Kaip ten bebūtų, tačiau Homeopatija neveikia lokaliai. Tik sistemiškai. Pamenat, kažkada kalbėjom apie nelokalumą, kaip itin keistą ir sunkiai paaiškinamą reiškinį. Jis tikrai toks.
Matot, kepenys nesupranta informacinių preparatų, skirtų kepenims. T.y. informaciniai preparatai neveikia, neįtakoja atskirų organų, audinių, biocheminių ar energetinių procesų. Emocinis kūnas nesupranta Bacho žiedų. T.y. netgi tokie specializuoti emocinio lygmens preparatai, kaip žiedų esencijos, nedaro poveikio tiesiai emocijoms. Kas keisčiausia, lygiai tas pats nutinka su visais kitais informaciniais preparatais, nepriklausomai nuo jų subtilumo.
Visi pokyčiai tokiais atvejais nutinka kaip reakcija į preparatą. Bet tikrai ne kaip vietinė reakcija. Knygos apie mezgimą nėra skirtos pirštams, ar ne? Tas nevietiškumas labai gerai juntasi, kai klausotės preparatų. Jei tai būtų vietinė reakcija, galėtume preparatus panaudoti tikslingai ir moksliškai. Pvz., tam tikriems biocheminiams procesams arba emocijoms ar net minčių tėkmei kontroliuoti. Bet praktikoj tokie dalykai neveikia. Pvz., jei dominuoja emocinis lygmuo, neveiks potencijuoti biocheminiai preparatai (arba duos labai laikiną rezultatą). Tarsi kažkas įvertina preparato svarbumą ir pasirenka taktiką reagavimui į jį.
Ir čia kyla labai keistas klausimas – kas reaguoja? Kas turi reaguoti, kad sekundžių ar minučių bėgyje kardinaliai keistųsi būsena ir pojūčiai? O su gilesniais preparatais tas pokytis apskritai juntasi erdvėje, tarsi pasaulis reaguotų, ne pacientas. Ir labai įdomu stebėti, kaip tai keičia aplinką, ne tik vidų: kaip reaguoja aplinkiniai, artimieji, naminiai gyvūnai, kokias gyvenimo situacijas tai iššaukia ir t.t. Kartais tai vyksta momentaliai ir labai nustebina.
Tokiais atvejais labai akivaizdu, kad tai vyksta ne dėl kokio nors kompiuterio, įtaisyto galvoje, t.y. tikrai ne dėl CNS veiklos. Matot, nėra pas mus viduj tokio kompiuterio, kuris koordinuotų viską. Bet yra Visuma. Todėl Kudaev tą Visumą, kuri reaguoja, moksliškai vadino tiesiog Sistema.
Tačiau paradoksas yra tame, kad Visuma/Sistema, ar kaip tai pavadinsi, nepriklauso dalims: kūnui (su visa CNS), meridianams, čakroms, emocinei ar mentalinei sferoms, kauzaliniam sluoksniui, Buddhi ir t.t. Visa tai yra tos Visumos /Sistemos dalys. Netgi tai, ką žmonės vadina Siela – tėra tik maža dalis tos Visumos/Sistemos. Tik lašas Vandenyne.
Ir jeigu būdami testuotojais stebim tą lokalų biologiškai aktyvių taškų ar raumenų ar dar ko nors reagavimą, tačiau nuolat laikom klausimą Kas čia reaguoja?, Iš kur tas reagavimas kyla, kas jo šaltinis?, anksčiau ar vėliau prieisim prie paties Gyvenimo. Ir tada sugrius visos idėjos apie testavimą atskiro paciento. Testavimas taps stebuklingu įrankiu prisilietimui prie paties Gyvenimo, Visumos. Daugiau niekad nebedirbsit su pacientais, tik su pačiu Gyvenimu.
Ir tuomet teliks tik atsigręžt į save, pažiūrėt, kas gi visa tai patiria? Iš tiesų, iš kokio gi taško reikia žiūrėt, kad patirtumėt visą Gyvenimą, kaip vientisą? O jis patiriamas būtent dabar kaip vientisas… Ne dalimis juk…
Visumos pamatymas
Jei paprastai paaiškint visą gydymo esmę – norint gauti stabilų rezultatą lokaliai reikia tą lokalumą pamatyt Visumos kontekste. Tik tiek. Tai mūsų pagrindinė užduotis Dabartinėje Homeopatijoje. Ir būtent tokia yra mūsų preparatų paskirtis. Mes juos naudojam pamatymui – tiek lokaliam, tiek Visumos. Todėl konsultacijos metu mes dažniausiai stebim/patiriam judėjimą nuo lokalių preparatų prie vis platesnių, kol pagaliau grįžtam vėl lokaliai, bet jau visiškai kitu kampu – koks buvo net neįsivaizduojamas pradžioje. Va ta kelionė, tas Visumos pamatymas viską ir pakeičia.
