The Tide biodinamikoje ir homeopatijoje

Dr. Becker studijų grupėje, kurią lankiau, jis mokė mus justi.

Jis mokė mus laukti, klausytis, išlikti neutraliems ir nejudančiais ir išgirsti „tylų ramų Viešpaties balsą“ (1Karalių knyga 19:12). Kad išliktume pasyvesni, gydymo metu užmerkdavome akis. Tai truko kelerius metus. Vieną dieną Dr. Becker tarė: „Dabar tęskit atmerktomis akimis“. Tai išties buvo sunku, bet po kelių metų šydas buvo pakeltas; mes galėjome matyti the Tide. 

Nematomas tapo matomu abiejuose pasauliuose…

Beje, tas Nematomas neturi nieko bendra su ezoterika, ekstrasensorika, subtiliųjų energijų jutimu, aurų matymu ir pan. Visi šitie išvardinti dalykai kaip ir egzistuoja, tačiau jie – tik detalės, kurios priklauso išreikštam pasauliui. O the Tide yra už viso to. Už visko, ką tik galit įsivaizduoti ar suvokt. Tam tikra prasme – už suvokimo ribų. Galima sakyti , tačiau tuo pat metu Jis yra arčiau nei galit įsivaizduot. Jis – tai Absoliuti Sąmonė, pati Esatis, Savastis, Būtis ar kaip bepavadinsit.

Paradoksalu, kad tai, kas gali būti išgyvenama, patiriama kaip vienintelė Tikrovė, vis tiek lieka nepažini protui! Mat, protas yra Sąmonės dalis, o ne atvirkščiai. Protas niekuomet nepajėgs pažinti Sąmonės. O Sąmonė… yra tai, kas esat Jūs, pati Jūsų savastis. Kelias prie To veda per stebėjimo praktiką. Būtent to mokė Dr. Becker.

Jis labai aiškiai perteikė suvokimą, taigi aš nuo to ir pradėsiu. Kur bebūtumėt kūne, dėmesys neturi būti sutelktas lokaliai į tam tikrą dalį. Klausykitės iš ten, kur esat, bet iš didžiosios raidės K. Raktas yra dėmesio panaudojime Klausymuisi, tačiau nefokusuojant intencijos į jokias dalis. Prireiks ne vienų metų, kol įvyks pokytis suvokime. Po to visa, ką patirsit, bus visuma ir the Tide.    

Tiek Biodinaminėje Osteopatijoje, tiek Dabartinėje Homeopatijoje… nėra filosofijos! Net racionalumo nėra. Tik grynas betarpiškas patyrimas. Mano darbas – paliudyti Jums, kad the Tide Homeopatijoje toks pat realus, kaip ir visur kitur. Kad Jis nuolat čia, tiesiog dabar. Laukia tų atvirų durų. 

Jei atvirai, tai kai kviečiu klausytis kartu, kviečiu klausytis ne preparatų. O būtent to the Tide, kuris pasireiškia per preparatus. Labai akivaizdžiai pasireiškia. Ir kuomet klausomės, atrodytų, preparatų, išties klausomės Jo. Arba pačios Būties. Arba savo Savasties. Kas iš esmės – vienas ir tas pats. Ir tai vienintelis tikras dalykas Gyvenime. Tikras, nes jis vienintelis nekinta, jis amžinas, niekad negimsta, ir niekad nemiršta. Absoliučiai nekinta. Tačiau iš Jo viskas kyla ir Jame viskas pradingsta. Ir Jis neturi jokių savybių, todėl Jis iš principo nepažinus. Patiriamas kaip pati Esatis, tačiau nepažinus.

Galit Tai patirti kaip Visumą arba kaip Priežastį. Tik vis tiek jos negalėsit apibūdinti. Jokie žodžiai netiks. Tai – absoliučiai už žodžių. Tai – lyg Tyla, kurioje žodžiai atsiranda ir dingsta. Su tuo Dabartinėje Homeopatijoje grįžtam į pradžių pradžią. Tiesiai į tą Nežinojimą… 

James Jealous, D.O.

