Parazitų, virusų ir kitų blogybių naikinimas

Fri, 30 Mar 2012 Simonas

Ar galima juos nustatyti vega testu ir sunaikinti elektromagnetinėmis bangomis (dažniais)? Ir ar reikia? Štai du klausimai, į kuriuos pabandysiu atsakyti. Tik pirmiausiai turiu pranešti svarbią žinią – sergam mes ne dėl bakterijų, virusų ar parazitų… Pati mintis apie „ligų sukėlėjus“ ne tokia jau sena. Tik ne kiekvienas žino, kad jos pradininkai patys šito išsižadėjo. Vokiečių mokslininkas R. Virchow (1821-1902), vienas iš imunologijos pradininkų bei svarbiausių figūrų medicinos istorijoje, į gyvenimo pabaigą rašė: „Jei galėčiau iš naujo pragyventi savo gyvenimą, paskirčiau jį įrodymui, kad mikroorganizmai yra ne tiek ligų priežastis, kiek tiesiog ieškantys sau įprastos terpės – nesveikų audinių.” Kitas žymus to meto tyrinėtojas ir gydytojas, Louis Pasteur (1822 – 1895) gulėdamas mirties patale, pripažino: „Bernard buvo teisus, mikroorganizmai yra niekas, milieu [vidinė aplinka] yra viskas.“ Deja, jų pačių pradėtas judėjimas jau buvo nesustabdomas, o pastarąjį šimtmetį, būdamas ypač palankus didžiosioms farmacijos kompanijoms, įgavo dar didesnį pagreitį.

Požiūris, kad ligas sukelia kažkas iš išorės yra labai naudingas visiems

  • Mane, gerą, niekuo dėtą dorą žmogų puola piktos pabaisos ir gadina man sveikatą. Taigi, aš kaip ir neatsakingas už tai, nuo manęs tai nepriklauso. Visa, kas dedasi su mano kūnu – tėra šios neteisingos skriaudos pasekmė. Taip tūlo lietuvio gyvenimą gadina kaimynai, valdžia ir dar kas nors, be jų viskas būtų kitaip.
  • Gydytojas tampa mano pagalbininku šiuose kryžiaus karuose. Aš einu ten, kur pažada padėti atsikratyti tų nedorėlių. Tvarka bus! Tik kažkodėl priešų pajėgos vis auga. Matyt, per silpnai kovojam…
  • Farmacijos pramonė šiam kare užčiuopė aukso gyslą. Penicilino eros pradžioje, buvo naiviai manoma, kad bakterijų sukeliamoms ligoms atėjo galas. Tik greitai rezultatui pasiekt nebeužteko ir dešimtsyk didesnių dozių, o mikroorganizmų atsparumas vystosi taip greitai, kad šiandien jau turime sukėlėjų, neįveikiamų jokiais žinomais antibiotikais. Be to, dar yra pašalinis poveikis: disbiozės, kepenų, inkstų pažeidimai, alerginės reakcijos,…

Natūralu, kad ieškoma alternatyvos. Viena tokių – elektromagnetiniai virpesiai. Dar Royal R. Rife (1888 – 1971) įrodė, kad atitinkami dažniai pražūtingi atitinkamoms mikroorganizmų rūšims, ir gydymui naudojo savo sukurtą elektromagnetinių impulsų generatorių. Šiandien mūsų duomenų bazėje galima rasti tiek R.Rife, tiek vėlesnių autorių (Ludwig, R. Voll, H.R. Clark ir kt. pasiūlytus dažnių rinkinius bei jų kombinacijas). Prie tokio testavimo, tikrinimo daug prisidėjo ir Imedis kolektyvas. Negalėčiau pasakyti, kad tai neveikia. Ir visgi dažnių savo darbe praktiškai nevartoju. Dėl daugelio priežasčių.

  • Testuojami mikroorganizmai užima tik nedidelę dalį visumos. Šiandien mes galim testuoti organizmo vidinės terpės parametrus, rasti silpniausią organą, įtakojančius išorės faktorius, reikšmingus emocinius krūvius ar su liga susijusias gyvenimo situacijas bei reakcijas į jas. Maža to, galim dirbti su Jūsų gyvenimo kelio informacija chronosemantikos pagalba. Tokios korekcijos stipriai įtakoja ir mūsų vidaus ekologiją.
  • Kaip ten bebūtų, terapija dažniais nėra tokia jau fiziologiška, ji visuomet kažkiek išbalansuoja sistemą. Ūmiais atvejais tas dar kartais pateisinama, bet lėtiniais – naudos iš jos mažiau.
  • Daug svarbiau dirbti su priežastim, kurios pasekmė yra mikroorganizmas. Šie gyvūnėliai paprastai yra visiškai nekalti ir priklausomi nuo terpės, kurioje gyvena. Mūsų vidinės terpės parametrų (pH ir kt.) pokyčiai, kintantys kad ir homeopatinių preparatų poveikyje, dramatiškai veikia ir mikroflorą.

