Kuo skiriasi dozių ir potencijų pruvingai?

Šiandien tai pats svarbiausias raktinis klausimas homeopatams. Daug labiau esminis nei jūs įsivaizduojat. Tai pati autentiškiausia ir kartu moksliškiausia kryptis, kuria galime judėti. Atsakymas į šį klausimą ne tik veda prie „veikimo mechanizmo“ išsiaiškinimo, bet ir radikaliai keičia visą mūsų praktiką.

Užbėgant už akių, trumpas atsakymas būtų toks:

Dozės veikia (jos aktyvios savo prigimtim, juk ne veltui sakom, veikliosios medžiagos). Jos realiai sukelia vaisto simptomus savanoriams. Jos moksliškos: atkartojamos, nuspėjamos, įrodomos. Visa ankstyvoji Homeopatija paremta dozių pruvingais. Tai pirmieji sistemingi moksliniai eksperimentai Vakarų medicinoje – savotiška individualizuota toksikologija. Skirtumai nuo įprastos toksikologijos čia du:
- Skirtingai nuo apsinuodijimų, pruvinguose vaistų išbandymus atlieka sveiki savanoriai – dažniausiai patys homeopatai ar jų aplinkos žmonės.
- Siekiama rasti jautriausius tai medžiagai tipus ir naudoti minimalias dozes.
- Toksikologija stengiasi būti objektyvi, o homeopatiniuose pruvinguose stengiamės išlikti kaip galima arčiau šaltinio – arčiau realios subjektyvios patirties. Todėl aprašymuose stengiamasi išlaikyti autentišką savanorių bandytojų kalbą, išsireiškimus, palyginimus. Taip homeopatinių vaistų patogenezės išliko savotiškai nepavaldžios laikui: net ir prieš du šimtus metų sudaryti vaistų (pruvingų) aprašymai nepraranda aktualumo.
Potencijos neveikia. Informacija – pasyvi savo prigimtimi. Labai paprasta atsimint: kulinarinės knygos negamina valgių ir nieko niekam nesukelia – nebent jau iš anksto turit tą potencialą savyje. Informacija nurodo į kažką mumyse pačiuose. Ir taip iš gelmės iškyla į paviršių tai, kas mano paties, t.y. jos atskleidžia, kas jau buvo manyje:
- Seklumose tai dažniau užslėpti, užslopinti, ignoruojami mūsų dalykai: latentinės infekcijos bei intoksikacijos, traumos, užspaustos emocijos, rigidiškos minčių struktūros, užstrigę gyvenimo situacijos ir kt. – t.y. savotiškas nuosavas sąvartynas.
- Giliau bus mūsų tėvų, senelių bei protėvių programos bei taip vadinami praeitų gyvenimų dalykai.
- Gelmėse – tai glūdintis potencialas savirealizacijai ir kūrybai, savotiška mūsų misija šiame gyvenime.

It tiesą sakant, tai viskas ką jums reikia žinoti apie pruvingus. Dozės – apie vaistus, potencijos – apie mus pačius. Tik tiek.

Dozių pruvingai atsiskleidžia medžiagos potencialą – ką ji gali mums sukelti. Čia medžiaga manifestuoja. Mes tam eksperimentui paskolinam kūną ir tampam pasyviais stebėtojais. Visą darbą dirba veikliosios medžiagos. Kuo didesnė dozė – tuo intensyviau tas veikimas pasireiškia.

Su potencijomis – atvirkščiai. Kuo aukštesnė potencija, tuo mažiau vaisto veikimo. Su aukščiausia potencija jo išvis nelieka – tik mūsų pačių atsiskleidimas.

Potencijos – apie potencialą, kuris savo esme priešingas veikimui. Potencialas slypi, o ne veikia ar manifestuoja. Ir kas keisčiausia, tas potencialas – mūsų pačių, o ne vaisto!

Homeopatai jau kuris laikas atlikinėja pruvingus beveik išskirtinai su potencijuotais preparatais: 6C, 30C, 200C. Dažniausiai turbūt visgi 30C. Tačiau iki šiol neįvardytas principinis potencijų ir dozių skirtumas.

Kuo aukštesnė potencija, tuo mažiau veikliosios medžiagos, ir tuo pasyvesniu vaistas tampa: jis nebeveikia, o tik parodo kryptį, pasiūlo užuominą. Visą darbą atliekam mes patys.

Su potencijomis mes tyrinėjam savo santykį su tuo vaistu (arba su tuo, ką jis atstovauja).

