Fulkrumas. Kaip Sveikata kuria ligą

Čia tęsiam priežastinio gydymo temą, pradėtą straipsnyje Gydyti Priežastį, o ne ligą (rekomenduoju pradėt nuo ano). Šiame gi pabandysim prisiliest prie vienos ezoteriškiausių temų gydyme: kaip atsiranda liga?

Štai homeopatams jau 200 metų aišku, kad simptomai kyla iš organizmo reagavimo, t.y. jie priklauso organizmui, o ne ligai. Žiūrint iš šito taško, simptomai priklauso… Sveikatai! Tačiau kaip visa tai nutinka, ir kaip prie to realiai prisiliesti, kaip tai patirti, homeopatams taip ir liko paslaptis. Nei simptomatologija, nei visos įmanomos testavimo metodikos ar juo labiau filosofijos pilnai į šį klausimą nepajėgia atsakyt. Čia reikia kažko labai kitokio, labai paprasto, patyriminio.

Dabartinėje Homeopatijoje tuo kažkuo tapo James Jealous biodinamika – pati autentiškiausia ir giliausia Osteopatijos kryptis, galima sakyt, siekianti ne tik Osteopatijos, bet ir visos klasikinės Vakarų medicinos ištakas. Šiandien dienai Vakaruose neturim gražesnio ir gilesnio būdo prisiliest prie pačios Esmės ir pilnai patirt, išgyvent gydymo misteriją.

Jei pažinsit Biodinamiką ar Dabartinę Homeopatiją, gydymo sfera Jums pasikeis neatpažįstamai: visur imsit matyti tą patį principą. Nesvarbu, skaitytumėt Hipokrato aforizmus ar S. Hahnemann Organoną, stebėtumėt operuojantį chirurgą ar adatomis dirbantį akupunktūristą – visur matysit tą patį, tik skirtingais pavidalais. Ir tai niekad nepaliaus Jus stebinę, nes tai kaskart šviežia ir niekad nesikartoja.

Visa tai yra ne teoriniai, o grynai patyriminiai dalykai, todėl šito mokomasi gyvai, t.y. praktinių užsiėmimų metu. Tekstas pernelyg ribotas, kad tai perteikti. Ir visgi pabandysiu pradžiai šituo su Jumis pasidalint žodžiais. Neretai cituosiu James Jealous knygą Osteopatinė odisėja, nurodydamas puslapio numerį angliškame leidime. Pradėkim nuo to, ką jis kalba apie priežastis.

Pažeidimas yra Visumos bandymas izoliuoti stresą tam tikroje organizmo dalyje, kad apsaugotų jį visą.

Na, panašiai kalba homeopatai, tačiau tik biodinamikoje visa tai tampa tikru tiesioginiu patyrimu. Pasirodo, kad tai… apčiuopiama! Prisiliečiama prie to pojūčiais: dirbant su pacientu, seminarų metu, eksperimentuojant grupelėse su kolegomis. Su tam tikromis treniruotėmis ir praktika visa tai tampa patyrimais: tiek gydytojui, tiek pacientui. Patiriama tai ne mažiau realiai nei, pvz., kėdė, ant kurios sėdit.

Taigi, Dabartinėje Homeopatijoje mūsų pagrindinis užsiėmimas bus mokytis klausytis, t.y. mokytis išgirsti ir atpažinti pojūčius. Preparatus mokysimės visų pirma patirdami juos pojūčiais, ir tik paskui, jau pasitikslinimui žiūrėsim, ką apie juos rašo knygos.

Pradėsim nuo sąlyginai paprastų fizinio kūno pojūčių. Išmoksim naujai į juos pažvelgt. Patirti šviežiai, tarsi pirmą kartą. Ir jie taps mūsų labai ypatingos ir kartu itin paprastos kelionės į Save vedliais ir palydovais.

Bus beprotiškai keista aptikt, kad pojūčiai nepriklauso kūnui, o tiesiog atspindi tai, kaip mes suvokiam kūną. Kai tik šitai įsisąmoninsim, atsivers durys į visus įmanomus pasaulius/ lygmenis. Taps aišku, kad visi, net ir subtiliausi, dalykai yra patiriami pojūčiais. Jokių ribų. Kaipgi kitaip? Visa, kas egzistuoja, kas realu – patiriama pojūčiais.

Labai greitai prieisit tašką, nuo kurio knygos, teorijos, žinios praras patrauklumą ir taps Jums nebeįdomios. Jausitės tarsi keliautojai po dar nepažintus kraštus.

Matot, homeopatai apie tuos kraštus mokosi iš knygų, patys nekeldami ir kojos iš namų. Knygos, šiuo atveju vaistų žinynai, Materia Medica, sukompiliuojamos iš nuotrupų, surinktų iš šimtų tokių patirčių. Tarsi šimtai keliautojų apsilankytų kažkuriame mieste ir mes bandytume jų įspūdžius suskaidyt į detales ir tas nuotrupas suklasifikuot ir sudėt į vieną aprašymą. Tai lyg ir moksliška.

Tačiau bent kartą realiai apsilankę tame mieste, išsyk suprasit kaip toli knygų skaitymas nuo gyvo betarpiško patyrimo. Visų pirma tuo, kad realus patyrimas yra vientisas. Visuomet patiriam būtent visumą, o ne detales. Lygiai taip, kaip vienu metu patiriam pojūčių visumą, o ne, pvz., vaizdą ir garsą atskirai. Beje, knygas mes irgi skaitysim, tačiau tik tuomet, kai jau patys turėsim savo patyrimą. Bus įdomu jį palyginti su kitų, atrasti naujų niuansų ir paralelių.

Kas homeopatams bus labai keista, ir daugumai netgi nepriimtina – mūsų preparatai pasirodys visiškai ne tokiais, kaip įsivaizduojami. Mes jau daug kalbėjom apie tai, kad jie – informaciniai, virtualūs. Jų neįmanoma patirt kaip egzistuojančių skyrium nuo mūsų! Matot, jie – ne miestai, kuriuos galit aplankyt. Miestai – tai Jūs.

Kiekvienas Jūsų – atskiras miestas su gatvėmis, gyventojais, archeologiniais sluoksniais, paslaptimis ir užkaboriais. Kiekvienas preparatas – tarsi vedlys, gidas po tą Jūsų miestą. Arba po paciento miestą. Ir kiekvienas vedlys specializuojasi tam tikrų teminių ekskursijų pravedime. Vienas vedžioja po rūsius, kitas po linksmybių kvartalus, trečias – po šventoves. Kaip jau galit įtarti, šie dalykai skirtinguose miestuose (mano ir Jūsų) gali skirtis kardinaliai.

Kiekviename mieste (šiuo atveju, su kiekvienu pacientu) galit patirti daugybę dalykų. Natūraliai kils klausimas, kurie svarbiausi, nuo ko pradėti, kuria kryptim keliauti, kokį maršrutą pasirinkti. Klasikinėje homeopatijoje rasim daugybę filosofijų (kiekvienas meistras Jums pateiks saviškę) ir teorinių rekomendacijų šiuo klausimu (į bendrus ar vietinius simptomus labiau atsižvelgti ir t.t.).

Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje tikras atsakymas bus ne teorinis, o vėlgi 100% patyriminis. Jei paprastai, tai pirmiausiai teks susirasti fulkrumą. O paskui jau viskas savaime…

Fulkrumas

Tas patyrimas, toji kelionė gilyn link esmės paprastai prasideda nuo fulkrumo, kuris vėlgi, skirtingai nuo, pvz., homeopatinių miazmų, – realiai apčiuopiamas ir 100% praktinis dalykas. Šiaip jau fulkrumas reikštų sverto atramos tašką, t.y. vietą, ant kurios dedamas svertas. 

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra vYIx5kTv28VqZLx1SqNMN0c7Jp5koc0WoarRSt9lFlcbzqYaLFd8rsCblJgIUPSTE4m00UeyeBH0hfSn5noe6s6ztbia5GWM4Qr6q7zTc2MXhMbOsI4SFaJMTfhgl9_UbrwMEmAG

Kurgi kūne yra sverto atramos taškas?

