Kelionė į Priežastį ir kelionė į Save

Homeopatijos pradininkas S. Hahnemann labai dažnai vartojo gyvybinės jėgos sąvoką. Pradininkas ją apibūdina kaip dvasinę, dvasinio prado, nematomą, nematerialią, pažįstamą tik iš jos poveikio rezultatų, visur esančią kūne, kaip nenuilstantį gyvybinį principą, Dynamis.

Pradininkas, panašu, kad išties buvo arčiau esmės, nei jo šiuolaikiniai sekėjai. Tik ieškodamas racionalių paaiškinimų, jis pats nukrypo į filosofinius išvedžiojimus, ir ta esmė pamažu pasimetė. Vėliau tas pasimetimas progresavo, ir šiandien dauguma homeopatų kalba jau ne apie nenuilstantį gyvybinį principą, ne apie tą Dynamis, o apie energijas, vibracijas ir kitas neesmines detales.

Šią sumaištį taikliai reprezentuoja klausimas, kuris kamuoja homeopatus, besistengiančius suvokti pradininko Organoną: „Ar tai ta gyvybinė energija, ar… kita?“ Išties, kuri gi? Ogi nė viena!

ENERGIJA

Vakaruose ši idėja padeda išvengti valios atsisakymo, atsidavimo ir intymaus santykio su Gyvenimu.

JJ, 129 psl.

Tiek James Jealous biodinamikoje, tiek ir Dabartinėje Homeopatijoje itin aiškus tampa šių diskusijų ir interpretacijų beprasmiškumas. Nes atsakymas į šį klausimą – 100% patyriminis.

Visos energijos yra patiriamos

Visos: nuo grubiausių iki pačių subtiliausių. Su tam tikrais įgūdžiais, įgyjamais praktikuojant (pirmiausiai treniruojant dėmesingumą, lavinant pastabumą) visi tie energijų ir vibracijų patyrimai Jums tampa prieinamais, atvirais. Nes visa, kas egzistuoja – patiriama pojūčiais. Nėra nieko, kas nebūtų patiriama pojūčiais. Betarpiškas tikrovės patyrimas nieko neturi bendra su knygų skaitymu, paskaitomis ir, apskritai, žiniomis.

Jei apie kažką esat girdėję, kažkas pasakojo, kažkur skaitėt, tačiau to nepatiriat, neatpažįstat pojūčiais, reiškia, Jūsų pasaulyje tai realiai kaip ir neegzistuoja, dar nesukurta, kol kas dar tik miglota idėja prote, laukianti realizacijos. Pastaroji galima tik per Dėmesį, kai Jis ilgėliau sustoja prie tos idėjos (sustoja savaime arba padedamas mokytojo) ir ima atrast ją kaip patyrimą, suteikia jai jutiminį pavidalą. Jei tuos dalykus patiria kiti – tai nesiskaito.

Atitinkamai, kiekvieno individualūs patyrimai ir bandymai jais pasidalinti gimdo įvairiausius priėjimus, kryptis, metodus, praktikas. Turim jų nesuskaičiuojamą daugybę – tiek, kiek spalvų atspalvių ar garsų sąskambių. Net jei imam vieną metodą, kiekvienas Meistras jame turi savo nepakartojamą braižą. Pvz., nepažįstu dviejų netgi panašiai dirbančių homeopatų ar osteopatų. Kuo būsim dėmesingesni ir pastabesni detalėms, tuo daugiau skirtumų pastebėsim.

Tačiau didžiausias paradoksas tame, kad jei nesustosim ties skirtumais, ir imsim Gydymą patirti iš giliau, iš Visumos, skirtumų palaipsniui ims mažėti, kol… jų visai neliks! Pasirodo, už visų tų energijų, vibracijų ir savitumų, už visų įmanomų gydymo metodų ir jų variacijų, už visų detalių ir niuansų yra vienas universalus Dalykas, tas „nenuilstantis gyvybinis principas“, kuris niekad nekinta, yra bendras visiems ir viskam. S. Hahnemann dažnai naudojo savo gerai mokėtos graikų kalbos žodį žodį Dynamis, kuris reiškia slypintį neišreikštą potencialą ir yra kone antonimas irgi graikiškam energeia.

The Tide biodinamikoje ir homeopatijoje

Biodinaminės osteopatijos, ar kaip mes sakom – tiesiog biodinamikos (dabar jau galite išsiversti šį terminą) tradicijoje James Jealous Tai vadina The Tide, kas išvertus reikštų Potvynis. Pastarasis nėra oficialus terminas, jis tiesiog atspindi šito Meistro betarpišką santykį, susiliejimą su Tuo, visišką atsidavimą Jam.

Beje, kai kurie James Jealous seminarai vyksta Ramiojo vandenyno pakrantėje, taigi potvynis kaip reiškinys jam labai gerai pažįstamas. Ar pagalvojot, kad potvynis nėra apčiuopiamas. Vandenį galit apčiuopt, o prie potvynio prisiliest ranka – niekaip. Jis patiriamas kaip procesas, bet neapčiuopiamas! O tas Potvynis apie kurį kalba James Jealous – juo labiau.

Kadangi būtent šio Meistro atstovaujama biodinamika perkeitė įprastą Homeopatiją į dabartinę, jo The Tide paliksiu neverstą. Vis tiek Tai neturi pavadinimo. Jūs gi skaitydami galit jį pakeisti bet kuriuo S. Hahnemann išsireiškimu ar savaip įvardinti Tai, kas neturi vardo.

ĮSIVAIZDUOKIT

The Tide yra gyva esatis: tai ne tik energija.

Jis suteikia Ugnį/ Transmutacijas/ Formą/ Ribas/ Funkciją/ Gydymą/ Išmintį/ Lygmenis/ Perėjimus/ Neutralumus/ Pauzę/ Ramybės taškus/ Ramybę/ Kompensaciją/ Kvėpavimą/ Meilę…

Kas gi tas The Tide savo Visumoje?

JJ 129 psl.

The Tide neįmanoma įvardint, nes TaiVisuma. Kaip Jūs patiriat Visumą? Pastebėkit, kaip Jūs patiriat visus tuos išvardintus dalykus: kiekvieną pavieniui ar kaip Visumą? Apskritai, jei ilgėliau liksit prie to klausimo, imsit pastebėt, kad visi šie dalykai neturi aiškių ribų ir yra iš principo neapčiuopiami. Bet patiriami.

James Jealous vardina juos kaip osteopatinius aspektus, biodinaminių osteopatų kasdien patiriamus, išgyvenamus darbe su pacientais. Bet ar tikrai jie osteopatų nuosavybė? Jie juk… universalūs. Dabar jie jau ir homeopatiniai. Dabartinėje Homeopatijoje jie lydės Jus kiekvienos konsultacijos metu. Realiai tik juos ir tepatirsite.

Beje, lygiai taip pat tas pats klausimas apie Visumą galioja ir įprastam (tik jei išties patiriat, jis toli gražu ne toks jau įprastas!) tikrovės suvokimui. Argi regos, klausos, uoslės ir kt. pojūčiai eina skyrium? O gal patiriami kaip nedaloma Visuma? Tiesiog skirkit tam dėmesio, pastebėkit.

  • Kas visus jutimus apjungia į Vieną?
  • Kokių gi pastangų reikia paprastam skaidriam visuminiam tikrovės patyrimui?
  • Kokias pastangas dedat, kad, pvz., girdėtumėt?
  • Ar tikrai girdit ausimis?
  • Ar girdėjimą kaip nors kontroliuojat?
  • Ar kontroliuojat kur krypsta dėmesys? O gal jis… pats, savaime?
  • Ar gali būti, kad Dėmesys išvis nejuda ir pats nejudėdamas patiria judėjimą?
  • Ir apskritai, girdėjimas priklauso Jums, kaip asmeniui, ar Visumai?
  • Kur toji riba tarp ir Visumos?
  • Ir galų gale, jei prisiliečiat prie Visumos, ar joje yra vietos atskiram ?

Visuma arba The Tide – tas visa ko Pagrindas – yra tiek paprasta, tiek kasdieniška, tiek sava, kad jos tiesiog nebepastebime. Nes dėmesys blaškosi po detales, kurių – miriadai. O Visuma, kuri už detalių lieka kaip ir paslėpta.

Kaip mano Mokytojas sako, mums atrasti Tai – lyg žuviai pradėti pastebėti vandenį. Vanduo toli gražu nepaslėptas, tačiau žuviai pernelyg įprastas, kad į jį atkreipti dėmesį. Įsivaizduokit žuvį, dedančią pastangas, besipraktikuojančią pastebėt Vandenį…

Dr. Becker studijų grupėje, kurią lankiau, jis mokė mus justi.