Pruvingų esmė – betarpiškas subjektyvus preparatų patyrimas

Matot, mūsų santykio su preparatais esmė – jų patyrime. Ne teorijose, filosofijose, ne kokiose nors išoriniuose matavimuose, pvz., aktyvių medžiagų kiekio nustatyme ar kokioje nors spektrografinėje analizėje.

Visa Homeopatija prasidėjo nuo S. Hahnemann patyriminio eksperimento su China officinalis. Pasirodo, apie savo skiriamus vaistus gydytojas gali ne tik turėti nuomonę, paremtą išoriniais informacijos šaltiniais, bet gali turėti savo subjektyvią vidinę patirtį – išbandydamas tą vaistą ant savęs būdamas sveikas.

Mokslo pasaulyje siekiama objektyvumo. Siekiama sukurti tikrovę be subjekto. „Tikėjimas mokslu“ – tai tikėjimas, jog ta atskira objektyvi tikrovė egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų. Nė vienam iki šiolei jos neteko patirti, tačiau ji juk turi egzistuoti, ar ne? Trumpa užduotis: sustokit ties kuriuo nors savo mėgstamu kino filmu. Ar kas nors jį matė objektyviai? Matot, filmas egzistuoja išskirtinai tik kaip mūsų subjektyvios patirtys: niekas, net pats režisierius ar operatorius nėra matę jo objektyviai. Kodėl turėtume tikėt egzistavimu objektyvios filmo versijos – to, ko niekas niekada nėra matęs?
Subjektyvumas gi laikomas tam tikra anomalija – tam tikru įsivaizduojamos „objektyvios“ tikrovės iškraipymu. Jūs turit matyt tikrovę taip, kaip ją mato mokslas. Kitaip jus laikys nenormaliais. Tam tikra prasme filmą jūs turite patirti taip, kaip tai priimta kino kritikų.

O kad nekiltų nereikalingų klausimų, mūsų subjektyvumas (tas mūsų tikrovės suvokimas, kuris niekaip nekontroliuojamas, egzistuoja kaip duotybė ir pasireiškia pojūčiais bei jutimais) – objektyvizuojamas!

Mūsų suvokimą bandoma paaiškinti objektyviai(!), pateikti kaip materialaus pasaulio dalį – kaip jutimo organų ir smegenų darbo produktą.

Suvokimo eksperimentas

Vėlgi – padarykit tokį eksperimentą. Tiesiog pastebėkit, ar tikrai matot pasaulį akimis? Ar tikrai matot visą erdvę ir daiktus joje per dvi skylutes? Suprantu, jūs žinot, kad matot per akis. Bet kur ir kaip tai juntat?

Daugumas sakysit – „smegenyse“, bet vėlgi – tai išmoktas dalykas, kažkieno pasiūlyta teorija, nieko bendra neturinti su tiesioginiu patyrimu. Tarkim jūs nežinot nieko apie smegenis. Nieko negirdėjot nei apie oftalmologiją, nei apie neurologiją. Bet nežiūrint to – matymas vyksta.

Jei tik skirsit tokiam tyrinėjimui kažkiek laiko ir dėmesio – netrukus įsitikinsit, kad matymas vyksta ne akyse, o suvokime:

Jei akys matė, bet to nesuvokėm – tas pats, kaip nematėm.
Jei (objektyviai) kažko prieš akis nebuvo, tačiau buvo suvokime – tokį regėjimą priimsim kaip visiškai realų, tikrovišką.

Kadaise S. Hahnemann pasiūlė pamiršti viską, kas žinota apie vaistus. Ir užsiimti jų betarpišku patyrimu – pruvingais. Taip gimė grynieji vaistų aprašymai – Materia Medica Pura (6 tomai, išleisti 1811-1821).

Dabartinėje Homeopatijoje mes panašiai prieiname prie gryno patyrimo. Na, gerai, tebūnie pradžiai paprasčiau – prie gryno suvokimo, neiškreipto nuomonėmis ar teorijomis.

Ir vėlgi – tą suvokimą galima bandyt paaiškint objektyviai, rasti jam mechanizmą. Bet išsyk perspėsiu – visi mechanizmai čia labai riboti. Pvz., jie niekaip nepaaiškina, kodėl kai kas mato auras, gal net kokius angelus ar pan. Matot, Dabartinėje Homeopatijoje mes nersim į tūkstančius pruvingų – daugybę keisčiausių ir giliausių patirčių, kurios iki tol jums būtų atrodę neįmanomom. Tų patirčių niekaip negalėsit paaiškint įprastom sąvokom.
Bet galima tyrinėti jį betarpiškai. Stebint patį suvokimo procesą ir bent retsykiais atsiduriant dar iki suvokimo – pačiame Potenciale ir aiškiai pamatant viską iš tos vietos.