Čia turėtume stabtelt ir apsibrėžt bei pasiaiškint lokalumo, visumos ir Visumos sąvokas.
Žiūrėkit, dar iš ankstyvosios klasikinės Homeopatijos atėjo simptomų skirstymas į vietinius ir bendruosius. J. T. Kent Homeopatijos filosofijoje tas vietinių ir bendrųjų simptomų klausimas išvis kone pagrindinėje vietoje atsidūrė. Kent intuityviai juto, kad bendrieji kažkuo svarbesni ir jo paskyrimuose šie neretai dominuodavo prieš vietinius.
Lokalumas reiškia, kad matome kažką izoliuotai. Ir tai ne vien apie ligą, organą, audinį ar sukėlėją kalbant. Izoliuotai galima matyt konkretaus meridiano, čakros ar kitų subtiliųjų struktūrų problemas. Izoliuotai galima matyt baimę ar kokią kitą emociją. Izoliuotai galima matyt ir vertint tam tikras nuostatas, gyvenimo situacijas, priežastinius ar karminius dalykus. Izoliuotai matyt – reiškia rodyt kažkur pirštu į konkrečią vietą ir sakyt, kad problema – čia. Kartais gydyme, kaip ir gyvenime, viena maža detalė gali turėt lemiamos reikšmės. Taip kad neignoruosim lokalumo. Tik stengsimės tyrinėdami detales nepamesti visumos.
Matyti visumą (rašoma mažąja raide, nes ji dalinė visuma) reiškia matyt to vieno (kartais – dviejų ar trijų) lygmenų situaciją. Matyti organą kitų organų kontekste. Meridianą – kitų meridianų kontekste. Čakrą – čakrų kontekste. Viską – emocijas, mentalines nuostatas ir programas, gyvenimo situacijas ir kt. galima tyrinėti atitinkamo lygmens kontekste. Galbūt kelių sluoksnių kontekste: pvz., tyrinėt sąsajas tarp emocinio ir fizinio lygmenų, gal dar įtraukiant ir mentalinį. Žinoma, mes čia kalbam apie darbą su konkrečiu pacientu – jokiu būdu ne apie teorinį nagrinėjimą (šis yra visiškas nonsensas).
Suprantama, kad visumos matymo platumas (kiek detalių ir lygmenų į tai įtrauksim) – priklausys nuo homeopato universalumo, išsilavinimo ir jautrumo. Ir čia, atrodytų, tam matymo/suvokimo platumui ir jautrumui kaip ir nėra ribų. Atrodytų, čia kaip ir moksle, įsiveliam į nuolatinį progresą, kuris niekad nesibaigs.
Bet Dabartinėje Homeopatijoje nutinka keistas dalykas. Supraskit, jos dabartiniškumas išeina už mokslo ribų. Ji yra tiesiog apie tą betarpišką tiesioginį tikrą dabar patyrimą. Jei bent akimirkai panirsit į dabar, aptiksit, kad viskas patiriama Visumoje. Ne sąlygotame platume, tačiau absoliučiame platume, dabar. Pasirodys, kad dabar neturi nieko bendra su laiku. Dabar yra tai, kame vyksta visas Gyvenimas. Įprastame racionaliame supratime priimta, kad laikas – linijinis, kad gyvenimas ir įvykiai, pvz., homeopato konsultacija, susideda iš daugybės momentų, daugybės akimirkų. Bet jei patirsit tai tiesiogiai, bus labai akivaizdu, kad visas gyvenimas, visi įvykiai, pvz., visa konsultacija vyko ir vyksta tame pačiame dabar momente, kuris nekinta. Dabar nekinta, bet viskas vyksta ir keičiasi dabar. Dabar – tai tokia stebuklinga Sąmonės erdvė, kurioje viskas atsiranda, kuriasi, vystosi ir išnyksta. Ligą ir gydymą, pacientą ir daktarą galit patirt kaip vykstančius absoliučioje Sąmonėje, Suvokime. Ir čia viskas baigias. Už to nebėra nieko.