Jis mokė mus laukti, klausytis, išlikti neutraliems ir nejudančiais ir išgirsti „tylų ramų Viešpaties balsą“ (1Karalių knyga 19:12). Kad išliktume pasyvesni, gydymo metu užmerkdavome akis. Tai truko kelerius metus. Vieną dieną Dr. Becker tarė: „Dabar tęskit atmerktomis akimis“. Tai išties buvo sunku, bet dar po kelių metų šydas buvo pakeltas; mes galėjome matyti the Tide. 

Nematomas tapo matomu abiejuose pasauliuose…

Kas gi tas nematomas The Tide? Kaip jis gali tapti matomu?

The Tide – Visuma. Bet ne detalės. Nors tuo pat metu – ir detalės, nes šios būtent Visumoje atsiranda, egzistuoja ir išnyksta. Detalės – iš Visumos. Bet Visuma – ne iš detalių.

The Tide neišvysit kaip objekto. Jei ką patirsit ir įvardinsit, tai jau ne The Tide. The Tide – Erdvė, Tuštuma, iš kurios visi objektai kyla ir į kurią sugrįžta. Budistinėje tradicijoje Širdies sutroje sakoma, kad viskas tėra tik penkios skandhos (penki pojūčiai) ir jų savastis yra Tuštuma.

The Tide – tai Nagvalis Don Chuano mokyme, kas C. Castaneda knygas skaitot.

– Jei tonalis yra viskas, ką žinome apie save ir savo pasaulį, kas tuomet yra nagvalis?

– Nagvalis – tai toji mūsų dalis, su kuria mes neturime išvis jokių reikalų. 

– Atsiprašau…

– Nagvalis – tai ta mūsų dalis, kurios neįmanoma nei pavadinti žodžiais, nei pajusti, nei suvokti.

C. Castaneda

Taigi, The Tide – už visko, ką tik galit įsivaizduoti ar suvokt. Viskas vyksta Jame. Kartais Tai lyginama su ekranu, ant kurio nenutrūkstamai rodomas kino filmas. Mes patiriam filmo turinį: galbūt grubų, o gal be galo subtilų, gal rodo pragarą, o gal rojų. Nesvarbu, koks filmo turinys, ekranas visada tas pats, jis nekinta, su rodomu kino filmu jis neturi jokių reikalų, filmo turinys jo nepaliečia, nesutepa, nepalieka jokio įspaudo. Tačiau priimkit tai tik kaip palyginimą… The Tide nėra joks ekranas.

Mūsų kelias link The Tide – labai keistas. Sąlyginai galima išskirti kelis etapus.

  1. Pirmas žingsnis – tiesiog dėmesingumo ugdymas, įvairios praktikos, skirtos koncentracijai ir pastabumui lavinti. Dėmesys bus mūsų pagrindinis instrumentas, todėl teks išmokti jį išlaikyti, neleisti būti nuneštam atsitiktinių minčių. Labai įspūdinga ir netikėta save aptikti kaip dėmesį, kuris egzistuoja skyrium nuo kūno, minčių ir jausmų. Tik kol kas, šiame etape tas dėmesys gyvena galvoje: žiūri pro dvi skylutes, girdi irgi per dvi, ir užuodžia taip pat per dvi, liečia rankomis, jaučia skonį liežuviu, bei patiria emocijas, mintis ir visokiausius kitus dalykus. Viskas galvoje.
  2. Antras etapas prasidės, kuomet atrasim, kad dėmesys neskirsto dalykų į vidinius ir išorinius. Suvokimas procesų, vykstančių viduje (pojūčių, jausmų, minčių ir kt.) ir išorėje (visų pasaulio reiškinių) juk… nesiskiria! Pvz., pojūtis kūne ar mintis suvokiami tokiu pat būdu, kaip ir automobilis, riedantis gatve, ar palei langą praskrendanti varna. Stebėdami vidų ir išorę kaip Vieną, išmoksim patirti patį stebėjimo procesą. Tuomet, pvz., skaitant suvokime bus ne tik tekstas, bet visas skaitymo procesas, apimantis ir tekstą, ir skaitytoją, ir visas aplinkos detales. Kai tik suvoksim, kad skaitytojas yra toks pat patyrimo objektas, kaip ir tekstas, netikėtai nutiks keistas dalykas: aptiksim, kad Dėmesys… nepriklauso niekam šiame pasaulyje, egzistuoja tarsi skyrium nuo visa ko ir maža to – nejuda! Dėmesys atsiklijuos nuo kinofilmo personažo ir ims patirti filmą kaip visumą. Sakykim, nebe iš ekrane gyvenančio personažo, o iš žiūrovo, sėdinčio salėje, pozicijos. Žinoma, kartu su Dėmesiu atsiklijuosit ir Jūs patys. Šitam etape save atrasit kaip nejudantį Dėmesį, priklausantį nebe personažui, o Visumai. Patirsit fiziškai: jusit kaip Širdis tampa beribe Suvokimo Erdve, kurioje vyksta pasaulis. Bet greitai aptiksit, kad ta Erdvė ne tik kad ribų, bet ir centro neturi, t.y. Suvokimas yra Visumos, o ne mano širdies savybė. Suvokimą, kuris dar visai neseniai buvo lokalizuotas, priklausantis personažui, imsim patirt kaip visur esantį. Suvokimo erdvė jausis kaip Tyla, kartais kaip visa persmelkiantis tirštas rūkas, kartais tas rūkas bus kietas ir skaidrus, lyg visas pasaulis būtų užlietas skaidriu stiklu, kuris įsigeria į menkiausius plyšius. Žodžiu, čia žuvis ims patirti Vandenį, viską užpildantį, bet neturintį jokių savo savybių. Šitaip pakliūnam už proto ribų, kuris dabar jau desperatiškai stengiasi kaip nors apibrėžti ir paaiškinti Visumą.
  3. Toliau praktikuojant vis mažiau rūpi filmas. Filmą juk išmokom stebėt per pirmuosius etapus. Nuo šiol filmas paliekamas savieigai: jis tiesiog tobulai vyksta savaime. Apie tai, kad jame kažką reiktų keisti – ir minties nėra. Jis ir taip kas akimirką keičias… Nuo šiol stebim tik patį Dėmesį. Įsitikinam, kad jis begalinis ir absoliučiai nejudantis. Liekam su tuo nejudėjimu. Filmo paveikslas ima darytis vis skaidresnis, permatomesnis, tampa panašus į plevenantį miražą – kol aptinkam, kad be Dėmesio čia nieko nėra. Ir žiūrovo nėra. Aptinkam patį Dėmesį, kuris neturi jokio pavidalo ir jokio pavadinimo, kuris YRA dar iki filmo, kuris jį kuria ir patiria tuo pat metu. Tai ta pati budistų Tuštuma, S. Hahnemann Dynamis, J. Jealous The Tide, Don Chuano Nagvalis ir t.t. Realiai patiriam Tai, kaip visur esantį, begalinį Kažką: visur esantį visa ko pagrindą, tačiau absoliučiai nepažinų.
  4. Jei taip nutinka, kad to Kažko pažinimas tampa svarbiausiu dalyku gyvenime, Dėmesys atsitraukia nuo pasaulio ir lieka ties tuo Kažkuo. Tiesiog ką bedarytų kūnas, kas bevyktų aplinkui, Dėmesys lieka nukreiptas į Begalybę. Taip Dėmesys atranda pats Save. Ir kažkada nutinka keistas dalykas. Kaip sakė F. Nietzche, jei pakankamai ilgai žiūrėsit į bedugnę, bedugnė ims žiūrėt į jus. Kai tik aiškiai patiriat tą Bedugnės žvilgsnį, viskas apsiverčia. Jūs aiškiai patiriat, kad Dėmesys, kurį kadaise laikėt savo dėmesiu, visada priklausė Bedugnei. Aiškiai patiriat, kad nėra ir niekada nebuvo jokio atskiro dėmesio, jokios atskiros sąmonės. Aiškiai patiriat, kad Šaltinis yra vienas, ir be jo nėra nieko daugiau.

Mistikai, kaip James Jealous, tą patį procesą gali aprašyti daug vaizdžiau ir poetiškiau. Tik supraskit, tai nėra žodžių akrobatika. Tiesiog šitas Meistras taip junta, taip patiria, taip išgyvena ir taip įžodina šitą virsmą:

POKYČIAI

Vieną dieną staiga pajuntat kitą embrioną, sėdintį Zonos B išorėje.

