiančiu gyvybės eliksyrą ir nemirtingumą bei galinčiu bet kurį metalą paversti auksu.

Na, Dabartinė Homeopatija atsirado tam, kad galėtumėte realiai įgyvendinti tuos alchemikų siekius. Pvz., išties gebėtumėt bet kuriuos metalus paversti Auksu. Ir netgi ne tik metalus. Tik pamanykit, paimat bet kokią medžiagą ir paverčiat ją Auksu.

Klasikinėje Homeopatijoje potencijavimas taip ir liko nesuprastas. Ankstyvieji homeopatai pražiūrėjo esminę vidinę šio proceso pusę. Ir potencijavimas liko kaip išoriškai atliekami praskiedimai bei sukratymai.

Vidinė pusė vis tiek dalyvavo procese: pas vienus giliau, pas kitus – sekliau. Besivaikant stiprumo bei simptomų ji liko šešėlyje, besuvokta ir neįsisąmoninta.

Mano mokytojai tą vidinę pusę vadino klausymusi. Sakykim, tai toks pasyvus veiksmas. Prasideda jis nuo pojūčių stebėjimo, o baigiasi ties ištirpimu juose.

Pasiekus aukščiausiąją potenciją – viskas pavirsta Auksu. (Taip, ji nutinka iškart su visais preparatais, bet apie tai vėliau.) Taigi, galit tapti be galo turtingais. O tas Auksas – tai jūsų pačių Savastis. Išmokę pasiekt aukščiausią potenciją, išmoksit realiai bet ką paverst Savastimi. Tai nebe kažkokia medžiaga, o Jūsų aspektas. Ir tas Auksas ims spindėt ne tik Jūsų pačių, bet ir Jūsų pacientų pasauliuose.

O dėl nemirtingumo… Tai ne tas „nemirtingumas” apie kurį galvojat. Tiesa nesulyginamai gražesnė ir įspūdingesnė nei mūsų įsivaizdavimai. Tai be galo paprastas ir realus dalykas, kuris… išties atvirkščias mirtingumui!

Skaidrūs portretai

Skaidri vaistų prigimtis pasireikš tuo, kad su kiekvienu pacientu tą patį vaistą patirsit kitaip. Ir tie patyrimai nesikartos. Kaskart vis kitaip. Skaidrūs preparatai neturi savo simptomų. Tik mūsų arba mūsų pacientų simptomus.

E. Bach paliko tik itin lakoniškus savo žiedų esencijų aprašus: du-trys sakiniai apie kiekvieną preparatą. Taip nurodoma kryptis, tačiau ne detalės. Detalės visuomet bus individualios.

Homeopatai bandė savo preparatus aprašyti kaip įmanoma detaliau. Pagal kiekvieno individualų reagavimą. Gavosi tokios džiunglės, kad patys jose pasiklydo…

Skaidrumas – visiškai atvirkščias taip homeopatų mėgstamiems vaistų portretams! Įsivaizduokit, tie portretai ima skaidrėti – pamažėle tapti permatomais, kol vieną dieną tampa absoliučiai skaidriais – skaidresniais net už skaidriausią stiklą.

Skaidrūs preparatai nebeužstoja mums pacientų. Mes nebelyginam pacientų su vaistų portretais, o tiesiog matom pacientus unikaliais – tokiais, kokiais jie yra. Mums nebereikia pacientuose ieškoti „vaistiškų” savybių. Mes tiesiog imam patirti Tikrovę tokia, kokia Ji yra.

Homeopatiniai preparatai yra savotiškas alopatinių diagnozių veidrodinis atitikmuo:

• Alopatai turi diagnozes. Jas studijuoja, tyrinėja. Ieško jų pacientuose. Diagnozės gydytojui atrodo visiškai tikros.
• Homeopatai turi preparatus. Juos studijuoja, tyrinėja. Stengiasi įžiūrėt juos pacientuose. Homeopatas visiškai įsitikinęs potencijuotų preparatų realumu.

Tiek vaistai homeopatams, tiek diagnozės alopatams – atrodo, realūs dalykai. Kažkur egzistuojantys. Bet tikrovėje nei vienų, nei kitų nėra. Nėra ir tiek.

Skaidrūs preparatai padeda matyti tikrovę. Jūs nebelyginat „vaisto portretų” su pacientais, o tiesiog žiūrit į pacientus pro tuos skaidrius lakštus, kadaise atrodžiusiais jums „portretais“. Ir Jums ima atsiverti paciento gelmė:

1. iš pradžių žengiat per visokias užslėptas problemas: sukauptus toksinus, latentines infekcijas, energetinius blokus, senas traumas, užspaustas emocijas, ribojančias mentalines struktūras, užtstrigusias gyvenimo situacijas,… Tai pamatydami, iškeldami į paviršių, išgyvendami, prisiliesdami Dėmesiu: taip gaminasi tas gyvybės eliksyras.
2. Paskui ima atsiverti tikra Gelmė. Potencialas grynu pavidalu. Kartu su pacientu imat nugrimzt į vis gilesnius ramybės lygmenis. Vis giliau link tikros Sveikatos. Jūs grimztat, o Ji ateina pasitikti. Taip kažkuriame gylyje nutinka Gydymas.

Pažinus Gydymą prasideda paskutinis mūsų mokymosi etapas. Jei iki tol mokėmės jį daryti, čia imam mokytis jį priimti, jam atsiduoti, pasitikėti ir jam netrukdyti… Visiškai kitoks santykis formuojasi.

Meistriškumas

Dabartinėje Homeopatijoje jūs turit žemėlapį ir praktikas. Ir keliaujat link tikslo, link Meistriškumo. Keista, bet tas Meistriškumas netgi nėra mūsų asmeninė savybė. Kai jis pasiekiamas, Jūs kaip gydytojas mirštat. Tampat skaidrus, ir mano mokytojos žodžiai „nebetrukdot pacientui sveikti”. Ir tai kaskart vyksta kitaip, nenuspėjamai ir neatkartojamai. Jūs kartu su pacientu patiriat Gydymą jo nedarydami.

Tam jums teks apkeliauti pilną apskritimą ir ties 0/360 vėl tapti pradedančiuoju. Ir tuomet į kiekvieną atvejį žiūrėsit pradedančiojo protu – nebematysit nieko pasikartojančio, jokių netgi panašių atvejų.

Taip aukščiausia potencija ar meistriškumas neapsiriboja profesine veikla, tai apima visus be išimties Jūsų gyvenimo aspektus. Tai realiai perkeičia viską. Ar viskas tampa geriau? Nebūtinai. Viskas tampa Tikra. Ir to užtenka.

Metodo transformacija

Na, o jei žiūrėt iš Homeopatijos perspektyvos, tai turi potencialo iš esmės transformuoti visą metodą:

• Iš esmės pakeisti mūsų santykį su potencijomis: pilnai, iki galo išsiaiškinant jų prigimtį, veikimo mechanizmą (kuris nei su veikimu, nei su mechanizmu neturi nieko bendra), aptinkant jas kaip skaidrias ir vidines – užuot ieškojus stiprumo ir objektyvių įrodymų ir t.t.
• Atrasti raktą į lėtinių ligų gydymą – tą, kurio S. Hahnemann ieškojo visą gyvenimą, nors nešiojosi kišenėje nuo pat pirmojo China officinalis pruvingo;
• Padėti grįžti prie kasdienės pruvingų praktikos, tačiau iš visai kitos, netikėtos pusės: pilnai integruojant juos į konsultavimo procesą, naudojant juos ne tiek vaistų, kiek pacientų pažinimui, ligų priežasčių išsiaiškinimui bei gylio tyrinėjimui;
• Atverti kelią į sveiką mūsų preparatų pusę, išmokyti mus orientuotis į Sveikatą, o ne į pathos (jei kas sakys, kad homeoPATIJA su sveikata neturi nieko bendra – netikėkit, jie tiesiog nepažįsta sveikosios Homeopatijos pusės);
• padėti išsiaiškinti pačią Gydymo prigimtį – pačią esmę;
• padaryt Homeopatiją ne tik gydymo, bet visų pirma – savęs pažinimo įrankiu, kaip tai ir numatė pradininkas. Ne šiaip sau savęs pažinimo, bet viską perkeičiančio Savęs pažinimo.

Pabandysim patyrinėt aukščiausią potenciją visų pirma kaip pilną išgryninimą santykio: su preparatais, gamyba, gydymu, savimi pačiu,… Pažiūrėsim, kaip tai susiję su Mirtim bei Sveikata, bei kaip tai galėtų tapti taip S. Hahnemann ieškotu raktu lėtinėms ligoms spręsti.

Naudosimės žemėlapiu, kuriame pirmąsyk pavyko pademonstruoti dozių ir potencijų veidrodinį (atvirkščią) panašumą.

Santykis su preparatais

• Techniškai, objektyviai vaistas turėtų baigtis ties Avogadro skaičiumi (N_A) – kuomet medžiaga praskiedžiama tiek, kad nebelieka nė vienos molekulės. Tai atitiktų 8-12C potenciją (teoriškai būtų 12C, bet praktiškai – dėl medžiagos adhezijos prie stiklo – apie 8C: kažkada Boiron atlikinėjo tyrimus su radioaktyviais izotopais).
• Tačiau Homeopatija – įrodymas, kad preparato patyrimas ties tuo nesibaigia. Net jei pradinė medžiaga praskiedžiama tiek, kad jos visiškai nelieka (jau už N_A) – vis dar gaunam efektą, kartais – netgi labai išreikštą. Kas gi ten vyksta?

Betarpiškas subjektyvus preparatų patyrimas

Matot, mūsų santykio su preparatais esmė – jų patyrime. Visa Homeopatija prasidėjo nuo S. Hahnemann patyriminio eksperimento su China officinalis. Pasirodo, apie savo skiriamus vaistus gydytojas gali ne tik turėti nuomonę paremtą išoriniais informacijos šaltiniais, bet gali turėti savo vidinę patirtį – išbandydamas tą vaistą ant savęs būdamas sveikas.

• Mokslo pasaulyje siekiama objektyvumo. Siekiama sukurti tikrovę be subjekto. „Tikėjimas mokslu” – tai tikėjimas, jog ta atskira objektyvi tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų. Nė vienam iki šiolei jos neteko patirti (visi patyrimai – išskirtinai subjektyvūs), tačiau ji juk turi egzistuoti, ar ne?
• Subjektyvumas gi laikomas tam tikra anomalija – tam tikru objektyvios tikrovės iškraipymu. Jūs turit matyt tikrovę taip, kaip ją mato mokslas. Kitaip jus laikys nenormaliais.

