IN testavimas

Kitoks testavimas

Šiandien kalbėsim apie visai kitokį testavimą, skirtą dirbti su neišreikšta IN puse. Apie testavimą, kuris kartu yra ir klausymasis. Ir kaip visad, tame nieko nauja.

Testuotojai labai panašų dalyką naudoja kasdieninėje praktikoje jau daugybę metų. Tik nežino, ką naudoja, nežino prie kokio stebuklo kasdien prisiliečia, nes pernelyg užsiėmę matavimais bei korekcijomis ir neranda laiko tylai, klausymuisi ir gelmei. Testuotojai nemato reikalo gilintis į Homeopatijos esmę ir homeopatinių preparatų ypatumus, nes anie ir taip jiems veikia. Juk jei testuojasi, tai reiškia veikia, argi ne taip? Nežinau, kaip Jūs, bet aš labai suprantu testuotojus: metų metus praleisti gilinantis į dogmatiškas sustabarėjusias 200 metų senumo koncepcijas – išties atrodo kvailystė, kai dirbi su šiuolaikinėm „kvantinėm“ metodikom.

Homeopatai gi ignoruoja testuotojus, laikydami šiuos įžūliais inžinieriais – mechanikais ir truputį sukčiautojais. Mat, inžinieriai – mechanikai bando išmatuoti ir sukontroliuoti gamtą, žmogų sukišti į tam tikrų parametrų rinkinį, ypatinguosius homeopatinius preparatus paversti tiesiog kažkokiais signalais ir t.t. O apeidinėti per šimtą kitą metų pasiteisinusias (?) vaistų parinkimo ir skyrimo metodikas ir dar įžūliai ignoruoti pruvingus – argi tai nėra sukčiavimas? Kita vertus preparatai homeopatams irgi veikia, sukeldami simptomus sveikiems…

Paprastai tariant, iki šiolei testavimas neturėjo aiškaus sąlyčio su Homeopatija, t.y., išskyrus tų pačių preparatų naudojimą metodologiškai tai buvo du skirtingi pasauliai. Testuotojai ir homeopatai praktiškai nesusitikdavo… Beje, abiems pusėms homeopatiniai preparatai buvo veikiantys: vieniems keisdavo ir koreguodavo parametrus, kitiems gi sukeldavo ir gydydavo simptomus. Tačiau nežiūrint to, preparatai likdavo paslėpti, nejuntami, patiriami tik netiesiogiai…

Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje nutinka keistas dalykas. Preparatai iš veikiančių tampa neveikiančiais, tačiau juntamais. Ir tai viską keičia.

Įsivaizduokit: klasikinis homeopatas pradeda justi preparatus! Va, taip paprastai – tiesiog pojūčiais. Ir ne tik justi pats, bet ir tarsi įlįst į paciento kailį ir su visais niuansais patirti, kaip šis į reaguoja į preparatus. Nepatikėsit, tačiau toks homeopatas, kad ir koks klasikinis ar net ultraklasikinis bebūtų, išsyk natūraliai tampa… testuotoju. Be jokio pasirinkimo. Nes nėr kito būdo patirti preparatus, jų klausytis ir juos stebėti, kaip tik juos testuojant. Jei tik realiai prisiliečiat prie preparatų konsultuodami pacientą – Jūs jau testuojat!

Beje, daugumas jautrių klasikinių homeopatų testuoja paprasčiausiai žvilgsniu skenuodami repertoriumo rubrikas… Taip, tai tokia testavimo rūšis, vadinama mentaliniu testavimu, nes vyksta galvoje, mintyse. Problema čia tame, kad taip patiriamas ne pats preparatas, o mūsų pačių susikurtas įsivaizdavimas apie preparatą.

Šis fenomenas būdingas ir įprastame testavime. Būtent dėl mentalinio testavimo fenomeno kyla problemų su dvigubai aklais eksperimentais. Tokiu atveju, jei gydytojas testuos tuščius žirniukus, tačiau bus įsitikinęs, kad tai tam tikras preparatas, pacientas reaguos. Tik ne į preparatą, o į gydytojo preparato pojūtį. Nes, matot, geras homeopatas preparatus nešiojasi viduje kaip būsenas, jausenas. Tai nebūtinai bėda, bet į tai reiktų atsižvelgt… Tai turi savų privalumų ir trūkumų.

