Dabartinė Homeopatija. Įvadas

Atėjo metas pasidalint su Jumis Dabartine Homeopatija. Pačiu giliausiu, gražiausiu, stebuklingiausiu ir kartu pačiu tikriausiu bei paprasčiausiu dalyku, kada nors su ja nutikusiu. Sakykim, pilnai ją užbaigiančiu (toliau jau tikrai nebėra kur), tačiau kartu ir pilnai atveriančiu. Tiek pilnai, kad nebeišeina jos apibrėžt. Tokia Homeopatija išties nebeturi ribų – tarsi ji visiškai ištirptų, susilietų su pačiu Gyvenimu. 

Iškart noriu nuraminti savo kolegas homeopatus. Su Jūsų Homeopatija nieko nenutiko. Toji dabartinė – perdėm asmeniška, patyriminė ir nepretenduojanti į jokias absoliučias tiesas. Ji gali nutikti nebent tik per Jus pačius. Bet jei nutinka – tai apima viską.

Panašus panašų (similia similibus) pasirodo besąs vienas esminių Gyvenimo principų, su kuriuo kasdien susiduriam tūkstančius kartų. Netgi šis tekstas galėtų būt pavyzdžiu – jei jis panašus į tai, ką turit viduje, susidaro įspūdis, kad jis veikia: traukia, domina, provokuoja, „veža”. Bet iš tiesų čia atrandat ne tiek patį tekstą, kiek per tekstą – tai, ką turit savy. Ir tai ima kažkaip išsiskleist, įsigyvendint. Taigi, skleidžiasi ne tekstas, bet tai, kas Jūsų – ir atitinkamai ne „tekstiniu”, bet Jūsų nuosavu stiliumi. 

Tiesą sakant, Jums netgi neįmanoma patirti „mano” teksto. Na, netgi aš kaskart jį skaitydamas matau vis kitu kampu. O tai ką čia skaitot Jūs – Jūsų tekstas. Jį matot, interpretuojat, akcentus dėliojat kiekvienas savaip, pagal panašumą į save. Nes šis tekstas – tik nuoroda į tai, kas pas Jus viduje, tik galimybė atrast kažką panašaus pas save. Atitinkamai, kadangi pas kiekvieną viduj – bent jau šiek tiek, o labai tikėtina, kad smarkiai kitaip, tai į tą patį tekstą reaguosit skirtingai. Vėlgi, pagal save, ne pagal tekstą. Jei tekstas nepanašus – tiesiog nereaguosit, nesiprovokuosit, nesuprasit, neskaitysit. Sakysit, kliedesiai. Na, ne Jūsų. 

Kaip jau pradedat suprasti, šis tekstas savo esme nė kiek nesiskiria nuo homeopatinio ar bet kokio kito informacinio  preparato. Jis nematerialus, nelokalus (jis ne ekrane: išjungę pastarajį, nieko nepadarot pačiam tekstui ir t.t.), jam apskritai negalioja silpnumo ar stiprumo kategorijos (informacija arba aktuali dabar, arba ne – ir tas aktualumas kiekvieną akimirką vis keičias; ji negali būti stipri ar silpna), taip pat teksto neįmanoma atskiesti (pvz., net ir miliardus kartų sumažinus šriftą pats tekstas išlieka nepakitęs), apskritai, jis neveikia pats iš savęs, tačiau turi potencijos (supraskit, slypinčio, snaudžiančio potencialo – vėlgi, nieko bendra su stiprumu) iš esmės pakeist Jūsų santykį su Homeopatija, galbūt netgi apverst visą Jūsų praktiką ir gyvenimą aukštyn kojom – jei tik to patys panorėsite.

Na, tiesą sakant, čia pasirinkimo nėra – arba turit tą poreikį viduje, arba ne. Gali būti taip, kad turit, tačiau nežinot. Bet kuriuo atveju, tekstas neturi ant Jūsų jokios galios. Jis nieko negali Jums sukelti. Tekstas neveikia, bet gali taip nutikti, kad imat veikti Jūs patys, reaguodami į tekstą. Ta Jūsų reakcija – visiškai neprognozuojama iš anksto, kol dar neperskaitėt. Skaitymas – kaskart lyg spontaniškas pruvingas, kur visiškai neaišku, kas iš to išeis.  