Žiūrėkit, kaip paprasta: mes kalbam apie darbą visuose įmanomuose lygmenyse, tačiau pradedam labai paprastai – nuo kūno. Mumyse gi kiekvienas disbalansas vyksta visuose lygmenyse iškart ir niekad nenutinka izoliuotai, pvz., išskirtinai emocijose. Ir todėl netgi sunkiai įsivaizduojamas ir, atrodytų, neapčiuopiamas subtiliausių sferų disbalansas (pažeidimo laukas) turi savo fulkrumą fiziniame kūne, juntamą pojūčiais.

Pažeidimo laukas nėra tarp kaulų; jis turi formą ir ribas, apimdamas visus paciento elementus. Pažeidimo lauko ribos eina kiaurai kaulus, audinius, organus, fluidinius laukus, psyche… Kiaurai viską einančios pažeidimo lauko jėgos sukuria darinį, kurio neriboja kūno biomechanika. 

Fulkrumas gi nėra nei 1) pati problema (svoris, uždėtas ant sverto), nei 2) mūsų reakcija į tą problemą (pastanga tą svorį pakelti). Fulkrumas – tai balansinis taškas, per kurį mes atrandam ir išlaikom pusiausvyrą su ta problema. Jei norit mediciniškiau – išlaikom homeostazę, bet tai neapsiriboja liga ir sveikata, tai universalu ir tinka bet kam, kas vyksta mūsų gyvenime.

Žodžiu, fulkrumas yra tarp problemos (ar tiksliau, to, kas mums atrodo problema, į ką mes reaguojam) ir paties reagavimo į ją. Tai zona kūne, kuriai tenka sverto svoris, kuri išlaiko (kompromisinį) balansą, apsaugant visumą nuo pažeidimo. Į fulkrumą susiprojektuoja problema/svoris ir mūsų pastangos išlaikyt balansą.

Fulkrumas kaip atramos taškas

Natūraliai kyla klausimas, ką su tuo fulkrumu daryti, kokia iš jo nauda? Na, turbūt ambicingiausiai fulkrumą buvo pasiryžęs panaudoti Archimedas (287-212 pr. Kr.): „Duokit man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“. Štai kokia jėga fulkrume. Ir turbūt skambės paradoksaliai, tačiau mes fulkrumą naudosim visiškai priešingam dalykui – būtent nedarymui. Mes išties ničnieko nejudinsim. Fulkrumas mums bus raktas į negydymą ir į the Tide.

Mat, fulkrumas nejuda, kuomet visa kita – juda. Svertas juda, jo abu pečiai siūbuoja: vienas kyla, kitas leidžiasi ir atvirkščiai. Kažkas keičiasi gyvenime, atitinkamai sureaguoja kūnas. Kūnas per reagavimą tobulai atspindi gyvenimą. Ir kūne, kaip ir gyvenime, viskas gyva, be perstojo juda, kinta. Jei tą dinamiką patirti pojūčiais, tai – lyg srauni upė. Kaip sakytų kinai, visur teka či. Upėje nėra atramų, tik tėkmė. Išimtis – tik fulkrumas, kuris nejuda. Jis – lyg salelė toje gyvasties upėje.

Fulkrumą galime matyt kaip ligos pagrindą: jame nėra to gyvumo, energijos judėjimo ir t.t. Kiti tai vadins (energijos) bloku, kamščiu ir priims kaip vietą, kurią reikia gydyti. Sakys, gydykim ne simptomus, o pirmiausiai pašalinkim tą bloką, nes jis – simptomų priežastis.

Ir čia slypi didžiausias paradoksas! Nes patirdami fulkrumą giliau, imam suprasti, kad tą salelę kuria pats Gyvenimas, arba the Tide, arba Sveikata. Ne šiaip sau kuria.

Sveikata išminties veiksmu sukuria pažeidimą kad apsaugotų visumą.

James Jealous, D.O.

Sveikata organizuoja dalių pažeidimus, jų formą ir fulkrumą. Pažeidimai nėra kvaili, jų I.Q. yra labai aukštas. Pažeidimai tiesiogiai susiję su Sveikata per esamą judesį.

Tik pamanykit, tame judėjime, nenutrūkstamoje tėkmėje atsiranda kietas pagrindas, salelė, tampanti atramos tašku svertui, apie kokį Archimedas galėjo tik pasvajot!

Jei imam fulkrumą patirti kaip Sveikatos veiksmą (ne filosofuoti, įsivaizduoti, žinoti, bet būtent išjausti, pilnai išgyventi, patirti kaip procesą, vykstantį dabartyje, priiminėjant pacientą), tuomet natūraliai dingsta idėjos kažką su juo daryt: kažką keist, atpalaiduot, išjudint. Nes viskas, ką darytume būtų tiesiogiai nukreipta prieš Sveikatą, mes griautume tai, ką Sveikata pastatė.

Todėl mes tiesiog sustojam ties fulkrumu – nieko su juo nedarom, atsisakom ambicijų „pajudinti Žemę“, nebeturim intencijos kažką keisti ir netgi atsisakom idėjos pagydyti, tik stebimės tokiu Sveikatos kūriniu. Mes pasiliekam salelėje, nustojam plaukę upe. Mes neatsiribojam nuo upės, atvirkščiai, tuomet mes kaip niekad iki tol pilnai patiriam sraunumą, tėkmę, visumą, būdami pačiam to vidury. Galima būtų dar palyginti su buvimu tornado aky, kur visiškas nejudėjimas ir tyla, ramybė, nors aplink sukasi gaivališka stichija.

Patys nebejudėdami tampam gydymo liudininkais. Kol dar neatradom Nejudėjimo, kaip savo pačių esminio aspekto (tam skirta savityros praktika), mums reikalingas nejudėjimas paciento kūne, kad galėtume atsiremt, sustot.

Ir kai sustojam ties fulkrumu, tuomet pacientas ir the Tide ima vesti mus per gydymo procesą. Per fulkrumą gydymą patiriam tarsi savaime vykstantį. Patiriam the Tide veikimą nieko neveikdami patys.

Paradoksalu ir neįtikima: tikrasis gydymas prasideda tik tuomet, kai sustojam ir nustojam gydyti…

Patirti gydymą

Taigi, pamirštam viską, ką žinojom apie tyrinėjimą ir gydymą. Tiesiog laikomės fulkrumo – tos nejudančios salelės. Neįsikimbam į ją, greičiau atvirkščiai: laikom dėmesį visumoje, ir tuo pat metu nepamirštam salelės. Visiškai nieko nedarydami. Netgi jokių intencijų neturėdami – visiškai nieko. Žinoma, kad jokių pokyčių čia nevyksta, ir viskas teka sava vaga. Bet pamažu vien nuo buvimo fulkrume ir kartu visumoje, kažkas pradeda vykti. Mūsų nejudanti sala ima įgaut keisto laisvumo. Kartu su tuo ima keistis ir visa upė, krantai ir landšaftas aplinkui.

Mūsų nejudanti sala ima transformuotis, įgaut keistų savybių, kurios kaskart nustebina:

  • Neretai ji transformuojasi į povandeninį laivą, ir saugiai panirę į gelmę mes patiriam povandenines sroves ir tai, kas vyksta po vandeniu: skirtinguose gyliuose atsiveria skirtingi pasauliai. Povandeninis laivas skirtas patirti fizinį kūną (biocheminiame, ląsteliniame, audinių, organų ir jų sistemų sluoksniuose), eterinį kūną (energetinius procesus, meridianus ir pan.), emocijas (ypač tas, kurios giliai paslėptos), mentalinius procesus (mintis, nuostatas), kauzalinį lygmenį (gyvenimo situacijas, scenarijus – realiai tai upės paviršius, kurį patiriam kaip tik dabar).
  • Labai dažnai sala pavirsta laiko mašina, ir mes keliaujam laike, dabar išgyvendami, pojūčiais, patirdami praeities dalykus: traumas, intoksikacijas, infekcijas, gyvenimo situacijas bei reakcijas į jas ir t.t. Patiriam tiek tuos dalykus, kuriuos patys atsimename, tiek ankstyvos vaikystės, gimimo proceso, prenatalinio periodo ar taip vadinamų praeitų gyvenimų situacijas bei išgyvenimus. Tai nutinka labai paprastai: tiesiog akimirksniu ima keistis kūno pojūčiai, ir kažkuriuo metu imam juos atpažinti.
  • Kartais sala pavirsta skraidančiu kilimu, kaip iš arabų pasakų, ir mes kylam aukštyn į ramybės lygmenis. Tiek gydytojas, tiek pacientas tai atpažįsta kaip tylą. Kuo aukščiau kelia jus kilimas, tuo tyla darosi tylesnė, kol tampa patiriama kaip absoliuti Tuštuma. Kuo aukščiau, tuo aiškiau ir skaidriau patiriama visuma.