Testavimas ypatingai jautrus išankstinėms nuomonėms, apie kurias beje, dar S. Hahnemann griežtai perspėjo homeopatus. Jei tik ateisit su išankstine nuomone apie preparatą, pacientas reaguos būtent į ją, o ne į preparatą. Ir tokiu testavimu labai greitai nusivilsit. Tam, kad realiai galėtumėt testuot, turit visiškai išprotėt, pamiršti viską, ką žinojot, tapti tuščiais, be jokios savo nuomonės. Užtat rašau, kad testavimo procesas, kuris vyksta dabarties momente ir knyginės žinios – nesuderinami dalykai. Po testavimo – skaitykit į valias, kol suprasit, kodėl testavosi taip o ne kitaip. Bet pats testavimas turi būti absoliučiai tuščias!

Mentaliniam testavimui visiška priešingybė yra skaidrus testavimas, kuomet testuodamas operatorius neįdeda jokios reikšmės į preparatą. Jį pateikia neinterpretuodamas, bet tokį, koks yra. Ir čia kur kas geriau pateikti pacientams tikrus preparatus (ar jų kopijas) ir stebėt reagavimą. A.E. Kudaev tokius operatorius vadina objektyviais. Bet kol kas palikim visa tai.

* * *

Kaip ten bebūtų, nuo šiol kaip homeopatai Jūs turit du pasirinkimus:

• Jei nenorit justi preparatų, tačiau norit laisvai apie juos mąstyti, įsivaizduoti, susikurti galvoje įvairiausių teorijų ir jomis mėgautis – renkatės knygas ir klasiką.
• Jei norit realiai justi visu savimi, panirti į gyvą betarpišką patyrimą tiek paciento tiek preparatų – testuojat.

Kaip jau supratot, vidurio kelio čia nėra. Negalit būti truputį knygiai ir truputį testuotojai vienu metu. Čia kaip būti truputį alopatais ir truputį homeopatais vienu metu. Tai pernelyg skirtingos, diametraliai priešingos patirtys. Na, pabandyti galit. Bet neturėsit kokybės.

Mat, tikras skaidrus testavimas prasideda tuomet, kai atmetam bet kokias teorijas ir paliekam tik tikrą dabar patyrimą. Supraskit, tai kažkas panašaus į S. Hahnemann, atmetantį visas teorijas apie preparatus ir kuriantį visiškai šviežią, išskirtinai gyvų eksperimentų patirtimi pagrįstą Materia Medica Pura. Tas pats turi nutikti su Jūsų testavimu – ir su kiekvienu pacientu nutikti vis iš naujo.

IN pusėje testuojam skaidriai ir lengvai, be žinių bagažo. Klausomės. Iš rinkinio atsisijojam vieną ar kelis preparatus, kurie pacientui aktualūs, į kuriuos reaguojama. Kitas žingsnis – kiekvienam pacientui naujai sukuriama jo asmeninė Materia Medica Pura. Ir kitam pacientui ji netiks! Ir tai realiai vyksta, tai ne šiaip koks vaizdingas palyginimas.

Homeopatams įprastame JAN pasaulyje naujos Materia Medica Pura kūrimas reiškia, kad ji užrašoma. Visa klasika ant to pastatyta. Homeopatams nekyla jokių klausimų, kuomet per pruvingus gauti simptomai užrašomi. Tai puikiai panaudojama ūmioms būklėms gydyti. Tačiau… netinka lėtinėms!

IN pasaulyje kūrybos procesas atitinkamai turi būti atvirkščias, todėl toji Materia Medica Pura kiekvienąsyk naujai perskaitoma – būtent tam konkrečiam pacientui. Ir kaskart perskaitoma skirtingai… Atsiranda tokia lyg ir nauja įgūdžių rūšis – preparatų skaitymas.