O kad nekiltų nereikalingų klausimų, mūsų subjektyvumas (tas mūsų tikrovės suvokimas, kuris niekaip nekontroliuojamas, egzistuoja kaip duotybė ir pasireiškia pojūčiais bei jutimais) – objektyvizuojamas! Mūsų suvokimą bandoma paaiškinti objektyviai(!), pateikti kaip materialaus pasaulio dalį – kaip jutimo organų ir smegenų darbo produktą. Suvokimas tampa pasaulio dalimi. Tampa organų veiklos produktu, kaip, pvz., skrandžio sultys. Kažkuo iš biochemijos ir biofizikos srities. Ir, žinoma, tas suvokimas – visai neypatingas, tokių Žemėje – kiek daugiau nei 8 milijardai.

Taip iš Jūsų atimama visa vidinė Tikrovės pusė (In kiniškoj terminijoj) – tai, ką galėtumėt patirt kaip Visumą (na, kaip Kliją sulipdantį atskiras dalis į Vieną), kaip savo gelmę, kaip Potencialą. Šią pusę tyrinėtumėt ir mokytumėtės atpažinti kaip įvairiausius ramybės lygmenis, vedančius prie Sveikatos. Bet daugumas net neatkreipiat į tai dėmesio!

Dabartinėje Homeopatijoje gydymas ir savęs pažinimas tampa neatsiejamais vienas nuo kito. Gydymas čia – ne išorinis veiksmas. Jis nutinka toje potencialioje pusėje, ir apima ne tik Jūsų „vidų”, bet lygiai taip pat keičia ir „išorę”, įskaitant gyvenimo situacijas.

Maža užuomina pradedantiesiems stebėtojams: kūnas su visais organais (įskaitant smegenis), visais – netgi pačiais subtiliausiais pojūčiais yra stebėjimo (suvokimo) objektai. Visus juos galima mokytis patirt, atpažint.

Skirtingai nei daugumas galvojate, toks stebėjimas, „klausymasis” iš Jūsų nereikalauja papildomo jautrumo, užtenka dėmesingumo. Pats kelias susideda iš trijų etapų:

1. MANIFESTACIJOS. Iš pradžių mes mokomės klausytis pojūčių: juos atpažinti, sekti. Paprastai tariant mokomės jausti: atkreipti dėmesį į jutiminius niuansus, apie kuriuos iki tol nė neįsivaizdavome. Darkart užakcentuosiu: tai nieko neturi bendra su jautrumu ir nereikalauja jokių ekstrasensorinių savybių. Gebėjimas jausti jau įsiūtas kiekviename iš Jūsų. Tereikia šiek tiek dėmesio tai prigimtinei savybei suaktyvinti.
2. POTENCIALAS. Paskui dėmesys vis labiau krypsta į erdvę, kurioje šitie pojūčiai juntasi. Taip aptinkam ir imam vis giliau įsisąmonint savo suvokimo erdvę, atrast Potencialą, kuris egzistuoja dar iki pojūčiams atsirandant.
3. SĄMONĖ (tikrasis AŠ). Kai pradedam matyti objektus (pojūčius), bet ir patį subjektyvų suvokimo procesą – jau galima ieškoti ir skaidrumo, kuris – nei objektyvus, nei subjektyvus. Pati Esatis, Būtis, Tai, kame vyksta tas nuolatinis žaidimas tarp Potencialo ir Manifestacijų (In ir Jan). Pakliūti ČIA – kaip grįžti Namo po ilgos kelionės. Tai Sveikata, kurios visi ieškom.

• Moksle įprasta medžiagas tyrinėti objektyviai: stebėti jų fizikines bei chemines savybes, poveikį audiniams in vitro arba in vivo. Visais atvejais – išorėje, tarsi iš šono, vengiant subjektyvumo.
• Homeopatija atsirado kaip sistemingas eksperimentavimas su savimi – subjektyvus įvairių medžiagų poveikio tyrinėjimas jas išbandant ant savęs: vartojant jas, vedant dienoraščius, fiksuojant menkiausius pojūčius, kūno bei psichikos pokyčius, netgi sapnus.
• Medžiagos išties sukelia simptomus. Homeopatai sakytų – vaisto simptomus. Išbandydami dozes mes tyrinėjam medžiagos, vaisto potencialą.
• Potencijos nieko nesukelia, jos tik atskleidžia, iškelia į paviršių tai, kas viduje. Iš gelmės iš kyla mano paties seni dalykai – mano, o ne vaisto simptomai. Potencijas naudojame savo potencialo tyrinėjimui bei išskleidimui. Ir tai – pati ypatingiausia potencijų savybė.

Dozių pruvingai – vaistams pažinti

Iš pradžių homeopatai naudojo preparatus įprastomis terapinėmis dozėmis, ir tokie homeopatiniai pruvingai buvo orientuoti į vaistų pažinimą: išsiaiškinimui kokius simptomus ar būsenas konkreti medžiaga gali sukelti sveikiems savanoriams. Na, aprašyti apsinuodijimų atvejai taip pat būdavo įtraukiami į vaisto simptomų sąrašą.

S. Hahnemann Materia Medica Pura – grynieji vaistų aprašymai. 6 tomai, išleisti per 1827-1830 metus. Be teorijų ir filosofijų. Tik simptomai, kuriuos medžiaga sukelia sveikiems. Išskirtinai pruvingų ir apsinuodijimų duomenys. Tiesiog sąrašai simptomų, kuriuos viena ar kita medžiaga gali sukelti sveikam.

Ankstyviesiems homeopatams buvo gyvybiškai svarbu išbandyti kuo daugiau vaistų ir suregistruoti kuo daugiau simptomų. Gydymo praktikoje neretai tekdavo susidurti su sunkiomis ūminėmis infekcijomis (vidurių šiltinė, cholera, skarlatina ir kt.), todėl platus vaistų arsenalas ir gebėjimas jais padengti kone visus įmanomus simptomus buvo gyvybiškai svarbūs. Išties tai buvo gyvybės ir mirties reikalas.

Vėliau, jau šiais laikais dėl daugelio priežasčių praktika tapo orientuota į lėtines ligas. Atsirado poreikis gyliui, o plotis (vaistų bei jų simptomų kiekis) tapo mažiau aktualūs.

Homeopatai ėmė nebematyt prasmės pruvingams, atliekamiems su savimi. Tam yra priežasčių:

• Jie orientuoti į vaistus, apie kuriuos šiandien informacijos ir taip apstu. Patvirtinti ar papildyti vieną kitą iš šimtų tūkstančių jau suregistruotų simptomų žinynuose – nėra didelės prasmės.
• Atradinėti naujus vaistus, kai nepajėgiam aprėpti jau tūkstančių esamų – irgi mažai prasmės.
• Be to, reikia pripažint, kad klasikiniai pruvingai pakankamai gremėzdiški, trunka savaitėmis, jei ne mėnesiais, turi daugybę reikalavimų, mažai informatyvūs, nepakankamai saugūs ir išvis – nepritaikyti potencijoms.
• Kas svarbiausia – klasikiniai pruvingai paprasčiausiai neduoda gylio, kurio šiandien taip reikia.

Nusivylę pruvingais homeopatai gylio ėmė ieškot apmąstymuose ir filosofijose. Atsirado įvairiausi bandymai kažką įžvelgt jau turimuose preparatų aprašymuose, sukurt naujų klasifikacijų, skyrimo metodikų ir kt. Homeopatija tapo nebe patyrimine, bet mentaline, išmąstyta:

Atsirado dirbtiniai konstituciniai tipai. Na, jie buvo ir ankstyvuosiuose pruvinguose – tam tikri „tipai” atrodė jautresni vienoms ar kitoms medžiagoms. Bet tie „tipai” buvo labai paprasti ir lakoniškai apibūdinami. J.T. Kent, būdamas Materia Medica profesoriumi, vietoje il;gų simptomų sąrašų studentams pradėjo vaistus pateikti kaip asmenybes. Kad būtų įdomiau klausytis ir lengviau įsiminti. Ir prasidėjo… Šiandie homeopatai varžosi, kas įtaigiau ir charismatiškiau pristatys vaisto tipažą. Tam netgi pasitelkimi palyginimai su istorinėmis asmenybėmis ar knygų personažais. Kiek tame tiesos – jau niekam neberūpi…

[Beje, galima žiūrėt į tipus, kaip į kompromisinį bandymą adresuoti Sveikatą. Ne itin vykęs, statiškas bandymas, bet vis tiek. Čia tiems, kas sakytų, kad Homeopatijoje nėra sveikatos.]

Su kompiuterių eros pradžia atsirado galimybė konstruoti vaisto paveikslus iš repertoriume suvestų simptomų. Dėl pačių repertoriumų patikimumo jau ir taip yra daug pagrįstų abejonių. O dėl tokių konstrukcijų – dar daugiau. Preparatų šeimų/grupių analizė taip pat kyla iš šito.

Dar panašiai atsirado vaisto esmės sąvoka ir visa essence-prescribing praktika. Tai ir „nelegali” Vithoulkas The Essential Materia Medica (neoficialiai publikuota seminarų medžiaga), ir R. Sankaran ankstyvieji darbai,… Tai tokia „mentalinė”, išmąstyta homeopatija…

Tiesiog šiuolaikiniai klasikai vietoj pruvingų užsiima tokiom įvairiausiom mentalinėm akrobatikom.

Šiandien su Dabartine Homeopatija visiškai aišku, kad tikras gylis įmanomas tik per gyvą patyrimą.

Todėl nekeista, kad šiandien dauguma kolegų iš tolo kratosi pruvingų. Paprastai tariant, jie jais nusivylę. Ir homeopatai metasi į kitą pusę – jie ieško Homeopatijoje akademiškumo ir moksliškumo. Šiandien kone kiekvienas homeopatų organizuojamas kongresas ar konferencija savo pavadinime turi žodelį scientific…

Bet iš esmės per pastaruosius 200 metų taip ir nepasistūmėta aiškinantis mūsų preparatų prigimtį – iki pat Dabartinės Homeopatijos atsiradimo. Atskleisiu jums mažytę paslaptį: progreso nėra todėl, kad potencijų iš principo neįmanoma išsiaiškinti jas tyrinėjant iš išorės, objektyviai. Kai pasieksit aukščiausiąją potenciją tai taps visiškai akivaizdu ir aišku.

Ką praktiškai reiškia „neįmanoma ištyrinėt objektyviai”? Ogi tai, kad tėra vienintelis superherojus, kuris šiandien gali išgelbėti Homeopatiją. Tik Jūs. Asmeniškai. Niekas to negali padaryti už Jus. Argi tai ne beprotiškai gražu? Ir jei tokių atsiras bent keletas tokių superherojų, metodas įgaus galimybę išlikti.

Du jutiminiai pikai

Ankstyvuosius Homeopatijos klasikus domino kokius pojūčius/simptomus konkreti medžiaga gali sukelti man būnant sveikam. Homeopatijoje tai vadinama vaisto simptomais. Ir charakteringiausi bei aiškiausiai išreikšti jie būtent terapinės dozės diapazone.