Visos šios transformacijos vyksta vien nuo buvimo fulkrume ir visumoje vienu metu. Galima sakyt, vien nuo sąmoningumo: visai nesvarbu, prisiliečiam rankomis ar patiriam fulkrumą pojūčiais, nesvarbu preparatų fone tai vyksta ar be jų.

Įsivaizduokit, toks stebėjimas – lyg žiūrėti pro žiūroną, teleskopą ar foto objektyvą: tik ryškumas čia reguliuojasi savaime, automatiškai. Tiesiog stebit, ir po kurio laiko nuplaukia ryškumas, bet užtat susifokusuoja kitur, kitame gylyje. Patiriam vis tą patį fulkrumą tačiau kituose sluoksniuose, lygmenyse, ir pamažėl imat suprasti jų tarpusavio sąsajas.

Kad ir kaip keistai skambėtų – viskas vyksta savaime. Čia gydytojui nieko nereikia daryti ar galvoti. Darymas ar galvojimas čia patiriami kaip grubus įsikišimas į natūralų procesą ir niekaip nedera prie to plaukiojančio fokusavimo spontaniškumo ir savaimiškumo. Pojūčiai, lygmenys, temos spontaniškai manifestuoja patys, be mūsų įsikišimo. Gydytojas čia absoliučiai pasyvus. Bet kokia intencija, įdomumas kažką ištirti, kažką pažiūrėti, išmatuoti, palyginti, suprognozuoti gali sujaukti ir sugadinti visą kelionę.

Vienas pagrindinių tikrumo kriterijų čia yra nuostaba. Jei keliaujam skaidriai, ji lydi mus kiekvieną akimirką. Tik įsivaizduokit: viskas nuolat vyksta šviežiai, spontaniškai ir nenuspėjamai. Tai netelpa į jokius žinojimo/supratimo rėmus! Čia net nekyla klausimas apie to, kas vyksta autorystę. Čia aš aiškiai suvokiu, kad taip reguliuoti ryškumo niekad nemokėjau ir nemokėčiau. Pvz., neretai viskas susifokusuoja ties kažkokia nereikšminga detale, kuri paskui pasirodo besanti esminė. Man gi niekad neateitų į galvą sustoti ties tokiu mažmožiu… Žodžiu, belieka tik su nuostaba patirt tai, kas vyksta.

Gydytojas – neutralume ir tyloje, visumoje, bet kartu ir pilnai sąmoningas, pastebintis, patiriantis. Ant tos fulkrumo salos jis sėdi kartu su pacientu, kartu keliauja erdvėmis ir laiku. Bet koks darymas, bet koks gydytojo veiksmas ar net intencija pasukti įvykius tam tikra linkme išmuštų iš tobulo the Tide naviguojamo kurso.

Kas keisčiausia, gydytojas čia netgi nesiklauso, nes klausymasis vyksta savaime. Juk nereikia specialių pastangų, kad girdėtumėme, ar ne? Visi patyrimai, pasirodo, vyksta absoliučiai be jokių pastangų!

Atpažinimas

Gydytojui lieka nebent atpažinimas. Gydytojas, atpažindamas pojūčius, lygmenis, situacijas gali padėt pacientui patirt tą kelionę, atkreipt jo dėmesį į tam tikrus aspektus (žinoma, nepametant visumos). Gali pabūt už gidą. Nors atpažinimas juk irgi įvyksta savaime… Juk tam, kad atpažintume sutiktą draugą ar vietovę, kurioje esam, mums nereikia galvoti. Pažįstamus dalykus tiesiog… atpažįstame.

Visa tai radikaliai skiriasi nuo įprastos gydytojo, kaip žinančio, mokyto protinguolio pozicijos. Nes, matot, šitas gidas atpažįsta, tačiau… nežino! Skamba nekaip, tačiau pabandysiu paaiškint.

Įsivaizduokit, mums tenka būti gidu kitoje planetoje, visiškai kitame nepažįstamame pasaulyje. Ir išties, kiekvienas pacientas patiriamas kaip būtent toks. Kaskart susiduriam su naujais pasauliais, visiškai kitomis, iki šiol nepatirtomis visatomis. Dabartinio homeopato darbo ypatumas – tame, kad navigacijai po nepažįstamus nepatirtus pasaulius mes naudojamės vedlių, t.y. preparatų, pagalba.

Tik šių vedlių ypatumas yra tas, kad jie visiškai netinka objektyviam tyrinėjimui. T.y. jie netinka diagnostikai! Žinau, būsiu nepopuliarus, tačiau visuomet sakysiu, kad vegatestas, kaip mes jį žargoniškai vadiname, neskirtas diagnozavimui – kaip, beje, ir visos kitos biorezonansinės testavimo metodikos. Tuos dalykus naudoti diagnostikai – arba neišmanymas, arba šarlatanizmas. Geriausiu atveju – marketinginis triukas.

Užtat mūsų informaciniai preparatai kartu su biorezonansiniais metodais – idealiai tinkami aktualumams, svarbumams atpažinti. Pastarieji gi susiję su dinamika, gyvasties judėjimu. Ir darbas su jais kardinaliai skiriasi nuo objektyvios diagnostikos.

Homeopatui svarbiausia yra suprasti, kas pacientui dabar yra aktualiausia. Kai kam skambės paradoksaliai, tačiau lėtiniais atvejais homeopatas ieško būtent aktualumų, ir visai ne panašumų! Homeopatas – lyg bibliotekininkas, kurio darbas yra padėti atrasti aktualią, dabar įdomią knygą. Ne šiaip sau panašią į skaitytoją knygą, t.y. gvildenančią kažkurias iš šimtų jam nesvetimų temų, bet tokią, kuri įdomi dabar, t.y. aktuali.

Kaip atskirti aktualią knygą nuo tiesiog geros? Aktualią knygą akimirksniu čiumpam ir skaitom: joje randam atsakymą į sau svarbiausią dabarties klausimą. O tiesiog gera knyga gali palaukti metus kitus, ji – gera, gal net kažkuo susijusi su mumis (panaši) tačiau… nebūtinai prioritetinė dabar.

Skirtingi pasauliai, skirtingi žmonės visų pirma skiriasi prioritetais. Pvz., ta pati parduotuvė mano ir Jūsų pasauliuose skiriasi būtent mūsų prioritetais. Ir mūsų (kūno) reagavimas priklauso būtent nuo jų. Todėl tai, kas turi prioritetą Jūsų pasaulyje, visai nebūtinai svarbu manajame. Ir atvirkščiai.

Ir nė vienas iš akademinėje medicinoje naudojamų objektyvių diagnostikos metodų netinka paciento aktualumams ir prioritetams tyrinėti. Užtat šios sąvokos medicinoje – visiškai nepažįstami, dar netyrinėti plotai. Gydytojus gi moko vertinti pagal normos kategorijas. Ir šios, lygiai kaip ir homeopatų panašumai, pasiteisina ūmiais atvejais. Pvz., kraujuoti tikrai nėra norma (na, išskyrus menstruacijas, žinoma) ir netgi gali būt pavojinga gyvybei. Spręsti tokią problemą – natūralus prioritetas. Prie to galima prieiti chirurgiškai, alopatiškai ar homeopatiškai. Tokiu atveju visiškai nesvarbu metodas – tiesiog naudokit tą, kurį išmanot geriausiai, taip bus efektyviausia ir saugiausia pacientui. Svarbiausia, adresuokit problemą, keliančią grėsmę gyvybei.