Iki šiol Homeopatija buvo nukreipta į gydymą. Jau tapo įprasta tekstą/preparatą naudot konkrečioms problemoms spręsti. Turim kažkokią probleminę situaciją – ir ieškom teksto/preparato apie panašių problemų sprendimą. Ir iš esmės ne taip čia svarbu, kokiu keliu prie to prieina homeopatas – klasikiniu, neklasikiniu ar per kokį nors ten testavimą. Svarbu, kad preparatu norima išspręst konkrečią problemą, t.y. pagydyti. Matot, simptomai, etiologiniai veiksniai, biologiškai aktyvių taškų ar raumenų reakcijos – kad ir kiek čia būtų metodologinių ginčų, kuris kelias geresnis, visi jie įprastai yra orientuoti į konkrečios problemos sprendimą

Panašiai nutinka gyvenime: jei nepavyksta kažko tinkamai atlikti, kažkur užstringam – atsidarom youtube ir paieškom, kaip žmonės sprendžia panašias problemas. Youtube šiuo atveju – absoliučiai homeopatiškas. Similia similibus. Atrandam reikiamą informaciją – susidėliojam strategiją – ir pirmyn. 

Dabartinėje Homeopatijoje mes irgi tuo naudojamės. Ypač tvarkytis su ūmiais dalykais ar ryškiai išreikšta simptomatika – kam ir buvo sukurtas toks priėjimas. Bet šalia to atsiranda dar visiškai kita dimensija.

Pruvingai ir klausymasis Dabartinėje Homeopatijoje 

Nepatikėsit, tačiau tekstus, pasirodo, galima naudoti ne tik problemoms spręsti. O preparatus – ne tik gydymui. Tik pamanykit – tekstus galima tiesiog skaityti! Šiaip sau, ne iš kokio reikalo, bet tiesiog savo malonumui ir įdomumui. Youtube klipukus irgi galima šiaip sau žiūrėt. O preparatų galima klausytis, t.y. stebėt reagavimą į juos – irgi savo malonumui. Be jokio tikslo. Galima tiesiog išmest iš galvos bet kokias idėjas apie gydymą ir tik klausytis. 

Klausymasis – tai pilnas savo paties reagavimo į preparatą patyrimas, pajautimas visu savimi, atpažįstant, patiriant pojūčiais. Pojūčių subtilumui ribų nėra. Ir beje, jie toli gražu neapsiriboja kūnu. Kai kuriuos preparatus jusite tarsi ne kūne, o erdvėje aplink Jus. Labai aiškiai jusite. 

Bet žiūrėkit, kaip keistai išeina. Viena vertus, sakau, kad visi informaciniai preparatai, įskaitant homeopatinius, – patiriami, juntami. Lygiai taip, kaip galit matyt, girdėt, užuost tai, kas aplinkui, taip galit jaust tokius preparatus. Tiesiog pojūčiais. Tačiau šiaip jau Homeopatijoje įprasta apie preparatus skaityti, o ne juos jausti, patirti. Dauguma homeopatų laikysis nuomonės, kad betarpiškas preparatų patyrimas – arba fikcija, arba kone antgamtinė savybė, paprastiems mirtingiesiems visiškai nepasiekiama. 

Ironiška, tačiau patys homeopatinių preparatų aprašymai (patogenezės), kuriuose dominuoja savanorių išbandytojų kalba – jau savaime rodo, kad tai patiriama. Didžioji dalis mūsų preparatų aprašymų – tai sąrašai pojūčių, kuriuos patyrė savanoriai išbandytojai. Tiesa yra tai, kad kiekvienas galit nesunkiai girdėti, t.y. pojūčiais patirti homeopatinius preparatus. Tai pats natūraliausias kelias atrast savo santykį su tokiais preparatais.

Ir kaip nekeista, preparatų jutimas neturi nieko bendra su kokiais nors ten superjautrumais ar kokiomis ypatingomis galiomis. Didelė dalis mano pacientų per 2–3 konsultacijas tampa gan neblogais klausytojais. Kai kurie jau galėtų vesti klausymosi seminarus homeopatams. Na, tiesiog konsultacijos metu mūsų vienas pagrindinių tikslų būna Savęs ir kūno pojūčių kalbos pažinimas. Jei pacientas išmoksta stebėt savo reagavimą, suprast kūno kalbą – jam nebereikia taip dažnai lakstyt pas testuotojus.