Įpratus prie artumo su tuo, kuris viduje, šis naujasis nustebina. Kaip taip gali būti? Tuomet vieną dieną išorinis embrionas persikelia vidun ir abu embrionai sėdi rato viduje kaip veidrodiniai vienas kito atvaizdai. Rato ribos yra Zona B. Vieno embriono galva liečia kito pėdas; to kito pėdos gi liečia pirmojo galvą. Jie suformuoja vidinį ratą.

Po kažkiek mėnesių jie susilieja, ir tuomet suformuojamas prieglobstis. Tyla tampa nesugriaunama.

Tai gali nutikti viešose vietose. Nė vienas nepastebės.

Surankiojus visus fragmentus tampa akivaizdu, kad kuomet ankstyvame amžiuje atsiskiriam nuo Sveikatos, viena embriono dalis lieka aplink mus kaip angelas sargas ir negrįžta vidun, pakol vėl neįsimylim Sveikatos, atpažindami ją kaip savo tikrąjį aš. Tuomet tampam saugūs nuo savidestrukcijos ir saviišdavystės.

JJ, 96 psl.

Embrionas, Zona B, Sveikata ir kt. – kasdieniai biodinaminio osteopato palydovai, praktiškai patiriami dirbant su pacientais.

Pvz., zonos skirtos apibūdinti mūsų pačių erdvės suvokimą. Arba sąmoningumo laipsnį.

  • Jei save suvokiam kaip fizinį kūną, apribotą oda, ir pasaulį patiriam iš kūno pozicijų – tai Zona A.
  • Zona B – kai patiriam save esant daugiau nei kūnas, sakykim, kaip aurą, lauką, osteopatai sakytų, kaip fluidinį kūną.
  • Zona C – tai tarnystės zona, Širdies zona, santykio su pasauliu erdvė, kurioje patiriam įvairiausius procesus: gydymą, kūrybą, rašymą, valgio gaminimą ir t.t. Juk kai gaminam valgyt, tai neapsiriboja puodais ir virtuve, tai apima ir tuos, kurie valgys. Rašymas šiuo metu nėra vien klaviatūros klavišų spaudymas, jame Jūs realiai dalyvaujat, ir rašantis tą Jūsų dalyvavimą patiria realiai. Naujagimiai ir kūdikiai nesuvokia savęs kaip asmens, todėl priėjimas ir prisilietimas prie jų galimas tik nuo šios Zonos C. Ir tuomet darbas su vaikais visuomet apims ir visos šeimos procesus.
  • Jei visiškai atsiduodam Visumai, ištirpstam joje, tampam Vienu su visu išreikštu ir neišreikštu pasauliu – tai jau Zona D. Apie ją neišeina rašyti. Nors jei paprastai, tai ji identiška anoms zonoms, tik be pojūčio.

Pastebėkit, kaip James Jealous Sveikatą rašo didžiąja raide. Nes tai ir yra ta Sveikata, kurios ieškom. Kūno sveikata – nuolat kintanti laikina. O ši – amžina, nesugriaunama, kaip toji Tyla.

Meistras, pats būdamas Tyla, nuolat išlikdamas zonoje D (tai tas pats, kas neišlikdamas), patiria Gyvenimą kaip vykstantį savaime. Meistras nustoja būti darytoju. Meistras tampa įrankiu Sveikatai arba The Tide.

Čia patiriama, kaip Dėmesys vienu metu ir kuria pasaulį, ir kartu jį patiria. Visai kaip sapne, kuris sąmonės kuriamas ir tos pačios sąmonės suvokiamas vienu metu. Ta Kūryba patiriama kaip vykstanti iš Meilės. Nebėr nieko, kas būtų atskira. Taip pat nebėr nei pasiekimo, nei siekiančiojo, kaip kad rašoma toje pačioje Širdies Sutroje. Patyrėjas, patyrimo objektas ir patyrimo procesas tampa Viena. Tas „nenuilstantis gyvybinis principas“ pasirodo besąs Jūsų pačių tikroji prigimtis. Ji – sava, tačiau nepažini, neapibūdinama žodžiais, visad išliekanti Paslaptimi.

Savęs pažinimas – pilnas žinojimas to, kuo nesi. Toks žinojimas pasiekiamas ir baigtinis. O atskleidimui to, kas esate – nėra galo. Kuo daugiau atskleidžiat, tuo daugiau dar lieka atskleisti.

Nisargadatta

Atsiskleisti ima pasaulis, Don Chuano terminais – tonalis. O Nagvalis, tai kas išgyvenama kaip vienintelė Tikrovė, vis tiek lieka nepažini protui! Mat, protas yra Sąmonės dalis, o ne atvirkščiai. Protas niekuomet nepajėgs pažinti Sąmonės. O Sąmonė… yra tai, kas esat Jūs, pati Jūsų Savastis.

Kelias link To – labai paprastas, jis veda per labai paprastą stebėjimo praktiką. Tik įsivaizduokit, čia Jūs mokotės patirti ir atpažinti ne detales, tačiau Visumą – erdvę, kurioje tos detalės egzistuoja. Būtent to J. Jealous’ą mokė Dr. Becker:

Jis labai aiškiai perteikė suvokimą, taigi aš nuo to ir pradėsiu. Kur bebūtumėt kūne, dėmesys neturi būti sutelktas lokaliai į tam tikrą dalį. Klausykitės iš ten, kur esat, bet iš didžiosios raidės K. Raktas yra dėmesio panaudojime Klausymuisi, tačiau nefokusuojant intencijos į jokias dalis. Prireiks ne vienų metų, kol įvyks pokytis suvokime. Po to visa, ką patirsit, bus Visuma ir the Tide.    

Dabartinėje Homeopatijoje, kaip ir Biodinamikoje, atrodytų, visas darbas sukasi apie pojūčius ir būsenas. Per juos atpažįstame aktyvų lygmenį, per pojūčius patiriame preparatus, konsultacijos dinamiką… Bet tai tik detalės. Jų – nesuskaičiuojama galybė. Kuo daugiau atskleidžiat, tuo daugiau lieka atskleisti. Niekada neaprėpsim visų įmanomų pojūčių ir nepažinsim visų būsenų bei preparatų.

Dabartinėje Homeopatijoje, kaip ir Biodinamikoje, mūsų pagrindinis tikslas bus išmokti Klausytis. Iš tos didžiosios K. Viską aiškiai patirt ir tuo pat metu nepamesti Visumos. Labai labai keista užduotis.

Mano darbas – paliudyti Jums, kad the Tide Homeopatijoje toks pat realus, kaip ir visur kitur. Kad Jis nuolat čia, tiesiog dabar. Laukia tų atvirų durų. 

James Jealous’ą žavi osteopatijos kaip metodo grynumas:

Osteopatai naudoja rankas kad sužadintų paciento vidines gydomąsias jėgas – nieko daugiau. Jokių medikamentų, jokių preparatų, tik viduje esanti gyvenimo dovana. Su metais ši tiesa išaugo. Man Osteopatija patinka tokia, kokia ji yra. Ačiū Dievui, ji nieko daugiau nereikalauja iš mūsų netobulų širdžių.

J.J. 100 psl.

James Jealous gėrisi, kad osteopatui nereikia jokių išorinių priemonių. Bet jei pastebit, irgi sakau tą patį: Dabartinėje Homeopatijoje nėra preparatų!!! Daug sykių kartoju, kad jie – tik mūsų pačių aspektai: kai kurie gerai pažįstami, o kai kurie dar nepažinti. Ir jei nepažinti, tie preparatai mums paprasčiausiai nedirba

Tik pažvelkit, kiek kyla nesusipratimų. Osteopatai mato mūsų preparatus kaip išorinius, grubiai besikišančius į natūralius procesus ir svarbiausia, nutraukiančius mūsų dėmesį nuo vidaus, nuo esmės į kažkokius preparatus. Beje, ir patys homeopatai juos taip pateikia: kaip beprotiškai stiprius, potencijuotus, kurių viena dozė veikia savaitėmis ar mėnesiais. Kita vertus, kadangi ne biodinaminės osteopatijos kryptys (kurios, beje, gerokai populiaresnės ir paplitę) naudoja grubesnes manipuliacijas, homeopatų akimis žiūrint tai atrodo kaip primityvus „kaulų atstatinėjimas“ rankomis… Ir taip šios dvi artimiausios sesės – Homeopatija ir Osteopatija – niekaip nesusitinka.