Vis Jums cituoju James Jealous knygą „Osteopatinė odisėja“. Iš esmės visa Dabartinė Homeopatija yra bandymas šį Meistrą ir jo biodinaminę osteopatiją pristatyti homeopatų bendruomenei. Tiesą sakant, Vakaruose nieko jautresnio ir gilesnio kaip šitai gydymo srityje neteko patirti. Nebėra nieko giliau nei Priežastis. Beje, tai ta pati Priežastis, dėl kurios esat čia ir dabar skaitot šį tekstą.

Nemažai mano osteopatinių kolegų esant galimybei bent kartą metuose stengiasi aplankyti savo Mokytoją, sudalyvauti jo seminaruose JAV. Pats Meistras jau metuose ir nebekeliauja. Jo nerasit youtubėje. Bet osteopatai iš visų pasaulio kampelių traukia pas jį, nes prie jo the Tide toks akivaizdus. Seminarų tvarkaraštis užpildytas kelis metus į priekį. Man pačiam būti neteko, bet Meistrą pažinau per jo mokinius. Ir buvau giliai sujaudintas, kuomet iš jo gavau dovanų knygą, kurią čia cituoju. 

Kita vertus, likimas man davė Meistrą čia vietoje, mano braziliško džiu-džitsu Mokytojo pavidalu. Tokį pat, tame pačiame the Tide ištirpusį Meistrą. Didelis grožis, kad Tai turi tiek nesuskaičiuojamų skirtingų pavidalų…

The Tide Homeopatijoje ir testavime

Durys veda per pagrindinio nusiskundimo fulkrumą pažeidimo lauke į kitą pažeidimo lauką su savo ribomis, jėgos vektoriais ir fulkrumu. Sekit šituo maršrutu pakol the Tide nesustabdys kelionės. Būtent čia yra ta vieta, kur pradedat gydymą – ne pagrindinio nusiskundimo srityje. […] Tai preciziškas judėjimas per priežastį… į Priežastį – tiek santykine, tiek ir absoliučia prasmėmis. Ligos priežastį galima lengvai pražiūrėt renkant anamnezę ar apžiūros metu. Kai Jūsų intencija yra surasti Priežastį… jūsų neblaškys paviršutiniškos interpretacijos. 

Apie tokią kelionę per fulkrumus mes kalbėjom tyrinėdami testavimo fenomeną.

Kai tik pradedam dirbti su pacientu, jau prasideda laisvėjimas. Bet anksčiau ar vėliau prieinam fulkrumą, kaip tam tikrą negyvą, užtirpusią zoną. Ir labai būna aišku, kad čia tik tas svertas atremtas, kad ta zona nėra priežastis pati savaime. Sverto galai (tiek problema, tiek priežastys reagavimo į ją) – kažkur kitur. Visiškai neaišku, kur. Bet turim realų fulkrumą, užtirpimą, į kurį viosa tai projektuojasi.

Pati didžiausia klaida būtų bandyti jėga išjudinti fulkrumą. Tai būtų nesulyginamai grubesnis kišimasis, nei bukas simptomų slopinimas. Ir tikrai nesidžiaugtumėt rezultatais… 

Matot, iš šono tai nepataisoma. Mes netgi nežinom kaip turi būti. Kaip tam pavyzdy – atsirado sesutė ir vaikas ėmė sirgti. Gydymas prasideda nuo to, kad mes nežinom. Mes nematom povandeniniu srovių (ezoterikai sakytų, karminių ryšių). Mes nežinom, koks teisingas balansas turi būti toje šeimoje. Mes nežinom, kam reikalinga ši pamoka, ir per kurį iš šeimos narių ateis gydymas/Sveikata. Mes realiai nieko nežinom.

Todėl mes nieko nedarysim. Paliksim viską the Tide. Dažniau tiesiog sakau, kad paliksim preparatams ir pacientui. Tikiuos, taip homeopatams aiškiau suvokiama. Bet esmė – nustoti kištis, pasilikt budrume ir neutralume vienu metu. Tiesiog stebėti iš Neutralumo (beje, tai visiška priešingybė abejingumui ir kone sinonimas Besąlyginei Meilei), laukti, paliekant duris ir langus atvirus the Tide, kad Šis nekliudomas galėtų viską užlieti. Kaip sako James Jealous, pirmiausiai turi pasiduot pats gydytojas, o paskui dar sulaukt, kol pasiduos pacientas.