Viskas yra daug paprasčiau, nei Jums atrodo. Yra dvi labai paprastos sąlygos, norint išmokt klausytis

Pirmiausiai – suprasti, kad informaciniai preparatai nieko nesukelia. Jie tik atskleidžia tai, kas jau yra viduje. Neįmanoma patirti jų skyrium nuo savęs. Neįmanoma preparato patirti kaip preparato. Preparatus visais atvejais patiriam išskirtinai kaip tam tikrus paryškintus savo paties aspektus. Prie to dar ne kartą grįšim. Bet kuriuo atveju, supratimas, kad visa, ką patiriu su preparatu yra mano, – svarbiausia ir kone absoliuti sąlyga klausymuisi.

Kita paprasta sąlyga yra pamiršti viską, ką žinojom apie savo kūną, pojūčius ir preparatus. Turim tapti visiškais nežiniukais, pradinukais, naujokais,… Nes kiekvienas patyrimas – skirtingas. Ir bet koks bagažas kliudo. Čia tarsi neriat į vandenį. Kuprinė ir lagaminai su knygomis garantuotai nusitemps mus dugnan. Gydytojo chalatas irgi trukdys. Žodžiu, pageidautina niurktelt… nuogiems 😉

Taip pat labai svarbu suprasti, kad klausantis galioja tas pats panašumo dėsnis. T.y. aš reaguoju tik į tuos preparatus, kurie panašūs į mane, t.y. į tam tikrus mano aspektus. Ir kad ir kiek stengčiausi, man neišeis reaguot į preparatą, kuris, sakykim, nėra apie mane. Beje, šita sąlyga – santykinė, neabsoliuti, ją galima apeiti labai keistu būdu. Bet prie to dar prieisim, kai kalbėsim apie atvirumą.

O kol kas teks priimt apribojimą, kad nežiūrint to, kad kiekvieno preparato mes galime klausytis, toli gražu ne kiekvieną galime girdėti. Taip, kaip gyvenime ne kiekvieną tekstą, filmą, paveikslą, knygą, dainą ir kt. galime pilnai patirt. Jei šie man dabar neįdomūs, nerūpi, nekabina – mano dėmesys ties jais neužsilaiko, ir aš negaliu būti jų adekvačiu vertintoju. Tiesiog negaliu adekvačiai vertinti paveikslo, jei šiuo metu mano dėmesį traukia kiti dalykai/paveikslai, arba jei jis man – nuobodus, neįdomus ir t.t. Dėl tos pačios priežasties, jei noriu išgirst nuomonę apie šį tekstą – duodu jį skaityt suprantantiems kolegoms, kurie tuo gyvena, gali įsigilinti ir pateikt adekvatų atgalinį ryšį. Ne pašaliečiams ar mažamečiams vaikams. 

Homeopatai gi sako, kad preparatą X gali išbandyti bet kuris sveikas savanoris. Na, grupė statistinių savanorių. Tačiau, juk… negali! Nebent tas preparatas yra liuosuojantis ir dar materialioj dozėj. Tuomet – sutinku, visi lygūs 😉 Bet informaciniai preparatai – iš esmės kitokie. Paveiksliukas, vaizduojantis šunį – neloja ir nesikandžioja. Kulinarinės knygos negamina valgio. Na, neįmanoma paliuosuot vidurių su informaciniu preparatu. Neįmanoma sukurt homeopatinio kontraceptiko ir pan. Į tokius preparatus kūnas spontaniškai reaguoja tik jei šie jam svarbūs. Ir ne šiaip sau svarbūs, o dabar svarbūs! Todėl tikro informacinio preparato išbandymas (pruvingas) – gana subtilus dalykas. Nesakau kad kažkuo ypatingas, o tik kad subtilesnis ir vykstantis pagal savo principus, kuriuos homeopatai kažkodėl nori ignoruot. 