Todėl jei atvirai, tai kai kviečiu Klausytis kartu, kviečiu klausytis ne preparatų. O būtent to the Tide, kuris pasireiškia… tebūnie per preparatus. Na, ne visai per preparatus, bet homeopatams taip bus aiškiau ir paprasčiau išsireikšti. Beje, labai akivaizdžiai pasireiškia. Ir kuomet klausomės, atrodytų, preparatų, išties klausomės The Tide. Arba pačios Būties. Arba savo Savasties. Kas iš esmės – vienas ir tas pats. Ir tai vienintelis tikras dalykas Gyvenime. Absoliučiai nekintantis. Tačiau iš Jo viskas kyla ir Jame viskas pradingsta. Ir Jis neturi jokių savybių, todėl Jis iš principo nepažinus. Patiriamas kaip pati Esatis, tačiau nepažinus, begalinis.

Galit Tai patirti kaip Visumą arba kaip Priežastį. Tik vis tiek jos negalėsit apibūdinti. Jokie žodžiai netiks. Tai – absoliučiai už žodžių. Tai – lyg Tyla, kurioje žodžiai atsiranda ir dingsta. Su tuo Dabartinėje Homeopatijoje grįžtam į pradžių pradžią. Tiesiai į tą Nežinojimą… 

Osteopatinė odisėja ir homeopatinė kelionė

Vis Jums cituoju James Jealous knygą „Osteopatinė odisėja“. Iš esmės visa Dabartinė Homeopatija yra bandymas šį Meistrą ir jo biodinaminę osteopatiją pristatyti homeopatų bendruomenei. Tiesą sakant, Vakaruose nieko jautresnio ir gilesnio kaip šitai gydymo srityje neturime. Nebėra nieko giliau nei Priežastis. Beje, tai ta pati Priežastis, dėl kurios esat čia ir dabar skaitot šį tekstą.

Žiūrėkit, Homero Odisėja pirmiausiai asocijuojasi su ilgu keliu namo: pilnu nuotykių, patyrimų, atradimų ir praradimų, dievų palaimos ir rūstybės, ryžto ir kvietimų pasilikt svečioj šaly, gundymu turtais ir valdžia. Mūsų kelias į Gydymą veda labai panašiu keliu per labai panašius išbandymus. Tai išties kelias namo: į Save, į pačią Savastį.

Suprantu, kad daugumas medikų gydymą mato tik kaip tam tikrą žinių ir įgūdžių rinkinį. Ir daugumai gydymas ir Savęs pažinimas – visiškai skirtingi dalykai. Tebūnie. Pradžioj kelio tai normalu. Bet kažkuriam kelionės etape šitie du aspektai neišvengiamai ima susilieti į Vieną.

Kaip mėgsta palyginti mano Mokytojas – mes visi čia esam tarsi kruiziniame laive, kasdien galinčiame pasiūlyti vis naujas pramogas. Bet vieną dieną susivokiam taip ir nežinantys kas mes iš tiesų ir netgi neprisimenantys, kaip čia patekom. Negi kuris nors pamenat? Ateina labai aiškus suvokimas, kad mes čia – svečiai, ir kad laikas namo. Pamažu tas šauksmas namo tampa dominuojantis ir tiek stiprus, kad niekas nebegali sulaikyti. Jei su Jumis taip nutiko, reiškia neišvengiamai anksčiau ar vėliau parsirasit namo. Kaip ir ryžtingojo Odisėjo Jūsų niekas nesulaikys, netgi dievai.

Kas nutiks kai grįšit? Na, nieko nauja. Grįžimas į Save nieko neprideda nauja. Namai yra savi, be galo pažįstami, saugūs, pilni Meilės, juose nieko netrūksta. Kiekvieno kelias į Namus skirtingas, tačiau principai tie patys. James Jealous atveju kelias buvo ilgas:

Idėja, kad pacientui suteikiam gydymą naudodamiesi savo išmone ir intencija, galiausiai miršta… Mano atveju tam prireikė dvidešimt metų praktikos ir 80.000 gydymo seansų… Ir po to dar dešimt metų tapimo neutraliu intuicijai, kuri vis stengėsi aplenkti The Tide.

Tuomet tai prasidėjo.

Nemažai mano osteopatinių kolegų, esant galimybei, bent kartą metuose stengiasi aplankyti savo Mokytoją, sudalyvauti jo seminaruose JAV. Pats Meistras jau nebekeliauja. Jo nerasit youtubėje. Bet osteopatai iš visų pasaulio kampelių traukia pas jį, nes prie jo the Tide toks akivaizdus. Seminarų tvarkaraštis užpildytas keliems metams į priekį. Man pačiam būti neteko, bet Meistrą pažinau per jo mokinius.

Ypač esu dėkingas Gintarei, kuri, pati tuo gyvendama, sugebėjo perteikti esmę taip gyvai ir aiškiai, lyg būčiau realiai lankęsis pas patį Meistrą. Didelis stebuklas buvo dirbt su ja kartu. Tas dienas ne veltui vadindavom seminarais – tiek daug išmokdavom. Dirbdavom ilgos klinikos skirtinguose galuose, labiausiai vienas nuo kito nutolusiuose kabinetuose. Ir kaskart tai būdavo stebuklinga patirtis.

Ir buvau giliai sujaudintas, kuomet ji parvežė iš Meistro dovanų(!) knygą, kurią čia cituoju. Buvau neapsakomai laimingas ją gavęs, ir dėkingas James Jealous’ui už tokį dėmesį, tačiau pirmas atsiverstas skyrelis trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus:

IŠLAIKYTI TIESĄ

Laikyk liežuvį už dantų apie savo patyrimus, kol nesuvoksi, kas klausosi: viduje ir išorėje.

Palauk, kol pereisi tai, ką nori perteikti kitiems. Tada, iš ateities žvelk atgal ir kalbėk.

Jei kalbi iki tol, kol tavo taurė užsipildo, prarandi ryšį su The Tide. Tai gali duot jėgą be meilės… būsi pasimetęs ir vienišas. Tau nepavyks atrast ramybės… ir gali netgi nepajust to skirtumo.

Per daug ir per ankstaus kalbėjimo rezultatas bus supratimo trūkumas ir paliks tik atgyvenusius žodžius. Mokymas iš idėjų vietoj gyvos patirties paliks tuštumą sieloj ir atgrasys mokinius.

Esu labai dėkingas James Jealous už šias eilutes. Tą akimirką tapo aišku, kad Dabartinės Homeopatijos projekto skubinimas – saviapgaulė. Teko pristabdyt rašymus, seminarų planus nukelti dar keletui metų, apturėt savotišką atsiskyrimą Tyloje, paskui – jau ir Tuštumoje…

Laimė, likimas man davė Meistrą čia vietoje, mano braziliško džiu-džitsu Mokytojo pavidalu. Tokį pat, tame pačiame the Tide ištirpusį Meistrą. Didelis grožis, kad Tai turi tiek nesuskaičiuojamų skirtingų pavidalų.

Be jo paprastumo iki šiol gyvenčiau iliuzijų pasaulyje. Paskutinius kelis metus matydavausi su juo kone kasdien. Žinot, būna, kad Meistrai turi kokių supergalių. Renardo ypatingumas – visiškame tikrume ir paprastume. Šalia jo momentaliai pasveikstama nuo ypatingų būsenų ir susireikšminimo. Daugybę kartų ateidavau su visokiausių rūšių suvokimais ir „nušvitimais“, ypatingom būsenom ir kosminėm patirtim. Tačiau užtekdavo šiek tiek pabūt šalia, ir visa tai kaip mat išgaruodavo. Pasveikdavau nuo jų. Likdavo tik tai, kas yra – visiška paprasta kasdienybė.

Matot, kai pasieki Kalno viršūnę ir, ačiū Dievui (nors tuomet taip neatrodo), neišvengiamai nusiriti žemyn į pakalnę (kartais skaudžiai), pirma reakcija būna su dar didesniu ryžtu įkopti vėl. Bet kai nusiriti keliasdešimtą, o gal ir keliašimtąjį kartą… Ateina supratimas, kad Esmė – visiškai ne Kalno viršūnėje. Tas nusiritimas žemyn, pasirodo, – pati palankiausia proga pamatyt Tiesą. Pamažu tų ypatingų potyrių ir pasiekimų reikia vis mažiau, kol tai išvis tampa nebesvarbu. Ar ant kalno, ar pakalnėj – ta pati Būtis. Jokio skirtumo. Beprotiškai keistas kelias…

Štai James Jealous rašo, jog prireikė dešimt metų tapti neutraliu intuicijai, kuri stengiasi lenktyniauti su The Tide. Įsivaizduojat? Anksčiau ar vėliau ateina metas, kai tenka atiduot patį brangiausią savo gydymo instrumentą, šlifuotą, puoselėtą tiek metų. Kai prisiliečiat prie Tuštumos ir aptinkat ją Savyje – taip ir nutinka… Ar tai smagu, kai tai nutinka, ir ar yra kuo pasigirti – kitas klausimas.