Su reikiamu preparatu viskas ims keistis. Taip nieko patys nedarydami patirsim the Tide veikimą. Atsiras neįtikėtino laisvumo jausmas, ir mes toliau galėsim sekti gyvumu, gyvasties judėjimu, t.y. biodinamika. Ir tai vyks kiekvienąsyk vis kitaip, kol sugrįšim, nuo ko pradėjom, kol the Tide mūsų nesustabdys. Tada nutinka Tyla, the Tide grynu pavidalu, ir prasideda Gydymas.

Rankos ir preparatai

Osteopatas, atrodytų, dirba rankomis. Bet osteopato darbas – sąmoningai prisiliest prie fulkrumo ir tiesiog pabūt, sulaukt, kol jis pats išsiriš. Osteopatai, atrodytų, seka fulkrumą rankomis. Bet iš tiesų – ne rankomis. Rankos – tik saugiklis, kad išvengti kompresijos, kad neperspaust, nepersistengti, nepergydyti (tam tikra prasme – išvis negydyti, nieko nedaryti), nes tai sukelia savų jatrogeninių problemų. Jautrus prisilietimas ranka leidžia pajust realią paciento reakciją, vietoj to, kad įsivaizduotume, vizualizuotume ar racionaliai apmąstytume gydymo procesą. Pats Gyvenimas per paciento kūną mums nurodo, kur ir su kuo dirbti, kur nesiliesti, kada pradėti ir kada baigti.   

Homeopatas, atrodytų, dirba preparatais. Bet homeopato darbas – sąmoningai prisiliest prie fulkrumo ir tiesiog pabūt, sulaukt, kol jis pats išsiriš. Homeopatas, atrodytų, seka fulkrumą preparatais. Bet iš tiesų – ne preparatais. Preparatai – vedliai, jie parodo kryptį, atskleidžia, iškelia tai, kas paslėpta, duoda paaiškinimą tam, kas vyksta. Skaidrus testavimas, kokį naudojame Dabartinėje Homeopatijoje, išvaduoja mus nuo darymo ir tuo pačiu apsaugo pacientą nuo gydytojo kišimosi.

Toks testavimas – tai lyg prie stalo svečiui pasiūlytumėt paragaut įvairiausių patiekalų. Visiškai neįkyriai siūlytumėt, palikdami pilną teisę atsisakyti Jūsų nuomone skaniausių, sveikiausių ir labiausiai tinkančių jam patiekalų. Gydytojui labai sunku patikėti, kad jo nuomonė visiškai nesvarbi, kad paciento kūnas žino geriau. Paciento kūnas patiekalų/preparatų nesirinks logiškai. Dažnai tai vyks diametraliai priešingai Jūsų, kaip gydytojo, supratimui. Neturėsit jokio paaiškinimo, duodami pacientui tą ar aną preparatą. Duosit tik todėl, kad taip reikia, taip reaguojama. Preparatų eiliškumas irgi bus nelogiškas. Tačiau konsultacijos pabaigoje, kai pamatysit visą užbaigtą paveikslą, negalėsit atsistebėt: pasirodys, kad judėjot „pačiu trumpiausiu, patikimiausiu ir palankiausiu keliu pagal aiškius principus“ (Organono §2). Tai kaskart labai nustebina ir giliai paliečia. 

Taigi, vienas prisiliečia rankomis, kitas – preparatais. Iš tiesų gi abu – sąmoningumu. Visa esmė – sąmoningume. Idealiam variante abu nieko nedaro, tik stebi ir patiria dinamiką.

Fulkrumai nėra teorija. Jie juntami pojūčiais. Jūs tiesiog juntat pojūtį kūne. Nebūtinai fiziniame, bet pageidautina jame, taip tikriau, pamatas tvirtesnis. Ir prie to einat per preparatus. Tačiau ne tiesiogiai, o kaip taisyklė, imat preparatus tarsi su tuo nesusijusius. Pvz., galbūt užsispaudimą skydliaukės srityje sekat testuodami Bacho žiedų esencijas, tiesiogiai nieko bendra su tuo organu neturinčiais. Ir atsaką tuomet išgirstat dažniausiai ne pačioje skydliaukėje. Dinamika su Bacho žiedais greičiausiai atsiranda emociniame/astraliniame kūne (visai netikėtoje vietoje) ir tik paskui ima keistis skydliaukė. Nuo Jūsų tai visiškai nepriklauso, tai vyksta tarp paciento ir preparato. Tiesiog liekat su preparatu, su kuriuo ateina judesys, dinamika.  