Tačiau lėtiniais atvejais, kuomet gyvybei niekas negresia, viskas sukasi tik apie aktualumus ir prioritetus. Lėtinių ligų simptomai patys iš savęs organizmui nesvarbūs, jie tik rodo į tai, kas svarbu. Todėl tokiais atvejais preparatų adresavimas į simptomus – neefektyvus, neaktualus arba, mažų mažiausiai, nepakankamas.

Kas dabar svarbiausia?

Užduokit šį klausimą tiesiog dabar, įprastoje kasdienybėje, kai nėra nei karo, nei bado, nei maro… Keista, bet dažnam tai bus be galo sudėtingas klausimas. Retas kuris turėsim savo atsakymą. Nes mes prifarširuoti svetimų nuomonių šiuo klausimu. Nuo mažens mus moko, kas svarbu. Mus moko paisyti kitų nuomonių, tačiau nemoko klausytis ir pažinti savęs. Mokslas siūlo įvairiausių teorijų, kurių dauguma – niekam tikę ir prasilenkia su realybe. Pvz., tais laikais, kai aš gimiau, atrodė svarbu naujagimius laikyti skyrium nuo mamos steriliai suvystytus. Tai buvo labai moksliška ir pagrįsta!

Dabartinėje Homeopatijoje mes atsisakom nuomonių. Kaip S. Hahnemann saviškėje Materia Medica Pura, taip ir mes atmetam bet kokias teorijas ir paliekam tik gyvą betarpišką patyrimą. Žiūrėkit, koks absurdas: paprasto betarpiško patyrimo reikia mokytis! Ir mokytis ne tik gydyme, tačiau ir kasdienybėje, kiekvieną akimirką, kiekvienoje gyvenimo situacijoje.

Visgi Homeopatijoje nežinau kito būdo, kaip to išmokt, jei ne per testavimą. Tik dar sykį pasikartosim: toks testavimas neturi nieko bendra su matavimais ar diagnostika. Testuodami mes užduodam klausimą Kas dabar svarbiausia? Mes užduodam jį… kūnui! Kiekvienas kūnas turi savo unikalius prioritetus, tačiau paklaustas nemoka jų išsakyti žodžiais. Todėl mes einam per preparatus: rodom jam įvairiausius preparatus, kaip užuominas apie įvairiausius procesus ar aspektus, ir tik stebim.

Kelionė per preparatus juos testuojant – tai lyg pasivaikščiojimas po knygyną (biblioteką, dailės galeriją, prekybcentrį ir t.t.). Kas dabar svarbiausia? Kur dabar krypsta dėmesys? Pabrėžiu dabar, nes mums išties įdomu tik dabar. Mums neįdomu kas buvo vakar. Tam tikra prasme netgi nedomina kaip ir kada prasidėjo liga. Jei kūnui bus svarbu, jis pats per pojūčius mus nusitemps į praeitį. Kartais – į gilią praeitį. Jei reikės, pacientas susiras knygą/preparatą, kas primins praeities išgyvenimus, ir jie ims manifestuoti, jaustis, lyg išties vyktų čia ir dabar. Net kūno reakcijos bei pojūčiai niekuo nesiskirs nuo anų, kadaise vykusių. Ir mes juos patirsim kartu su pacientu.

PASTANGA

Ar yra koks gilesnis terapinis procesas nei tas, į kurį esu įsitraukęs?

Netgi tuomet, kai gydymas einasi gerai, ieškok gilesnio proceso. Daugeliu atvejų tai nustebins – net ir ekspertus.

JJ 39 psl.

Čia nėra gylio išmanymo. Neįmanoma to žinoti. Bet įmanoma būti atviram, kad tai patirti. Ir tuomet viskas ims stebinti.

Pvz., daugeliui praktikuotojų, pratusių prie įprasto požiūrio į preparatus, bus netikėta, kad su kiekvienu pacientu, t.y. kiekviename naujame pasaulyje, tas pats vedlys/preparatas įgauna skirtingus pavidalus! Suprantu, kaip baisiai tai skambės homeopatams, tačiau mano pasaulyje ir Jūsų pasaulyje tas pats preparatas, net jei jis mums abiems išties yra taip ieškomas simillimum pats aktualiausias duotu momentu, turės skirtingus pavidalus. Lygiai kaip ir tą pačią knygą mudu su Jumis skaitysim skirtingai, ir tą patį filmą matysim skirtingai. Tai, kas prajuokina Jūsų pasaulyje, gali būti, kad sugraudina manąjame. Visas mūsų darbas – patirti tą skirtingumą, unikalumą.

Todėl mes mokysimės klausytis, t.y. mokysimės universalios pojūčių kalbos, kuri savo ruožtu padės patirti ir skaityti preparatą būtent tame konkretaus paciento pasaulyje. Mes išmoksim nebekreipt dėmesio į vedlio/preparato pavidalą, o mokysimės suprast jo kalbą, kuri skamba kaip pojūčiai. Pasirodo, visi preparatai kalba ta pačia pojūčių kalba.

Dabartinio homeopato darbas yra be galo paprastas. Nustoti gydyti. Keliaut su nejudančia sala (toks paradoksas) ir pabūt pacientui už vertėją: versti iš tos universalios pojūčių kalbos. Labai neretai pacientai greitai pagauna tą įgūdį, ima ją suprast patys ir tuomet į vertėjus kreipiasi tik išskirtinais atvejais.

Taigi, fulkrumas kartu su tais sverto galais (nesvarbu kiek ilgas svertas, kaip toli nutolę jo pečiai: nors ir siektų, pvz., taip vadinamus praeitų gyvenimų patyrimus) pradeda judėt ir transformuotis patys. Visa kelionė vyksta savaime, be niekieno įsikišimo. Kartkartėmis, esant reikalui, užstrigimui mes vėl griebiamės vedlių/preparatų pagalbos. Bet vėlgi: ne mes juos parenkame, o tiesiog pasiūlom tam tikrą rinkinį pacientui kaip testuotojai – su tam tikru preparatu vėl atsiranda dinamika, vėl keliaujam, vėl užstringam, vėl atstringam,… Galų gale vėl grįžtam į ten, nuo ko pradėjom. Tik upė kažkaip būna neatpažįstamai pasikeitus… Labai aišku, kad grįžtam į pradinį tašką, bet… viskas transformuota, kitaip juntasi. Tiek kūnas, tiek pasaulis juntasi kitaip. Ir tai labai labai stebina pacientus… Stebina ir gydytoją: nė viena kelionė nebūna panaši į prieš tai buvusias…

Meistriškumas

Tačiau be fulkrumo mes patys nešami tėkmės, mes neturim kur sustoti. Kaip gydytojai mes atsiduriam prieš daugybę detalių, kurios nuolat kinta. Jei neturim nejudančios atramos, atskaitos taško – tuomet turim patys diagnozuoti, aiškintis sąsajas, nusistatyt prioritetus ir kažką koreguoti, t.y. gydyti. Žinoma, kai kuriems tai tiesiog įdomus užsiėmimas ir profesija… Kaip ten bebūtų mūsų asmeninis Visumos supratimas – labai jau ribotas.

Įsivaizduokit dar kitokią situaciją: neturėti atramos – tai lyg bandyti žiemą pereiti upe šokinėjant ant plaukiančių ledo lyčių. Jos visos juda, visos nestabilios, viskas nuolat kinta, bet nėra atskaitos taško. Chaosas. Tame chaose gydytojas, šokinėdamas nuo vienos lyties ant kitos bando įvertinti padėtį. Kurios iš jų esminės, kurios stabiliausios, tinkamiausios pereiti nuo vieno kranto į kitą?