To dabar neišeis aptikti kažkur išorėje, kad ir kiek beieškotumėt. Neišeis patirti kaip pojūčio. Nes tas dabar, Būtis, Buvimas, Sąmonė, Visuma ar kaip ten Tai bepavadinsi yra tai, kame tie pojūčiai kyla, tai, ką kiekvienas giliai savyje juntam kaip Aš. Kaip patį buvimo faktą. Kaip gryną Aš Esu. Ir todėl pats svarbiausias, esminis dalykas Dabartinėje Homeopatijoje yra atrasti, pažinti Save, savo tikrąją prigimtį. Pamatyti savo pasaulį iš baigtinės ir tuo pačiu begalinės Visumos perspektyvos. Tik visas triukas, kad Begalybės pamatyti… neišeis. Teks pasiduoti ir atsiduoti, kad ištirptumėt Joje.
Paskui tas pats vyksta konsultacijos metu paciento pasaulyje. Mes galime žinot, kur yra dabar mūsų pasaulyje (nors tai tiek gyva, kad tas dabar kaskart aptinkamas naujai). Tačiau su kiekvienu pacientu tarsi patenkam į naują nežinomą planetą. Skirtingai nei įsivaizduoja homeopatai, ši nepriklauso jokiems „tipams” ir jokioms „konstitucijoms”. Tai saviti unikalūs pasauliai, su dar nematytom struktūrom, hierarchijom, tikslais ir t.t. Paprastai tariant, kiekvienas pacientas – visiškai unikalus, ir viskas prasideda nuo to unikalumo patyrimo. Kaskart aptinkam, kad toje naujoje planetoje vyksta mums nesuprantami reiškiniai. Tačiau dabar ten niekuo nesiskiria nuo mūsiškio. Ir mūsų darbas – aptikti tą dabar paciento pasaulyje.
Paradoksalu, tačiau tokio paprasto dalyko kaip dabar pas paciento pasaulyje tenka ieškoti. Tiksliau – prisiliest prie to, kas jį užgožia: prie dominuojančių pojūčių, emocijų, minčių ir kt. Palaipsniui šiems atsitraukiant tam tikram ramybės taške viską užtvindys dabar. Net ir aptikus dabar/Visumą, dar gali tekti išlaukti, kol pacientas pasiduos, atsiduos dabarčiai. Tada prasideda gydymas, kuris jau vyksta savaime, visiškai nepriklausomai nuo mūsų. Ir kaskart tai vyksta kitaip, nepakartojamai. O mes tampat to liudininkais.
Todėl mes Dabartinėje Homeopatijoje mokomės nežinoti. Nes jei žinosim, tai vertinsim tą kitą pasaulį pagal savo žinojimą. Sakysim – čia viskas pažįstama, čia viskas kaip namie, tai jau daug sykių matyta. Tai gydytojas mato eilinį tam tikros patologijos pasireiškimą, kokių dešimtis ar net šimtus jau yra tekę gydyti. Bet patikėkit, jei toje naujoje planetoj nusileidžiam be žinojimo – tai patiriam visiškai nepažįstamą pasaulis. Jame viskas kitaip, labai skiretinga nuo mūsiškio ar nuo to, su kuo yra tekę susiderti praktikoje. Ir toje planetoje pamažėl atrandam visumą, o paskui – ir Visumą. Arba tiksliau – Visuma atranda mus, jei pernelyg nesipriešinam. Tiesiog Jus užlieja ir pamatom.
Biodinaminės osteopatijos tradicijoje James Jealous, D.O. tai vadina The Tide. Tas Potvynis nėra lokalus. Jis apima viską, viską užlieja, visą Visatą… Ir tuomet nutinka gydymas. Biodinaminės osteopatijos tradicija unikali tuo, kad moko realiai tai patirti.
In my study group with Dr. Becker he taught us to sense.
He taught us to wait, to listen, to be neutral and to be still and hear “the little small voice of God” (1 Kings 19:12 KJV). In an effort to be more passive, we closed our eyes during treatments. This went for several years. One day Dr. Becker said “now do it with your eyes open”. This was really hard, but after a few years the veil lifted; we could see the Tide.
The invisible was visible in both worlds….
James Jealous, D.O. An Osteopathic Journey
Vienas iš neįprasčiausių mums dalykų yra tai, kad tam visiškai nereikia jokios jėgos, jokios energijos ir netgi gera intencija čia gali viską sugadinti.