Bet pamenat, mes judam į Priežastį. Nesvarbu ar sustosim ties įtampa tulžies sistemoje ar emocija, nuostata, situacija,… Mūsų darbas – kas benutiktų visada laikyt kursą į Priežastį. Taip, į tą absoliučią. 

Bet pakeliui turit susigaudyti, kur esat, pažinti landšaftą. Todėl šalia nežinojimo žinios ir įgūdžiai –reikalingi ir net būtini.

  • Tenka gerai išmanyti ir jausti fizinį kūną. Mano kolega osteopatas, vienas iš James Jealous mokinių, ne taip seniai klausė, gal turiu kokį smulkesnį anatomijos atlasą. Nes keletoje įprastinių jis neranda kažkokio smulkaus nervo nupiešto… Homeopatui gerai išmanyt kūną tiesiog būtina. Be biochemijos žinių neišeis dirbti su Krebso ciklo fermentais ir pan. preparatais. Be histologijos ir mikrobiologijos žinių nozodai – kone beverčiai. Ir t.t. Apskritai, fizinis kūnas mūsų darbe – pamatas, visa ko pagrindas. Visa kita statoma ant kūno kaip pamato.
  • Eteriniame kūne sunkiai įsivaizduojamas darbas be kinų medicinos pagrindų, be meridianų išmanymo. Ne tik išmanymo – teks išmokt aiškiai juos justi, kad vien pagal pojūčius galėtumėt juos paišyt ant savo kūno.
  • Emocinio kūno pažinimui prireiks psichoterapijos principų išmanymo ir praktinių įgūdžių. Tai visiškai kitas pasaulis, į kurį per medicinos studijas paprastai ir kojos neįkeliama. Beje, šį lygmenį mums geriausiai reprezentuoja augalų žiedų esencijos.
  • Mentalinis (minčių) lygmuo vėlgi turi savų ypatumų. Jo mokysimės tiesiog sekdami, klausydamiesi savo pačių mintijimo. Valandų valandas praleidę besiklausydami tyloje ir dalindamiesi pastebėjimais imsit suprasti, kaip veikia protas. Aiškiai suprasti. Paskui tuos dalykus, tuos jo triukus aiškiai kaip ant delno atpažinsit pacientuose. Minčių struktūras turbūt geriausiai atspindi akmenys ir mineralai bei iš jų gaminami preparatai.
  • Kauzaliniame lygmenyje neišeis dirbti be paties Gyvenimo principų išmanymo, be atpažinimo to, kas stovi už gyvenimiškų įvykių, situacijų. Palyginti neseniai homeopatai gavo raktą į šį lygmenį, o kartu ir savotišką žemėlapį J. Scholten periodinės elementų sistemos analizėje. Kai kurie A. E. Kudaevo bei K. Mchitariano preparatai pritaikyti išskirtinai darbui šiame lygmenyje.
  • Tylos lygmenys (ramybės laipsniai) ims pamažėl atsiskleisti, kai išeisit už proto ribų. Tyla prasideda tuomet, kai nurimsta protas. Tyla neturi nieko bendra su išorine tyla. Tyrinėt ramybės lygmenis pasitelkus racionalųjį mąstymą neturi prasmės. Juos galima nebent labai atsargiai aptarinėt realiai į juos panirus, praktiškai tai patiriant ir išgyvenant. Kuo giliau panirsim, tuo mažiau bus ką aptarinėt, nes ten žodžių nebelieka… Tylos lygmenys – nesuskaičiuojami, jų subtilumui nėra galo. Galima sakyt, kad Tyla atstovauja Sielą, kurios iki galo tikrai neišeis pažint (kaip, beje, ir kūno). Bet Jūs nesat Siela. Jūs turit Sielą lygiai taip pat, kaip turit kūną. 