Įsivaizduokit, koks šokas buvo atrasti, kad Tai akimirksniu pradangino daugiau nei dvidešimties metų įdirbį. Prapuolė visi superjautrumai, kuriais planavau pasigirti ir pasidalinti (tai iš esmės tas pats) su Jumis per kursus. Lygmenų, preparatų, pacientų jutimai ir visa ta intuicija dingo kaip į vandenį. Lyg pirmąkart būčiau prisėdęs prie vegatesto. Labai keistas dalykas. Viena vertus – panika, kad niekad nebebus taip, kaip anksčiau, kita vertus – ramybė, susitaikymas, aiškumas, kad viskas bus gerai, net jei ir nevyks pagal mano įsivaizdavimą. Tai nutiko kažkur prieš metus. Ir tiesą sakant, tęsiasi iki šiol… Visgi užima laiko susitaikyti su nežinojimu, kad ir kaip giliai tai kaskart paliestų ir nustebintų. James Jealous atveju tam prireikė dar papildomo dešimtmečio…

GYVENIMAS YRA VISUMA

Tai paslaptis, esanti už mūsų supratimo ribų. Mes turėtume pabandyt susigyventi su savo nežinojimu, tapti gyvu organizmu Mus Supančioje Jūroje, aprūpintu ir mylimu per nuolatinį krypties pojūtį. Mes judam už pilnatvės, pasitenkinimo ar išsipildymo… į Šventą Gyvenimo Upę.

JJ 15 psl.

The Tide Homeopatijoje ir testavime

Durys veda per pagrindinio nusiskundimo fulkrumą pažeidimo lauke į kitą pažeidimo lauką su savo ribomis, jėgos vektoriais ir fulkrumu. Sekit šituo maršrutu pakol the Tide nesustabdys kelionės. Būtent čia yra ta vieta, kur pradedat gydymą – ne pagrindinio nusiskundimo srityje. […] Tai preciziškas judėjimas per priežastį… į Priežastį – tiek santykine, tiek ir absoliučia prasmėmis. Ligos priežastį galima lengvai pražiūrėt renkant anamnezę ar apžiūros metu. Kai Jūsų intencija yra surasti Priežastį… Jūsų neblaškys paviršutiniškos interpretacijos. 

Čia aprašyta visa esmė judėjimo nuo nusiskundimo link Priežasties. Prie fulkrumo sąvokos mes jau prisilietėme praeitame straipsnyje. Kažkiek apie tokią kelionę mes kalbėjom ir tyrinėdami testavimo fenomeną.

Durys – iš tiesų pagrindiniame nusiskundime. Bet, pamenat, mes juk klausomės ne proto, ne žodžių, o kūno kalbos, t.y. pojūčių. Mūsų pagrindinis nusiskundimas tam tikras kūno pojūtis, su kuriuo pacientas įeina į kabinetą. Netgi ne kūno, o tam tikro lygmens. Tiesiog kažkuriuo momentu kažkas ima dominuoti: fizinis kūnas, emocijos, tam tikrų išorės veiksnių poveikis ar kt.

Tą dominantę mes adresuojam pirmuoju preparatu. Bet netiesiogiai. Jei, pvz., dominuoja galvos skausmas, turbūt pradėsime nuo fizinio lygmens, kad ir nuo pagrindinių organų. Praktiškai niekad neskirsim preparato tiesiogiai galvos skausmui ir negalėsime iš anksto pasakyt, kokio preparato reiks. Tam naudosim klausymąsi ir testavimą vienu metu. Galime testuot kad ir kompleksinius preparatus – svarbu kad testuojamas rinkinys padengtų visus pagrindinius organus, t.y. jų visumą. Į kažkurį preparatą, pvz., skirtą daugiau tulžies pūslei ir latakams, gausim reakciją, ir minutės kitos bėgyje galvos skausmas sumažės kokiais 70-80%.

Šitai atrakins kitą lygmenį, kitus pojūčius, todėl ieškosim atitinkamo kito preparatų rinkinio, su kažkuriuo gausim dinamiką ir vėl kelsimės į kitą lygmenį.

Taip judėsim per kelis lygmenis paeiliui, kol grįšim į pradžią ir ciklas užsibaigs. Daugiau jokių lygmenų, jokių pojūčių. Vien Tyla. Vien tik The Tide. Baigiasi kino filmai, lieka tik tuščias ekranas.

Iš šono Sveikata nepataisoma. Nes pirmiausiai Ji niekad negenda. Tik kūnas reaguoja. Maža to, mes netgi nežinom kaip turi būti. Pvz., atsirado naujagimė sesutė ir 4 metų vaikas ėmė sirgti. Gydymas prasideda nuo to, kad mes nežinom. Mes nematom povandeniniu srovių (ezoterikai sakytų, karminių ryšių). Mes nežinom, koks teisingas balansas turi būti toje šeimoje (bet jis labai greit atpažįstamas, kuomet atsiranda). Mes nežinom, kam reikalinga ši pamoka, ir per kurį iš šeimos narių ateis gydymas/Sveikata. Mes realiai nieko nežinom.

Todėl mes nieko nedarysim. Paliksim viską the Tide. Dažniau tiesiog sakau, kad paliksim preparatams ir pacientui. Tikiuos, taip homeopatams aiškiau suvokiama. Bet esmė – nustoti kištis, pasilikt budrume ir neutralume vienu metu. Tiesiog stebėti iš Neutralumo (beje, tai visiška priešingybė abejingumui ir kone sinonimas Besąlyginei Meilei), laukti, paliekant duris ir langus atvirus the Tide, kad Šis nekliudomas galėtų viską užlieti. Kaip sako James Jealous, pirmiausiai turi pasiduot pats gydytojas, o paskui dar sulaukt, kol pasiduos pacientas. Tik tuomet prasideda tikras Gydymas.

Su reikiamu preparatu viskas ims keistis. Taip nieko patys nedarydami patirsim the Tide veikimą. Atsiras neįtikėtino laisvumo jausmas, ir mes toliau galėsim sekti gyvumu, gyvasties judėjimu, t.y. biodinamika. Ir tai vyks kiekvienąsyk vis kitaip, kol sugrįšim, nuo ko pradėjom, kol the Tide mūsų nesustabdys. Tada nutinka Tyla, the Tide grynu pavidalu, ir prasideda Gydymas.

Rankos ir preparatai

Osteopatas, atrodytų, dirba rankomis. Bet osteopato darbas – sąmoningai prisiliest prie fulkrumo ir tiesiog pabūt, sulaukt, kol jis pats išsiriš. Osteopatai, atrodytų, seka fulkrumą rankomis. Bet iš tiesų – ne rankomis. Rankos – tik saugiklis, kad išvengti kompresijos, kad neperspaust, nepersistengti, nepergydyti, nes tai sukelia savų jatrogeninių problemų. Tam tikra prasme – rankos tam, kad išvis negydyti, nieko nedaryti. Jautrus prisilietimas ranka leidžia pajust realią paciento reakciją, vietoj to, kad įsivaizduotume, vizualizuotume ar racionaliai apmąstytume ir numatytume gydymo procesą. Pats Gyvenimas per paciento kūną mums nurodo, kur ir su kuo dirbti, kur nesiliesti, kada pradėti ir kada baigti.   

Homeopatas, atrodytų, dirba preparatais. Bet homeopato darbas – sąmoningai prisiliest prie fulkrumo ir tiesiog pabūt, sulaukt, kol jis pats išsiriš. Homeopatas, atrodytų, seka fulkrumą preparatais. Bet iš tiesų – ne preparatais. Visa esmė – būtent sąmoningume. Preparatai – vedliai, jie parodo kryptį, atskleidžia, iškelia tai, kas paslėpta, duoda paaiškinimą tam, kas vyksta. Skaidrus testavimas, kokį naudojame Dabartinėje Homeopatijoje, išvaduoja mus nuo darymo ir tuo pačiu apsaugo pacientą nuo gydytojo kišimosi.