THE TIDE No force is necessary, not even intention – James Jealous, DO
Ir tai prieštarauja mūsų visų supratimui apie aktyvumą, darymą, gydymą…
Visuma nėra nusakoma, ji negali būti apibūdinta žodžiais. Visuma yra tai, kame vyksta/patiriamas pasaulis. Visuma yra už suvokimo, tačiau patiriama. Su Visuma neišeina dirbti, nes visuomet dirba Ji. James Jealous tai patiria kaip Potvynį, the Tide. Gydytojas čia užliejamas taip pat, kaip ir pacientas. Viskas tampa Vandenynu.
Mes visada laikysimės krypties į Visumą. Bet pradėsim nuo lokalių dalykų. Mūsų Dabartinės Homeopatijos praktikoje mes turim rinkinius, kurie leidžia dirbti su maža daline visuma. Kiekvienas rinkinys apima tam tikrą lygmenį. Įsivaizduokim, kad pradedantysis nėra homeopatijos išmanytojas, todėl pradeda nuo Roy Martina F-plex serijos (biorezonansiniai preparatai visiems pagrindiniams organams), aurasominių pomanderių komplekto (15 pagrindinių spalvų) ir Bacho žiedų esencijų (38 esencijoms skirtingoms emocinėms būklėms, jausenoms). Tie trys nedideli rinkiniai padengia viską nuo fizinio iki emocinio lygmens (spalvos pasitarnauja kaip tiltas tarp jų). Taip, trūksta detalių (pvz., nozodų, drenažų, Krebso ciklo fermentų ir kt.), bet tai galima papildyti laikui bėgant. Svarbiausia, kad nuo pirmų darbo dienų pradedantysis nuolat liečiasi prie visumos ir įpranta negalvoti, tačiau panirti į betarpišką patyrimą to, kas vyksta. Ir tai duoda didžiulį privalumą, jei, pvz., lyginti su normalia homeopato praktika, kur nėra jokios galimybės prisiliesti prie visumos.
Šamaniškoji Homeopatija
Žemiau pateiksiu ištrauką iš puikaus straipsnio „Apie Homeopatijos prigimtį“ (ON THE NATURE OF HOMEOPATHY), parašyto homeopato iš, berods, Oksfordo – Steven Cartwright, Ph.D., R.S.Hom. Kadaise tas straipsnis tapo savotišku lūžio tašku mano praktikoj. Štai trumpa ištraukėlė Jūsų dėmesiui:
Aš keliavau į Peru (ir dar prieš tai apie ketverius metus žvalgiausi ir dalyvaudavau šamaninėse praktikose), nes intuityviai jaučiau, kad tarp šamanizmo ir homeopatijos esama svarbių sąsajų. Staiga aš pamačiau, kad šamanas ir homeopatas iš esmės daro tą patį: skirtingi drabužiai, skirtingos technikos, bet abu jie ieško prasmės – ligos prasmės – kuomet ortodoksiniai gydytojai dairosi ligos mechanizmo.
Prasmė ir mechanizmas; dvasia ir materija. Viskas slypi čia. Ir nuo tada dalykai ėmė dėliotis į savo vietas.
Aš peržvelgiau savo dienoraščius iš kelionės po Peru – išgijimus, kurių liudininku buvau, pokalbius su šamanais, keistus nutikimus – ir mano dėmesį patraukė pokalbis su Don Matteo, Shipibo genties šamanu, gyvenančiu mažame kaimelyje ant Yarinacocha ežero kranto, kur buvau apsistojęs. Per vertėją jis man papasakojo, kas nutinka, kai sergantis asmuo apsilanko pas jį. Pirmiausiai jis žiūrės, klausysis ir kažką truputį ims suprasti apie tą žmogų, gal net ir daug suprasti, ir galbūt žmogus iškeliaus pagydytas ar šiaip gavęs pagalbos. Paskui žmogus grįžta antram vizitui, trečiam ir gal net ketvirtam. Vieno iš tų vizitų metu, gal net per pirmąjį, šamanas „pamato“, jis supranta, jis „sužino“ kas ne taip su tuo žmogumi. Šamanas sakytų, kad dvasios jam parodė. Ir to „pamatymo“ metu įvyksta išgijimas. Toliau atliekami giedojimai, augalų nuovirai – visa tai padeda, bet kol šamanas „nepamato“, joks išgijimas negali įvykti.