Įsivaizduokit, norėtume padaryt konkretaus eilėraščio pruvingą. Atrodytų, labai paprasta. Bet matot, išdalinti lapelius su atspausdintu eilėraščiu, pvz., autobusų stotyje ir tikėtis adekvačios reakcijos – būtų naivu. Adekvačios refleksijos apie eilėraštį sulauktume gal keliais atvejais iš 100. Ir čia dar labai optimistinės prognozės. Nes net jei eilėraštis ir būtų aktualus (kas jau savaime retas įvykis), laikas ir vieta daro savo. Jei aš stoviu eilėje prie bilietų kasos – kažin ar eilėraštis mane užkabins – turėsiu svarbesnių interesų. Tai nereiškia, kad negalima bandyti eilėraščio autobusų stotyje – tai gali tapti gana įdomiu socialiniu eksperimentu. Tiesiog tai labai neefektyvu…  

Veikiančius materialius dalykus daug lengviau išbandyt. Nereikia net liuosuojančių. Pvz., galima užkišti leduką už apykaklės, bakstelt smeigtuku uodegon ir t.t. Visais tais atvejais beveik nepriklausomai nuo situacijos (autobusų stoty, ofise, lovoje ar parke ant suolelio) gausim panašias, tegu ir kiek individualias, reakcijas. Ir labai nustebsim, negavę jokios reakcijos. Kažkas labai ne taip turi būt su mumis, kad visiškai nereaguotume į tokius dalykus. Čia jau reiktų skubiai kviest GMP, jei tik dar ne per vėlu…

Tačiau masiškai dalint tuos eilėraščius, paveikslų reprodukcijas, groti muzikos kūrinius, tikintis adekvačios gilios reakcijos – kone bergždžias užsiėmimas. Kiek bergždžias visai neblogai iliustruoja Washington Post surengtas eksperimentas vienoje iš Washington D.C. metro stočių. Senas, daug kam žinomas, tačiau leiskit priminti. Pasaulinio garso smuikininkas Joshua Bell vienu brangiausių Stradivarijaus smuiku 43 min. grojo metro stotyje piko metu. Iš 1097 praeivių tik 7 kuriam laikui stabtelėjo paklausyti. Smuikininkas surinko 32,17$… Na, bet ką aš čia – geriau pažiūrėkit patys: https://youtu.be/hnOPu0_YWhw

Absoliuti dauguma šiandieninių pruvingų vyksta panašiai, kaip šis eksperimentas. Naudingumo koeficientas panašus. Todėl pruvingai – nepopuliarūs. Prieš 200 metų buvo populiarūs, nes tai buvo nauja, o materialios dozės duodavo netgi labai apčiuopiamus simptomus. Tai nebuvo taip jau saugu, kaip žinom iš homeopatijos istorijos, tačiau ankstyvieji homeopatai buvo pasiryžę mokėti kainą – nes nuo preparatų arsenalo, t.y. nuo pruvingų kiekio ir kokybės, realiai priklausė jų pacientų bei artimųjų gyvybės. Jau prieš 200 metų homeopatai stebėtinai sėkmingai gydydavo sergančius cholera, vidurių šiltine ar kitomis mirtinomis infekcinėmis ligomis.

Tačiau šiandien situacija – radikaliai kitokia. Informacijos apie preparatus – daugiau nei galime apžiot. Preparatų arsenalas lyg ir pakankamas. Be to, dalyvavimas pruvinge, atrodytų, nieko neduoda pačiam homeopatui. Na, būdamas sveikas vartosiu preparatą, laikysiuos režimo, stebėsiu, rašysiu pojūčius ir simptomus į dienoraštį,… Ir tik tam, kad kažkas kažkurį vieną ar du iš jų paskui įtrauktų į repertoriumą? Šalia dešimčių tūkstančių kitų simptomų? Paradoksalu, tačiau pruvingai – pati Homeopatijos širdis – šiandien yra tapę visiška egzotika. Bet užtat daugumas homeopatų labai gerai teoriškai pasikaustę apie juos… Ir netgi mano, kad pruvingai – moksliškas dalykas… Sutinku, būtų moksliškas, jei išbandytume materialias dozes. Tik kartu ir toksikologams darbo atsirastų…  

Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje visa pruvingų praktika apsisuka 180 laipsnių kampu. Tik įsivaizduokit, kas nutiktų, jei… tą eksperimentą su smuikininku apsuktume 180 laipsnių? Video reportaže matot 1 smuikininką ir pro šalį skubančius 1097 praeivius. O kas būtų jei imtume 1 praeivį ir su juo eitume pro 1097 skirtingus ir skirtingus kūrinius atliekančius smuikininkus???  