Toks testavimas – tai lyg prie stalo svečiui pasiūlytumėt paragaut įvairiausių patiekalų. Visiškai neįkyriai siūlytumėt, palikdami pilną teisę atsisakyti Jūsų nuomone skaniausių, sveikiausių ir labiausiai tinkančių jam patiekalų. Gydytojui labai sunku patikėti, kad jo nuomonė visiškai nesvarbi, kad paciento kūnas žino geriau. Paciento kūnas patiekalų/preparatų nesirinks logiškai. Dažnai tai vyks diametraliai priešingai Jūsų, kaip gydytojo, supratimui. Neturėsit jokio paaiškinimo, duodami pacientui tą ar aną preparatą. Duosit tik todėl, kad taip reikia, taip reaguojama. Preparatų eiliškumas irgi bus nelogiškas. Tačiau konsultacijos pabaigoje, kai pamatysit visą užbaigtą paveikslą, negalėsit atsistebėt: pasirodys, kad judėjot „pačiu trumpiausiu, patikimiausiu ir palankiausiu keliu pagal aiškius principus“ (Organono §2). Tai kaskart labai nustebina ir giliai paliečia. 

Taigi, vienas prisiliečia rankomis, kitas – preparatais. Iš tiesų gi abu – sąmoningumu. Visa esmė – sąmoningume. Idealiam variante abu nieko nedaro, tik stebi ir patiria Dinamiką, kol patys su ja susilieja ir ja tampa joje ištirpdami.

Fulkrumai nėra teorija. Jie juntami pojūčiais. Jūs tiesiog juntat pojūtį kūne. Nebūtinai fiziniame, bet pageidautina jame, nes taip tikriau, pamatas tvirtesnis. Ir prie to einat per preparatus. Tačiau ne tiesiogiai, o kaip taisyklė, imat preparatus tarsi su tuo nesusijusius. Pvz., galbūt užsispaudimą skydliaukės srityje sekat testuodami Bacho žiedų esencijas, tiesiogiai nieko bendra su tuo organu neturinčiais. Ir atsaką tuomet išgirstat dažniausiai ne pačioje skydliaukėje. Dinamika su Bacho žiedais greičiausiai atsiranda emociniame/astraliniame kūne (visai netikėtoje vietoje) ir tik paskui ima keistis skydliaukė. Nuo Jūsų tai visiškai nepriklauso, tai vyksta tarp paciento ir preparato. Tiesiog liekat su preparatu, per kurį ateina judesys, dinamika.  

Bet pamenat, mes judam į Priežastį. Nesvarbu ar sustosim ties įtampa tulžies sistemoje ar emocija, nuostata, situacija,… Mūsų darbas – kas benutiktų visada laikyt kursą į Priežastį. Taip, į tą vieną ir absoliučią. Jos niekada nepavyks įvardinti žodžiais.

Bet pakeliui turit susigaudyti, kur esat, pažinti landšaftą. Todėl šalia nežinojimo žinios ir įgūdžiai –reikalingi ir net būtini.

  • Tenka gerai išmanyti ir jausti fizinį kūną. Mano kolega osteopatas, vienas iš James Jealous mokinių, ne taip seniai klausė, gal turiu kokį smulkesnį anatomijos atlasą. Nes keletoje įprastinių jis neranda kažkokio smulkaus nervo nupiešto… Homeopatui gerai išmanyt kūną tiesiog būtina. Be biochemijos žinių neišeis dirbti su Krebso ciklo fermentais ir pan. preparatais. Be histologijos ir mikrobiologijos žinių nozodai – kone beverčiai. Ir t.t. Apskritai, fizinis kūnas mūsų darbe – pamatas, visa ko pagrindas. Visa kita statoma ant kūno kaip ant tvirto pamato.
  • Eteriniame kūne sunkiai įsivaizduojamas darbas be kinų medicinos pagrindų, be meridianų išmanymo. Ne tik išmanymo – teks išmokt aiškiai juos justi, kad vien pagal pojūčius galėtumėt juos paišytis ant savo kūno.
  • Emocinio kūno pažinimui prireiks psichoterapijos principų išmanymo ir praktinių įgūdžių. Tai visiškai kitas pasaulis, į kurį per medicinos studijas paprastai ir kojos neįkeliama. Beje, šį lygmenį mums geriausiai reprezentuoja augalų žiedų esencijos.
  • Mentalinis (minčių) lygmuo vėlgi turi savų ypatumų. Jo mokysimės tiesiog sekdami, klausydamiesi savo pačių mintijimo. Valandų valandas (šimtus ar net tūkstančius jų) praleidę besiklausydami tyloje imsit suprasti, kaip veikia protas. Aiškiai suprasti, kuomet viskas – tarsi ant delno. Paskui tuos dalykus, tuos proto triukus aiškiai atpažinsit pacientuose. Minčių struktūras turbūt geriausiai atspindi akmenys ir mineralai bei iš jų gaminami preparatai: bet ne tik jie.
  • Kauzaliniame lygmenyje neišeis dirbti be paties Gyvenimo principų išmanymo, be atpažinimo to, kas stovi už gyvenimiškų įvykių, situacijų. Palyginti neseniai homeopatai gavo tam tikrą raktą į šį lygmenį, o kartu ir savotišką žemėlapį J. Scholten periodinės elementų sistemos analizėje. Kai kurie A. E. Kudaevo bei K. Mchitariano preparatai pritaikyti išskirtinai darbui šiame lygmenyje.
  • Tylos lygmenys (ramybės laipsniai) ims pamažėl atsiskleisti, kai išeisit už proto ribų. Tyla prasideda tuomet, kai nurimsta protas, ir neturi nieko bendra su išorine tyla. Tyrinėt ramybės lygmenis pasitelkus racionalųjį mąstymą neturi prasmės. Juos galima nebent labai atsargiai aptarinėt tarpusavy, jei realiai į juos panyram, praktiškai tai patiriam ir išgyvenam kartu. Kuo giliau panirsim, tuo mažiau bus ką aptarinėt, nes ten žodžių nebelieka… Tuomet tai išduoda žvilgsnis ar ašaros akyse. Tylos lygmenys – nesuskaičiuojami, jų subtilumui nėra galo. Galima sakyt, kad Tyla atstovauja Sielą, kurios iki galo tikrai neišeis pažint (kaip, beje, ir kūno). Bet Jūs nesat Siela. Jūs turit Sielą lygiai taip pat, kaip turit kūną. 

Logiškai ir holistiškai mąstant, Jūs esat visuma tų ką tik išvardytų lygmenų. Juk kaip ir savaime suprantama, kad nesate kuriame nors viename iš jų. Tačiau koks būna nustebimas, kuomet aptinkat, kad iš tiesų Jūs… nieko bendra su jokiais lygmenimis neturit (žr. Don Chuano citatą apie Nagvalį aukščiau). Jūs visuomet esat bet kurių lygmenų. Visada buvot. Būtent todėl Jūs visus tuos lygmenis patiriat, tačiau negalit pilnai su jais susitapatint. Patiriat kūną, meridianus, emocijas, mintis, gyvenimo situacijas, tylą,… Tokie patyrimai tampa įmanomais, nes Jūs – vienu metu ir čia ir Ten. Tas AŠ (ESU) pojūtis, dar iki tol, kol jam suteikiam kokių nors savybių ar pavidalų priklauso Sąmonei, kuri yra absoliuti ir anaiptol ne asmeniška. Per tą Sąmonę reiškiasi visas pasaulis su visom gyvom būtybėm. Galima sakyt, viskas yra Sąmonė. Arba the Tide, kaip tai jautriai pavadino James Jealous. 

Lygmenys ir zonos yra mokymosi įrankiai naudingi diagnostikai. Bet kai organizmas yra dinaminėje pusiausvyroje, visi skirstymai užsibaigia. Daugiau nebegalit jų rasti. Kartais tai gerokai nustebina

VIETA UŽ LYGMENŲ

Kai judam nuo vienos vietos link kitos, sekdami fulkrumu, atvykstam  į tokį aktyvumą, kur nebėra nei įkvėpimo, nei iškvėpimo periodų. Gyvybės procesas subalansuotas. Tėra erdvė, Dinaminė Ramybė, Būtis, Kūrybos dvelksmas… kartu su tiesiog fiziniu jutimu amžinybės ir meilės.

Kelionė į Priežastį ir kelionė į Save yra viena ir ta pati kelionė. Tik ar neatrodo įtartinai keista, kad į Savastį tenka ne tik kad keliauti, bet dar ir atvykti..? Todėl iš tikrųjų niekas niekur nekeliauja. Stebint visumą, o paskui dar ir Visumą, pamažėl ištirpsta detalės, o kartu ir darytojas, keliautojas. Tuomet lieka tik nuogas procesas, tik veiksmas, tačiau be veikėjo. Tuomet veikia nebe gydytojas, o The Tide. Tiesą sakant, nebėr nei gydytojo, nei paciento. Nesijunta, kad būtų. Juntasi vien tik the Tide. Jūsų tiesiog nebėra. Niekur negalit rasti to, ką galėtumėt pavadinti „aš“. Bet tuo pat metu nebėra nieko, kas nebūtų AŠ.