Žiūrėkit, JAN atvejais testavimas gali būti nukreiptas į problemą ir jos korekciją. Pvz., jei ateina pacientas su dominuojančiu galvos, skrandžio ar nugaros skausmu, mes ieškom, kas realiai nuims skausmą. Na, bent jau ieškom preparato, su kuriuo skausmas kelių minučių bėgyje sumažėtų kokiais 80-90% ar daugiau. Tuomet jau bus galima žiūrėt ir dirbt su tuo, kas už skausmo, ir kas padės susitvarkyt su likusiais 10-20%.

Lėtiniais IN atvejais testavimas – visiškai kitoks. Jis nenukreiptas niekur. Testavimas tampa formatu klausymuisi, stebėjimui IN vandenyno, suvokimo erdvės ar pavadinkit kaip norit. Žinoma, kad tai vyktų, pageidautina, kad nebūtų dominuojančių įkyrių pojūčių. Todėl jei reikia, pradedam nuo JAN testavimo, ir tik po to, kai ledkalnio viršūnė aprimsta, skausmas nebe taip prikausto dėmesį, galime klausytis IN vandenyno paviršiaus, stebėt, kas jame iškyla.

Testuojant preparatus su kažkuriais iš jų mes gaunam judesį, dinamiką – ir kažkas ima kilt į paviršių. Priklausomai nuo to, kiek giliai tai paslėpta, iškils gal per kelias sekundes, o gal per kelias ar keliolika minučių. Ir tik išskirtiniais atvejais, kurie nutinka gal kartą metuose, teks išleisti pacientą su kažkuo itin lėtai kylančiu iš gelmės link paviršiaus. Bet tuomet trumpam paleidžiat pacientą: gal kelioms dienoms ar daugių daugiausiai savaitei – kol iškils, kad galima būtų atpažint. Tikrai ne mėnesiui.

Toks testavimo procesas – tai lyg be jokio tikslo vartytumėt savo nuotraukų albumą, dėmesys staiga kažkur sustotų, ir (dabar!) imtų kilti prisiminimai. Tai vyksta spontaniškai ir nekontroliuojamai. Tai nutinka su kiekvienu mūsų daug kartų per dieną. Paveikslų galerijoje dėmesys taip sustoja ties kažkuriuo paveikslu ar jo detale, kavinėje – ties kažkuo iš meniu, sustoja ties kažkuriuo straipsniu internetiniame žinių portale, ties youtube videoklipu ar ties kažkuria daina ar muzikos albumu. Kiekvienąsyk tai nutinka spontaniškai, nė vienas to nekontroliuojam.

Dėmesys ties šiais objektais sustoja pagal panašumą. Visad tik pagal panašumą.

Dirbdami su pacientu mes paprastai neturim galimybės vartyti jo asmeninio fotoalbumo. Todėl mes „vartom“ preparatų rinkinius, kol pacientas juose aptinka kažką panašaus, t.y. prisilietęs prie preparato atpažįsta kažką savyje. Testuojant pirmiausiai tai atpažįsta kūnas, jis reaguoja, iškelia pojūčius į paviršių, o tuomet jau mūsų darbas suprast, suvokt, kas čia iškilo ir ką su tuo daryt.

Jei testuojant per nozodą iškyla senas infekcijos židinys, galbūt humaniška būtų dar pasižiūrėt drenažinių preparatų. Jei tai emociniam plane kažkas, vėlgi, ieškosim atitinkamų preparatų ar priėjimų.