  • Klasikoje – kuriuos simptomus ar priežastinius momentus vertint kaip svarbiausius, kuriuos pabraukti trimis brūkšniais, o kuriems užteks vieno? Kuriuos repertorizuot, o kuriuos pasilikt diferencinei diagnostikai? Klasikinė Homeopatija paprasta tik ūmiais atvejais, kai turim išreikštus simptomus ir gana aiškius priežastinius momentus (pvz., sausas šaltas vėjas ir kt.). Lėtiniais atvejais prasideda filosofijos.
  • Testavime – kurie dalykai, parametrai svarbiausi? Visi, kas turit patirties, žinot, kad tikrai nebūtinai tie, kurie labiausiai nukrypę nuo normos. Taip pat kyla klausimas kuriuos preparatus testuot pirmiau? Žinoma, egzistuoja algoritmai, dėl kurių ginčijasi įvairiausių mokyklų ir krypčių atstovai, bet visa tai ne apie konkretų mūsų pacientą, todėl tų žinių neįmanoma pritaikyti konkrečiu atveju.

Kiekvienas meistras, t.y. homeopatas išsiugdęs tam tikrą intuiciją naviguot po tą chaosą, ir siekiantis pasidalinti savo patirtimi su kolegomis bei studentais atsiduria labai kvailoj padėty: pasirodo, to neįmanoma perduot įprastais būdais! Meistras išsiugdė gebėjimą pereit plaukiančiomis ledo lytimis iš vieno upės kranto į kitą. Išsiugdė tam tikrą nuojautą, padedančią atpažint tas stabiliausias ledo lytis, ant kurių galima užšokt ir nenugarmėt į vandenį. Mes jau net nekalbam, kiek kartų jam teko permirkt lediniam vandeny, kiek atkaklumo reikėjo, kol atėjo supratimas. Tam prireikia dešimtmečių bandymų. Bet to įgyto pajautimo, supratimo kaip tik ir neišeina perduot kitam. Juolab neišeina užrašyt. Galima pademonstruoti virtuozišką perbėgimą ledo lytimis, bet jos nuolat juda, maišosi, ir net už sekundės situacija būna tiek pasikeitusi, kad to paties manevro pakartoti mokiniui tiesiog neįmanoma.

Turim pripažint vieną paprastą tiesą: įgūdžiai negali būti paaiškinami, jų neįmanoma perduoti žodžiais. Ir bet kokios metodinės rekomendacijos čia kone bevertės. Meistriškumas – iracionalus. Visi gudrūs pagrįsti paskyrimą post factum. Tuomet turim suveikusį preparatą ir jau retrospektyviai tyrinėjam, kodėl taip galėjo nutikt. Tačiau paskyrimo metu tikrą Meistrą paprastai veda ne logika, o intuicija.

Kartais Meistrai pasiekia tokį lygį, kad jie net patys nebesupranta, kaip atsiduria kitame krante. Sako, kojos pačios šokinėja, nieko daryt nereikia, tik atsipalaiduot, atrast tam tikrą vidinę būseną ir t.t. Ir Jūs jau kitam krante. Va čia ima gimti filosofijos. Kiekvienas iš žymesnių Homeopatijos klasikų yra deklaravęs po tokią. Žinant autoriaus profesionalumą, jo pasiekimus ir indėlį į Homeopatiją, tokios filosofijos kelia pagarbą ir įtraukiamos į rekomenduojamų knygų sąrašus Homeopatijos koledžuose. Bet šiaip jau jos praktinės reikšmės neturi. Ypač jos žalingos studentams. O naudingos nebent kitiems meistrams, kurie skaito ir nustemba, atpažindami savo paties patyrimą, tik kitais žodžiais aprašytą.

Matot, praktikoj neįmanoma sutikti panašių pacientų. Kuo labiau patyręs homeopatas, kuo jautresnis ir pastabesnis, tuo skirtingesni jam pacientai – kol kiekvienas tampa absoliučiai unikaliu pasauliu su savo dėsniais, savybėmis, vertybėmis ir t.t. Ir netgi tas pats pacientas kito apsilankymo metu jau kitoks. Viskas nuolat kinta. Netgi tos pačios konsultacijos metu labai daug kas keičiasi su pacientu. Kaip jau kalbėjom, tas procesas primena amerikietiškus kalnelius: ir ne tuos vaikiškus, bet pačius aukščiausius, kokius tik begalit įsivaizduot. Yra tikimybė kad su tuo pačiu pacientu per tą pačią konsultaciją Jūs aplankysit pragarą, pakilsit į rojų (tikrą, kuriame viešpatauja Tyla ir Ramybė – visai ne metaforinį) ir vėl atsidursit kabinete prie stalo. Visai neseniai kolegė po tokio pasivažinėjimo teiravosi, kaip įmanoma funkcionuot gyvenime, jei tai patirti su keletu pacientų iš eilės…

Pagrindinis klausimas yra kaip naviguoti tų besikeičiančių pojūčių ir patyrimų sraute? Kaip susigaudyti? Kaip nepasimesti?

Kai kurie homeopatai išvis įsigudrina nenaviguoti, paskyrimus grįsdami portretais, įpročiais (valgymo, miegojimo ir t.t.) bei vienu kitu akivaizdžiu simptomu. Tai vadinasi konstituciniu paskyrimu.

Kiti, kaip pvz., Luc de Schepper savo profesionalams skirtame vadovėlyje Hahnemann Revisited (yra jos vertimas rusų kalba, vadinasi Перечитывая Ганеманна) bando sudėliot algoritmus kaip elgtis kiekvienoje situacijoje. Labai džiaugiuos už tuos kolegas, kuriems tai veikia praktikoje.

Keista, tačiau toks įspūdis, kad iki šiol klasikinėje Homeopatijoje niekas nesidomėjo pačia konsultavimo proceso dinamika preparatų fone.

  • Na, ūmiais atvejais medžiagos turime daugiau nei pakankamai: nuo pat pradžių homeopatai daug laiko praleisdavo prie ūmiai sergančių ligonių lovos, stebėdami tą dinamiką, atsekdami, kaip vienas preparatas veda prie kito ir t.t. Iš to gimė visi tie preparatų suderinamumai, sekos, triados, įžvalgos apie skyrimo ir vartojimo ypatumus ir kt. Bet čia viskas išskirtinai ūmiais atvejais, kai viskas ryšku ir akivaizdu. Ir suprantama, kad ūmiais atvejais nėra nei laiko nei poreikio filosofijoms. Čia visas dėmesys sutelktas į dabar. Seniesiems klasikams tai neretai reikšdavo balansavimą tarp ligonio gyvybės ir mirties. Pati situacija diktuodavo sąlygas, užteko išmanyti bazinius principus, ir jokie teoriniai išvedžiojimai nerūpėjo. Ir taip, čia viskas keisdavosi taip greitai, kad tiesiog būtina būdavo mokėti preparatų simptomus, nešiotis juos atminty. Nuo to realiai priklausė paciento gyvybė. Todėl ankstyvieji homeopatai mokydavosi visas tas preparatų patogenezes atmintinai.
  • Užtat lėtiniais atvejais viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojom. Atrodytų, nelieka akivaizdžios dinamikos ir apskritai – jokio tiesioginio patyrimo. Tik pasibendravimas su pacientu dėl jo metų metais besitęsiančių ligų. Ir čia prasideda teoriniai pasvarstymai. Galima sakyt, lėtiniais atvejais konsultacija vyksta homeopato galvoje.

Tačiau, pasirodo, su tam tikrais klausymosi ir testavimo įgūdžiais konsultacijos gali būti juntamos, patiriamos netgi lėtiniais atvejais. Jei patį procesą patikim pačiam pacientui ir į pagalbą kaip vedlius imam preparatus, patiriam realią kelionę, ištisą pojūčių jūrą. Apie tai nemažai kalbėta jau gerokai anksčiau, naujajai homeopatijai skirtuose straipsniuose. Tačiau tuomet ima tiek daug visko vykti ir nutikti per konsultaciją, kad tuos dalykus sužiūrėt, išjaust, sukontroliuot tampa neįmanoma.

Kažkuriuo momentu nutiko Dabartinė Homeopatija. Viskas sustojo. Tapo aišku, kaip ant delno. Štai tuo sustojimu ir dabartimi dalinuos su Jumis. Sustojimas prasideda nuo fulkrumo.

Nesiplečiant į filosofijas ir grįžtant prie praktikos, fulkrumas ir bus ta trūkstama grandis tiek Homeopatijoje, tiek visose be išimties testavimo metodikose.