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra hippocrates-16.jpg
Hipokratas

Kaip nekeista, netgi mūsų klasikinės medicinos ištakos būtent tame.

Hipokratas (460-370 pr. Kr.) kalbėjo apie vis medicatrix naturae (gydančią gamtos jėgą), kuri veikia kiekviename iš mūsų. Tą patį jau gerokai vėliau ir kitais žodžiais sakė Galenas.

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra galen-1.jpg

„Aš sutvarstau žaizdą, Dievas ją užgydo“.

Galenas (129 -210)

Taigi, visi apie tą patį, tik skirtingais žodžiais. Osteopatinėje tradicijoje moko, kad

„Visas Jūsų darbas yra pradėti gydymą, o tuomet esamos gydomosios jėgos jį užbaigia“. 

Jei atidžiai ir sąžiningai pažvelgsim, visuose mūsų sėkmingo gydymo atvejuose visuomet veikė tik the Tide ir niekas daugiau. Ir visiškai nesvarbu, ar dirbom kaip homeopatai ar darbavomės chirurgo skalpeliu. Tikrai jokio skirtumo. Ginčytis dėl metodų – visiška beprasmybė ir laiko gaišimas. Tiesiog naudokit metodą, kuris Jums labiau prie širdies. Tiesą sakant, čia pasirinkimo nė vienas ir neturim…

Dabartinė Homeopatija skirta grįžimui prie ištakų. Bet tos ištakos siekia gerokai giliau nei S. Hahnemann ar ankstyvųjų homeopatų darbai bei atradimai. Per tą betarpišką patyrimą mes prisiliečiam prie pačios gydymo esmės, apie kurią kalbėjo ir Hipokratas, ir Galenas. Taigi, prisiliečiam prie visos klasikinės medicinos ištakų. Prisiliečiam ne teoriškai, o išjaučiam, išgyvenam tai dabar visu Savimi, taip pilnai, kaip tik beįmanoma.

Tik įsivaizduokit, Galeno „Aš sutvarstau žaizdą, Dievas ją užgydo“ tampa homeopatiniu patyrimu! Tai išties susideda iš dviejų etapų.

  • Pirmąsyk Homeopatijoje „žaizdos tvarstymas“ tampa patyrimu. Na, „žaizdos tvarstymas“ čia reprezentuoja įgūdžius ir pajautimą paties proceso. Nes desmurgijos neįmanoma išmokti vien iš knygų. Taip ir preparatų neįmanoma išmokt atpažint vien skaitant jų aprašymus. Daugeliui skambės keistai, tačiau mūsų preparatai (tiksliau, reagavimas į juos) patiriami, juntami taip pat aiškiai, kaip ir žaizdos tvarstymas. Jie veda į kiekvieno mūsų gilias neužmirštamas asmeniškas patirtis. Galima sakyt, kad gyvai patirdami preparatus ir jų vedimą prisiliečiam prie šamaninės Dabartinės Homeopatijos pusės (apie tai kalbėjom aptardami S. Cartwright straipsnį). Vėlgi, ne teoriškai, o būtent gyvai, per pojūčius. Neretai per labai keistus, niekad nepatirtus pojūčius. Per savo kūno pojūčius (kurie tikrai neapsiriboja kūnu!) mokomės atpažinti augalus, mineralus, spalvas, gamtos reiškinius ir kt.
  • Tačiau kas dar keisčiau, „Dievas ją užgydo“ irgi tampa Patirtim. Nesulygimai gilesne, nei tos gaivališkos šamaniškos patirtys. Sakykim, ši Patirtis – nebe asmeniška, ji – už proto ir įprasto suvokimo ribų, transcendentinė, mistinė. Pamenat, James Jealous aprašo metų metus trukusias studijas pas Dr. R. Becker, po kurių „Nematomas tapo matomu abiejuose pasauliuose…“ Čia apie tai. Ir tai reiškia, kad kiekvienos konsultacijos metu Jūs tampat šito gydančio stebuklo liudininkais. Ir aiškiai patiriat, kad Tai (The Tide James Jealous žodžiais) ateina ne iš gydytojo…
  • Ir kas užvis keisčiausia, šitos dvi pusės tampa viena Visuma.

Nuo gydytojo iki the Tide

Dabartinėje Homeopatijoje mūsų informacinės („neveikiančios“) priemonės idealiai tinka tokiai kelionei. Mūsų informaciniai preparatai ne tik juntami, jie idealiai tinka ėjimui per priežastis link Priežasties. Jie tarsi sukurti skaidriam savęs tyrinėjimui, atskleidimui, iškėlimui į paviršių to, kas atrodytų, nepažinu ir paslėpta. Su praktika tai ima vykti vis skaidriau, vis mažiau reikalauja mūsų įsikišimo:

  1. Mes pradedam kaip tie, kurie gydo, kaip gydytojai – darytojai. Mes priiminėjam pacientus, juos apklausiam, apžiūrim, testuojam,… Mes dirbam su paciento problemomis, ieškom priežasčių ir jas šalinam, gaminam preparatus ir juos skiriam. Labai daug tame žinojimo kas gerai ir kas blogai, kaip turi būti; darymo, rūpesčio dėl detalių, proceso valdymo ir kontrolės. Nes čia viskas priklauso nuo mūsų.
  2. Bet po kurio laiko galime pastebėt, kad pacientai reaguoja į preparatus patys – natūraliai, spontaniškai. Ir tam reagavimui mūsų įsikišimas visai nereikalingas. Ir mums nebereikia parinkti preparatų, nes juos pasirenka pats pacientas – būtent per spontanišką reagavimą. Lygiai taip, kaip vaikas iš dėžės žaislų išsirenka patį jam įdomiausią. Paima, paturi rankose vieną, kitą, trečią žaislą ir apsistoja ties įdomiausiu. Mes neparinkam žaislo. Mūsų darbas – tik parodyti, kur dėžė. Ir taip, kaip vaikas pats žino, ką su tuo žaislu daryti (net jei tai ne pagal priimtas „taisykles“), pacientas irgi žino. Pasirodo, mums nereikia kontroliuot paciento reagavimo, užtenka tik stebėt, kas vyksta. Beje, preparatų gamyba čia irgi tampa savaiminiu, spontanišku procesu. Mes tiesiog patiriam, kaip preparatas ateina iš Tylos, iš tos neišreikštos IN pusės ir pamažu ima manifestuoti čia, įsitvirtindamas, įsižemindamas žirniukuose ar vandenyje. Žodžiu, čia mes iš gydytojų ir vaistininkų pamažėl tampam stebėtojais. Mes tiesiog stebim ir patiriam patį procesą, kuris vyksta savaime, nepriklausomai, nekontroliuojamai, spontaniškai. Tai lyg augintume gėles: iš tiesų mes nieko neauginam, jos auga pačios, o mes patiriam tą stebuklą, stebimės tuo procesu, sekam, kaip sudygsta sėkla, vyksta augimas, pražysta žiedas,…
  3. Todėl natūralu, kad pamažu vis dažniau užduodam klausimą „Ką aš čia veikiu?“ Ir jei iš pradžių mano indėlis ir atsakomybė parenkant vaikui žaislus ar jų dėžes (preparatus ir rinkinius) – daugiau nei akivaizdūs, tai, ką patiriam praktikoje, verčia viskuo suabejoti. Nes iš mano pusės su tam tikra praktika ir intuicija preparatų ir jų rinkinių atpažinimas tampa tiek pat spontaniškus veiksmu, kaip ir paciento reagavimas. Tai tiesiog vyksta: ranka, esant tam tikrai situacijai, pati siekia reikiamo preparatų rinkinio. Tuomet pats konsultavimo procesas su viskuo, kas jame (gydytoją ir pacientą įskaitant), tampa patyrimu. Mes tiesiog tampam Liudininku to, kas vyksta. Mes jau nebe stebėtojai, nes nebesam nei paciento, nei gydytojo pusėje. Mes tiesiog patiriam tai, kas vyksta, kaip nedalomą Visumą. James Jealous tai vadina The Tide. Matyt, dar ir todėl, kad čia ne mes kaip gydytojai tampam Visuma, o pati Visuma mus užlieja ir pasiima kartu su pacientu. (James Jealous kartais veda seminarus ant Ramiojo Vandenyno kranto, taigi, Potvynis, kaip fenomenas, jam labai gerai pažįstamas.) Tuo metu dingsta bet koks pojūtis, kad esam gydytojai. Čia nebėra gydytojų ar pacientų, ligų ar preparatų. Nebegalime tokių surast, kad ir kaip beieškotumėm. Tačiau Liudininko etape vis dar juntame esantys : nors nebežinom, nei kur tas , nei kas tas , bet esam ir tiek – tik kad patiriam procesą taip, tarsi būtumėm visur. Bet vis dar yra , tegu jau ir ne itin neapčiuopiamas.
  4. Jei ilgesnį laiką dirbam skalaujami The Tide, tai nunešami, tai parnešami Jo, mes pamažu imat ištirpti Jame. Dabartinėje Homeopatijoje tai vadinasi gaminti preparatą iš paties gydytojo. Tai tarsi pakartotiniai praskiedimai, kuriuos atlieka the Tide su mumis. Ir taip potencijavimo procesą mes realiai išbandom ant savęs. Tai pats tikriausias alcheminis procesas. Iš pradžių viliamės, kad tai suteiks energijos, supergalių, neregėto jautrumo, išmanymo ir gebėjimo dirbti su subtiliausiais aspektais. Nes juk taip homeopatai įsivaizduoja potencijavimą, ar ne? Bet kuo toliau, tuo aiškiau tampa, kad tai nieko nepriduoda, o… tik atima! Tik kai tai suprantam jau būna per vėlu, ir kelio atgal nėra… Kaskart su kiekvienu tokiu užliejimu mūsų lieka bent truputį mažiau. Mažiau nuomonių, žinių, darytojo, supratimo, kad esam tas ir tas, toks ir toks. Netgi intuicijos mažiau. Ir kada nors the Tide mus pasiima galutinai, nebegrąžina. Ir mūsų kėdė lieka tuščia. Pasirodo, ji visada buvo tuščia. Visuomet viską darė tik The Tide.