Na, taip jau nutiko, kad man teko nesuskaičiuojamą daugybę kartų sudalyvaut tokiuose pasivaikščiojimuose kartu su savo pacientais, kolegomis ir draugais. Tik ne po smuikininkus, o po preparatus. Prireikė daugiau nei dešimties metų tokio kasdienio vaikščiojimo, kol pamažėl atėjo suvokimas, kas čia vyksta. Va, juo tik ir galiu pasidalint.

Matot, kad ir kokia tobula bebūtų smuiko muzika, ji, kaip ir tekstas ar dar bet koks informacinis dalykas, neturi galių kažkam kažką sukelt. Tas eksperimentas metro stotyje tai labai jau akivaizdžiai iliustruoja. Na, viena vertus, šis eksperimentas – apie sąmoningumą, apie būtent buvimą čia ir dabar. Ir iš tiesų, jei net į metro stotį eit sąmoningai – galima aptikt daugybę neįkainojamų lobių. 

Kita vertus, tikėtis didesnio procento sustojusių klausytojų – neverta. 1% – būtų labai neblogas santykis homeopatiniams polichrestams. 7 iš maždaug 1000 – kiek mažiau, bet irgi kone normalu. T.y. homeopatinėje praktikoje labai normalu, jei preparatas naudojamas apie 0,1–1% atvejų. Tuomet jį vadinam polichrestu, nes jis dengia daug simptomų ir dažnai naudojamas. 1% yra dažnai. Jei homeopatas kažkuriuos preparatus naudoja 10% atvejų – tai jau bėda. Tai jau projekcija, kaip psichologai sakytų. Tai ženklas, kad tokį preparatą jau reiktų pavartoti pačiam…

Matot, iš pradžių (ypač pasiskaičius homeopatinių knygučių) atrodo, kad įmanoma imti ir išbandyt bet kokį preparatą. Tačiau praktikoje tai neveikia. Na, beveik neveikia – kaip su Joshua Bell smuikavimu. Kažkur apie 0.1% atvejų kažkas pavyksta. Labai į tai koncentruojantis, sukuriant dirbtinę atmosferą – būtų kiek geriau. Nes Joshua Bell į tą pačią stotį grįžo po 7 metų. Jau su gera reklama. Buvo ažiotažas, 1500 klausytojų ir netylantys aplodismentai. Čia marketingo dalykai.

Bet daug praktikuojant ir žvelgiant kiek giliau – pradeda aiškėt, kad ne mes renkamės preparatus, kurių klausysim. Vaizdžiai tariant – preparatai mus renkasi patys. Jei proziškiau išsireikšt – kūnas pats renkasi į ką reaguot, į ką – ne. O jei jau visai iš tiesų – tai reaguoja netgi ne kūnas, o pats Gyvenimas per kūną. Pats Gyvenimas (t.y. daugybė veiksnių, pavaldžių tik Jam) nulemia, sustosim prie to smuikininko, ar ne. Mes negalim būt tikri, kad sustosim, jei pakliūsim į panašią situaciją. Viskas priklausys nuo to, kaip Gyvenimas tai sudėlios tą akimirką. Ir lygiai taip pat – nežinom, reaguosim į konkretų preparatą, ar ne.

Bet pradžiai, paprastumo dėlei, sakykim kad tiesiog renkasi kūnas, ne aš. Aš negaliu reguliuot kūno reagavimo. Aš negaliu pasiklausyti ko panorėjęs, jei kūnas į tai nereaguoja. T.y. aš negaliu racionaliai pasirinkti preparato klausymuisi. Jei Jūsų spontaniškai nepagauna eilėraštis, paveikslas, daina ir pan. – iš tokio pruvingo nieko doro nesitikėkit. Tam tikra analizė visgi galima, bet tai nė iš tolo neprilygs tikram gyvam patyrimui, kuomet Jus tai spontaniškai sustabdo, pakerta,  įtraukia, sukrečia, galbūt išspaudžia ašarą ar panyrat dar giliau. To tikro dalyko neįmanoma surežisuot, suplanuot, numatyt, kontroliuot. 

Visa Dabartinė Homeopatija yra apie tą nekontroliuojamą spontaniškumą ir to gyvą patyrimą, išgyvenamą dabar. Praktikoje tai reikš visiškai kitokį priėjimą prie pruvingų. 