Atvejų pavyzdžiai

1. Jauna moteris kreipiasi dėl nuolatinių ginekologinių uždegimų – „tepliojimo“, kaip ji pati pavadina. Testuojant – daugiau trauminiai ir seksualinio atspalvio preparatai. Incident realease, Sexuality ir dar kažkas iš Flowerplex rinkinio. Į klausimą apie galimai patirtą seksualinę prievartą atsako neigiamai. Paskyrus simptominę homeopatiją ir Nos. Trichomonadefluor – ryškus pagerėjimas po 1-2 dienų, jokios simptomatikos apie 1,5 mėn, paskui vėl pradeda teplioti. Pakartotinėje konsultacijoje, kadangi tie patys FlowerPlexai duoda dar ryškesnę reakciją, užduodamas klausimas, kaip jautėsi „pirmą kartą“. Atsakymas – “labai baisu buvo”, net susigūžia iš nejaukumo. Ne su tuo vaikinu, ne laiku ir ne vietoj – patirtis, kurią norėjosi kuo greičiau užmiršti ir prie to negrįžti. Rezultatas – kūnas primena, kad „Tu susitepusi“ – užtat ir lokalizacija atitinkama. Išsiskiriam ilgam su aiškiu supratimu, kad bent jau prie šitos problemos sugrįžti nebeteks. Ir kad ne tik ginekologija tvarkysis, bet keisis santykiai su dabartiniu draugu ir t.t.
2. Kreipiasi jaunas vyras dėl to, kad niekaip negali priaugti svorio. Na, diagnozės aiškios nėra, bet distrofija – akivaizdi. Nesvarbu, kiek valgo – svoris neauga. Dirba užsienyje statybose, „su technika“, bet vis tiek nesmagu prieš augalotus kolegas. Kaip testuotojas pradedu nuo kasos ir virusinių dalykų, bet greitai pereinam prie trauminio preparato Incident Release(FlowerPlex serija, kurio sudėtyje Arnica, Hypericum plius atitinkami Bacho žiedai) į kurį gaunam ryškią reakciją. Labai gilus ir keistas pojūtis galvoje. Traumą pacientas, keliskart perklaustas ir gerai pagalvojęs, visgi pagaliau prisimena – būdamas vaikas iškrito iš trečio aukšto, nors rimtesnių sužalojimų nepatyrė. „Gerai, kad buvau toks smulkaus sudėjimo – kitaip būčiau kaulų nesurinkęs.“ Pasirodo, taip vaikui, šoko būsenos nuvežtam į priėmimo skyrių, paaiškino gydytojas. Atitinkama programa įsirašė visam gyvenimui: svorio priaugimas = kaulų nesurinksi. Savaime suprantama, bet kokį bandymą padėti priaugti svorio organizmas priims kaip mirtiną grėsmę. Nesvarbu, ar tai bus speciali dieta, ar homeopatija, ar dar kas nors. Išimtis – trauminiai preparatai, nes jie dirba su priežastimi, situacija, nuo kurios viskas prasidėjo.
3. Šeima atvyksta su 4 metų amžiaus dvynukėmis – vyresniajai ryškus atopinis dermatitas, ypač veide,gydėsi homeopatiškai, tačiau be ryškesnio pagerėjimo,  pastarąją savaitę bėrimas kaip niekad paūmėjęs. Mergaitė leidžiasi testuojama, bet jau po pirmo preparato aiškiai duoda suprasti, kad laikas dirbti su mama, lipa nuo kėdės ir eina žaisti su tėčiu ir sese. Dirbant su mama – aišku, kad esmė – nuoskauda, kažkiek su seksualiniu atspalviu, panašu, kad nukreipta į vyrą (Forgiveness ir Sexuality iš tų pačių Flowerplexų). Vyresnėlė tiesiog imasi iniciatyvos tai iškelti/spręsti atopinio dermatito pavidalu. Mama iškart supranta apie ką eina kalba ir linkteli galva – “Žinau apie ką tai!”. To užtenka, net nebereikia gilintis į detales, procesas jau pajudėjo. Toliau susidėliojam homeopatiją, Bacho žiedus, aptariam namų darbus (viskas mamai). Kalbam telefonu po trijų dienų – bėrimo neliko visiškai. Tėvo pastebėjimu, veidas mergaitei ėmė balti jau konsultacijos metu, kai dirbom su mama. Visai šeimai paliko įspūdį kelionė namo – visą kelią mašina tiesiog plyšo nuo dvynukių juoko – taip dar niekad nėra buvę…

Pavyzdžiai, tikiuosi, įneš kažkiek aiškumo apie preparatų skaitymą. IN pusėje mes žiūrim reagavimą, ir kas iškyla. Tai duoda pojūčius, jausmą. Bet neretai (o pradedančiająm – dažnai) ne taip jau aišku, kas iškyla. Pojūčiai neretai iš pradžių būna gan migloti.