Ir čia imam atrasti baisiai keistą dalyką. Na, nesijunta, kad žiūrėtume per dvi skylutes. Ir lygiai taip pat nesijunta, kad signalas iš akių plistų regos nervu. Ar kad matymas vyktų smegenų pakaušio srityje (regio ophthalmica).

Suvokimas akivaizdžiai vyksta, bet jo „mechanizmas“ taip lieka paslaptimi. Sąmonė kaip Subjektas – juo labiau – visiškai nepažini mokslui.

Mokslui tai nepatogu, todėl tiek suvokimą, tiek Sąmonę jis padaro pasaulio dalimi. Iš nepažinios Paslapties šie tampa organų veiklos produktu – nerviniais impulsais, kažkuo iš biochemijos ir biofizikos srities.

Ir, žinoma, tiek suvokimas, tiek Sąmonė – visai neypatingi, tokių Žemėje – kiek daugiau nei 8 milijardai.

Vidinė Tikrovės pusė

Taip iš Jūsų atimama visa vidinė Tikrovės pusė (In kiniškoj terminijoj) – tai, ką galėtumėt patirt kaip Visumą (na, kaip Kliją sulipdantį atskiras dalis į Vieną), kaip savo Gelmę, kaip Potencialą. Šią pusę tyrinėtumėt ir mokytumėtės atpažinti kaip įvairiausius ramybės lygmenis, vedančius prie Sveikatos. Bet daugumas net neatkreipiat į tai dėmesio!

Dabartinėje Homeopatijoje gydymas ir savęs pažinimas tampa neatsiejamais vienas nuo kito. Gydymas čia – ne išorinis veiksmas. Jis nutinka tarsi savaime toje potencialioje pusėje, ir apima ne tik Jūsų „vidų”, bet lygiai taip pat keičia ir „išorę”, įskaitant gyvenimo situacijas.

Šito vidinio gydymo mes nedarom, o tiesiog kartu su savo pacientais tampame to liudininkais. Ir tai vyksta kaskart kitaip, visiškai ne pagal mūsų įsivaizdavimus.

Ir pradedam mes nuo stebėjimo įgūdžių lavinimo. Maža užuomina pradedantiesiems stebėtojams: kūnas su visais organais (įskaitant smegenis), visais – netgi pačiais subtiliausiais pojūčiais yra stebėjimo (suvokimo) objektai. Visus juos galima mokytis patirt, atpažint.

Skirtingai nei daugumas galvojate, toks stebėjimas, „klausymasis” iš Jūsų nereikalauja papildomo jautrumo, užtenka dėmesingumo. Pats kelias susideda iš trijų etapų:

MANIFESTACIJOS. Iš pradžių mes mokomės klausytis pojūčių: juos atpažinti, sekti. Paprastai tariant mokomės jausti: atkreipti dėmesį į jutiminius niuansus, apie kuriuos iki tol nė neįsivaizdavome. Darkart užakcentuosiu: tai nieko neturi bendra su jautrumu ir nereikalauja jokių ekstrasensorinių savybių. Gebėjimas jausti jau įsiūtas kiekviename iš Jūsų. Tereikia šiek tiek dėmesio tai prigimtinei savybei suaktyvinti.
POTENCIALAS. Paskui dėmesys vis labiau krypsta į erdvę, kurioje šitie pojūčiai juntasi. Taip aptinkam ir imam vis giliau įsisąmonint savo suvokimo erdvę, atrast Potencialą, kuris egzistuoja dar iki pojūčiams atsirandant.
SĄMONĖ (tikrasis AŠ). Kai pradedam matyti objektus (pojūčius), bet ir patį subjektyvų suvokimo procesą – jau galima ieškoti ir skaidrumo, kuris – nei objektyvus, nei subjektyvus. Pati Esatis, Būtis, Tai, kame vyksta tas nuolatinis žaidimas tarp Potencialo ir Manifestacijų (In ir Jan). Pakliūti ČIA – kaip grįžti Namo po ilgos kelionės. Tai Sveikata, kurios visi ieškom.