Įsivaizduokit, dalyvaujat ne preparato, o paveikslo išbandyme/pruvinge. Senoji pruvingų tradicija buvo tarsi pastatyti jus priešais paveikslą ir laukti Jūsų reakcijos. Laikyt Jus priešais tą paveikslą, kol pradėsit reaguot. Čia geriausiu atveju – jei pasitaikė kaip reta supratlyvas pruvingo organizatorius. O neretai tai daroma su mintimi, kad paveikslas Jums sukels kažką „paveiksliško” – norėjau pasakyt, sukels tai, kas priklausytų paveikslui, o ne Jums. Ir taip per tokį prievartinį Jūsų reagavimą aš tikėčiausi sužinoti kažką apie… paveikslą! Tik įsivaizduokit – ne apie Jus pačius, o apie paveikslą per Jus!!! Ir tai, kaip Jūs reaguosit į tą paveikslą, bus įtraukta į oficialų paveikslo aprašymą! 

Ir čia dar tenka pripažint, per tokį pruvingą Jūs savanoriškai tampat laboratoriniu triušiu mano paties užgaidoms įgyvendint. Kai kurie jau esat tokiais pabuvę – ir paskui po savaitės nemiegotų naktų ir baisaus sudirgimo prisiekinėję, kad Simono žirniukų daugiau nieku gyvu neimsit. Neatsiprašinėsiu, matyt, to anuomet reikėjo abiems. Šiandien tik galiu pripažint, kad tai – pats neefektyviausias ir nesaugiausias kelias paveikslams ir homeopatiniams preparatams išbandyti.

Dabartinėje Homeopatijoje gi mes su Jumis, užuot spoksoję į vieną (mano parinktą) paveikslą, eisim pasivaikščioti po ištisą paveikslų galeriją. Pamiršim visus gydymus ir pruvingus – tiesiog vaikščiosim be jokio tikslo. Prie kai kurių paveikslų netikėtai, spontaniškai nutiks įvairiausių  dalykų – nesuprantamų kūno reakcijų, iš kažkur pratrūks emocijos, keisis mintijimas, užlies Tyla, patirsit visokiausių keisčiausių pojūčių, gal net prabusit iš gilaus gilaus sapno… 

Čia ne aš parenku pruvingo objektą. Iš manęs kaip tik reikalaujama skaidrumo, t.y. jokių savo išankstinių nuomonių neturėjimo. Ir tam tikra prasme – renkatės netgi ne Jūs, nes Jūs vaikščiodami po galeriją niekaip negalit suplanuot iš anksto, kas patrauks Jūsų dėmesį. Todėl vaikščiodami po galeriją mes tiesiog stebim patį Gyvenimą – kaip spontaniškai susidėlios tie sinchroniškumai (K. Jung), kuomet Jūs reikiamu momentu atsidursit prie sau reikiamo paveikslo ir kažkas nutiks. Darsyk pabrėšiu, kad tai visiškai spontaniškas, nesuplanuojamas ir nekontroliuojamas procesas. Nes gal, pvz., paveikslo koloritas primins Jums močiutės prijuostės spalvas ir akimirksniu dabar išgyvensit kažkokį epizodą iš vaikystės. Milijonai visokiausių dalykų gali nutikti, kai reikiamu laiku ir reikiamoj vietoj atsiduriat prie savo paveikslo. Ir jei aš tuo metu  keliausiu kartu su Jumis, pabūsiu to liudininku.

Ir matot, šiuo atveju patiriamas visiškai ne paveikslas. Jokių „paveikslo simptomų”. Tik močiutės prijuostė. Viskas kaip įprastiniame pruvinge, tačiau jis, pasirodo, visiškai ne apie paveikslą, o apie Jus pačius. Stebint paveikslą pagal tą patį panašumo principą iš Jūsų pačių gelmės kažkas netikėtai išskyla į paviršių: prisiminimai, baimės, svajonės, problemų sprendimai, įkvėpimai. Nesuskaičiuojama daugybė nenuspėjamų variantų, kas gali nutikt, ką paveikslas/preparatas gali iškelt iš begalinės gelmės, kuria esate Jūs.

betikslį pasivaikščiojimą po galeriją mes Dabartinėje Homeopatijoje vadinam testavimu. Testavimas, tampa savotišku formatu klausymuisi – pilnai patiriant preparatus visu savimi, atpažįstant, patiriant visus, netgi pačius subtiliausius pojūčius, užuot koncentravusis vien į aparatūros parametrus, raumenų reakcijas, svarelio, virgulių judėjimą ar bet kokius kitus zababonus