Jei jau norim tiesiogiai užkabinti konkrečius mikroorganizmus, aktyvinti specifinį imuninės sistemos atsaką, dažniau naudojam nozodus – potencijuotus preparatus, gaminamus iš sukėlėjų kultūrų. Šiandien be įprastų dar naudojame suminius nozodus, kurie veikia daug giliau. Nozodų terapiją galima taikyti kartu su adaptacijos ar atsako technikomis, kas iš esmės daug ką keičia. Savigydai kiekvienas namuose gali pasigaminti natyvinį autonozodą, kuriame visuomet bus ir sukėlėjų informacija. Dirbdami gi su Vega testu, mes tokį autonozodą galime specifiškai nutaikyti į tam tikrą sukėlėją: gausime efektyvų, tačiau švelnesnį preparatą. Tokios metodikos šiuolaikiniu sisteminiu požiūriu – kur kas fiziologiškesnės, aktyvinančios bei harmonizuojančios paties organizmo reakcijas, užuot naikinus „kaltininkus“. Taigi, šiandien dažniai tiek mano, tiek dalies mano kolegų praktikoje padėti į šalį ir praktiškai nenaudojami. Tuo naudojasi įvairūs gamintojai, pristatydami „naujas“ metodikas, stebuklingus aparatus savigydai ir pan. Jei tai padeda, galit rinktis. Tik nepamirškit, KODĖL sergat…

Mikroorganizmų testavimo ypatumai Vega testu (galioja Folio metodui bei įv. „kompiuterinėms“ metodikoms)

Jau pasikartosiu – Vega testas rodo organizmo kaip sistemos reakcijas. Tai pagrindinė priežastis, kodėl jis tinka homeopatui. Tai nėra prietaisas nustatymui yra kas nors ar nėra. Tam skirti laboratoriniai tyrimai, echoskopija, rentgeno diagnostika ir kt. Tik pastarieji homeopatui nepadeda: konstatuojamas faktas, o vieta, kurią jis užima organizmo hierarchijoje, bei priežastiniai ryšiai lieka neaiškūs. Patikėkit – žinojimas, kad Jūsų kūne ten ir ten yra cista, mazgelis ar kokia bacila, nė kiek nepalengvina homeopatinio gydymo parinkimo. Mūsų preparatai parenkami pagal Jūsų organizmo individualias reakcijas. Pavyzdžiui, tai, kad negalit miegoti ant kairio šono arba nepakenčiat karštų gėrimų, klasikiniam homeopatui kur kas svarbiau. Na, o man, kaip testuotojui, svarbu: Jūsų organizmas reaguoja į vieną ar kitą signalą, ar ne. Ką reiškia, jei organizmas reaguoja į nozodo (pagaminto iš tam tikro sukėlėjo kultūros) signalą? Tik tai, kad šis signalas yra aktualus, o tam priežasčių gali būti daug.

  • Tas sukėlėjas išties gyvena Jūsų organizme.
  • Negyvena, bet buvo, likę jo toksinai (pvz., gydant antibiotikais, mikroorganizmai žūsta, suyra, o jų endotoksinai nusėda jungiamajame audinyje).
  • Likęs tik informacinis pėdsakas.
  • Testuojamas signalas tik netiesiogiai (t.y. per tam tikrą grandinę) susijęs su problema.
  • Savotiškos kryžminės reakcijos, kai testuojamas signalas priimamas kaip panašus. Jau 150 metų homeopatijoje taikomas miazminis gydymas, kur naudojami preparatai, dirbantys su archetipinėm organizmo reakcijom. Pamenu, vieną iš pirmųjų sėkmingų Laimo ligos atvejų, kai ypatingai gerai suveikė Syphilinum (iš sifilio sukėlėjų pagamintas preparatas): abi šios ligos – neuroinfekcijos, panašios savo eiga. Taigi, šiuo atveju Syphilinum testuojasi ne kaip sukėlėjas, o kaip panašus homeopatinis preparatas, padėsiantis sureguliuoti imuninę reakciją.

Visais čia paminėtais atvejais galima, o kartais ir būtina skirti testuojamą nozodą. Bet kuriuo atveju, net ir nesant gyvo sukėlėjo, Jūsų organizmas sureaguos, tai bus postūmis detoksikacijai, keisis alerginių, autoimuninių ligų pobūdis ir t.t. Bet su parazitų nustatymu tai neturi nieko bendra. Primenu, čia ėjo kalba tik apie nozodinę diagnostiką, kuriai atskiri autoriai duoda 80-85% patikimumą. Vėlgi, šie skaičiai priklauso nuo testavimo metodikų ir vidinių operatoriaus nuostatų. Mano nuostata – kaip įmanomai prisiderinti prie paciento organizmo. O tai reiškia, leisti jam neraguoti į tai kas jam neaktualu šiandien. Kitaip tariant – dirbti su tuo, kas jam aktualu. Pats organizmas geriau nei bet kas kitas žino savo poreikius, toks kelias tiesiog efektyvesnis. Dažnių testavimas (taip pat ir aprašytas H. R. Clark knygoje „Kaip išsigydyti visas ligas“) – kur kas mažiau patikimas diagnostikos būdas. Kodėl Jūsų reagavimas į tam tikrą dažnį turėtų reikšti, kad Jumyse gyvena toks ir toks parazitas?! Išvadas turėtumėt pasidaryti patys. Ir galbūt suprasit mane, kai Jus, besikreipiančius tik dėl parazitų testavimo, nukreipsiu pas savo kolegas, kurie tuo užsiima 😉