Reziumuojant:

Moksle įprasta medžiagas tyrinėti objektyviai: stebėti jų fizikines bei chemines savybes, poveikį audiniams in vitro arba in vivo. Visais atvejais – išorėje, tarsi iš šono, vengiant subjektyvumo.
Homeopatija atsirado kaip sistemingas eksperimentavimas su savimi – subjektyvus įvairių medžiagų poveikio tyrinėjimas jas išbandant ant savęs: vartojant jas, vedant dienoraščius, fiksuojant menkiausius pojūčius, kūno bei psichikos pokyčius, netgi sapnus.
Medžiagos išties sukelia simptomus. Homeopatai sakytų – vaisto simptomus. Išbandydami dozes mes tyrinėjam medžiagos, vaisto potencialą.
Potencijos nieko nesukelia, jos tik atskleidžia, iškelia į paviršių tai, kas viduje. Iš gelmės iš kyla mano paties seni dalykai – mano, o ne vaisto simptomai. Potencijas naudojame savo potencialo tyrinėjimui bei išskleidimui. Ir tai – pati ypatingiausia potencijų savybė.

Klasikiniai dozių pruvingai – vaistams pažinti

Iš pradžių homeopatai naudojo preparatus įprastomis terapinėmis dozėmis, ir tokie homeopatiniai pruvingai buvo orientuoti į vaistų pažinimą – išsiaiškinimui kokius simptomus ar būsenas konkreti medžiaga gali sukelti sveikiems savanoriams. Na, aprašyti apsinuodijimų simptomai taip pat būdavo įtraukiami į vaisto simptomų sąrašą.

S. Hahnemann Materia Medica Pura – grynieji vaistų aprašymai. 6 tomai, išleisti per 1827-1830 metus. Be teorijų ir filosofijų. Tik simptomai, kuriuos medžiaga sukelia sveikiems. Išskirtinai pruvingų ir apsinuodijimų duomenys. Tiesiog sąrašai simptomų, kuriuos viena ar kita medžiaga gali sukelti sveikam.

Ankstyviesiems homeopatams buvo gyvybiškai svarbu išbandyti kuo daugiau vaistų ir suregistruoti kuo daugiau simptomų. Gydymo praktikoje neretai tekdavo susidurti su sunkiomis ūminėmis infekcijomis (vidurių šiltinė, cholera, skarlatina ir kt.), todėl platus vaistų arsenalas ir gebėjimas jais padengti kone visus įmanomus simptomus buvo gyvybiškai svarbūs. Išties tai buvo gyvybės ir mirties reikalas.

Vėliau, jau šiais laikais dėl daugelio priežasčių praktika tapo orientuota į lėtines ligas. Atsirado poreikis gyliui, o plotis (vaistų bei jų simptomų kiekis) tapo mažiau aktualūs.

Mūsų laikais homeopatai ėmė nebematyt prasmės pruvingams, atliekamiems su savimi. Tam yra priežasčių:

Klasikiniai pruvingai orientuoti į vaistus, apie kuriuos šiandien informacijos ir taip apstu. Patvirtinti ar papildyti vieną kitą iš šimtų tūkstančių jau suregistruotų simptomų žinynuose – nėra didelės prasmės.
Atradinėti naujus vaistus, kai nepajėgiam aprėpti jau tūkstančių esamų – irgi mažai prasmės.
Be to, reikia pripažint, kad klasikiniai pruvingai pakankamai gremėzdiški, trunka savaitėmis, jei ne mėnesiais, turi daugybę reikalavimų, mažai informatyvūs, nepakankamai saugūs
Apskritai, klasikiniai pruvingai – nepritaikyti potencijoms.
Kas svarbiausia – klasikiniai pruvingai paprasčiausiai neduoda gylio, kurio šiandien taip reikia.

Nusivylę pruvingais homeopatai gylio ėmė ieškot apmąstymuose ir filosofijose. Atsirado įvairiausi bandymai kažką įžvelgt jau turimuose preparatų aprašymuose, sukurt naujų klasifikacijų, skyrimo metodikų ir kt. Homeopatija tapo nebe patyrimine, bet mentaline, išmąstyta:

Bene geriausiai tai iliustruoja S. Hahnemann miazmų teorija. Kada nors atskirai skirsim šiai temai dėmesio. Kol kas užteks paminėt, kad šalia viso jos genialumo ir universalumo, taip ir neatsirado homeopato, kuris ją suprastų ir galėtų trumpai ir aiškiai apibūdinti. Maža to, šiandien kiekvienas iš žymesnių šiuolaikinių klasikų stengiasi pateikti savo miazmų schemas, įspūdingai besiskiriančias viena nuo kitos. Ir turbūt rimčiausias argumentas bus tai, kad tik pavieniai homeopatai (gal kokie keli procentai) randa tam pritaikymą praktikoje… Ir vėlgi kiekvienas – itin savotiškai…
Atsirado dirbtiniai konstituciniai tipai. Na, jie buvo ir ankstyvuosiuose pruvinguose – tam tikri „tipai“ atrodė jautresni vienoms ar kitoms medžiagoms. Bet tie „tipai” buvo labai paprasti, akivaizdūs ir lakoniškai apibūdinami. J.T. Kent, būdamas Materia Medica profesoriumi, vietoje ilgų simptomų sąrašų studentams pradėjo vaistus pateikti kaip asmenybes: kad būtų įdomiau klausytis ir lengviau įsiminti. Ir prasidėjo… Šiandie homeopatai varžosi, kas įtaigiau ir charismatiškiau pristatys vaisto tipažą. Tam netgi pasitelkimi palyginimai su istorinėmis asmenybėmis ar knygų personažais. Kiek tame tiesos – jau niekam neberūpi… Žr. seną straipsnelį apie portretizmą ir konstitucinius tipus Homeopatijoje. [Beje, galima žiūrėt į tipus, kaip į bandymą adresuoti Sveikatą. Ne itin veiksmingą, kompromisinį, statišką bandymą – bet vis tiek. Čia tiems, kas sakytų, kad Homeopatijoje nėra sveikatos.]
Su kompiuterių eros pradžia atsirado galimybė konstruoti vaisto paveikslus iš repertoriume suvestų simptomų. Dėl pačių repertoriumų patikimumo jau ir taip yra daug pagrįstų abejonių. O dėl tokių konstrukcijų – dar daugiau. Preparatų šeimų/grupių analizė taip pat kyla iš šito.
Dar panašiai atsirado vaisto esmės sąvoka ir visa essence-prescribing praktika. Tai ir „nelegali“ Vithoulkas The Essential Materia Medica (neoficialiai publikuota seminarų medžiaga), ir R. Sankaran ankstyvieji darbai, ir dar daug kitų…

Šiandien su Dabartine Homeopatija visiškai aišku, kad tikras Gylis įmanomas tik per gyvą patyrimą.

Matot, Homeopatija savo pačia prigimtimi yra vidinė, patyriminė. Ji prasidėjo nuo S. Hahnemann China officinalis pruvingo. Paskui sekė dar 28 praparatų pruvingai. Įsikūrė Pruverių Unija. Atsirado Materia Medica Pura – grynųjų vaistinių patirčių knyga. Pruvingų judėjimas realiai žymi Homeopatijos aukso amžių.

Šiandien daugumai homeopatų pruvingai nebeįdomūs. Homeopatai paskendo tarp vaistų ir jų simptomų gausos. Informacijos kiekiai tapo nebeaprėpiami. Kompiuteriniai repertoriumai dar tik pablogino situaciją:

naujų simptomų įtraukimas palengvėjo, duombazės ėmė dar greičiau plėstis
atsirado galimybė virtualiai kompiuteriu konstruoti vaistų paveikslus, grožėtis ir dalintis tokiais savo kūriniais. Daugeliui kolegų tai atrodo klasikiniu keliu, nors realiai tai tiesiog diametraliai priešinga patyriminei Homeopatijos prigimčiai.

Taip homeopatų profesijoje ėmė vyrauti logika, klasifikavimas ir apibendrinimai. Su nekontroliuojamais repertoriumų papildymais atsirado šimtai tūkstančių „vaistų simptomų“ – savotiškų virtualių „Lego kaladėlių“, iš kurių skirtingi autoriai pradėjo konstruoti atskirus savo pasaulius.

Jautrumas

Dozių atveju išties svarbus jautrumas: kūno imlumas dėl tam tikros vidinės biochemijos. Idiosinkrazija – (gr. idios – savas, savitas + gr. synkrasis – sumaišymas, mišinys), ypatingas organizmo jautrumas tam tikriems vaistams, baltymams ir kitoms medžiagoms. Tas jautrumas tiesiog yra kūne kaip faktas. Homeopatai apie jį išmoko spręsti pagal simptomus bei konstitucinius tipus. Dozių pruvingų atveju nereikalingas specialus savanorių pasiruošimas: tarkim, paimam dozę liuosuojančiųjų, pvz., Magnesia sulfurica – ir stebim rezultatą.
Potencijų atveju, ypač viršijus N_A, kūno jautrumas tampa nebesvarbus. Nebėr veikliosios medžiagos molekulių – nebėr biochemijos. Apie jokias idiosinkrazijas nebegali būti ir kalbos. Galit pamiršti jautrumą. Lieka tik mūsų pačių savęs pažinimas: dėmesingumas sau ir gebėjimas klausytis pojūčių, kuris 100% treniruojamas.