Paralelės su homeopatija čia akivaizdžios. Pacientas gali kelis kartus apsilankyt pas homeopatą, tačiau tik tuomet, kai mes „pamatom“ ligos prigimtį, kai mes suprantam, atsiranda galimybė įvykti išgijimui.
Čia tas „pamatymo“, supratimo momentas yra absoliučiai esminis, ir jei mes „nematom“, neperprantam pacientų situacijos, nedidelė tikimybė, kad jie pasveiks. Ir kas gi „pamatoma“, kas gi suprantama tą akimirką? Tai ligos prasmė. Prasmė yra abiejų – tiek šamano, tiek homeopato sritis. Abu klausia „Kodėl?“
Šamanui gi „pamatyti“ padeda dvasios. Homeopatas teturi simptomus, kurie padeda jam ar jai „pamatyt“. Ir dar intuiciją.
Turbūt kaip ir daugumą homeopatijos studentų (ir, drįsiu pridurt, praktikuotojų), mane domino žodis „visuma“. Kas gi yra konkretaus „atvejo visuma“? Toji neapčiuopiama visuma, pagal kurią turėtume parinkti tinkamą preparatą. Dabar man aišku, kad atvejo visuma yra jo prasmė. Holistinis priėjimas – tai tas, kuris adresuotas į prasmę: prisiliesk prie ligos prasmės ir galėsi ją išgydyti.
Kaip homeopatas aš žinau, kad ieškau panašaus preparato. Tačiau panašaus į ką? Į simptomus? Ne. Į prasmę? Taip. Suvokiau, kad homeopatija visiškai nieko bendra neturi su atitikimu simptomams ar jų paveikslams – viskas yra tik apie atitikimą prasmei. Simptomai tėra nuorodos į prasmę. Homeopatija yra apie pateikimą preparato būsenos, kuri turi tokią pat prasmę, kaip ir paciento, esančio prieš mus, liga.
Kiek kartų yra nutikę, kad mes duodam preparatą, kuris neminimas jokioje materia medica ar repertoriume, prie konkretaus nusiskundimu; ir nežiūrint to, su preparatu tas nusiskundimas praeina.
Patys iš savęs simptomai nėra svarbūs. Simptomai svarbūs tik tiek, kiek jie rodo į prasmę. Turi atitikti prasmė, o ne simptomai. Ir tiesą sakant, jei prasmė gali būti suvokta tiesiogiai (prie ko mes vėliau prieisim), simptomai gali turėt mažai reikšmės arba jos visiškai neturėt ieškant preparato, galinčio išgydyti.
Turiu Jums 2 klausimus.
O kas jeigu šamano dvasios ir mūsų preparatai yra vienas ir tas pats? Paieškokit skirtumų arba panašumų. Tik turėkit omeny, kad aš nesakau, jog preparatai yra dvasios ar kad dvasios yra mūsų preparatai. Kitaip tariant, kas jeigu tai, ką šamanas vadina dvasiomis ir tai, ką homeopatai vadina preparatais yra vienas ir tas pats? Mat, nebūtinai šamanas čia reikalą turi su dvasiomis. Jis tik tradiciškai tai vadina dvasiomis. Tik terminologija tokia. Galėtų tai vadinti bet kokiu kitu vardu – juk nuo to niekas nesikeistų, ar ne? O tai, ką homeopatai iš medicininės inercijos vadina preparatais – visai nebūtinai yra „preparatai“ įprastine prasme. Beje, pats S. Hahnemann mūsų preparatus apibūdino kaip „dvasinės prigimties“.
Cituoto straipsnio autorius ateina iš klasikinės simptominės tradicijos. Ir pastebėkit, kaip jam sunku tame laviruoti. Ir vis tiek galų gale tenka… atsisakyti simptomų!
Ir būtent čia kaip ant delno pasimato visas klasikos tragizmas. Taip, S. Cartwright visiškai teisus, kad simptomai nebūtini. Tačiau kas gi lieka atsisakius simptomų? Kaip praktikuot tą prasmės pamatymą, nenueinant į šablonus? Pvz., nenurašant visų klausos problemų tiesiog nenorui kažko girdėti, ir pan. Kaip to mokytis, kaip tame augti? Kaip organizuoti studijų procesą? Kaip tą pamatymą paversti smagia (nereiškia, kad lengva) kasdienine praktika? Atsakymų klasikoje nėra…
Autorius, beje, mini intuiciją. Ir tai jau didelė bėda, jei ją įtraukiam į homeopato arsenalą: intuicija groja absoliučiai visose veiklose gyvenime, tačiau ji yra uždirbama, ji ateina su ilgamete teisinga praktika. Ką daryt, jeigu esi pradedantis homeopatas? Kuo remtis? Kaip auginti intuiciją? Vartant knygas? Repertorizuojant kompiuteriu?