• Mažos dozės ir žemos potencijos – savotiška pilka zona. Mažiau patikima, nes ten vienodai gali pasireikšti ir vaisto, ir mūsų pačių simptomai. Kuo toliau į potencijas, tuo mažiau ten vaisto ir daugiau mūsų pačių.
• Taip pat pageidautina neperdozuot medžiagos, nenueiti į toksines dozes – ir ne tik dėl mūsų pačių saugumo, bet ir todėl, kad toksinėse reakcijose ima dominuoti mūsų pačių organų nepakankamumo simptomai, nustelbiantys tuos charakteringus vaisto pojūčius.

Beje, žmonėms toksinės dozės ir taip nutinka. Tyčia ar netyčia. Per vieną mūsų konferenciją kolegą tardamas įžanginį žodį, priminė, kad tik ką visi norom nenorom tapome Polonium pruvingo liudininkais: kaip tik tuo metu kasdien per žinias buvo pranešinėjama apie poloniu apnuodyto rusų verslininko būklę…

Neretai mes įsivaizduojame, kad didinant dozę medžiagos poveikis tolygiai stiprėja, kol pasiekia dosis letalis. Na, taip atrodo vertinant objektyviai – stebint iš šono. Tačiau pačiam patiriant tai iš vidaus (subjektyviai) – vaisto patyriminis pikas būna kažkur ties terapinės ir toksinės dozių riba. Toliau artėjant link dosis letalis simptomai tampa vis mažiau specifiški tai medžiagai (ima dominuoti mūsų pačių organų nepakankamumas) o ir mūsų pačių gebėjimas stebėti savo būseną nyksta.

Paprasčiau bus tai paaiškinti imant jutimus už pavyzdį. Konkrečiai imkim šviesą ir regėjimą.

Išorinis patyriminis pikas

• Daugeliui jūsų nėra nieko įprastesnio nei jutiminis pasaulio patyrimas: matyti, girdėti, užuosti, liesti, ragauti per išorinius receptorius.
• Įvairiausių vaistinių medžiagų pruvingai (jų išbandymai būnant sveikiems) atveria dar visai kitokius kūno pojūčių landšaftus. Čia medžiaga tarsi groja mūsų kūnais – paliesdama, netikėčiausiu būdu užgaudama įvairiausius vidinius receptorius, sukeldama keisčiausius pojūčius arba netgi visiškai iškreipdama mūsų pasaulio suvokimą. Galite pabandyt liuosuojančių, o galit paimt dozę LSD. Patyrimų diapazonas – didžiulis. Ir tie patyrimai ne tik vidiniai, ne tik kūne, bet gali nutikt ir išorėje (kad ir LSD atveju).

Abiem atvejais – tai išorės poveikis. Ir spėju, kad daugeliui atrodo, kad kuo tas išorės poveikis stipresnis, tuo stipriau mes jį patiriam. Na, ne visai taip. Patyrimas vyksta pagal tam tikrą varpo formos kreivę. Paimkim už pavyzdį šviesą, nors tai galioja visiems jutimams ir visoms medžiagoms:

1. Įsivaizduokit, kad tamsu. Jūsų šviesos patyrimas lygus 0.
2. Švintant kažkuriuo metu peržengiama slenkstinė dozė ir pamažu imam kažką regėti.
3. Paskui pasiekiam optimalų apšvietimą, kur matome aiškiausiai. Tai pats pikas patyrimo. Homeopatai sakytų – charakteringiausi simptomai.
4. Toliau didinant šviesos intensyvumą vėl imsim matyt prasčiau. Akins.
5. Dar labiau didinant ims formuotis negrįžtami akies pakitimai. Čia šviesa tokia nepakeliamai ryški, kad toksiška akiai.
6. Peržengus dosis letalis – ištiks akies mirtis. Apankama negrįžtamai. Matymas tampa lygus 0 – kaip ir iki pasiekiant slenkstinę dozę.

Toks varpo formos patyriminis pikas būdingas visoms medžiagoms be išimties. Juos dar būtų galima matyt kaip savotišką kelionę ratu: pradedant nuo 0°, pasiekiant piką ties 180° laipsnių ir vėl sugrįžtant į pradžią ties 0°/360°.

Kokį išorinį dalyką bepaimsit – vis tas pati kelionė nuo 0° iki 360°. Kodėl mums to reikia?

Na, tikrai ne kad pabandytume. Nuoširdžiai nerekomenduoju eit toliau 180° išbandant medžiagas. Nesaugu ir neinformatyvu.

Kaip ten bebūtų, visa klasikinė Homeopatija pastatyta ant tokių pruvingų rezultatų: naudojant didesnes ar mažesnes dozes (žemas potencijas įskaitant). Toks medžiagų tyrinėjimas – moksliškoji Homeopatijos pusė. Medžiagos iš tiesų veikia – ir dar gana nuspėjamai bei atkartojamai.

Bet šiandien mus labiausiai domina potencijos. Ir pasirodo, jos yra apie mūsų vidinį patyriminį piką, kuriam būdinga tokia pat kreivė, tokie pat etapai – tik su „-“ ženklu. Viskas bus taip pat, bet… atvirkščiai. Taigi išorinis pikas bus mums pasitarnaus kaip kelrodis.

Bet ar nekilo jums toks klausimas: kaip tas dozių poveikis, tie vaisto sukelti simptomai transliuojasi į potencijas? Kas sieja dozes ir potencijas? O jei norit itin praktinio klausimo, tai Kuo realiai skiriasi dozių pruvingas nuo potencijuoto preparato pruvingo?

Vidinis patyriminis pikas

Darsyk pažvelkim į žemėlapį. Kas gi nutinka judant į potencijų pusę – ne tik žemiau slenkstinės dozės, bet dar ir žemiau Avogadro skaičiaus? Pratęski, mūsų pavyzdį su šviesa:

• Kas vyksta su šviesos patyrimu žemiau slenkstinės dozės? Na, ten visiškai tamsu ir mes tiesiog nebematom – nei šviesos, nei objektų išorėje.
• Kas vyksta jei nelieka nė vieno fotono? (Sakykim, tai savotiškas N_A atitikmuo.) Na, tai reiškia, kad išorinis kanalas visiškai uždarytas. Tik tiek. Jokių fotonų. Jokios kvantinės fizikos. Jokios „erdvės atminties“ ar ko nors panašaus („vandens atmintis“) čia jau niekaip netinka). Netgi jokios kažkur išliekančios šviesos „informacijos”. Matot, kaip paprasta – viskas atpuola.

Bandyti kažkaip įrodyti tos tamsos (realiai – tiesiog šviesos nebuvimo) materialumą ir veikimą – bergždžios pastangos. Taip, galbūt pavyks užfiksuoti kokių nors sunkiai atkartojamų anomalijų. Arba įrodyti kad būti uždarytam tamsiam sandėliuke yra statistiškai patikimai skirtingas potyris nei sėdėt saulėkaitoje parke ant suoliuko. Bet tik tiek.

Avogadro skaičius žymi ribą, kur baigiasi „išorė” ir nuo kurios prasideda grynas savo vidaus tyrinėjimas. Pastarasis buvo ir iki tol, tik sumišęs su arba netgi nustelbtas aktyvaus išorinių veiksnių ar medžiagų veikimo.

Kai tas išorinis veikimas baigiasi, išorinį reiškinį ar medžiagą galime panaudoti kaip savotišką veidrodį pažvelgt į save – ir galbūt atrast kažką panašaus pas save viduje. Matot, tyrinėjimui to, kas paslėpta viduje, mums reikalinga kažkas panašaus išorėje. Kitaip tai… neatsiskleidžia.

Ar pastebėjot, kad tas homeopatinis panašumas visuomet priklauso mums, o ne pačiam preparatui? Čia panašiai, kaip su G. Jungo sinchronizacijomis – net jei atrodytų, kad įvairūs įvykiai ar daiktai turi potencialo, pats sinchroniškumas be jokios abejonės – mūsų vidinė savybė. Ir tas sinchroniškumas, panašiai kaip ir potencijos, išoriškai nepadaromas, nesurežisuojamas, ir netgi negali būti atkartotas.

Taigi, užgesus šviesai mes tiesiog patenkam į paprasčiausią gryną tamsos meditaciją, kaip jogai sakytų. Ir jei mums šviesa ar jos jos nebuvimas (nesvarbu, kuri pusė!) kažką reiškia, mes tai ir patirsim. „Kažką reiškia” apima

• buvusias skaudžias (traumines) patirtis, tiesiogiai su tuo susijusias. Gal tiesiog mus kada vaikystėje buvo tamsiam sandėliuke užrakinę..?
• įvairiausias asociacijas – „panašumus”, kaip homeopatai sakytų. Vėlgi, tai mūsų asmeniniai panašumai. Su kuo man asocijuojasi ši patirtis? Greičiausiai jokioje knygoje tai nebus aprašyta…
• Galų gale – ir tai svarbiausia – sustojimą ir panirimą į tam tikrą savo gylį.

Likdami tamsoje pamažėl imam „matyti” savo pačių vidinius dalykus. Idealiame variante tiesiog sluoksnis po sluoksnio grimztam į save, į savo potencialą („potencijos„!), į dvasines patirtis, aptikdami savo kūrybinius resursus, atskleisdami didžiąją Gyvenimo ir Visatos paslaptį, pažindami tikrąją savo prigimtį, pasiekdami Sveikatą ir Nušvitimą.

Čia vyksta toks alcheminis (vidinis) procesas – savotiškas savęs potencijavimas, skaidrinimas, kol paaiškėja Tiesa.

„Suvokimas yra skaidrus” – James Jealous, D.O.

Bet kodėl tas gylis ir skaidrumas nenutinka kaskart pakliuvus į tamsą, tylą ar tiesiog sustojus? Ogi todėl, kad prieš grimztant į save susiduriam su „vidiniu” patyrimo piku. Pakeliui į Rojų turim pereit savotišką skaistyklą, perlipt per savo pačių sąvartyną, tam tikrą „pasąmonės” klodą, kuriame nuo savo ir kitų akių slėpdavom viską, ko nenorėdavom matyti.

Va, toj tamsoj ar su potencijų pruvingais tai ir ima iškilt – mūsų pačių ilgai ignoruoti klodai. Juos aptikt, atpažint, suvokt, įsissąmonint jau savaime yra terapija.

Potencijų pruvingai

Potencijų pruvingai gali tapti itin gilia ir veiksminga terapijos forma, nukreipta į savęs pažinimą bei suteikiančia prieigą prie lėtinių ligų priežasčių. Bet iki šiol homeopatai įsitikinę, kad potencijos – tai ypatingai stiprūs preparatai, sukeliantys „vaisto simptomus” savanoriams. Ir tas įsitikinimas šiandien yra didžiausias Homeopatijos priešas. Nesulyginamai didesnis už bet kokias Big Pharma atakas.

Šiandien daugumas pruvingų vyksta naudojant potencijas, tačiau manant, kad jie vis dar apie preparatus. Ir atitinkamai įtraukiant gautus patyrimus prie vaistų aprašymų, kas tiesiog priešinga skaidriai mūsų potencijų prigimčiai.