Kuo skiriasi pruvingai nuo įprastų mokslinių tyrimų?

Moksliniai tyrimai vykdomi išorinėse laboratorijose naudojant išorinius matavimo prietaisus bei analizatorius. Šie perkami ir pakankamai brangūs. Siekiama objektyvumo, stengiantis sumažinti ar net visiškai eliminuoti individualumus ar asmeniškumus, todėl atsiranda poreikis didelėms imtims, akliems ar dvigubai akliems tyrimams. .
Pruvingai reiškia, kad aptinkame ir atidarome savo vidinę laboratoriją. Jos įrangą sudaro mūsų subjektyvūs, asmeniniai stebėjimo įgūdžiai. Šitos įrangos nėra pardavime, ji neįkainojama, ją kuriam, tobulinam ir kalibruojam patys – treniruodami savo klausymosi įgūdžius. Kas įdomiausia ir daugumai gana netikėta – šia įranga įmanoma dalintis, t.y. įgudęs meistras gali pavadovauti mokinio dėmesiui, savotiškai padėdamas sukalibruoti tam tikrus pojūčius. Naudojant preparatus kaip tam tikrus kamertonus, vedlius ar veidrodžius – tai išvis nesunkiai įgyvendinama.
- Dozių pruvinguose tyrinėjam medžiagas ir jų sukeliamą poveikį: subjektyviai, per savo asmeninį patyrimą, stebėdami įvairiausius tos medžiagos sukeliamus niuansus, įskaitant netgi sapnus. Čia tikslas – atrasti medžiagas, kurioms esame jautrūs – ir patirt, kaip jos mumyse išsiskleidžia.
- Potencijų pruvinguose tyrinėjam nebe vaistą, bet save – per tam tikrą vaisto prizmę. Iš vaistų tyrinėjimo pareinam į savęs pažinimą. Čia siekiam nebe jautrumo ir intensyvumo, kaip su dozėmis, tačiau gylio ir skaidrumo, kad atskleistume Savo (ne medžiagos!) tikrąją prigimtį.

N.B.! Visi homeopatai, turintys daugiau praktikos su pruvingais sutinka dėl vieno: pagal pruvingo rezultatus (simptomus, patirčių intensyvumą bei gylį) neįmanoma nuspėti kokios potencijos preparatas naudotas. Ir čia visos tos nuomonės, kad žemos potencijos veikia kūną, aukštesnės – emocijas, mentalinius procesus ir t.t. – dūžta į šipulius. Matot, jos nepasitvirtina netgi homeopatiniuose pruvinguose!

Potencijų pruvingai

Potencijų pruvingai gali tapti itin gilia ir veiksminga terapijos forma, nukreipta į savęs pažinimą bei suteikiančia prieigą prie lėtinių ligų priežasčių. Bet iki šiol homeopatai įsitikinę, kad potencijos – tai ypatingai stiprūs preparatai, sukeliantys „vaisto simptomus“ savanoriams. Ir tas įsitikinimas šiandien yra didžiausias Homeopatijos priešas. Nesulyginamai didesnis už bet kokias Big Pharma atakas.

Šiandien daugumas pruvingų vyksta naudojant potencijas, tačiau manant, kad jie vis dar apie preparatus. Ir atitinkamai įtraukiant gautus patyrimus prie vaistų aprašymų, kas tiesiog priešinga skaidriai mūsų potencijų prigimčiai.

Kaip kažkurioje online konferencijoje pastebėjo M. Mangialavori apie informacijos perteklių Homeopatijoje – „kažkur ne ten nuėjome…“. Tūkstančiai užregistruotų „vaisto simptomų” ne tik kad nepadeda praktikoje. Jie klaidina. Lygiai kaip įvairiausių sukėlėjų, ląstelių, molekulių gausa alopatijoje – neleidžia pro medžius pamatyti miško… Neleidžia išvysti Visumos, pačios esmės. Ir tai sukelia daugybę problemų…

Iš tiesų grynas lipimas į vidinį patyriminį piką prasideda už N_A: kuomet visiškai nustoja galios išorinis poveikis. Ir jis jau nebe apie vaisto simptomus. Jis apie išryškinimą, atskleidimą to kas paslėpta manyje. Ir čia potencijos atspindi tam tikrą mūsų gylį:

Vidutinės potencijos būtų apie tai, kas mumyse užslopinta: latentinės infekcijos („miazmai“) bei intoksikacijos, fizinės ir psichikos traumos, užspaustos emocijos, rigidiškos mentalinės konstrukcijos (nuostatos, įsitikinimai), užstrigę gyvenimo situacijos ir kt. Taip pat šiam lygmeniui galima priskirti įvairias mums svetimas išorines programas, kurios nusėda mumyse.
Aukštos potencijos jau bus apie grimzdimą į mūsų pačių gelmę, mūsų potencialą kurti. Šiandien daug kalbama apie savirealizaciją. Čia laip ir apie tai. Patyriminiškai šis sluoksnis juntasi kaip tam tikri ramybės lygmenys – atrakinant, pakliūvant į tam tikrą gylį aktyvinasi ten snaudžiančios mūsų pačių programos, mūsų pašaukimai, suteikiantys aiškumo ir neretai inicijuojančios radikalius pokyčius mūsų gyvenime. Preparatai čia nebetenka savo pavidalų ir tampa daugiau veidrodžiais, kuriuose stebim save.
Aukščiausioji potencija – kai nebelieka nieko išorinio, nieko „vaistiška“. Tiesiog tam tikru momentu preparatų veidrodžiai tiek išskaidrėja, kad tampa nebematomais, visiškai skaidriais – tiesiog tampa mūsų pačių tikrovės aspektais.

Santykis su preparatais atspindi mūsų pačių santykį su Gyvenimu bei savimi. Jei tas santykis skaidrus, tai juntama kaip laisvė, neprisirišimas prie tam tikrų paternų ar modelių ir gebėjimas adekvačiai patirt tikrovę tokia, kokia ji yra. Ir reaguot atitinkamai.

Bet koks neskaidrumas įneša iškraipymų į tikrovės suvokimą. Bet koks išorinis potencijų „supratimas” ir interpretavimas – jau tikrovės iškraipymas, jau projekcijos.

Iki šiol homeopatai potencijas matė kaip pastiprintus vaistus. Vieni suvokė juos kaip energijas, vibracijas, kiti kalbėjo apie vandens atmintį, kvantinius dalykus, nelokalumą,… Vis reikėjo kažko ekstraordinaraus, kad tie vaistai veiktų.

Dabartiniai pruvingai

Natūralus dabartinis pruvingas – panašus į pasivaikščiojimą po paveikslų parodą. Aš nesodinu Jūsų prie man rūpimo paveikslo ir neprašau ataskaitos (tokiu atveju ji retai kada bus tikra ir nuoširdi). Gyvenime ne taip vyksta pruvingai. Gyvenime mes dažniausiai turim visą puokštę pasirinkimui: meniu restorane, TV kanalus, Youtube siūlomus video, straipsnius žurnale ar internetiniame portale ir t.t.

Mes įpratę rinktis patys! Na, natūraliai sustoti prie tų dalykų, kurie sukelia spontanišką kūno reakciją, kurie mums svarbūs ir įdomūs.

Įsivaizduokit, mes kartu vaikštom po salę, kur kabo dešimtys paveikslų:

Jūs natūraliai sustosit prie panašių į Jus. Jums visuomet bus įdomūs tik tie paveikslai, kurie apie Jus. Kažkuo panašūs: siužetu, spalvomis, formomis,… Panašumas pasireiškia spontaniškai, jis nekontroliuojamas. Atrodytų, panašumą galima išmatuot kiekybiškai, pvz., procentais. Bet praktikoje tai neveikia. Praktikoje panašumas – kokybinis.
Potencija atspindės panašumo gylį. Ne panašumo kiekį, bet gylį. Kuris paveikslas labiau Jūsų? Kuris giliau paliečia?

Labai svarbu suprasti, kad pats panašumas – kokybinis, ne kiekybinis dalykas. Siūlau nustot vertinus panašumą kiekybiškai. Tai neveikia praktikoj.

Dozių atveju panašumas daugiau ar mažiau objektyvus. Fiziologinis panašumas. Pvz., uždegimas odoje, labai primenantis bitės įkandimą gali prašytis Apis. Acon. – vienas žandas įraudęs, kitas – blyškus.

Nesvarbu, kiek procentaliai paveikslas ar filmas panašūs į mane. Gali būti, kad išoriškai, formaliai – labai panašūs, bet manęs neužkabina, nepalieka įspūdžio. Gali būti, kad to panašumo nedaug: tik maža detalė paveiksle ar trumpa scena filme– bet daro neišdildomą įspūdį, nes iškelia kažką iš pat mano gelmių.