Tačiau mes savo regione turim stebuklingą įrankį, kuris vadinasi testavimu. Mes jau kalbėjom apie tai. Ir apie intuiciją kalbėjom. Ir jeigu tarp šamano ir homeopato dar reikia paieškot panašumų, tai su testuotoju jie daugiau nei akivaizdūs.
Jau daug sykių kalbėjom, kad operatoriui/testuotojui preparatai dirba vedliais kelionėje po paciento pasaulį. Techniškai jie atlieka identišką vaidmenį, kaip ir dvasios šamanui. Jie parodo. Tik mes turim nesulyginamai daugiau „dvasių“ nei normalus šamanas. Šimtus ar net tūkstančius. Vieni preparatai parodo organų problemas. Kiti – emocinės ar mentalinės sferos dalykus. Žodžiu, arsenale turim preparatus, kuriais galime adresuot visus iš 7-nių lygmenų, įskaitant dar ir tarpinius. Santykinai neigiami preparatai dažniau parodo ligos, pathos aspektus. O kai kurie santykinai teigiami, harmoningi preparatai gali parodyti įvairius Sveikatos aspektus.
Skirtingi preparatai parodo skirtingus aspektus. Visi preparatai – lokalūs. Nė vienas neparodys Visumos. Įsivaizduokit, su kiekvienu preparatu, kuris testuojasi, į kurį pacientas reaguoja, ant stalo atsiranda vienas didelės dėlionės (puzzle) gabaliukas. Operatoriaus darbas yra tik stebėti tą nepilną dėlionę. Ir vieną kartą, gal pirmo, o gal kažkelinto apsilankymo metu, operatorius pamato visą paveikslą. Patiria the Tide, James Jealous žodžiais tariant. Bet kuriuo atveju, pamatymas neturi nieko bendra su supratimu, išsiaiškinimu. Ir niekas negali pasakyt, kiek dėlionės detalių prireiks tam pamatymui. Kartais įžvalgiam praktikuotojui pakaks trijų detalių, kad ateitų aiškumas. Kartais reikės 30, gal 60, o gal visų 90.
Taigi, kas jeigu tiek šamano dvasios, tiek homeopato preparatai yra identiški pagalbininkai, vedliai ir mokytojai „matymo“ procese? Ka Jums tai keistų? Patys atsakykit sau.
Beje, vis rašau, kad Dabartinėje Homeopatijoje preparatus mes naudojam klausymuisi. Na, mano mokytoja taip pavadino tą procesą. Matymas ar klausymasis – čia vis apie tą patį 🙂
Prasmė ir matymas
Ar galima matymą sutapatinti su prasmės (meaning) supratimu? Argi šamanas vadovaujasi logika, kad pamatytų? Tas šamano pamatymas įvyksta gilioj meditacinėj būsenoj (paprastai tariant – aiškume, suvokime), pamatymui jis naudoja technikas ir priemones kaip tik skirtas atjungti protui (mes tam turim testavimą – jis pirmiausiai būtent ir skirtas proto atjungimui ir Širdies atsivėrimui, o ne kokiai nors „diagnostikai”). Pamatyti – tai būtent „patirti pasaulį iki žmogaus įsikišimo“ (pasaulinio garso fenomenologijos prof. A. Mickūno žodžiais kalbant), iki kol buvo sukurta kalba, žodžiai. Pamatoma tiktai nežinojime. Giliai pamatoma giliam nežinojime. Absoliučiai pamatoma absoliučiame nežinojime. Todėl ir sakau, kad mūsų tikslas – nežinojimas.
Net kalbėdamas apie šamanizmą straipsnio autorius išlieka ištikimas racionalistinei vakarietiškai tradicijai. Pamatymą supranta kaip ligos prasmę, t.y. ieško logikos, proto, „žmogaus įsikišimo“ A.(Mickūną perfrazuojant).