Supraskit, čia testavimas nebeturi nieko bendra su diagnostika ar korekcija. Ir tai absoliučiai ne mechaninis veiksmas. Testuodami tiesiog klausomės, stebim dinamiką. Neapsiribojam „problemine” vieta. Stebim visumą. Nieko nesiekiam pagydyt, pakoreguot ar pan. Testuodami ieškom tik atsako, gyvasties, dinamikos, judesio. Tai gali nutikti bet kur: bet kurioje kūno ar erdvės vietoje. Kartais atsakas bus tai, kad tiesiog nesvietiškai artimai pajusit medį už lango. Net ir tai. Kartais taip atrandam ne judesį, o Tylą, bet apie tai – kiek vėliau. 

Įsivaizduokit, mes kartu keliaujam po paveikslų galeriją. Aš keliauju kartu, labai atidžiai stebėdamas, kas vyksta. Tiek atidžiai ir tiek atvirai, kad juntu Jūsų reakcijas į paveikslus lyg jos būtų mano. Juntu kūno pojūčius, emocijas, minčių tekėjimą – viską. Tiksliau – juntu ne viską, bet pasikeitimus juose. Viską jaust – neįmanoma, ir Jūs puikiai tai žinot. 

Gal iš pradžių kai kam  skambės keistai, bet visa šitai kur kas skaidriau ir giliau juntama, kai yra fizinis kontaktas. Pvz., esu vos juntamai uždėjęs pirštus ant pulsinių taškų. Gali pasirodyti, jog taip klausau pulso. Bet aš klausau visko. Netgi kaip keičiasi erdvės suvokimas einant pro vieną ar kitą paveikslą. Tačiau minimalus fizinis kontaktas su kūnu – va tas testavimas – beveik eliminuoja kompresijos riziką, kaip sakytų biodinaminiai osteopatai. Tam, ką jie daro (o jie tikrai ne „kaulus atstatinėja”) – rankos nereikalingos. Bet rankos – dėl paciento saugumo. Paprastai tariant – fizinis kontaktas saugo pacientą nuo mūsų pačių – kad mes mentaliai jo neužgruzitume. Tiesiog nežiūrint pastangų būti skaidriam, aš vis dar galiu vietomis turėti savo nuomonę apie vieną ar kitą paveikslą/preparatą – ir tą savo nuomonę aš nejučia projektuosiu ant paciento. Bet fizinis kontaktas grąžina į realybę. Pvz., man atrodo, kad paveikslas/preparatas pacientui (turi būti) svarbus – bet jei pulsas nesikeičia, aš išsyk pats suabejoju savo idėjomis. Ir toliau stebiu pacientą. 

Beje, pulsą naudoju tik kaip pavyzdį. Kaip žinia, aš pats darbui naudoju vegetatyvinį rezonansinį testą. Laikau pacientą už rankos ir ties kiekvienu preparatu/paveikslu lengvai priliečiu (spaudimo jėga maždaug 4–5 kartus silpnesnė nei testuojant Foliu) vieną ir tą patį biologiškai aktyvų tašką aktyviu elektrodu. 

Galima sakyt, kad testuodami parenkam preparatą… pruvingui! Tik įsivaizduokit, užuot gydę pacientą, padedam jam išsirinkti preparatą pruvingui. Tokį į kurį reaguoja giliausiai. T.y ne aš parenku preparatą pruvingui, o tarsi pats pacientas sau. Mano darbas – tik stebėt, prie kurio paveikslo galerijoje sustoja pacientas, kuris jam palieka giliausią įspūdį. Pabūt tame kartu, patirt tai tarsi iš vidaus. Lyg aš pats būčiau tas pacientas. Užbėgant kažkiek į priekį – tai ir yra tas atvirumas, kuomet apeinam tą asmeniškumą, tą gebėjimą patirt tik siaurą man pačiam svarbių preparatų ratą. Tiesiog per tokius pasivaikščiojimus po preparatų galerijas su pacientais, draugais ir kolegomis teko patirti, išgyventi tūkstančius pruvingų…