Kaip kažkurioje online konferencijoje pastebėjo M. Mangialavori apie informacijos perteklių Homeopatijoje – „kažkur ne ten nuėjome…”. Tūkstančiai užregistruotų „vaisto simptomų” ne tik kad nepadeda praktikoje. Jie klaidina. Lygiai kaip įvairiausių sukėlėjų, ląstelių, molekulių gausa alopatijoje – neleidžia pro medžius pamatyti miško… Neleidžia išvysti Visumos, pačios esmės. Ir tai sukelia daugybę problemų…

Iš tiesų grynas lipimas į vidinį patyriminį piką prasideda už N_A: kuomet visiškai nustoja galios išorinis poveikis. Ir jis jau nebe apie vaisto simptomus. Jis apie išryškinimą, atskleidimą to kas paslėpta manyje. Ir čia potencijos atspindi tam tikrą gylį:

• Vidutinės potencijos būtų apie tai, kas mumyse užslopinta: latentinės infekcijos („miazmai“) bei intoksikacijos, fizinės ir psichikos traumos, užspaustos emocijos, rigidiškos mentalinės konstrukcijos (nuostatos, įsitikinimai), užstrigę santykiai bei gyvenimo situacijos. Taip pat šiam lygmeniui galima priskirti įvairias mums svetimas išorines programas, kurios nusėda mumyse. Visi šie dalykai juntami panašiai kaip ir išoriniai – skirtumas tik tas, kad ateina ne iš išorės, o iškyla iš vidinės gelmės, kur buvo nusėdę.
• Aukštos potencijos jau bus apie grimzdimą į mūsų pačių gelmę, mūsų potencialą kurti. Šiandien daug kalbama apie savirealizaciją. Čia apie tai. Patyriminiškai šis sluoksnis juntasi kaip tam tikri ramybės lygmenys – atrakinant, pakliūvant į tam tikrą gylį aktyvinasi ten snaudžiančios mūsų pačių programos, suteikiančios aiškumo ir neretai inicijuojančios radikalius pokyčius mūsų gyvenime. Preparatai čia nebetenka savo pavidalų ir tampa daugiau veidrodžiais, kuriuose stebim save.
• Aukščiausioji potencija – kai nebelieka nieko išorinio, nieko „vaistiška“. Tiesiog tam tikru momentu preparatų veidrodžiai tiek išskaidrėja, kad tampa nebematomais, visiškai skaidriais – tiesiog tampa mūsų pačių tikrovės aspektais.

Santykis su preparatais atspindi mūsų pačių santykį su Gyvenimu bei savimi. Jei tas santykis skaidrus, tai juntama kaip laisvė, neprisirišimas prie tam tikrų paternų ar modelių ir gebėjimas adekvačiai patirt tikrovę tokia, kokia ji yra. Ir reaguot atitinkamai.

Bet koks neskaidrumas įneša iškraipymų į tikrovės suvokimą. Bet koks išorinis potencijų „supratimas” ir interpretavimas – jau tikrovės iškraipymas, jau projekcijos.

Iki šiol homeopatai potencijas matė kaip pastiprintus vaistus. Vieni suvokė juos kaip energijas, vibracijas, kiti kalbėjo apie vandens atmintį, kvantinius dalykus, nelokalumą,… Vis reikėjo kažko ekstraordinaraus, kad tie vaistai veiktų.

Lėtas perėjimas

S. Hahnemann pradėjo nuo 3g kinmedžio žievės pakankamai didelės terapinės dozės. Pirmieji pruvingai buvo tokie – įprastomis to meto terapinėmis dozėmis. Paskui dozė mažėjo. Atsirado potencijos, kurios pamažėl augo.

Pradininkas buvo atsargus. Perėjimas nuo tų 3g iki 30C jam užtruko ilgiau nei 40 metų. Per tą laikotarpį jis nusileido nuo išorinio piko, perėjo tam tikrą pilkąją zoną ir gana aukštai įsilipo į tą vidinį.

Nei S. Hahnemann, nei kiti homeopatai nepastebėjo, kad tai du skirtingi patyrimo pikai:

• Išorinis – kur medžiagos išties sukelia simptomus
• Vidinis – kur potencijos iškelia kažką iš mūsų pačių gelmės.

Ir taip iki šiandien Homeopatijoje liko neatskirti šiedu dalykai. Ir tai pagrindinė bėda.

Keisčiausia, kad iš visų laikų homeopatų pradininkas buvo kone arčiausiai tiesos. Taip, kaip ir mes visi, jis darė klaidų. Pvz., tikėjosi, kad galvanizmas ar mesmerizmas įneš aiškumo dėl mūsų preparatų veikimo. Jis suvokė, kad chemiškai tokie preparatai neveikia.

Bet tuo pat metu jis vadino tokius preparatus „dvasinės prigimties”. Šiandien aš rašau jums, kad šie – vidiniai. Kas iš principo – tas pats. Jie skirti savęs pažinimui. Ir todėl jiems nebereikia išorinio mechanizmo.

S. Hahnemann turėjo itin gilų santykį su Homeopatija. Ir daug dalykų numatė, nujautė. Štai jo „Organono” 139 paragrafo ištrauka:

Kitų stebėjimnas savo įdomumu nė iš tolo neprilygsta savęs stebėjimui.

Tokių nepaprastų stebėjimų dėka, jis išsiugdys supratimą apie savo jautrumą, mąstymo būdą ir jausmus – kas yra visos tikros išminties pagrindas γνῶθι σεαυτόν [pažink save].

Su aukščiausia potencija lieka tik savęs pažinimas, o išoriniai vaistai nustoja egzistavę.

Žaisdami su potencijomis (smagiai eksperimentuodami su pruvingais) mes realiai mokomės jausti: atpažinti, sekti iškylančius savo pačių pojūčius, emocijas, minčių paternus. Procesas pasileidžia per akimirką nuo sąlyčio su aktualiu preparatu ir trunka iki 15min paskui pereidamas į raibuliavimą – tokį pasikartojantį cikliškumą.

Su kiekvienu pacientu apturėdami po keletą gilių pruvinginių patirčių, per metus jų sukauptume tūkstančius – daugiau nei normaliam homeopatui per kokius dešimt o gal net šimtą gyvenimų. O jei taip dirbti du metus? Arba dvidešimt..? Įsivaizduokit, koks būtų mūsų pačių profesinis tobulėjimas ir kaip keistųsi pats metodas…

Metodo transformacija

O su metodu nutinka keistas dalykas. Užuot komplikavęsis (kaip iki šiol) jis ima skaidrėti. Kaip tie potencijuojami preparatai.

Mūsų kasdieniniame darbe tai yra darbas be išankstinių nuostatų ar net modelių. Tarsi su kiekvienu pacientu kurtųsi nauja unikali metodika, pritaikyta jo pasauliui. Didžiulė dovana tapti to dalimi – kaip praktikuotojui. Nes ta „metodika“ kuriasi tarsi iš paciento vidaus, o mes tik atrandam ją ir prisitaikom. Tai kaskart mus labai giliai paliečia. Ir labai gražu, kad pacientui toks priėjimas atrodo visiškai normalus ir natūralus, o mes gi realiai patiriam stebuklą, kuris niekad daugiau nepasikartos… 

Vaistai nustoja būti uždarytais knygose, jie tampa realiais patyrimais, vykstančiais čia ir dabar – tiesiog konsultacijos metu, nieko neatidedant ateičiai.

Ir dar. Su ta pačia aukščiausia potencija preparatai nebestovi tarp gydytojo ir paciento. Žiūrėkit, gydyme yra du kraštutinumai (vėlgi, kaip du veidrodiniai atspindžiai):

• Alopatijoje yra diagnozės. Toks tikrovės iškraipymas – nes ligos juk realiai neegzistuoja. Ir gydytojas nemato paciento, nes žiūri per ligų prizmę. Alopatijoje „aukščiausioji potencija“ nutiktų jei ligos taptų skaidriomis: jas vis dar būtų galima naudoti susikalbėjimui, jos vis dar padėtų matyti patologijas (kaipgi mokytis patologijos be ligų vadovėlio?), tačiau kartu išeitų matyt kiekvieną pacientą kaip unikalų. Skamba gražiai, bet supraskit: jei tai realiai nutiktų, tai būtų košmariška diena gydytojui.
• Homeopatijoje yra preparatai, su kuriais nori nenori homeopatas lygina savo pacientą. Homeopatas turi nuolat dairytis – tai į pacientą, tai į preparatus. Lygint juos tarpusavy (kaip kad gydytojas lygina pacientą su ligų diagnozėmis). Su aukščiausia potencija homeopatinių preparatų portretai tampa… skaidriais! Staiga prieš mus lieka sėdėt vienas pacientas. O krūva portretų tampa krūva skaidrių stiklo lakštų, į kuriuos visiškai netraukia žiūrėt. Ir visas dėmesys lieka vienam pacientui. Galime į pacientą žiūrėti per tuos skaidrius portretus – lyg per skirtingus švarius, skaidrius stiklo lakštus – ir kaskart atsiskleis kažkas pacientiško, o ne preparatiško! Matot, kaip ir „ligos“, „potencijos“ tikrovėje… neegzistuoja! Na, tai irgi savotiškai košmariška patirtis homeopatui!

Jei kalbėti senovės alchemikų terminais – tai su praktika iš švino išmokstam pagaminti Auksą, t.y. medžiagą paversti grynu suvokimu, savo paties dalimi. Ir pamažėl pradedam prisiliesti prie Filosofinio Akmens – Sveikatos, Potencialo, Savasties, grynos Sąmonės – prie Tai, kas egzistuoja už laiko, erdvės ir suvokimo apskritai.

Kam priklauso aukščiausia potencija?

Dar homeopatams bus labai keista išgirst, kad aukščiausia potencija… nepriklauso vaistui! Tiesą sakant, potencijos – tai jūsų pačių savybė.

• Dozė priklauso konkrečiam vaisto buteliukui, ampulei ar piliulei. Čia jokių abejonių nekyla.
• Žemos potencijos rodo vaisto praskiedimo laipsnį: lyg ir priklauso preparato buteliukui, bet… Matot, užuot žymėję dozes kokiais nors nanogramais, mes sakom potencijos. Kai kas iš vaistininkų dar vartoja terminą diliucijos (liet. praskiedimai). Praskiedimai kame?! Techniškai, sakysit – vandenyje arba cukruje. Bet išties – kame skiedžiasi preparatas? Ar tik ne… jumyse? Ar tik ne jūsų pačių potencialui užleidžia vietą mažėjanti medžiaginė vaisto dalis?
• Kylant potencijomis aukštyn, vaistas tampa vis labiau mūsų. Čia potencijos tampa nebe tiek vaisto savybė, kiek mūsų santykio su tuo vaistu (ar vėlgi – kas už jo, į ką jis rodo) atitikmuo. Kuo aukščiau kylame, tuo mažiau išorinės tikrovės lieka vaiste, ir tuo daugiau mūsų vidinės tikrovės atsiveria. Žymėti potencijas ant buteliuko tampa vis labiau sąlygiška. Preparatai vis labiau tampa vidiniais – „dvasinės prigimties”, jei kalbėti S. Hahnemann žodžiais.
• Tai ypač tampa aišku ties aukščiausia potencija – vaistas tampa 100% mūsų ir netgi subjektyviai jis visiškai nustoja egzistavęs išorinėje tikrovėje. Niekur jo nebegalime rasti kaip vaisto. Nors patirti kaip savo aspektus, pamatyti juos savyje ar paciente – jokių problemų. Na, formaliai, objektyviai vaistas baigiasi ties N_A. Bet paskui dar kurį laiką juntasi savotiškas tos medžiaginės tikrovės aidas mumyse, kol visiškai nuslopsta. Ir taip, aukščiausia potencija neturi nieko bendra su skaičiumi ir raide ant buteliuko!