Išties gi pamatyti ir suprasti – visiškai skirtingi dalykai. Vakarietis homeopatas nuo šamano skiriasi tuo, kad jam pamatyti neužtenka ir netgi neįdomu, jam dar reikia „suprasti“, t.y. paaiškinti žodžiais. Apskritai, dauguma homeopatų, jei tik galėtų, rinktųsi vien tą supratimą, be jokio ten pamatymo. O kas jeigu tik pamatytumėt, kaip yra iš tikrųjų, bet negalėtumėt paaiškinti? Negalėtumėt suprasti, įvardinti, bet vis tiek aiškiai matytumėt?
Matot, aiškinti ir matyti yra tarsi antonimai. Arba aiškini arba matai. Nes kai matai, tai vyksta iš tikrųjų, tuo metu esam patyrime, vykstančiame dabar, jis tiek šviežias, tiek dinamiškas, kintantis ir tiek intensyvus, kad nėra kada aiškinti. Tai lyg labai atidžiai žiūrėtume labai įtemptą veiksmo filmą. Žiūrint, matant nieko neįmanoma aiškinti. Turėtume nustoti žiūrėję filmą, kad paaiškintume, kas vyksta. Nes ten pernelyg intensyvu, ten kas akimirką viskas keičias: nenuspėjamai, netikėtai. Arba žiūri filmą, arba aiškini. Neįmanoma tų dviejų dalykų suderinti.
Beje, dabartinio homeopato konsultacija – ne mažiau intensyvi, nei tas aštraus siužeto filmas. Nė kiek neperdedu su tokiu palyginimu. Neretai būna, kad 2 val. trukmės konsultacija prabėga lyg kelios minutės ir tai pacientams sukelia didelę nuostabą…
Padarykim nedidelį pratimą. Įsivaizduokit, kad neturit kalbos, nežinot nė vieno žodžio. Esat visiškai tušti. Tiesiog įsivaizduokit, kad taip. Ir tokie bežadžiai apsidairykit aplinkui. Pamatykit tikrą pasaulį. Jis be pavadinimų! Jei pavyks pamatyti pasaulį be etikečių, būsit sukrėsti jo gyvumo ir tikrumo. Jis bus gaivališkas, šamaniškas, pirmykštis. Tikrai, lyg iki žmogaus įsikišimo. Ir keistas dalykas, Jums tokiame pasaulyje bus viskas daug labiau aišku, nei tame, su etiketėmis. Jei tuo metu suskambės telefonas, Jūs nežinosit, kad tai telefonas, ir nežinosit, kad jis skamba. Bet bus absoliučiai aišku, kas vyksta. Ir tai nesudarys problemų atsiliept ar ignoruot/atmest skambutį. Kažkas tiesiog spontaniškai žinos kaip pasielgt.
Homeopato/testuotojo praktikoje iš pamatymo ateina preparatai, kurių neįmanoma paaiškinti. Jie absoliučiai iracionalūs žiūrint iš homeopato taško! Bet pacientas juos mato ir junta momentaliai… Viskas ima keistis akimirksniu.
Šamaninė Homeopatija daugumai mūsų gali būti pirmas didelis žingsnis link Dabartinės. Jūs neišsigąskit, tai tarsi tarpinis etapas, kurį praeisim ir pamiršim. Galima būtų ir be šito. Bet su tuo daugumai visgi bus geriau. Viena, tai Stephen Cartwright ir Shipibo šamanas Jums kone idealiai sudėliojo akcentus, ir būtų neprotinga tuo nepasinaudot. Antra, eiti išsyk prie dabartinės Homeopatijos daugeliui bus pernelyg radikalu ir… pernelyg paprasta.
Mat, Dabartinėje Homeopatijoje nelieka nei preparatų, nei dvasių. Žiūrėkit, juk neįmanoma patirti preparato skyrium nuo savęs ar paciento. Ir nors preparatus turim kaip vedlius, ir jie realiai veda, jų nepatiriam kaip tokių. Tik pacientus ir jų pojūčius!
O jei keliaujam dar toliau, po kurio laiko net nelieka skirstymo į gydytoją ir pacientą – bet tai jau nutinka tuomet, kai ir šiedu pradeda trukdyt betarpiškam patyrimui ir vietoj stebėtojo atsiranda Liudininkas, kuris tiek gydytoją, tiek pacientą patiria vienodai. Ir tada trūksta jau visai ne daug… 😉
Parašykite komentarą