Taip per savotišką vidinio potencijavimo procesą atsiskiedžia tai, kas netikra, ir lieka, tai, kas Tikra. Atsiskiedžia ne tik materija, kūnas, bet įgūdžiai, intuicijos, visokios ten energijos, emocijos, mintijimai, nuostatos, intencijos, vertybės, idealai,… Kol lieka tik pati nuoga Būtis. Pati mūsų Savastis. Tas prasiskiedimas ir išsigryninimas yra Dabartinės Homeopatijos esmių esmė. Šimtmečiais to siekė alchemikai, užsidarę laboratorijose ir valandų valandas stebėdami medžiagų transformaciją retortose. Šiandien tai prieinama visiems, kas turi laiko sustoti, ryžto atsigręžti į Savastį, kantrybės klausytis ir drąsos patirti tai, kas prieštarauja sveikam protui. Visa Dabartinė Homeopatija, galima sakyt, yra apie būtent apie Tai.

SĖDĖK

Sėdėk… žiūrėk… Sėdėk ir stebėk

… tada suvok, kad stebėtojas turi daug lygmenų ir visuomet turi numirti viename lygmenyje, kad nusileistų į kitą naują. Leisk stebėtojui ieškot savo paties mirties… nes Meilė prašo, kad prieitume arčiau

J.J. 138 psl.

Gydymo sferoje apie tai kalbama mažai. To priežastis – kur kas gilesnė nei vien tik konkurencinė kova tarp skirtingų srovių, krypčių, mokyklų. Mat, nesuvokdami tikrojo Sveikatos šaltinio, nesuprasdami, iš kur ateina Gydymas, didžioji dalis gydytojų pasitikėjimą įgyja tik radę metodą, kuris būtų viršesnis už kitus.

Kiek svarbus pasitikėjimas, demonstruoja British Holistic Institute atliktas nedidelis klinikinis tyrimas. Gydytojas (viengubai) aklu būdu skyrė pacientams nesteroidinius priešuždegiminius preparatus ir placebo. Kaip ir tikėtąsi, tikri vaistai pasirodė kur kas efektyvesni. Ir tik paskui paaiškėjo, kad tyrėjai gydytoją apgavo, tyčia sukeitę placebo ir tikrą preparatą. Studijos išvada buvo atsargi – matyt, rezultatas didesne dalimi priklauso nuo gydytojo pasitikėjimo vaistu.

Ir visiškai nesvarbu, ar tai įrodymais pagrįsta medicina, ar koks keistas natūropatinis metodas. Visa esmė – pasitikėjime. Bet jis mums nepriklauso. Tai – dovana.

Būna homeopatų, kurie sėkmingai dirba su minimaliu preparatų rinkiniu. Pvz., yra kas dirba kone išskirtinai miazminiais preparatais. Arba teko sutikti tokį, kuris apsiriboja vien Šiuslerio druskomis ir randa joms pritaikymą kiekvienoj situacijoj. Kaip manot: tai neapsakomai gilus preparatų išmanymas ar placebo?

Atsakymas paprastesnis, nei galit įsivaizduot. Tai the Tide.

Nėra taip, kad The Tide mylėtų geriausius ir nekęstų blogiausių. Jis nesižavi mūsų žiniomis ar įgūdžiais. Jis nelaukia, kad gydytojas įrodytų esąs to vertas. Jis laukia, kol prasivers durys, ir tada jis prisistato gydytojui apsirėdęs kažkuo pažįstamu, kad suteiktų pacientui galimybę gauti pagalbą.

Jis kuklinasi, nes mes nemokam būt pakankamai kuklūs. 

Tas pats the Tide yra Priežastis to, kad vienam pasitikėjimui užtenka 8-nių preparatų, kitam reikia keliasdešimties, o trečiam negana ir kelių šimtų. Ta pati Priežastis nulemia ir tai, kad vieni pacientai labiau pasitiki gydytoju, kuris operuoja trimis preparatais, o kiti ieško to, kuris žongliruoja šimtais.

Šitas pasitikėjimas mums absoliučiai nepriklauso, ir mes neturim jokių galimybių tai įtakoti. Jei kažkam pilnai užtenka 50 klasikinių homeopatinių preparatų – reiškia užtenka. Tokiu atveju Jūs negalit įtikint savęs, kad vietoj jų pilnai pasitenkinsit su dvylika Šiuslerio druskų ir turėsit tokį pat rezultatą. Lygiai taip pat Jums neužtenka motyvacijos mokytis dar 150 preparatų, kad pasiektumėt 200 ribą, kurią rekomenduoja kažkuris Meistras. Jūs sakot, kad Jums gana 50-ties.

Ir tai dovana, kuri Jums duodama, kad ramiai praktikuotumėt su tais penkiasdešimčia preparatų. Bet vieną dieną pats Gyvenimas Jus įtikina, kad reikalingi dar 5 papildomi. Gal perkaitot straipsnyje, knygoje, išgirstat seminare ar iš kolegos pasidalinimo. Ir jau 55 Jūsų arsenale. Tai absoliučiai nekontroliuojama, tai nutinka savaime. Patikit dar ir tais penkiais.

Kurlink mes einam? Ogi prie to, kad jeigu turit aiškią apibrėžtą sistemą, tam tikrą preparatų arsenalą, kuris Jums veikia ir yra pakankamas, tai Dabartinė Homeopatija… ne Jums. Ji tik sumaišys Jums visas kortas.

Dabartinė Homeopatija – prakeiktiesiems. Tiems, kurie nerpertraukiamai ritina Sizifo akmenį į kalną ir niekaip negali užritint. Vis kažko pritrūksta: visiškai nedaug, tikslas jau čia pat, ranka pasiekiamas, bet pritrūksta. Ir viskas velniop. Ir vėl iš naujo.

Dabartinė Homeopatija – tiems, kurie siekia tobulumo. Kuris jau čia pat, netoliese. Atrodytų, užtenka tik į tą seminarą nukeliaut ir va, aną knygą perskaityt. O paskui pasirodo, kad kažkiek dar pritrūksta.

Šiuolaikinė Homeopatija, jau nekalbant apie informacinę mediciną kaip apie visumą – neaprėpiamos. Net keliasdešimties gyvenimų Jums neužteks tiems plotams aprėpti. O jie dar ir plečiasi didžiuliu greičiu. Ir dargi su pagreičiu.

Dabartinė Homeopatija, viena vertus, apima viską, ką galit įsivaizduot. Kiekybiškai ji nieku gyvu neaprėpiama. Bet ji atsirado dėl Kokybės. Kad sustotumėt. Net ne tam, kad rastumėt saugų uostą, ramų užutekį, tačiau tam, kad galų gale grįžtumėt Namo. Pilnai užbaigtumėt žygį, kelionę ar Odisėją, pradėtą galbūt nuo neatmenamų laikų. DABAR.

Parašykite komentarą