Na, jei visgi tektų tai įvertinti skaičiumi – be abejo būtų 1. Tai ne tik grįžimas į pradžią prie pačių ištakų. Čia realiai viskas tampa 1. Visa Visata sulimpa į vieną didelį 1 – ir nebegalit rast nei vaistų, nei ligų, nei gydytojo, nei paciento. Čia patiriama Pilnatvė. Ir jokios abejonės, kad tai – Tikroji Sveikata, kurios visi ieško.

Kodėl Sveikata? Ogi todėl, kad čia absoliučiai nėra kančios. Tiksliau – viskas yra, kaip yra, tačiau nebėra kam kentėti. Taip, jutimiškai tai iš esmės tai nesiskiria nuo Mirties (žr. veidrodinį atspindį Žemėlapyje) tik šiuo atveju čia… niekas realiai nemiršta!

Patirti tą Pilnatvę per se – dalykas, žinoma, ypatingas. Tik… nelieka kas tai patiria. Pilnatvėje nėra dalių. Netgi nėra objekto ir subjekto. Ir tai, švelniai tariant, neįprasta. Ir kalbėt nėr apie ką.

Man kaip Simonui, be abejo, kur kas įspūdingiau matyt, kaip tai išsiskleidžia čia – kaip tai perkeičia paciento situaciją.

Kino filmo aukščiausioji potencija

Aukščiausios potencijos iliustracijai pateiksiu dar vieną pavyzdį. Įsivaizduokit, žiūrit filmą. Ir labai pataikėt su filmo parinkimu – jis išties panašus į Jūsų dabartinę situaciją. Panašumas panašumu, o štai potencija – dar kas kas kita. Potencija – Jūsų santykis su filmu: kiek jame filmo ir kiek jūsų pačių.

• Žema potencija – Jūs tiesiog žiūrit filmą kaip filmą. Kažką išoriška. Tai įdomu, gal net aktualu ar kažką primena, bet matot jį kaip filmą.
• Vidutinė potencija – tame filme, jo situacijoje, veikėjuose matot kažkiek savęs.
• Aukšta potencija – matot daugiau savęs nei filmo.
• Aukščiausia potencija – kino teatre tiesiog rodė Jūsų gyvenimą. Ką tik peržiūrėjot kažkurį iš savo gyvenimo scenarijų ir Jums atsirado aiškumas dėl kai kurių sprendimų, žingsnių ir t.t. Jokio išorinio kino su aktoriais Jūs nematėt.

Klausimai pamąstymui:

• Net jei panašumas – tas pats, kuris potencijų variantas bus labiau terapinis, gilesnis ir duos ilgiau trunkantį rezultatą?
• Kodėl taip nutinka?
• Ar filmo poveikiui paaiškint reikalinga kvantinė fizika arba vandens atmintis?

Žiūrėkit, kaip paprastai gaunasi.

Jei filmas – panašus, bet pacientas jį mato kaip filmą, mes skirsim jį dažnam žiūrėjimui, tikėdamiesi, kad kada nors bežiūrint… sušils, ir pacientas pamatys save ir sprendimą. Žemos potencijos kartojamos dažnokai.

Jei pacientas iškart mato save – tai jau kaip minimum aukšta potencija. Ir greičiausiai pakaks tos vienintelės peržiūros. Gal dar dėl visa ko galima pakartot – po mėnesio kito. Bet nebūtinai. Taip skiriamos aukštos potencijos.

Beje, Dabartinėje Homeopatijoje potencijų klausimas kaip ir nekyla. Skambės šventvagiškai, bet praktikoje, paremtoje pruvingais (o ne paskyrimais) mes neieškom panašaus preparato!

1. Panašumas reikalingas parenkant preparatų rinkinį esamam ūkanotam landšaftui (visumai, kur dar neišreikštos, paslėptos detalės). Tokius landšaftus galite išmokt patirti, tačiau jų neįmanoma apibūdinti žodžiais, o ir simptomų juose dar nėra. Taip kad tokio darbo nesudėsit ė jokius žinynus, to mokomasi gyvai.
2. O toliau mes klausomės ir testuojam. Ieškom preparato, vedančio į giliausią terapinį procesą. Galima sakyt, mes išsyk ieškom aukščiausios potencijos preparato.

Tiek preparato panašumas (kokybinis aspektas) tiek jo potencija (kiekybinis aspektas, atspindintis santykio gylį) nutinka savaime!

Dabartiniai pruvingai

Natūralus dabartinis pruvingas – panašus į pasivaikščiojimą po paveikslų parodą. Aš nesodinu Jūsų prie man rūpimo paveikslo ir neprašau ataskaitos (ji retai kada bus tikra ir nuoširdi). Gyvenime ne taip vyksta pruvingai. Gyvenime Jūs turit visą puokštę pasirinkimui: meniu restorane, TV kanalus. Youtube siūlomus video, straipsnius žurnale ar internetiniame portale ir t.t. Jūs įpratę rinktis patys.

Taigi, mes kartu vaikštom po salę, kur kabo dešimtys paveikslų:

• Jūs natūraliai sustosit prie panašių į Jus. Jums visuomet bus įdomūs tik tie paveikslai, kurie apie Jus. Kažkuo panašūs: siužetu, spalvomis, formomis,… Panašumas pasireiškia spontaniškai, jis nekontroliuojamas.
• Potencija atspindės panašumo gylį. Ne panašumo kiekį, bet gylį. Kuris paveikslas labiau Jūsų? Kuris giliau paliečia?

Labai svarbu suprasti, kad pats panašumas – kokybinis, ne kiekybinis dalykas. Siūlau nustot vertinus panašumą kiekybiškai. O gylis – taip, jis kiekybinis dalykas. Nors vėlgi

Matot, gali būti daug panašumo, bet mažai gylio. Ir atvirkščiai.

Čia keistas momentas:

Homeopatai stengėsi panašumą pamatyt ir įvertint objektyviai. Netgi atsirado toks terminas – similimum (lot. – panašiausias). Tai klaida.

Tai iš dalies veikia ūmiais atvejais su akivaizdžiai išreikštais simptomais. Tiesiog aš matau išreikštą ligą (gr. pathos) ir parenku medžiagą, kuri realaii sukelia panašią būseną sveikiems savanoriams. Skiriu tą vaistą pakankamai nedidelėmis dozėmis ir gaunu rezultatą. Štai kaip dirbo klasikai.

Bet lėtiniai atvejai – labai kitokie.

• Simptomai vangūs ir nesvarbūs. O tai, kas svarbu – užslėpta, neišreikšta.
• Todėl klasikinis homeopatas ilgai kalbasi su pacientu – kad susidarytų įspūdį, apie tai, kas paslėpta viduj. Problema tame, kad nežinom apie ką paklausti…
• Lėtiniais atvejais dažniau bus skiriamos aukštesnės potencijos. Tik keista: apie jas homeopatas jau turi susidaręs įspūdį, nes skaitė ką tas vaistas materialiomis dozėmis sukelia savanoriams. Vėlgi: kaip mes apie potencijas sprendžiam, remdamiesi dozių patirtimi?
• Homeopatas savo įspūdį apie pacientą lygina su savo įspūdžiu apie preparatus. Ir iš to kyla daugybė problemų.

Dabartinėje Homeopatijoje lėtiniai atvejai sprendžiasi per pruvingus. Čia preparatai pirmiausiai patiriami, o paskui, jei dar reikia – skiriami.

Kai aš vaikštau su pacientu po parodų salę, man nereikia jokio savo įspūdžio. Aš tik žiūriu, kurie paveikslai traukia paciento dėmesį, ir kiek giliai jis į juos įkrenta. Dar su tam tikra sinchronizacija aš paveikslus imu patirti tarsi paciento akimis – visiškai kitaip nei matydavau juos iki tol.

Taip dirbdami pakankamai greitai imam suvokt, kad paveikslai neturi savo nuosavos realybės. Kiekvieno paciento pasaulyje tas pats paveikslas įgauna vis kitą prasmę (jei aktualus). Ir ta prasmė dar kinta jame su laiku ir besikeičiančiomis gyvenimo situacijomis.

Dozės visus veikia panašiai. Kuo didesnės – tuo panašiau. Didelė dozė vidurius laisvinančio preparato mus visus veiks… panašiai! Maža dozė jau bus mažiau nuspėjama.

Potencijos

Na, aš taip buvau mokytas dirbti – tarsi mano kėdė būtų tuščia. Mano mokytoja šitai man kartojo mažų mažiausiai šimtą kartų.

Bet matot, panašumas – kokybinis dalykas, ne kiekybinis. Jo nereiktų vertint skaičiais.

Įsivaizduokit, turim du filmus: vienas mums labai panašus į paciento atvejį, kitas – visiškai nepanašus.

• Bet tas, kuris panašus – žemos potencijos, t/y/ pacientas jame savęs nemato.
• O tas, kur nepanašus (na, išties niekaip negalim rast panašumo) – aukštos potencijos (pacientas iškart natūraliai tapatinasi su pagrindiniu herojumi, lyg tai būtų filmas apie jį patį).

Kurį filmą skirsim? Be jokios abejonės – tą, aukštos potencijos.

Dar toks mažas, tačiau svarbus pastebėjimas: Aukščiausia potencija kartkartėmis nutinka su pacientais. Bet dažnumas čia ne tap svarbu. Apskritai, pacientams pamatyti save vietoj kažkokio preparato – visiškai natūralu.

Jei Jums kas nors parodo filmą, ir tame filme aiškiai pamatot save – tiesiog sakot ačiū, man labai reikėjo šitą filmą pamatyt. Ir viskas. Kitus filmus žiūrėsit normaliai: kaip filmus su tam tikrais žanrais, scenarijais, veikėjais ir t.t.