Įnešti aiškumo į pojūčius, padėti juos suprast, interpretuot, mums padeda testuojami preparatai. Kai skaitot aktualių (tų, į kuriuos reaguojama) preparatų aprašymus ir kartu išgyvenat paciento būseną, lyg ji būtų Jūsų, natūraliai skaitot tik tai, kas atitinka Jūsų pojūčius. T.y. skaitot tik tai kas aktualu pacientui, ir nekreipiat dėmesio į tai, kas dabar nesvarbu. Kiekvienas prieisit prie to šiek tiek skirtingai. Kai skaitau aš, tam tikras frazes ar sakinius matau ryškius. Visa kita – tarsi sulieta. Užmetęs akį į aprašymą, iš karto žinau, ko konkrečiai paklausti paciento. Tai – preparatų skaitymo įgūdžiai.

Kaip matot, visi pateikti atvejai su Flowerplexais. Jau ne kartą sakiau, kad tai mėgstamiausias rinkinys. Patys preparatai – be abejo, geri, gerai sudėlioti. Tačiau, kas ne mažiau svarbu, jų aprašymai – tobuli. Tokie turėtų būti aprašymai, skirti testuotojams.

Beje, klasikiniai homeopatiniai preparatai tradiciškai kurti darbui sau ūmiais dalykais. Ūmiam JAN testavimui – labai tinkami. IN testavimui – gaila, bet netinkami (su retom išimtim). Tam yra kelios priežastys.

Pagrindinė – jie pernelyg neapibrėžti. Kad įsitikintumėte, atsiverskit kurią nors išsamesnę Materia Medica, pvz., Clarke. Jau nekalbu apie 12 tomų Allen veikalą ar 10 tomų Herring enciklopediją. Tokie aprašymai akivaizdžiai per dideli, pernelyg nekonkretūs, apimantys daugybę sričių ir bent jau kelis lygmenis iš karto. Pvz., juntam, kad kažkas slepiasi emociniame lygmenyje – kuriuos klasikinius preparatus testuosim? Na, suprantu, mūsų homeopatai sakys Ignatia, Natrium muriaticum, gal dar Aurum kokį,… Bet iš tikrųjų čia potencialiai galėtų tikti kone visi preparatai! Patestuot kokį 1000 preparatų – nerealu. Repertoriumo rubrikos – čia iš principo netinka, nes dirbam su neišreikštu IN, tiesą sakant, net nežinom, ko mums reikia, o tik stebim reagavimą.

Darsyk priminsiu: kai testuojam – nežinom. Jokių idėjų, jokių lyginimų su ankstesniais atvejais – nieko. Na, gerai, pradinukams leidžiama pagalvot, kurį rinkinį imt. Nes pradžioj turit nedaug rinkinių ir jų taip gerai nejuntat. Tuomet, gerai, sugalvokit, nuo kurio rinkinio pradėsit. Bet kai jau paėmėt rinkinį – mąstymui STOP. Kai patestuosit ir turėsit preparatą ir skaitysit, aptarinėsit jį su pacientu – vėl galit įjungti mąstymą. Bet testavimas turi būti šventas, tylus ir tyras, išskirtinai čia ir dabar vykstantis. Su laiku tai ims plėstis, ir rinkinius rinksitės bei preparatus skaitysit, aptarinėsit be jokio mąstymo. Bet tam reiks laiko.