Fulkrumo radimas

Fulkrumas bus ta ledo lytis, kuri nejuda.

Kaip fulkrumą randa homeopatas? Tam tikra prasme mums ir jį parodo preparatai.

Paprastai mes pradėsim nuo to, kad tiesiog keliausim per įvairiausius preparatų rinkinius ir ties kažkuriais sustosim, nes gausim tam tikras paciento reakcijas. Daugumas jų bus labai trumpalaikės. Tai lyg vaikščiotume knygyne ir trumpam į rankas paimtume knygą, suprastume, kad tai – ne visai tai, ko ieškome, ir padėtume atgal. Tai ne ta knyga. Tačiau kokia dešimtis tokių ne tų knygų irgi kažką sako. Pamažu ryškėja kryptis.

Atradus išties svarbią knygą/preparatą atsiranda judesys, dinamika pojūčiuose. Viskas ima atgyt, judėt. Toje gyvastyje ima išryškėt, kontrastuot vieta, zona, kuri nejuda. Visur laisva, o kažkuri vieta – užspausta. Greičiausiai tai ir bus fulkrumas.

Kartais fulkrumas būna ryškus iškart, dar be preparato. Bet dažniau pirmas preparatas kaip tik skirtas fulkrumui lokalizuot.

Klausantis paciento reagavimo natūraliai sustojama ties fulkrumu. Niekur kitur neįmanoma sustoti kūne. Visos kitos ledo lytys juda, viskas kinta, bet fulkrumas – ne. Praktikoje klausydamiesi, testuodami judam per preparatus, sekam paciento reagavimą ir randam vietą, kuri nereaguoja.

Kaip viskas paprasta. Ūmiais (Jan) atvejais tyrinėjam manifestacijas, išraišką, simptomus. Ir juos adresuojam preparatais. Lėtiniais (In) – atvirkščiai, pradedam nuo preparatų ir stebėdami paciento reagavimą į juos, randam tai, kas neišreikšta, paslėpta, užspausta, kas nereaguoja.

Reagavimas į preparato informaciją – tai ta pati biodinamika, t.y. gyvybės/gyvasties judėjimas. Tai lyg mes bendrautume su pacientu, ir aš klausimais prisiliesčiau prie įvairiausių temų, labai skirtingų aspektų. Tik testuodami ir klausydamiesi mes neklausinėjam proto, o bendraujam tiesiogiai su kūnu. Kūnas – gyvas. Paklausimas vyksta per preparatus, o atsakymas – per pojūčius. Į preparatus kūnas atliepia pojūčiais.

Neretai pirmas preparatas, ties kuriuo sustojam, kurį reprintuojam ir duodam pacientui, atveda mus prie fulkrumo. Su šiuo preparatu gaunam judesį, dinamiką, laisvėjimą paciento kūne. Tačiau visame tame išryškėja nereaguojanti, užspausta zona. Laisvėjimas ir judesys sukuria kontrastą, ir tuomet lengviau pastebėt.

Taip, būtent ta užspausta vieta kūne ir bus fulkrumas – į čia atremtas svertas, todėl ji ir neatliepia, nereaguoja. Tarsi kūne rastumėm užtirpusią zoną. Taip, kaip, pvz., nusėdėjus koją ši gali tapti nutirpusi, nejautri, nejudri, nereaguojanti, taip čia atrandam panašią vietą kažkur kūne. Kartais tai maža zona, o kartais – pakankamai didelė.

Iš pradžių tos nejudančios vietos atradimas reikalaus nemažai konsultacijos laiko. Su praktika bei įgūdžiais tai pavyks vis lengviau ir greičiau, kol sustojimas fulkrume išvis pradės vykti savaime, be jokių pastangų ir kone iškart, netgi be preparato.

Darbas su fulkrumu

Su pačiu fulkrumu gi nieko daryt nereikia. Netgi nepatartina (paprasčiau būtų sakyt, draudžiama, bet nesinori būt tokiu kategorišku), jei nenorim pažeisti nusistovėjusios pusiausvyros ir gauti bereikalingų paūmėjimų. Mūsų darbas – tiesiog būti visumoje, kartu stebint fulkrumą. Arba likti fulkrume, kartu nepametant visumos. Tai vienas ir tas pats, pasirinkit sau labiau tinkamą ar konkrečiam atvejui adekvatesnį variantą.

Jei prisiliečiam prie fulkrumo ir turim kantrybės šiek tiek luktelt, tiesiog nieko nedaryt, netgi intencijos gydyti neturėt, svertas ima pats balansuotis. Jo galai ima judėti, ir sekundžių ar minučių bėgyje mes juos imam patirti, net jei iki tol tai buvo paslėpta (po vandeniu IN pusėje). Taip pat patiriam, kur tie galai įstrigę, kas juos laiko. Ir tuomet jau galime prie tų užstrigimų prisiliest preparatais, tuo pat metu išlikdami fulkrume ir stebėdami jo transformaciją. Savaime suprantama, sverto galai juda abu:

  1. Pradeda realiai juntamai reaguoti kūnas kažkur spausti, kažkur atleisti ir t.t. Kaip taisyklė, tie pojūčiai – visiškai ne fulkrumo zonoje. Ir jie mums duoda tam tikrą supratimą, kas čia vyksta. Tiesiog būnant su fulkrumu neutralume, nieko nedarant (jokių pastangų, minčių, intencijų ir juo labiau preparatų) ima ryškėti tam tikro lygmens pojūtis, per kurį galime pradėti adresuoti tą situaciją. Gal per Šiuslerio druskas, per spalvas, per Bacho žiedus, per meridianinius preparatus ar bet kuriuos kitus. Pirmiausiai tiesiog atpažįstame lygmenį, kuris, sakykim, arčiausiai fulkrumo. Ir toliau jau judam per atitinkamus preparatus. Su kažkuriuo preparatu tas svertas ima aiškiai laisvėti.
  2. Bet kartu mes imam kažką suprasti apie kitą sverto galą, kuris kaip taisyklė būna įstrigęs kažkur gyvenime: emocijose, nuostatose, situacijose, pasirinkimuose, įtemptuose santykiuose, savirealizacijos dalykuose ir t.t. Prie tų dalykų prisiliečiam realiai, juos patiriam kartu su pacientu. Kartais apie tai primena kūno pojūčiai: pacientas prisimena jautęs panašius dalykus tam tikrose situacijose ir pan. Kartais perskaitom apie tai preparato aprašyme ir perklausiam paciento, ar čia ne apie jį. Kartais, ir tai kaskart nustebina, tiesiog natūraliai kalba su pacientu pasisuka link tos temos, pvz., pačiam sau netikėtai pacientas prisimena kažką svarbaus, ką pamiršo pasakyt anksčiau. Arba spontaniškai nutaria pasidalinti kokia nors traumine patirtimi, kurios dar iki tol niekam nebuvo pasakojęs. Ir būtent tuo momentu, kai pojūčiais prisiliečiam prie šito sverto galo. Visokiausių dalykų gali nutikti, tačiau svarbiausia, kad prisiliečiama prie tam tikrų priežastinių aspektų ir atsiranda galimybė prasidėti transformacijai.

Svertui judant, tiedu galai patys natūraliai balansuojasi. Išryškėja tai vienas, tai kitas. Grįžtam vis tai prie vieno, tai prie kito. Gydytojui nieko nereikia taisyt, koreguot ar pan. Tik pastebėt pokyčius, patį procesą, gal pakomentuojant jį pacientui, jei šiam kyla klausimu dėl to, kas vyksta.

Čia darsyk kolegoms homeopatams priminsiu: fulkrumas ir visuma nėra mentalinės koncepsijos, kaip, pvz., miazmai klasikinėje Homeopatijoje. Tai juntama, patiriama. Jei nejuntama, apie juos kalbėt nėra prasmės.