Ir žinot, juokingiausia, kad su kiekvienu tokiu patyrimu, įskaitant gilias gyvenimus keičiančias patirtis, vis mažiau lieka… žinojimo. Tiesiog kiekvienąkart tai vyksta tiek skirtingai, kad po daugybės tokių patirčių Jūs aiškiai pamatot, kad čia nėra jokių klišių, prarandat bet kokią iliuziją, kad kada nors tai pasikartos antrą kartą. Jūs nieko nebesitikit įprasto, jokių įprastų patternų. Nieko nebežinot. Tampat atviri viskam. Tik klausotės. Kiekvienąsyk – tarsi pirmą kartą gyvenime…

Išties juokingai išeina. Sakau, kad dalinsiuos. Bet dalintis galiu nebent nežinojimu! O šito gi niekam nereikia…

Gali būt, dar sakysit, žodį pruvingas naudoju ne pagal paskirtį. Na, čia kaip pažiūrėt… Pruvingas teoriškai atliekamas su sveikais. Bet aš irgi tai darau su sveikais pacientais! Viena, tai jei pacientas skundžiasi kažkuo ūmiu, greičiausiai pradžiai gaus preparatą ūmiam nusiskundimui. Ar tiesiog išreikštam nusiskundimui, jei tai lėtinis atvejis. Ir tik tuomet, kai neliks ryškių pojūčių/nusiskundimų (čia paprastai minučių reikalas) mes keliausim į pruvingą, kuris padės pažvelgt į tai, kas paslėpta, kas už simptomų. Arba prisiliest per Tylą prie Sveikatos. Kartais nutinka taip, kartais kitaip. Tai irgi nekontroliuojama. Bet čia jau detalės.

Kita vertus, per tokį gyvą santykį su pojūčiais, patiriamais čia ir dabar, per atvirumą – anksčiau ar vėliau prieisit prie Visumos patyrimo. Ne šiaip prie kokios nors ten simptomų visumos ar šiaip – dar vienos koncepcijos, bet tiesiog imsit patį procesą, patį Gyvenimą patirti kaip nedalomą Visumą. Ir daugiau nebematysit nė vieno sergančio paciento apskritai. Tai nutiks labai natūraliai, nepastebimai. Ir tai viską pakeis iš pagrindų.

Kaip ten bebūtų, Dabartinėje Homeopatijoje tokie gyvi spontaniški pruvingai tampa kiekvienos konsultacijos neatskiriama dalimi. Netgi ašimi. Su kiekvienu pacientu patiriat po kelis pruvingus. Kartais, o paskui vis dažniau – neįtikėtinai, stulbinančiai gilius. Jie patiriami dabar, gyvai. Ne už mėnesio, ne ryt, net ne už valandos ar minutės – tiesiog dabar. Juk galerijoje paveikslus patiriat dabar – kai vaikštot ir žiūrit. Ne vakar ir ne ryt. O preparatus irgi patiriat dabar – iškart kai tik prie jų prisiliečiat – per pirmas kelias ar keliolika minučių pilnai išgyvenat preparatą nepriklausomai nuo jo gylio. Jei pabandysit tai įsivaizduoti – patikėkit, net lakiausia Jūsų fantazija tebus tolimas aidas to sukrečiančio tikrumo, ką galit patirti gyvai kasdieninėje praktikoje su pacientais kartu išgyvendami preparatus.  

Šitas momentas viską keičia. Santykį su preparatais, pacientais, konsultacijos procesu, gydymu apskritai – ir netgi iš pagrindų keičia santykį pačiu savimi ir visa Homeopatija. Niekas nelieka taip, kaip iki tol. Viskas – kiekviena akimirka – tampa persunkta to absoliutus neapibrėžtumo ir nenuspėjamumo kartu su pacientu keliaujant per preparatų galerijas. Ir tai yra kartu ir šito kelio žavesys ir kaina, kurią mokat.

Dabartinė Homeopatija atsirado kaip būdas pasidalinti tuo kasdienybės stebuklu su Jumis. Kaip visiškai naujas, dešimtis, o gal ir šimtus kartų efektyvesnis būdas mokytis Homeopatijos – patirti ją gyvai, o ne vien iš knygų. Kaip būdas per palyginti trumpą laiką patirt daugiau nei normalus homeopatas – per kelis gyvenimus. Ir per tą patyrimą vis giliau grimzti į nežinojimą, kol visiškai jame ištirpsit…

Parašykite komentarą