O su klasika – tiesiog nepajėgsit tų preparatų perskaityti pacientui. Vien polichrestų mentalinių simptomų aprašymai – įspūdingo ilgumo… Todėl net jei nutinka stebuklas ir Jūs kažkaip prieinat prie reikiamo preparato, lieka neaiški jo paskirtis. Kodėl jis testuojasi? Tai mažų mažiausiai glumina testuotoją, pagal tokius aprašus neįmanoma suprast, kam pacientui reikia to preparato, kas iškyla. Pvz., testuojasi Sulphur, kuris turi apie 10.000 simptomų. Arba Sepia – kuri apie 2000.Tai neperskaitoma, juolab konsultacijos metu. Na, sakysit, galima būtų tiesiog duot preparatą, gaut visokių ten paūmėjimų,… Tačiau IN pasaulyje vienas svarbiausių dalykų yra suvokt, kas iškyla. Jei preparato ir Jūsų padedamas pacientas suvoks – šito preparato galit nebeduot… Darbas jau atliktas.

Dar sakysit, kam reikia tų lygmenų? Kuo blogai vienas preparatas visam pacientui? Ogi todėl, kad lėtiniais atvejais, kuomet dirbam su neišreikšta IN puse, simptomų visuma yra neišreikšta. Čia kaip gyvenime, kuomet sutinkat naują žmogų ir kokį pusvalandį su juo pabendraujat: juk apie pilną pažinimą čia net mintis nekyla. Net ne tai kad 1% žmogaus imat pažint, čia kalba eina apie tūkstantąsias procento dalis ar dar mažiau. Ledkalnio viršūnė – neįsivaizduojamai maža lyginant su tuo, kas po vandeniu. Ir pats žmogus ne itin nutuokia, kas po vandeniu.

Todėl geriausiu atveju, mes pajėgūs užčiuopti siūlo galą – miglotą pojūtį aktyviausio lygmens, kurį atsineša pacientas. Na, kartais tai ryšku dar pacientui per duris neužėjus, tačiau kartais kad užčiuoptume tą siūlo galą sėdim gerą valandą. Tai dabar (pasilabinant, bendraujant su pacientu) miglotai juntasi kaip procesas fiziniame, o gal emociniame, mentaliniame ar kuriame kitame kūne. Miglotai, nes tai lėtiniai dalykai, IN, jie neryškūs, gal tik pusiau iškilę į paviršių ir pan.

Supraskit, tas siūlo galas – jau prabanga. Tai jau labai daug kaip pradžiai. Jokių šansų pradėt nuo visumos. Lygiai 0% tikimybė, kad Jūs pamatysit visumą, tik pasilabinę su pacientu. Bet po 2 val. trukusios apklausos, kaip kad tai priimta klasikinėje Homeopatijoje Jūs ne ką pasistūmėsite. Na, turėsit 1%, o gal visus 5% kaip kad G. Vithoulkas. Ir didžiausia problema ne kiekybėje, o kokybėje: kiek esminiai sveikatai bus tie dalykai, kuriuos išsiklausite.

Geroji naujiena yra ir tame, kad Jums nebereikia klausinėt 2 val. Tik atraskit tą miglotą siūlo galą kaip pojūtį, patiriamą čia ir dabar kartu su pacientu. Tuomet tame dabar liksite iki konsultacijos pabaigos, stebėsit, kur jis nuveda. Tai miglai prasklaidyt mes imam preparatus iš konkretaus rinkinio. Už tos miglos rasim kitą. Už jos – gal dar kitą. Kol neaptiksim tame vientisumo, visumos. Bet šita visuma atsiskleidžia palaipsniui. Vienas artefaktas iškeltas iš IN vandens gelmių – jokia visuma. Reikia bent kelių, reikia konteksto. Ir atitinkamai – keletos labai skirtingų preparatų, adresuotų į visiškai skirtingus lygmenis.

Skirtingai nuo klasikinių preparatų, rinkiniai – atvirkščiai, apibrėžti, konkretūs, išsamūs. Plius kiekvienas geras rinkinys apima tam tikrą visumą. Jei pajuntam, užuodžiam tam tikrą lygmenį, tačiau jis po vandeniu, neišreikštas, miglotas – kreipiamės pagalbos į atitinkamą preparatų rinkinį, kuris tą temą pilnai padengia.