  • Sustoti ties fulkrumu kaip mentaline koncepsija – laiko gaišimas. Į ją neatsiremsim. Net jei Meistras pasakytų, kad fulkrumas yra čia, konkrečioje vietoje, o mes to nepajustume, neužčiuoptume pojūčiais – tai tas pats, kas nieko. (Todėl Meistro kaip mokytojo darbas – sudaryti sąlygas, leisti Jums pajausti. Padaryti pojūtį aiškiu ir prieinamu, kartais apie tai netgi neužsimenant žodžiu.)
  • Visuma – nepažini protui iš principo. Holistinis ir racionalusis priėjimai – nesuderinami pagal savo prigimtį. Realiai visuma ir ją skaidantis protas negali egzistuoti vienu metu…

Nuo tos akimirkos, kai surandam fulkrumą, darbas su preparatais įgauna visai kitą pobūdį. Iki tol buvo fulkrumo ieškojimas – tebūnie su tam tikra tikimybe patirti gydymą iškart, savaime, nieko nesurandant (taip irgi kartais nutinka). Bet kai turim fulkrumą, stebėjimas tampa kryptingesniu, žinoma, kartu išlaikant visumą.

Atradę vieną ar kelis preparatus mes jų klausomės (patiriam pojūčiais), juos skaitome (peržvelgiam jų aprašymus ir suprantam, kurios vietos yra apie konkretų pacientą) ir imam kažką suvokti apie svertą ir tai, kas jo galuose: kas per svoris, ir kodėl toks reagavimas. Tai ne tik diagnostika, nes kartu patiriam ir reagavimą, dinamiką, kas jau savaime yra gydymas.

Tačiau toji dinamika dažniausiai nėra nuosekli. Tai judam, tai stringam. Judam lengvai nebent su prinokusiais pacientais, kurie atliko namų darbus, dirbo su savim, ir viskas ko trūksta – tik vos prisiliest prie kažkokio vieno nesuvokto aspekto. Tuomet prisiliečiam, atrodytų, beveik netyčia, ir patiriam užtvankos griuvimą. Tikrai taip ir juntasi.

Dažniau visgi su pokyčiais ne taip paprasta, nes yra tam tikra inercija ir daug dalykų/aspektų, skirtų sutvirtint tai užtvankai. Didelės užtvankos ne taip lengvai griūva, jos turi ne vieną saugiklį, kad tai neįvyktų. Dėl tų pačių priežasčių gyvenime ne taip paprasta padaryt radikalius pokyčius – mus laiko tam tikra inercija, susidedanti iš daugybės detalių, kurias patiriam kaip kliūtis pasikeitimams.

Konsultacijos metu kartu su pacientu patiriam judesį, dinamiką. Bet susidūrusi su inercija ji gęsta. Net idealiai parinkus preparatą, netgi gavus puikiausią atsaką į jį, po kelių ar keliolikos minučių dinamika ima strigti. Nes prieinam kažką, kas laiko. Tas kažkas dažniausiai būna nematomas, pasislėpęs IN pusėje po vandeniu. Iki tol apie jo buvimą net nenutuokėm, o dabar jis pradeda trukdyt, bet tuo pačiu manifestuot ir taip tapti užpelenguotu. Tuomet stebėdami procesą suvokiam, kuriame gylyje/lygmenyje ir prasitestuojam atitinkamą preparatų rinkinį. Su kažkuriuo preparatu atsikabinam nuo kliūties ir judam toliau.

Nedarymas ir nejudėjimas

Na, tas judam gali pasirodyti kaip darymas. Bet iš tiesų mes, kaip gydytojai, nedarom nieko. Tai Gyvenimas juda. Mes gi stovim. Tam sustojimui iš pradžių mums ir reikalingas fulkrumas. Paskui su praktika, kai Nejudėjimas taps natūralia būsena, fulkrumo poreikis palaipsniui kone išnyks. Būnant Visumoje nebėra poreikio kažkur įsitverti kūne. Tiesą sakant, net ir nebėra kur įsitverti, kai viskas yra Viena.

Bet kol kas laikysimės fulkrumo. Atrasim tą ledo lytį, kuri nejuda. Ar salą vidur sraunios upės. Tik čia paradoksas tame, kad fulkrumas tik iš pradžių nejuda. Kai užlipam ant jos ir turim kantrybės išlaukti nedėdami pastangų, ji pradeda judėti, o kartu su ja juda ir kitos ledo lytys – tarsi būtų pririštos. Va čia ir prasideda mūsų tikroji kelionė su pacientu. Na, ji paprastai prasideda dar prieš jam įeinant į kabinetą. Bet nuo fulkrumo ji – kitokia.

Paciento dalyvavimas

Į visą tą darbą būtinai įtraukiamas pacientas. Tiksliau, čia jis, o ne gydytojas griežia pirmu smuiku. Nes visas proceso laisvumas ar strigimas priklauso visų pirma nuo jo. Tai jam, o ne gydytojui, reikia pamatyti ir atpažinti tas povandenines kliūtis. Gydytojo darbas – pabūt jautriu bendrakeleiviu, jaust kryptį, užduot kryptingus klausimus pacientui, padėt susivokt, susiprast. Kliūtis pacientas junta pats – jos aiškiai iškyla kaip pojūčiai kūne. Jas suvokus, jos laisvėja ir judama toliau. Gana greitai (per vieną ar kelias konsultacijas) pacientai savo kūną ima patirti kaip nuostabiausią įrankį savęs ir gyvenimo pažinimui.

Mums įprasta, kad kūną tyrinėja gydytojas, praneša labai specializuotas (tik sau suprantamas) išvadas ir sudaro gydymo planą. Tačiau pasirodo, kūną galima tyrinėt labai žmogiškai – per pojūčius. Galima išmokt klausytis pojūčių kalbos. Galima pradėt pastebėt, kaip kūnas susijęs su gyvenimu, kaip mūsų reakcijos į gyvenimo situacijas bei vidiniai išgyvenimai projektuojasi kūne. Ir tai radikaliai keičia gydytojo ir paciento vaidmenis.

Lawrence LeShan

Vienas iš holistinio judėjimo pradininkų Lawrence Leshan (g. 1920), apibendrindamas savo psichoterapeuto patirtį su daugybe onkologinių pacientų šitaip apibūdina ligą:

„Holistinės medicinos požiūriu liga yra ženklas, kad kažkas ne taip su jūsų gyvenimu. Jūsų užduotis – surasti tą kažką ir imtis atitinkamų veiksmų.”

Beje, James Jealous sako tą patį:

PATARIMAS Surask fulkrumą įvykyje… ne paciente

J.J. 97 psl.

Ir šito joks gydytojas negali padaryt už pacientą. Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje tiek kūnas, tiek preparatai tampa mūsų vedliais ir pagalbininkais šitame kažko suradime. Kūno reakcija į atsakymo suradimą ar bent jau teisingą ieškojimų kryptį būna žaibiška – akimirksniu juntamas pasikeitimas pojūčiuose. Viskas čia išties vyksta dabar. Tik dabar. Ničnieko neatidedam ateičiai, taip pat net negalvojam kapstytis praeityje. Nes visa, kas reikalinga, vyksta jau dabar. Pvz., juntama jau vien tik pradėjus testuoti reikiamą rinkinį.

Gal kam skambės keistai, tačiau čia normalu, kad, pvz., su aktualiu (jau kalbėjom kuo šis skiriasi nuo panašaus) preparatu sekundžių bėgyje visiškai praeitų ar ryškiai sumažėtų skausmas ar kitas simptomas… Apskritai, pati Dabartinės Homeopatijos konsultacija primena kelionę per pojūčius savotiškais amerikietiškais kalneliais. Pacientai, ypač jau turintys patirties su Homeopatija, tokiais atvejais būna apstulbę. Klausia, kaip taip gali būti? Kaip tai įmanoma? Kodėl iki tol nepatirdavo tokio ryškaus reagavimo?

Na, tam išties yra kelios sąlygos. Viena iš jų – gydytojo jautrumas, atvirumas ir klausymosi įgūdžiai. Tačiau kone esminė sąlyga – nustoti gydyti. Tuomet mūsų tikslas nebėra pašalinti skausmą: dingsta bet koks noras su juo kovot, ar jį kontroliuot kokiais nors kitais būdais. Mes tiesiog sekam paciento kūno reakcijomis ir pojūčiais. O jos neretai kaip tyčia veda į priešingą pusę nei moko medicinos vadovėliai ir priimti algoritmai…

Dzeno tradicijoje paplitęs palyginimas apie pirštą, rodantį į mėnulį. Primenama žiūrėti į ką jis rodo, o ne į patį pirštą…

Skausmas ar bet koks kitas simptomas – tai tarsi pirštas, kuriuo Gyvenimas per kūną rodo į kažką svarbaus. Bet koks bandymas atsikratyti tuo pirštu bus bandymas priešintis Gyvenimui ir neduos laukiamo rezultato.