Logiškai mąstant, Jūs esat visuma tų ką tik išvardytų lygmenų. Tačiau koks būna nustebimas, kuomet aptinkat, kad iš tiesų Jūs… nieko bendra su visu tuo neturit. Jūs visuomet esat to. Visada buvot. Tas AŠ (ESU) pojūtis, dar iki tol, kol jam suteikiam kokių nors savybių ar pavidalų priklauso Sąmonei, kuri yra absoliuti ir anaiptol ne asmeniška. Per tą Sąmonę reiškiasi visas pasaulis su visom gyvom būtybėm. Galima sakyt, viskas yra Sąmonė. Arba the Tide, kaip tai jautriai pavadino James Jealous. 

Vieta už lygmenų. Kai judam nuo vienos vietos link kitos, sekdami fulkrumu, atvykstam  į tokį aktyvumą, kur nebėra nei įkvėpimo, nei iškvėpimo periodų. Gyvybės procesas subalansuotas. Tėra erdvė, Dinaminė Ramybė, Būtis, Kūrybos dvelksmas… kartu su tiesiog fiziniu jutimu amžinybės ir meilės.

Lygmenys ir zonos yra mokymosi įrankiai naudingi diagnostikai. Bet kai organizmas yra dinaminėje pusiausvyroje, visi skirstymai užsibaigia. Daugiau nebegalit jų rasti. Kartais tai gerokai nustebina

Kelionė į Priežastį ir kelionė į Save yra viena ir ta pati kelionė. Tik ar neatrodo įtartinai keista, kad į Save tenka ne tik kad keliauti, bet dar ir atvykti..? Todėl iš tikrųjų niekas niekur nekeliauja. Stebint visumą, o paskui dar ir Visumą, pamažėl ištirpsta detalės, o kartu ir darytojas, keliautojas. Tuomet lieka tik nuogas procesas, tik veiksmas, tačiau be veikėjo. Tuomet veikia nebe gydytojas, o The Tide. Tiesą sakant, nebėr nei gydytojo, nei paciento. Nesijunta, kad būtų. Juntasi vien tik the Tide. Jūsų tiesiog nebėra. Niekur negalit rasti to, ką galėtumėt pavadinti „aš“. Bet tuo pat metu nebėra nieko, kas nebūtų AŠ.

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra hippocrates-16.jpg
Hipokratas

Kaip nekeista, netgi mūsų klasikinės medicinos ištakos būtent tame.

Hipokratas (460-370 pr. Kr.) kalbėjo apie vis medicatrix naturae (gydančią gamtos jėgą), kuri veikia kiekviename iš mūsų. Tą patį jau gerokai vėliau ir kitais žodžiais sakė Galenas.

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra galen-1.jpg

„Aš sutvarstau žaizdą, Dievas ją užgydo“.

Galenas (129 -210)

Taigi, visi apie tą patį, tik skirtingais žodžiais. Osteopatinėje tradicijoje moko, kad

„Visas Jūsų darbas yra pradėti gydymą, o tuomet esamos gydomosios jėgos jį užbaigia“. 

Jei atidžiai ir sąžiningai pažvelgsim, visuose mūsų sėkmingo gydymo atvejuose visuomet veikė tik the Tide ir niekas daugiau. Ir visiškai nesvarbu, ar dirbom kaip homeopatai ar darbavomės chirurgo skalpeliu. Tikrai jokio skirtumo. Ginčytis dėl metodų – visiška beprasmybė ir laiko gaišimas. Tiesiog naudokit metodą, kuris Jums labiau prie širdies.

Dabartinė Homeopatija skirta grįžimui prie ištakų. Bet tos ištakos siekia gerokai giliau nei S. Hahnemann ar ankstyvųjų homeopatų darbai bei atradimai. Per tą betarpišką patyrimą mes prisiliečiam prie pačios gydymo esmės, apie kurią kalbėjo ir Hipokratas, ir Galenas. Taigi, prisiliečiam prie visos klasikinės medicinos ištakų. Prisiliečiam ne teoriškai, o išjaučiam, išgyvenam tai dabar visu Savimi, taip pilnai, kaip tik beįmanoma.

Tik įsivaizduokit, Galeno „Aš sutvarstau žaizdą, Dievas ją užgydo“ tampa homeopatiniu patyrimu! Tai išties susideda iš dviejų etapų.