Neretai testuojasi keletas preparatų iš to paties rinkinio. Vienas būna pagrindinis, o kitus galime pavadint lydinčiais. Čia kaip kad JAN pasaulyje būna lydintys simptomai. Toks atitikmuo. Tie lydintys preparatai padeda perskaityti pagrindinį preparatą konkrečiai tam pacientui: paaiškina, papildo. Vėlgi, jei tai būtų 1+3 klasikinių preparatų miksas, tai taptų neįmenama mįsle…

Suprantu, kad toks kelias daugumą nuvils, nes tai reikalauja asmeninių įgūdžių, intuicijos. Tai primena tarologų atliekamą kortų skaitymą. Arba astrologų horoskopų skaitymą, interpretavimą. Bet šiandien dienai tai vienintelis grynai homeopatinis būdas prisiliest prie neišreikštos IN pusės. Jis tinka netgi pradedantiesiems. Labai realu kelių mėnesių bėgyje pramokti preparatų skaitymo.

Pvz., pamenu kaip gal kokį trečią mėnesį prie vegatesto priiminėjau jauną moterį, kuri kreipėsi dėl pasikartojančių miomų gimdoje. Vienintelis preparatas, kuris testavosi, buvo Male Spirituality iš tų pačių Flowerplexų. Tuomet gal dar pusvalandžiui nepraėjus nuo konsultacijos pradžios, pareiškiau, kad problema – ne ginekologijoje, o santykiuose su tėvu (taip preparato apraše parašyta – kad moterims tai dažniausiai susiję su tėvo linija). Pacientė pyktelėjo, sakė, su tėvu viskas aišku, jie viską vienas kitam pasakę ir keli metai išvis nebendrauja… Ir manau, dėl mano tiesmukumo ir nepatyrimo, mes toliau taip ir neradom bendros kalbos…

Suprantama, su laiku ir praktika tai gilėja, aiškėja. Nes Jūs ne tik testuojat, bet ir patiriat tai pojūčiais, lyg tai būtų normalus homeopatinio preparato pruvingas. Pvz., būdami su pacientais per preparatus imat tiesiog matyt, patirt situaciją, atsakingą už ligą. Tiek aiškiai, lyg patys ten dalyvautumėt. Skaitymas – tik priedas prie tiesioginio patyrimo. Ir neretai iš to išeina sprendimas, kuris protu gan sunkiai pasiekiamas ir suvokiamas.

Pojūčiai ir skaitymas vienas kitam padeda, papildo vienas kitą, pagyvina ir pagilina patyrimą daug kartų. Viena, kai Jūs skaitot Materia Medica šiaip sau. Ir visai kita, kai tą darot konkrečiai patirdami preparatą kartu su pacientu. Taip Jūsų profesinis augimas tampa ne 2, o kokius 10-20 kartų spartesnis.

Toks testavimas tuomet tampa vartais į preparatų jutimus, į savotišką pruvingų patirtį, išgyvenamą tiesiog su pacientu konsultacijos metu. Testavimas čia atsiskleidžia kaip vidinis procesas, patiriamas, juntamas visu savimi. Testavimas juntamas ne taškuose, meridianuose, net ne kūne, jis – visur. Visas pasaulis, pats gyvenimas reaguoja, kai prisiliečiat prie reikiamo preparato. Ir Jūs tampat to liudininkais, tai juntat, išgyvenat. Paprasčiausiai sėdėdami prie stalo su pacientu ir testuodami, Jūs eilinėje konsultacijoje gaunat giliausias pruvingų (!) patirtis, kokių homeopatai iki šiol net sapne nesapnavo.

Taigi, testavimas mums siūlo nerealiai platų spektrą: nuo tikros mechanikos ir inžinerijos stebint parametrų pokyčius aparatūros ekrane iki giliausių mistinių patirčių, prisilietimo prie pačios Gyvenimo esmės. Kaip ten bebūtų, ką rinksitės, priklauso ne nuo Jūsų, o tik nuo to paties Gyvenimo. Supraskit, čia neturit absoliučiai jokio pasirinkimo. Vis tiek eisit tuo keliu, kuriuo traukia eiti, ir neisit tuo, kuriuo netraukia. O ta trauka – ji juk iš Gyvenimo, ne Jūsų pačių juk. Nieko nesirenkat…