Todėl homeopatinio preparato adresavimas pirštui (tegu ir laikantis visų klasikinių principų) bus iš esmės tas pats slopinimas, kaip ir, pvz., priešuždegiminių preparatų skyrimas. Na, tebūnie homeopatijos atveju – be ryškaus pašalinio poveikio. Net jei parenkam preparatą pagal 10 ar daugiau simptomų – tai dar vis tiek pirštas. Ir su preparatų testavimu tam tikram organui ar problemai – tas pats. Įprastas pojūčių klausymasis – irgi tėra detalės…

Visos detalės (simptomai, pojūčiai, testavimo parametrai ir pan. – ką beįvardintumėm) tai vis pirštas, o ne mėnulis. Piršto paskirtis – rodyti. Gi mėnulis arba mūsų atveju – visuma – už visa to. Ir savaime suprantama, kad visuma negali būti įvardijama žodžiais. Bet užtat patiriama. Realiai visuma patiriama, kai pasaulis sustoja. Tuomet patiriama dinaminė pusiausvyra, kuri tobula ir kuriai nieko netrūksta.

Tas sustojimas prasideda nuo sustojimo ties fulkrumu.

Bet matot, gyvenimas – beprotiškai platus. Todėl dirbdami nė akimirkai nepametam visumos: mat, tas judesys, atsakas vyksta tiek pačiam fulkrume, tiek sverto galuose, kurie gali būti neįtikėtinai toli nuo fulkrumo. Fiksuodamiesi į fulkrumą, nepastebėsim sverto judesio. O nestebėdami fulkrumo, nieko nesuprasim apie svertą…

Pvz., tas probleminis galas, kuris su svoriu, gali būti tam tikroje gyvenimo situacijoje, o reagavimo pusėje gali būti baimė, neužtikrintumas, nulemtas dar visokių dalykų, nuostatų ir t.t. Ir visa tai projektuojasi į tam tikrą fulkrumą. Bet supraskit, čia pateikiu supaprastintą schemą. Tikrovėje gi tiek ta situacija, tiek baimė turės savo priežastis, o šios – savo. Bus ir kažkokių grandinių. Ir be visa ko kito, paciento gyvenime tai turės prasmę, kaip minimum bus pamoka, kurią reikia išmokti.

Jei vaikas ruošdamas pamokas susiduria su neįveikiama užduotimi, tėvų darbas nėra tą užduotį pašalinti, ar ne? Gydytojas, besistengiantis pašalinti priežastį, pacientui daro meškos paslaugą. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Gerai, kad mūsų informaciniai preparatai iš principo nepritaikyti priežasčių šalinimui…

Su reikiamu preparatu tiesiog keisis balansas. Tas pokytis prasidės akimirksniu ir tęsis kelias ar kelioliką minučių. Kol tęsis, mes tiesiog neutraliai klausysimės, nesikišim, ten mūsų dabar mažiausiai reikia. S. Hahnemann tai vadino pirmine reakcija į preparatą ir neleisdavo skirti kito, kol ši nepasibaigus. Tikėtina, kad tuo metu šnekučiuosimės su pacientu ir kartu klausysimės. Neretai pacientas pasakos, kas pas jį keičiasi pojūčiuose. Ten daug kas keisis, tai turės savo pradžią, piką ir pabaigą. Po keliolikos minučių reakcija į preparatą baigsis, bus suformuotas tam tikras sisteminis atsakas, o iš preparato teliks raibuliavimas, apie kurį irgi ne kartą kalbėta. Raibuliavimas – tai kas lieka, akmenėliui įkritus į vandenį. Dar kurį laiką raibuliuoja. Su informaciniais preparatais tas raibuliavimas gali tęstis pakankamai ilgai: dienomis ir savaitėmis ar net mėnesiais…

Tačiau labai tikėtina, kad vieno preparato neužteks. Besikeičiantis balansas per tas kelias ar keliolika minučių atvers praėjimą į kitą lygmenį ir kitą preparatų komplektą, kuriame rasim kitą reikiamą raktą. Taip judėsim per lygmenis ir preparatus, kol pasieksim tobulą balansą. Baigsim ne kompromise, tačiau tobulume, kur nebeliks jokių pojūčių…

Žiūrėkit, kaip įdomiai išeina. Kaip dabartiniai homeopatai mes neadresuojam poveikio/priežasties preparatais. Pvz., nesitikim padaryti poveikio konkretiems mikroorganizmams ar išgąsčiui (Fear, ailments, from). Neadresuojam ir simptomų/reagavimo. Tačiau vis tiek naudojam ir nozodus ir simptominius preparatus. Viskas sukasi apie fulkrumą…

Pvz., jei vaikas ėmė sirgti gimus sesutei, tai preparatą adresuojam ne į sesutės gimimą (tai nėra problema pati iš savęs), ne į simptomus, bet į fulkrumą. Tik šis – kaskart unikalus, ir be to jis transformuojasi gydymo proceso eigoje (tai atspindi besikeičiantys pojūčiai ir preparatų seka). Sverto galai, tarkim, yra tarp 1) sesutės (kuri įkūnija mamos dėmesio trūkumą ar dar ką) ir 2) vaiko reagavimo, laikysenos, pozicijos, emocijų bei simptomatikos, kuri yra kaip atsakas. Fulkrumas – kaip balansinė zona tarp šitų, vieta kūne, kur šios susitinka. Kaip Sistemos bandymas išlaikyti balansą, kaip radimas zonos, į kurią atremiamas svertas ir visa Sistema apsaugoma nuo subyrėjimo. 

Gydymas būtų balanso visame tame radimas. Jokiu būdu ne ko nors pašalinimas. Tačiau kaip niekas nežino tikrųjų tokios situacijos priežasčių, taip niekas nežino ir kaip tas balansas turi atrodyti.

Prie priežasčių mes kažkiek prisiliečiam, tačiau jų yra nesuskaičiuojama galybė. Todėl mums belieka Priežastis, kuri žožiais neįvardijama. Balansas, jei tokį pavyksta pasiekt, visada labai nustebina.

Gylis

Fulkrumas nėra tiesiog užspausta zona kūne. Jau kalbėjom, kad fulkrumas – raktas į neveikimą ir negydymą. Bet fulkrumas – kartu ir raktas į priežastinius momentus ligos atsiradimui. Taip ir raktas į Sveikatą. Galų gale – raktas į gilesnį supratimą, kaip surėdytas Gyvenimas. Per fulkrumą prisiliečiam prie Priežasties, kuri labai aiškiai patiriama, tačiau vis tiek lieka iš principo nepažini. Per fulkrumą imam suprasti, kaip Sveikata kuria ligą.

Tik vėlgi, tas supratimas – ne teorinis, jis – patyriminis. Viskas vyksta tiesioginio patyrimo būdu. Ir to neįmanoma surašyti į knygas. Na, James Jealous išleido Osteopatinę odisėją. Joje prisiliečiama prie daugybės aspektų, bet tai daugiau dienoraštis, trumpi Meistro pastebėjimai, parašyti sugrįžus Namo.

Tik pažvelkit, kaip James Jealous gražiai prisiliečia prie klausimo, kas pirmiau – višta ar kiaušinis:

Dr. Fulford atvėrė man akis ir protą, kai pasakė: „The Tide sukuria fulkrumą dar iki pažeidimo, numatydamas į priekį.“ The Tide mato ateitį ir sukuria fulkrumą, kuris taps kanalu traumuojančioms jėgoms.

Kai kam gali pasirodyti, jog tai – idėja, išmąstymas ar filosofija. Tačiau tai – grynas patyrimas. Taip juntasi, kuomet Meistras atveria akis ir protą.

Parašykite komentarą