Su visais preparatais iškart

Daug kam skambės keistai, tačiau skirtingai nuo pacientų, praktikuotojui aukščiausia potencija nutinka su visais preparatais iš karto. Čia vėl labai įdomiai išeina:

• Žemos potencijos pakankamai objektyvios ir galioja tik tiems preparatams, kuriuos praskiedėt. Žemas potencijas tenka daryti su kiekvienu preparatu atskirai.
• Vidutinės ir aukštos… Jei mes ne tik skaitom ir skiriam preparatus, bet išties prisiliečiam prie jų – gamindami, testuodami, klausydamiesi – tai potencijos vis labiau tampa tam tikru gyliu, kuriame imame patirti save, kitus ir visą pasaulį aplinkui. Na, mes paprastai to nepastebime.
• Aukščiausioji nutinka su viskuo vienu metu. Visi preparatai nuskaidrėja. Jei ne visi – tuomet dar ne aukščiausia… Iš tiesų tai nutinka su mumis. Nebelieka konkretaus gylio, o tiksliau – to, kas jį patirtų.

Duosiu jums tokį homeopatinį palyginimą. Įsivaizduokit įmetėt mūsų cukrinį žirniuką į Vandenyno gelmę.

1. Paviršiuje jis aiškiai žirniukas.
2. Kai ima skęsti – jis vis dar žirniukas.
3. Grimzdamas vis gilyn jis tirpsta ir mažėja.
4. Tam tikram gylyje nelieka žirnio.
5. Bet dar lieka saldumas.
6. Po kurio laiko ir saldumas išsisklaido.
7. Žirnis ir saldumas nustoja egzistavę lokaliai ir tampa Vandenynu.

Kai klausiau Jūsų, kame ištirpsta preparatas, turėjau minty Vandenyną. KAs tas Vandenynas? Ogi Jūsų Sąmonė, kas gi daugiau?!

Man kurį laiką švyturiu buvo James Jealous pastebėjimas, jog „suvokimas yra skaidrus”.

Gylis

Taip, galima sakyt, kad potencijos atspindi tam tikrą gylį. Bet tai visais atvejais mano patyrimo gylis. Vidinis, ne išorinis.

Ir čia natūraliai kyla klausimas: ar korektiška potenciją nurodyti ant vaisto buteliuko? Štai dozė gramais – suprantama, ji priklauso buteliukui. O gylis…?

Su gyliu nutinka keistai. Ir tai universalu – tinka visiems gyvenime patiriamiems dalykams.

1. Gyvenime iš pradžių gylį mes linkę tapatinti su išoriniais objektais, pvz., tam tikromis gamtos vietomis, reiškiniais, šventyklomis, meno kūriniais, muzika ir t.t. Ar netgi su potencijuotais preparatais, kaip homeopatai. Atrodo, tarsi gylis būtų kažkaip įsiūtas tuose dalykuose ir mes prie to kažkaip prisiliestume.
2. Pamažu gylis tampa kažkuo atskira. Mes imam stebėt ir mėgautis pačiu gyliu. Dažniausiai vis dar reikia tų objektų, kad į tai pakliūt, bet kartais nutinka ir savaime. Objekto nėra, bet gylį atpažįstame. Taip kokia nors mūsų giliausia šventyklos patirtis gali nutikti kad ir prekybcentry stovint eilėje prie kasos. Pasirodo, gylis – nelokalus. Bet tuomet kur jis? Kur jo ieškot?
3. Jau turėdami tam tikrą patirtį imam save identifikuot su tam tikru gyliu. Tampam kažkokio gylio ar lygmens specialistais. Imam lyginti savo gylį su kitų: kad ir amate, kuriuo užsiimam. Aptinkam, kad yra Meistrų, kurie užsiima tuo pačiu, kaip ir mes – tik visiškai kitam gylyje. Mokomės iš jų. Gilėjam.
4. Jei sekasi, imam pamažėl ištirpt tame, kuo užsiimam. Kol belieka tik pats užsiėmimas – vykstantis savaime, be mūsų pastangų.

Prof. Algis Mickūnas – mūsų tėvyvainis, gyvenantis JAV ir dėstantis fenomenologiją tai vadina „patirti pasaulį iki žmogaus įsikišimo”.

Kalbant homeopatiniais terminais – gylis yra mūsų pačių ištirpimo laipsnis, savotiška „potencija”.

(ir vėlgi – iš pradžių aš linkęs save lokalizuot, bet keliaujant vis gylyn mano ribos pamažėl tirpsta, kol jų visai nelieka; o kai nelieka ribų… )

Lygiai taip pat galima būtų diskutuot, ar tikslinga prie meno kūrinių (knygas, poeziją, filmus įskaitant) nurodyti jų gylį? O gal gylis visgi kažkas, kas nutinka su Jumis pačiu, o ne su knyga ar preparatu?

Santykis su gamyba

Potencijuotų (informacinių) preparatų gamyba – atskira didžiulė tema. Be galo įdomi, nes čia visa esmė – vidiniuose aspektuose apie kuriuos įprastai nekalbama.

Galima į potencijas pažvelgti kaip tam tikrą kiekį „užkonservuoto“ vaistininko dėmesio. Tik čia sąlygiška viskas. Prie 200C aiškiai turėtų būti praleista daugiau laiko, nei prie 6C. Bet ar daugiau dėmesio? Ir kur buvo vaistininko dėmesys gamybos metu? Kita vertus, tai galėtų būti atsakymas, kodėl taip skiriasi potencijuotų vaistų kokybė.

O kad ta kokybė ne išorinė labai gražiai iliustruoja B. Fincke atvejis. Įspūdingas homeopatas, legendinis gamintojas – J.T.Kent naudojo kone išskirtinai jo preparatus ir laikė juos kone tobulais. Ypatingas dėmesys (užtenka pažvelgt nuotraukoj į akis), itin gilus santykis su gamyba (lakoniški, bet gilūs tekstai, pvz., Paracelsas ir fliukcijų potencijos). Tik matot, B. Fincke gamino fliukcijų metodu. Vėlgi pagrįsdamas kiekvieną etapą. Tačiau išoriškai tai atrodė kaip mėgintuvėlio pakišimas po čiaupu ir prapylimas atitinkamo kiekio vandens. New Yorko vandentiekio vandens!!!

B. Fincke aukštos potencijos, įžymieji C. Dunham „200tukai”, R.T. Cooper arborivitaliniai preparatai, E. Bach žiedų esencijos ir dar daugybė pavyzdžių – įrodymai, kad preparatai ir jų gamyba – vidinis procesas.

Tai kodėl Jus turėtų stebinti reprintavimas? Na, mano atveju tai beveik be išimties reprintavimas. Labai išoriškai paprastas, ramus, neblaškantis veiksmas – padėt žirniukus ant mašinėlės.

Na, bet po kokių 10.000 pagamintų preparatų tas procesas paliko nepaprastai gyvas ir turtingas viduj – kaskart pilnai išjaučiant visą preparato ciklą – iki kol pradės raibuliuot – ir kaskart kitaip, nepakartojamai su kiekvienu pacientu. Ir jei tas procesas kažkaip eina ne taip, žirniai keliauja į šiukšlinę…

Apie gamybą kol kas nematau reikalo daug rašyt. Tai praktika. Reiktų kartu susėst ir praktikuot. Gamint daugybę įvairiausių preparatų, pajust skirtumą, o paskui, pamažėlę – ir panašumą.

Teorijos gamybai kol kas nėra. Jei įdomu – siūlau domėtis gamintojais. Tiek praeitų laikų, tike šiuolaikiniais. Susipažinti su jais per straipsnius, interviu atidžiai skaityti, ieškoti perlų.

Dar Jūsų rezultatas labai priklauso nuo to, kaip suvokiat šių preparatų prigimtį. Čia yra tam tikros fazės, tam tikri etapai. Irgi ilgas skaitalas, tačiau kol kas – tik anglų kalba.: Phases of Sensory Perception of Homeopathic Remedies

Santykis su gydymu

Paprastai tariant, kuo mažiau pasitikim vidiniu gydytoju ir galimybe pasveikt iš vidaus, tuo didesnių išorinių dozių reikia. Tas pats galioja bet kokių gydymo procedūrų intensyvumui.

Aptinkant mūsų natūralias galias sveikti, vaistų dozės ar poveikio intensyvumas (pvz., dirbant rankomis) ima mažėti. Realiai potencijos (ypač tos, viršijančios N_A), yra apie tikrą placebo – apie galimybę spontaniškai sveikti iš vidaus. Mokomės adresuoti, pažadinti tą galimybę  – vis dar naudodami preparatus kaip tam tyikrą intervenciją, tačiau vis subtiliau, vis silpnesnius (= aukštesnių potencijų).

Pasirodo, egzistuoja metodikos, dėsniai ir kartu tam tikras menas, nukreipti į tai, kaip parinkti tinkamą placebo. Visiškai atskira ir nė kiek ne menkesnė gydymo pusė bei didžiulis preparatų arsenalas – nė kiek nemažesnis nei egzistuojanti materialių vaistų įvairovė. Ir homeopatai atrado dėsnius, kaip tai veikia, ir daugiau nei 200 metų tai tobulino.

Su aukščiausia potencija toji mūsų intervencija… nutrūksta. Patiriam Gydymą, kuris nepriklauso nuo gydytojo. Tai aukščiausia ir mistiškiausia patirtis, kur nelieka ne tik preparatų, bet ir gydytojo. Itin graži, tačiau itin nepatogi patirtis. Gydymą patiriat kaip egzistuojantį savaime – nepriklausomai nuo jūsų pačių pastangų. Labai paprastai. Kaip sakė Galenas – „Aš tik žaizdą sutvarstau. Dievas gydo.“ Ir čia nėr daugiau apie ką šnekėt.

Placebo

Akademinėje medicinoje egzistuoja vienas placebo. Tiesiog placebo. Tuščias. Netikras. Pvz., grynas vanduo ar cukrus. Įrodymais pagrįstoje medicinoje visi vaistai lyginami su tuo vienu placebo.

Kaip veikia placebo, mokslas dar nežino. Daugumos nuomone – per įsitikinimus. O jūs pabandykit! Pabandykit įtikint save, kad vaistas, kuris nepadeda, suveiktų.

Naujausių studijų išvados negailestingos: placebo nepriklauso nuo jokių mūsų kognityvinių momentų. Mūsų įsitikinimai, lūkesčiai, viltys, mintys – visa tai neturi jokios įtakos placebo veikimui.

Na, taip ir turėtų būti žiūrint iš homeopato pozicijų. Mums egzistuoja tūkstančiai tikrų placebų. Kol neparinksim tinkamo – stabilaus rezultato nebus.

Ir vėlgi – judam ratu.

0° Pradedam nuo vieno netikro placebo.

90° Imam tyrinėti temą, aptinkam jos sudėtingumą bei ryškėjančius dėsningumus.

180° Aptinkam tūkstančius placebo rūšių ir formų. Daugybę priemonių, kurios per silpnos, kad sukeltų efektą organizme. Aptinkam visą didžiulę informacinę mediciną – su savo sudėtingomis teorijomis, dėsningumais ir metodologija.