  • Pirmąsyk Homeopatijoje „žaizdos tvarstymas“ tampa patyrimu. Na, „žaizdos tvarstymas“ čia reprezentuoja įgūdžius ir pajautimą paties proceso. Nes desmurgijos neįmanoma išmokti vien iš knygų. Taip ir preparatų neįmanoma išmokt atpažint vien skaitant jų aprašymus. Daugeliui skambės keistai, tačiau mūsų preparatai (tiksliau, reagavimas į juos) patiriami, juntami taip pat aiškiai, kaip ir tvarstymas. Jie veda į kiekvieno mūsų gilias neužmirštamas asmeniškas patirtis. Galima sakyt, kad gyvai patirdami preparatus ir jų vedimą prisiliečiam prie šamaninės Dabartinės Homeopatijos pusės (apie tai kalbėjom aptardami S. Cartwright straipsnį). Vėlgi, ne teoriškai, o būtent gyvai, per pojūčius. Neretai per labai keistus, niekad nepatirtus pojūčius. Per savo kūno pojūčius (kurie tikrai neapsiriboja kūnu!) mokomės atpažinti augalus, mineralus, spalvas, gamtos reiškinius ir kt.
  • Tačiau kas dar keisčiau, „Dievas ją užgydo“ irgi tampa Patirtim. Nesulygimai gilesne, nei tos gaivališkos šamaniškos patirtys. Sakykim, ši Patirtis – nebe asmeniška, už proto ir įprasto suvokimo ribų, transcendentinė. Pamenat, James Jealous aprašo metų metus trukusias studijas pas Dr. R. Becker, po kurių „Nematomas tapo matomu abiejuose pasauliuose…“ Čia apie tai. Ir tai reiškia, kad kiekvienos konsultacijos metu Jūs tampat šito gydančio stebuklo liudininkais. Ir aiškiai patiriat, kad Tai (The Tide James Jealous žodžiais) ateina ne iš gydytojo…
  • Ir kas užvis keisčiausia, šitos dvi pusės tampa viena Visuma.

Nuo gydytojo iki the Tide

Mūsų informacinės („neveikiančios“) priemonės idealiai tinka tokiai kelionei. Mūsų informaciniai preparatai ne tik juntami, jie idealiai tinka ėjimui per priežastis link Priežasties. Jie tarsi sukurti skaidriam savęs tyrinėjimui, atskleidimui, iškėlimui į paviršių to, kas atrodytų, nepažinu ir paslėpta. Su praktika tai ima vykti vis skaidriau, vis mažiau reikalauja mūsų įsikišimo:

  1. Mes pradedam kaip tie, kurie gydo, kaip gydytojai – darytojai. Mes priiminėjam pacientus, juos apklausiam, apžiūrim, testuojam,… Mes dirbam su paciento problemomis, ieškom priežasčių ir jas šalinam, gaminam preparatus ir juos skiriam. Labai daug tame darymo, įsitraukimo į procesą ir kontrolės. Nes čia viskas priklauso nuo mūsų.
  2. Bet po kurio laiko galime pastebėt, kad pacientai reaguoja į preparatus patys – natūraliai, spontaniškai. Ir tam reagavimui mūsų įsikišimas visai nereikalingas. Ir mums nebereikia parinkti preparatų, nes juos pasirenka pats pacientas – būtent per spontanišką reagavimą. Taip, kaip vaikas iš dėžės žaislų išsirenka patį jam įdomiausią. Paima, paturi rankose vieną, kitą, trečią žaislą ir apsistoja ties įdomiausiu. Mūsų darbas – tik parodyti, kur dėžė. Ir taip, kaip vaikas pats žino, ką su tuo žaislu daryti (net jei tai ne pagal priimtas „taisykles“), pacientas irgi žino. Pasirodo, mums nereikia kontroliuot paciento reagavimo, užtenka tik stebėt, kas vyksta. Beje, preparatų gamyba čia irgi tampa savaiminiu, spontanišku procesu. Mes tiesiog patiriam, kaip preparatas ateina iš Tylos, iš tos neišreikštos IN pusės ir pamažu ima manifestuoti čia, įsitvirtindamas žirniukuose ar vandenyje. Žodžiu, čia mes iš gydytojų ir vaistininkų pamažėl tampam stebėtojais. Mes tiesiog stebim ir patiriam patį procesą, kuris vyksta savaime, nepriklausomai, nekontroliuojamai, spontaniškai. Tai lyg augintume gėles: iš tiesų mes nieko neauginam, jos auga pačios, o mes patiriam tą stebuklą, stebimės tuo procesu, sekam, kaip sudygsta sėkla, vyksta augimas, pražysta žiedas,…
  3. Todėl natūralu, kad pamažu vis dažniau užduodam klausimą „Ką aš čia veikiu?“ Ir jei iš pradžių mano indėlis ir atsakomybė parenkant vaikui žaislus ar jų dėžes (preparatus ir rinkinius) – daugiau nei akivaizdūs, tai, ką patiriam praktikoje verčia tuo suabejoti. Nes iš mano pusės su tam tikra praktika ir intuicija preparatų ir jų rinkinių atpažinimas tampa tiek pat spontaniškus veiksmu, kaip ir paciento reagavimas. Tai tiesiog vyksta, ranka pati siekia reikiamo preparatų rinkinio. Pats konsultavimo procesas su viskuo, kas jame (gydytoją ir pacientą įskaitant), tampa patyrimu. Mes tiesiog tampam Liudininku to, kas vyksta. Mes jau nebe stebėtojai, nes nebesam nei paciento, nei gydytojo pusėje. Mes tiesiog patiriam tai, kaip nedalomą Visumą. James Jealous tai vadina The Tide. Turbūt todėl, kad čia ne mes kaip gydytojai tampam Visuma, o pati Visuma mus užlieja ir pasiima kartu su pacientu. (James Jealous kartais veda seminarus ant Ramiojo Vandenyno kranto.) Tuo metu dingsta bet koks pojūtis, kad esam gydytojai. Čia nebėra gydytojų ar pacientų, ligų ar preparatų. Nebegalime tokių surast, kad ir kaip beieškotumėm. Tačiau čia vis dar esame : nors nebežinom, nei kur tas , nei kas tas , bet esam ir tiek, tik kad patiriam procesą taip, tarsi būtumėm visur. Bet vis dar yra , tegu ir ne itin neapčiuopiamas.
  4. Jei ilgesnį laiką dirbam skalaujami The Tide, tai nunešami, tai parnešami Jo, mes pamažu imat ištirpti Jame. Dabartinėje Homeopatijoje tai vadinasi gaminti preparatą iš paties gydytojo. Tai tarsi pakartotiniai praskiedimai, kuriuos atlieka the Tide su mumis. Ir taip potencijavimo procesą mes realiai išbandom ant savęs. Tai pats tikriausias alcheminis procesas. Iš pradžių viliamės, kad tai suteiks energijos, supergalių ir gebėjimo dirbti su subtiliausiais aspektais. Nes juk taip homeopatai įsivaizduoja potencijavimą, ar ne? Bet kuo toliau, tuo aiškiau tampa, kad tai nieko nepriduoda, o… tik atima! Bet kai tai suprantam jau būna per vėlu, kelio atgal nėra… Kaskart su kiekvienu tokiu užliejimu mūsų lieka bent truputį mažiau. Mažiau nuomonių, žinių, darytojo, supratimo, kad esam tas ir tas, toks ir toks. Ir kada nors the Tide mus pasiima galutinai, nebegražina. Ir mūsų kėdė lieka tuščia. Ji visada buvo tuščia. Visuomet viską darė tik The Tide.

Taip per savotišką vidinio potencijavimo procesą atsiskiedžia tai, kas netikra, ir lieka, tai, kas Tikra. Atsiskiedžia ne tik materija, kūnas, bet ir visokios ten energijos, emocijos, mintijimai, nuostatos, intencijos, vertybės, idealai,… Kol lieka tik pati nuoga Būtis. Pati mūsų Savastis. Tas prasiskiedimas ir išsigryninimas yra Homeopatijos esmių esmė. Šimtmečiais to siekė alchemikai užsidarę laboratorijose ir valandų valandas stebėdami medžiagų transformaciją retortose. Šiandien tai prieinama visiems, kas turi laiko sustoti, ryžto atsigręžti į save, kantrybės klausytis ir drąsos patirti tai, kas prieštarauja sveikam protui. Visa Dabartinė Homeopatija, galima sakyt, yra apie būtent apie tai.

Parašykite komentarą