Panašumas nėra paveikslų savybė, jis labiau mūsų nei paveikslų. Paprastai tariant, panašumas – vidinis, ne išorinis. Vidinis, bet mes jo nekontroliuojam! Tik pamanykit – jis nepriklauso nuo mūsų norų, įsivaizdavimų, lūkesčių. Va, toks visiškai autonominis aspektas.

Žinau, kad panašumas labai brangus homeopatams: homeos, similia, homeopatija.

Iš tiesų, panašumą kontroliuoja dabarties momentas. Kas šiuo momentu jums svarbiausia? Ogi šis straipsnis! Kažkodėl skaitot būtent jį. Tas momentas dabar vyksta būtent tokiu pavidalu. Ir to dabar Jūs niekaip nekontroliuojat. Dabar skaitot. Už akimirkos dėmesys gali nukrypti kažkur kitur: gal skambutis į duris ar telefonas, gal staiga kažką prisiminsit, gal… Bet ir tuomet bus Dabar – ir lygiai taip pat nieko nekontroliuosit. Dabar – absoliučiai nesugaunamas protu. Tik patiriamas.

Egzistuoja daugybė į mus panašių dalykų. Bet dabar, šią akimirką mums svarbu tik tai, kas svarbu.

Dirbdami su pacientais kaip homeopatai mes nuolat balansuojam tarp svarbumo dabar (tai nulemia atsako intensyvumą) ir svarbumo gyvenime (nulemia gylį).

Matot, gali būti daug panašumo (=svarbumo), bet mažai gylio. Tuomet reakcija į preparatą bus trumpa, bet intensyvi.

O gali būti atvirkščiai – panašumo, atrodytų, nedaug, bet gilu.

Čia keistas momentas:

Homeopatai stengėsi panašumą pamatyt ir įvertint objektyviai. Netgi atsirado toks terminas – similimum (lot. – panašiausias). Tai klaida.

Tai iš dalies veikia ūmiais atvejais su akivaizdžiai išreikštais simptomais. Tiesiog aš matau išreikštą ligą (gr. pathos) ir parenku medžiagą, kuri realaii sukelia panašią būseną sveikiems savanoriams. Skiriu tą vaistą pakankamai nedidelėmis dozėmis ir gaunu rezultatą. Štai kaip dirbo klasikai.

Bet lėtiniai atvejai – labai kitokie.

Simptomai vangūs ir nesvarbūs. O tai, kas svarbu – užslėpta, neišreikšta.
Todėl klasikinis homeopatas ilgai kalbasi su pacientu – kad susidarytų įspūdį, apie tai, kas paslėpta viduj. Problema tame, kad nežinom apie ką paklausti…
Lėtiniais atvejais dažniau bus skiriamos aukštesnės potencijos. Tik keista: apie jas homeopatas jau turi susidaręs įspūdį, nes skaitė ką tas vaistas materialiomis dozėmis sukelia savanoriams. Vėlgi: kaip mes apie potencijas sprendžiam, remdamiesi dozių patirtimi?
Homeopatas savo įspūdį apie pacientą lygina su savo įspūdžiu apie preparatus. Ir iš to kyla daugybė problemų.

Dabartinėje Homeopatijoje lėtiniai atvejai sprendžiasi per pruvingus. Čia preparatai pirmiausiai patiriami, o paskui, jei dar reikia – ir skiriami.

Kai aš vaikštau su pacientu po parodų salę, man nereikia jokio savo įspūdžio. Aš tik žiūriu, kurie paveikslai traukia paciento dėmesį, ir kiek giliai jis į juos įkrenta. Dar su tam tikra sinchronizacija aš paveikslus imu patirti tarsi paciento akimis – visiškai kitaip nei matydavau juos iki tol.

Taip dirbdami pakankamai greitai imam suvokt, kad paveikslai neturi savo nuosavos realybės. Kiekvieno paciento pasaulyje tas pats paveikslas įgauna vis kitą prasmę (jei aktualus). Ir ta prasmė dar kinta jame su laiku ir besikeičiančiomis gyvenimo situacijomis.

Dozės visus veikia panašiai. Kuo didesnės – tuo panašiau. Didelė dozė vidurius laisvinančio preparato mus visus veiks… panašiai! Maža dozė jau bus mažiau nuspėjama.
Potencijos visus „veikia“ skirtingai. Kuo aukštesnės – tuo skirtingiau. Aukščiausia potencija – 100% mūsų, taigi ir absoliučiai unikali, nepakartojama, nenuspėjama.