270° Einant prie vis aukštesnių potencijų (čia jei naudoti homeopatinius terminus), o realiai – prie skaidrumo, tos teorijos ima tirpti, metodikos tampa vis paprastesnėmis. Viskas gryninasi.

0°/360° Vieną dieną prieinam prie Sveikatos (arba tikro Gydymo) ir mūsų karjera baigiasi. Tikras Gydymas – prasideda.

Sveikata ir Mirtis

Kodėl žemėlapio dešinėje už dosis letalis – Mirtis, komentuoti turbūt nereikia. Kodėl Mirtis – didžiąja raide? Ogi todėl, kad tai – anapusinis ir visiškai nekontroliuojamas ir nepažinus dalykas. Na, bet daugumai atrodo natūralus, ar ne?

O štai Sveikata kelia kur kas daugiau klausimų, Daugumai gydytojų ir netgi homeopatų Sveikata – visiškai mistinis reiškinys. Jei išvis kada nors susimąstoma apie jo egzistavimą. Mat, daugeliui atrodo, kad Sveikata – tai, kas lieka pašalinus ligą.

Na, pradėkim nuo to, kad Sveikata – toks pat realus reiškinys, kaip ir Mirtis. Ir tiek pat mistinis: nei vienos nei kitos mes visiškai nekontroliuojam.

Jums pasirodys keista, tačiau nė vienas negalime numirt. Neturim tokio mygtuko, ant kurio būtų parašyta Mirtis. Taip, galim pasirinkti kokią durnystę galimai vedančią link mirties, tačiau pačios Mirties pasirinkt mums neduota. Štai su dosis letalis atsiduriam prie bedugnės krašto. Ar Mirtis mus pasiims – sprendžia ji pati, ne mes. Gal tiesiog nubusim reanimacijoje po lašelinėmis – ir tiek.

Panašiai yra su Sveikata. Gydytojui sunku tai pripažint, tačiau mes negalime nieko iš tiesų išgydyti. Nebent galime nukakt iki bedugnės krašto. Paskui, kaip moko biodinaminiai osteopatai, turėtume „pasiduot ir sulaukt, kol pasiduos pacientas„. Pasiduot Sveikatai. Sulaukti, kol ji mus pasiims.

• Hipokratas sakydavo, kad gydo tik vis medicatrix naturae – gydanti gamtos galia.
• Galenas sakydavo „Aš tik žaizdą sutvarstau. Dievas gydo”.
• James Jealous tai vadina the Tide.

Lygiai taip gali nutikti ir su Jums – didelė tikimybė, kad kartą kitą patyrus tikrąjį Gydymą, visam laikui dings jausmas, kad tai jūs gydote…

Beje, žemėlapyje sveikata ir Mirtis pavaizduotos kaip bedugnės. Iš tiesų tai… ta pati BEDUGNĖ. Tik prieinam prie jos iš skirtingų pusių: Visumos (Sveikatos atveju) arba dalių (Mirtis).

Sveikata ar Mirtis?

Į kurią pusę žiūrit, kai pasitinkat pacientą?

Kaip taisyklė, gydytojo žvilgsnis būna nukreiptas į… mirtį! Nebūtinai į žmogaus mirtį – dažniau į audinio ar organo. Gydytojas mokomas matyt ligą kaip savotišką traukinį, judantį link prarajos. Gydytojo darbas – įvertinti greitį bei atstumą iki negrįžtamų pakitimų ir imtis atitinkamų priemonių sąstato stabdymui. Neretai gana agresyvių priemonių…

Dozės slopina, stabdo procesus. Retsykiais aktyvina – tačiau išoriškai ir dirbtinai, o ne iš vidaus ir natūraliai. Toks jų veikimas. Su Sveikata jos mažai ką turi bendra – na, nebent tai, kad gydytojas gali pasitikėti sveikimu – tik žinoma po to, kai traukinys bus sustabdytas…

Tas nuolatinis žvelgimas į pathos ir mirtį neretai palieka gilų įspaudą gydytojo asmenybėje. Ne kiekvienas tai pakelia.

Potencijos gi moko žiūrėt į Sveikatą – kaip natūralią galimybę pasveikti. Nežiūrint to dažnai Homeopatija lieka orientuota į pathos, ligą, simptomus.

• Na, viskas prasidėjo nuo ūmių ligų gydymo. Ir homeopatai anuomet mokėsi traukinį ne stabdyti, bet dar netgi greitinti panašiais preparatais. Tai reikalavo drąsos, bet buvo pasiekta puikių rezultatų gydant cholerą, vidurių šiltinę, skarlatiną,… Pasirodo, dar stumtelėjus pirmyn riedantį link bedugnės traukinį, jame įsijungia vidiniai mechanizmai, ir jis ne tik sustoja, net ir ima riedėt atgal, į Sveikatos pusę. Pats.
• Bet štai su lėtinėmis ligomis homeopatams visuomet sekėsi kur kas sunkiau. S. Hahnemann apskritai matė savo pastangas kaip „beviltiškas“ – ir visą gyvenimą ieškojo galimą sprendimų. Dviejų preparatų skyrimas, olfakcijos matodas, LM potencijos, miazmų teorija…

Raktas į lėtines ligas

Pažvelkit į žemėlapį.

Ūmios ligos būtų Jan pusėje – dešinėje. Nuo to ir prasidėjo Homeopatija: dozių pruvingai, apsinuodijimų atvejai, maliarija, skarlatina, cholera. Visa klasikinė homeopatija pirmiausiai kurta darbui su ūmiais, neretai mirtinais susirgimais. Daugumas preparatų atitinkamai („panašiai”) buvo pakankamai toksiški, „ūmūs”.

JAN pusėje dominuoja DALYS, manifestacijos, pojūčiai. Mediciniškai – simptomai. Ūmiais atvejai jų apstu, jie išreikšti, dominuojantys. Todėl ankstyvojoje Homeopatijoje labai vystėsi simptomatologija: atrodė itin svarbu išmokt tuos simptomus klasifikuot, įvertint jų svarbą ir t.t.

Kai ima dominuoti DALYS, ima kritiškai trūkt visumos – klijų, kurie tas dalis sulipdytų į vieną. Sistemoje atsiranda chaosas ir entropija.

Homeopatai anksti suprato, kad esminis dalykas parenkant vaistą tokiais atvejais yra simptomų visuma. Pats vaisto paieškos ir radimo procesas buvo skirtas aptikti visumai. Visumos grąžinimas į Sistemą suveikdavo kaipo klijai ir būdavo atgaunamas vientisumas.

Tačiau toks priėjimas neveikė lėtinių ligų atvejais.

Net kai lėtinės ligos būdavo gydomos tiksliai pagal Homeopatijos meną, kaip kad jis buvo suprantamas, pradžia būdavo žadanti, tąsa – ne tokia palanki, baigtis – beviltiška.

S. Hahnemann Lėtinės ligos

Pradininkas neleido sau netgi pagalvoti, kad egzistuoja kita homeopatijos pusė – atvirkščia tai, kurią taip gerai pažinojo. S. Hahnemann tikėjosi atrast kažkokią nedidelę korekciją, kuri atrakintų lėtines ligas: gal skirti du preparatus, gal kiek pakeist potencijų skalę (LM), gal įvest miazmų sąvoką. Niekas nepasiteisino.

Matot, lėtiniais atvejais simptomatika būna vangi. Apskritai, lėtiniais atvejais simptomai – nevarbūs. Patys iš savęs neįdomūs – nebent kaip nuorodą į kažkokius kitus paslėptus dalykus.

Jei pramokstat klausytis ir imat patirti pacientus pojūčiais – lėtiniais atvejais jų beveik nejusit. Čia dominuoja ūkanoti landšaftai – tam tikros visumos be išreikštų pojūčių. Tėra tik pojūčių užuominos.

Kodėl „ūkanoti”? Na, įsivaizduokit, esate rūke. Matyti tik neaiškūs kontūrai, apie kurius galėtumėt nebent spėliot. Geriausiu atveju ir dar su tam tikra patirtimi atpažįstat landšafto tipą: miestas, miškas, laukas, kalnai, jūra,…

Ir jeigu tai miestas, imat įvairių miestų panoramas atvirukų pavidalu ir kiekvieną lyginat su matomais kontūrais. Kai prieinat reikiamą atviruką, kontūrai kaip mat įgauna aiškesnį pavidalą.

Su reikiamu preparatu tam tikrame paciento ūkanotame landšafte išryškėja paslėptos detalės – raktai į konkrečią lėtinę ligą. Priklausomai nuo landšafto tipo tai gali būti latentinė infekcija, sena trauma, užslopinta emocija, rigidiška mentalinė konstrukcija, išorinė programa, užsiciklinęs gyvenimo scenarijus ar dar kas nors.

Ūkanotuose landšaftuose preparatų neskiriame. Juos naudojame pruvingo režimo – stebėdami ką šie iškelia (o ne sukelia)

Pilnavertis šio galvosūkio sprendimas atsirado tik dabar su Dabartine Hoemopatija. Pruvingai! Tik ne dozių, bet potencijų pusėje – atskleidžiantys, iškeliantys į paviršių tikrąsias lėtinių ligų priežastis bei mūsų pačių potencialą. Pasirodo, raktą į lėtines ligas pradininkas nešiojosi kišenėje nuo pat pirmojo eksperimento su China officinalis.

Tuo raktu jau kuris laikas labai įdomiai naudojasi testuotojai. Ne visai pagal paskirtį: ne tiek tiesioginiam patyrimui, kiek netiesioginiam – pvz., stebėjimui, kaip keičiasi raumenų ar biologiškai aktyvių taškų reakcijos. Tai tarsi stebėjimas kaip keičiasi bangavimas su vienu ar kitu preparatu – tačiau liekant ant kranto, nepanyrant visu savimi į vandenį, į patį patyrimą… Toks dalinis, saugus stebėjimas.

Dabartinėje Homeopatijoje mes pilnai neriam į pruvingus, ir šie tampa neatsiejama konsultacijos dalimi. Preparato fone pacientas kartu su gydytoju sekundžių bei minučių bėgyje patiria, išgyvena savo ligos priežastis.

• Tos giliai nusėdusios traumos, baimės, latentinės infekcijos ir kt. staiga iškyla į paviršių, tampa juntamos, duoda apie save žinot. Jos tampa pastebimos, jos gauna Dėmesio šviesos – ir taip natūraliai prasideda sveikimo procesas.
• Panašiai aktyvinasi ir iškyla mūsų pačių programos, susiję su mūsų paskirtim Gyvenime. Tik juntasi šios kitaip nei tie probleminiai dalykai. Dažniausiai atsiranda erdvės, plėtimosi pojūtis. Atsiranda atvirumas – ir dingsta atskirtumo jausmas. Visas Gyvenimo patyrimas tampa vientisu. Daug kas pastebi, kad staiga ima matyti ryškesnes spalvas. Pojūčiai daug aštresni, kai prabundam ir vėl pilnai įsijungiam į Gyvenimą. Natūraliai, kaip vaikystėj.

Na, klasikinėje homeopatijoje visi pruvingai (tiek dozių, tiek potencijų) suprantami kaip apie vaistus. Logika, žinoma, keista – tačiau klasikiniams homeopatams tiek dozės, tiek potencijos sukelia tuos pačius vaisto simptomus. Jiems potencijos veikia analogiškai medžiagai! Ir kyla rimtų problemų: tiek su viešaisiais ryšiais, tiek metodologinių.

Ir visgi homeopatai pramoko dirbti lėtinėje In pusėje

• Tik kai nenaudoji potencijų pruvingų režime, tenka lėtinių ligų priežastis atrast ir išsikelt pačiam. Tenka uždavinėt daug klausimų. Būti tai mikrobiologu, tai toksikologu, tai psichoterapeutu,… Sunkus toks kelias.
• prie Sveikatos homeopatai jau kuris laikas bando prisiliest per konstitucinius preparatus. Šiaip jau gana prieštaringas kelias – netgi istoriškai keistas. Paskaitykit …

Kaip nekeista, būtent toks multiinstrumentinis priėjimas suformavo šiuolaikinę homeopatų kartą. Ir visgi apie metoda grynumą, autentiškumą sunku kalbėt be pruvingų. O jie šiandien homeopatams neatrodo aktualūs. Jie gremėzdiški, ilgai trunkantys, daug reikalaujantys, o naudos duoda minimaliai, arba dažniau – netgi jokios. Šiandien, kai repertoriumai jau nebetelpa į knygos formatą, tiek vargti dėl kokio vieno vaisto simptomo homeopatams neatrodo verta. Galbūt jei ateitų supratimas, kad potencijų pruvingai – apie mus pačius, situacija pasikeistų..?

Paprastumas

Realiai – medžiagos tirpalą skaidrinam tol, kol jis tampa visiškai skaidrus ir neubeužstoja mums paciento. Pradedam patirti pacientus bei ištisus jų pasaulius tokiais, kokiais šie yra. Unikalūs, nepakartojami. Netelpantys į jokius „tipus”, jokius aprašymus.

Aptinkam Sveikatą, Gydymą – kaip Potencialą. Vienodą visiems. Tą patį. Absoliutų. Tačiau kartu – nenuspėjamą, kaskart pasireiškiantį vis kitokiu, dar niekad nepatirtu pavidalu.

Tyrinėjam save, pacientus, patį gyvenimą – tačiau nebe preparatus. Čia keistas paradoksas: preparatais vis tiek naudojamės, bet jų pačių nebematom ir nebejuntam – tik Tikrovės aspektus, kuriuos jie tarsi paryškina.

Nuo išorinės mirtinos dozės (medžiagos kaip svetimos, kaip priešo) pereinam visą diapazoną įvairiausių santykių su ja (įskaitant ir su tuo, kas už jos, ką ji atstovauja; o atstovauti ji gali didžiulius dalykus, pvz., sekant alcheminėmis, spagyrinėmis bei antroposofinėmis tradicijomis Ferrum – Marsą, Stannum – Jupiterį ir t.t.) iki vidinės aukščiausios potencijos, kurioj „vaistas“ tampa mano paties kažkuriuo/kažkuriais aspektais – ir nustoja egzistavęs atskirai nuo manęs.

Veidrodiškumas

A, kaip jau minėjau, jei ilgiau patyrinėsit žemėlapį, aptiksit aibę keisčiausių veidrodiškumų tap abiejų pusių, pvz.:

• Dozių pusėj kilimas smagus ir daug žadantis, „terapinis“. Nusileidimas – švelniai tariant nemalonus ir visai kietas.
• Su potencijom – atvirkščiai. Kilimas nesmagus – tenka lipti per savo paties savartyną, susidurt su savo pačių demonais, kurių taip stengėmės išvengti. Nusileidimas į vis gilesnius ramybės lygmenis irgi turi savų iššūkių, bet palyginus su kopimu – tikras rojus. Tik prieš tai tenka visą skaistyklą pereit…

Arba

• Slenkstinė dozė – subjektyvus dalykas objektyvioj materialioj pusėje. Visiškai pasenęs terminas, seniai nurašytas mokslo (objektyviai jis neišmatuojamas). Bet subjektyviai – labai aiškiai patiriamas praktikoje, tik plaukiojantis, nestabilus dydis.
• N_A – objektyvus subjektyvioj potencijų pusėje. Labai konkretus ir moksliškas (6.02214076 × 10²³). Bet praktiškai jis nieko nereiškia! 8, 12 ar 14C – matot, neįvyksta jokio radikalaus lūžio, keliaujant per šias potencijas.

Galima sakyt, kad žemėlapis – Homeopatijos. Bet galima sakyt, kad patirčių. Ir kol su mumis nenutinka aukščiausioji potencija – galime prisiekt, kad tai „vaistų simptomų” žemėlapis. O kai nutinka – lieka tik patirtys.

Štai dabar vyksta Jūsų šita skaitymo patirtis.

Kas Jūsų suvokime? Sakysit, Simono tekstas. Na, pirmiausiai, tai jis jau Jūsų. Skaitot jį savaip, galimas daiktas, visai ne taip, kaip kad aš jį rašiau. Tačiau kita vertus – be paties teksto pas Jus suvokime dar ir skaitytojas. Jūsų kūno padėtis, pojūčiai akių judėjimas,. mintys skaitant,… Taip pat ir visa aplinka – viskas suvokime, ar ne?

Kur Jūs visame tame? Galva – irgi suvokime, kaip ir visa kita, jei ką…

Potencialas ir Manifestacijos

Iš pradžių paprasčiau kalbėt, jog dozes atspindi išorę, o potencijos – vidų. Pradiniame etape to visiškai pakanka.

Pasaulis – išorėje, o aš stebiu jį iš vidaus. Argi ne taip viskas surėdyta?

Bet kai imam praktikuot, apturėt įvairiausias pruvingų patirtis, treniruotis klausymosi sesijų metu – įgaunam įgūdžių stebėt vidų. Pojūčiai, emocijos, mintys, – viskas pastebima, ar ne?

Pamažu vidus tampa tokiu pat stebėjimo objektu, kaip ir išorė. Riba tarp judviejų ištirpsta, o aš kaip stebėtojas nebepriklausau nei vienai, nei kitai. .

Tai, ką anksčiau laikiau vidumi ir išore tampa tiesiog manifestacijas, t.y. Gyvenimo išraiška per išreikštą pasaulį, patiriamą per pojūčius. Viskas, kas pasireiškia – juntama. Jei šiuo metu kas nors nejuntama – to Jūsų Tikrovėje bent jau kol kas tiesiog nėra.

Pamažu atrandam ir įsisąmoninam kitą – dar neišreikštą – Tikrovės dalį, kurią pavadinsime Potencialu. Tai būtent ta mūsų dalis, kurią adresuojam potencijų pagalba. Ta, kurią patiriam kaip ramybės lygmenis, ir į kurią pamažėl grimztam, kol pasiekiama aukščiausioji potencija.

Todėl ji neturi nieko bendra nei su nei su atomais ar elementariosiomis dalelėmis, nei su energijomis, ir netgi su informacija. Nebent tiek, kad iš jos viskas kyla ir į ją sugrįžta. Tai kiekvieno Jūsų esminė, nekintanti pusė. Pati Sąmonė – dar iki atsirandant minčiai ar patyrimui. Ji – už laiko ir erdvės, neišmatuojama, tačiau… atrandama ir įsisąmoninama. Mūsų homeopatinės potencijos kaip tik adresuoja tą Potencialą – ir be galo įdomiu būdu.Apie grimzdimą – atskiras straipsnis.

Sakykim, tai vidinė ir išorinė Tikrovės pusės. Tik kur Jūsų vidus, o kur išorė? Pusė mūsų kelio (stebėjimo praktikos) bus skirta aptikimui, kad juntama riba tarp šių dviejų… neegzistuoja!

Suvokimas to, kas viduje ir išorėje – nesiskiria. Pojūčius, emocijas ar mintis „viduje” mes galime stebėti lygiai taip pat, kaip ir medžius, paukščius ar debesis „išorėje”. Su lygiai tokiu pat dėmesingumu. Lygiai taip pat patirdami ir atpažindami.

Pamažu visi stebimi, patiriami dalykai taps „išore”. Ir kažkas netikėta atsivers „viduje”.

• „Išorinė” pusė atstovauja visą išreikštą (manifestuotą) pasaulį, kurį patiriam jutimais bei pojūčiais. Visa, kas čia ir dabar egzistuoja Jūsų suvokime (jutimai, pojūčiai, mintys, įsivaizdavimai) priklauso šiai pusei.
  • Visas patiriamas pasaulis iki pat horizonto: visi materialūs (įskaitant dozes) ir nematerialūs dalykai (reiškiniai, energijos, bei subtiliausi patyrimai).
  • Kūnas su visais subtiliausiais pojūčiais, emocijos, mintys – irgi priklauso šitai pusei. Užtat „išorinė” tenka rašyt kabutėse.
• „Vidinė pusė” – tai, kas (dar) neišreikšta.
  • Slypinti galia. Potencialumas.
  • Dynamis senovės graikų tradicijoje – beje, labai dažnas terminas S. Hahnemann „Organone”.
  • Budistinėje tradicijoje – Šunjata, Tuštuma. Be galo gyva Tuštuma: visa gimdanti ir visa pasiimanti atgal.
  • Šioje pusėje yra viskas, kas tik gali būti, bet… dar neišreikšta. Taigi, kaip ir nieko nėra.
  • Ji nei vidinė, nei išorinė.
  • Ji patiriama – kaip įvairiausi ramybės lygmenys. Šie – atvirkšti pojūčiams. Tarsi pojūčiai su „-” ženklu.

Ramybę esat patyrę visi. Netgi įvairius jos gylius. Daugumai ji asocijuojasi su gamta (mišku, kalnais, vandeniu, saule, žvaigždėtu nakties dangumi,…), tam tikromis sakralinėmis erdvėmis ar apeigomis, menu,…

Dažniausiai ramybę siejat ją su tam tikromis aplinkybėmis. Bet jei imsit ją atidžiau stebėt, ji lygiai taip pat gali nutikti per audrą, triukšme, o gal net prekybcentry…

Ji neturi nieko bendra nei su nei su atomais ar elementariosiomis dalelėmis, nei su energijomis, ir netgi su informacija.

Nebent tiek, kad iš jos viskas kyla ir į ją sugrįžta. Tai kiekvieno Jūsų esminė, nekintanti pusė. Pati Sąmonė – dar iki atsirandant minčiai ar patyrimui. Ji – už laiko ir erdvės, neišmatuojama, tačiau… atrandama ir įsisąmoninama. Mūsų homeopatinės potencijos kaip tik adresuoja tą Potencialą – ir be galo įdomiu būdu.