parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2016 06 06
Su kitokiu ir platesniu požiūriu tenka peržiūrėti ir mūsų Materia Medica supratimą ir struktūrą. Iki šiol homeopatijoje vyravo plėtimasis horizontaliai – daugėjo preparatų ir simptomų žinynuose. Supratimas apie preparatus ir apie žmogų, praktiškai nesikeitė.
Pvz., iki šiol daugumai homeopatų net ir potencijuoti preparatai sukelia simptomus. Ne šiaip sau kokius, o vaisto simptomus. Iš tokio supratimo gimsta visokių kuriozų. Štai neseniai kilo diskusija, ką daryti, jei pruvingo metu išlindo senas simptomas, t.y. to išbandytojo jau patirtas anksčiau. Šiuolaikiniai klasikos korifėjai pasitarė ir priėmė nutarimą, kad iki 1 metų šviežumo simptomas bus priskiriamas žmogui(!) ir į repertoriumą/patogenezę neįtrauktas, o senesni nei metų simptomai – tai vaisto(!) simptomai, juos galima drąsiai įtraukti į repertoriumus ir patogenezes. Ir šitoks požiūris bus pristatytas pasauliniame kongrese Vienoje… [Paprastas požiūris būtų, kad informaciniai preparatai jokių simptomų nesukelia, tai mes reaguojam, ir visos reakcijos yra mūsų, o ne vaisto – lygiai taip pat, jei mums kyla tam tikros reakcijos žiūrint paveikslą/kiną/spektaklį – kas irgi būtų informacinio poveikio pavyzdžiai – tai visuomet mūsų reakcijos, jos susiję su mūsų vidumi, mūsų jautriomis temomis, ir jei aš į kažką reaguoju, tai visuomet mano reakcija, o ne paveikslo/kino/spektaklio. Apskritai nereiktų painioti informacinio ir įprasto materialaus poveikio – vyno per parodos atidarymą, popkorno su kokakola kino seanso metu ir kavos per pertrauką tarp dviejų spektaklio dalių poveikio nereikėtų priskirti įspūdžių kategorijai…]
Taigi iki šiol preparatai homeopatinėje Materia Medica išsidėsto lyg ir vienoje plokštumoje. Na, patys preparatai lyg ir ne plokšti – ten įvairūs sluoksniai. Tačiau požiūris į juos plokščias. Visų aprašymai – šabloniški: bendrieji modalumai, mentaliniai/emociniai simptomai, toliau lokalizacija nuo galvos iki kojų, miegas, sapnai, karščiavimas.
Kadaise toks informacijos pateikimas buvo didelis žingsnis į priekį. Jis ir dabar padeda, jei turim ūmų atvejį ir norim skubiai atrasti patvirtinimą ar paneigimą vaisto patogenezėje. Ūmiems atvejams dar turim daug įvairių knygų/vadovų ar periodikos. Ir ten galime rasti, pvz., apie kuriuos preparatus kokioje plaučių uždegimo stadijoje galvoti. Užtat kalbant apie lėtinius dalykus – čia jau jokios sistemos. Jokios hierarchijos.
[Vėlgi pasidžiaugsiu Jan Scholten bandymu susisteminti preparatus remiantis periodinės elementų lentelės periodais ir grupėmis. Tik tas sisteminimas lyg ir nepilnas – pvz., apima tik tam tikras situacijas ir reakcijas į jas, tačiau neatskleidžia aiškesnių dėsningumų fiziniame lygmenyje, kūno simptomuose.]
Bandymas skirstyt preparatus į polichrestus ir „mažuosius“ – labai dirbtinis ir daugiau atspindi mūsų nežinojimą (maži preparatai – tai neretai polichrestai, apie kuriuos žinome labai nedaug).
Naujoji informacinių preparatų Materia Medica, kurios, panašu, niekas taip ir nesukompiliuos – hierarchinė, suskirstyta lygmenimis ir požiūrio taškais. Priklausomai nuo to, koks lygmuo mus domina (organotropinis, intoksikacijų, sukėlėjų/mikrobiologijos, drenažinis, meridianinis, čakrinis, emocinis, mentalinis, situacijų/scenarijų, planetinis, dvasinis ir t.t.) turim tam tikras grupes specifinių preparatų, kurie padeda dirbti su tais dalykais.
Kiekvienas tų lygmenų vėlgi turi skirtingus priėjimus ir požiūrio taškus. Pvz., jei dėl tam tikrų priežasčių mus domina sukėlėjai/mikrobiologija, turime daug pasirinkimų. Pradedant senais gerais miazminiais, baigiant moderniais ir suminiais nozodais. Šie vėlgi, gali būti gaminti įvairiais būdais – 1) klasikiniu (čia vėl – pavienės potencijos arba jų akordai), 2) taikant reprintavimo, biorezonanso ir sumavimo metodus, 3) naudojant radionikos aparatūrą, 4) galime netgi naudoti rimtus meditacinius preparatus, tokius kaip PC rezonansai, ir t.t. Taigi, pvz., galime turėti visais šiais 7-niais būdais pagamintą Tuberculinum. Ir tai bus tas patsTuberculinum, bet dirbantis šiek tiek skirtingais lygmenimis. Visais atvejais šiek tiek kitoksTuberculinum. Dar turėkim galvoj, kad Tuberculinum‘ai homeopatijoje naudojami skirtingi: T. bovinum (Kent), T. koch, T. aviaire. T. marmorek, dar galim pridėti C. Burnett propaguotąBacillinum – visi šie vėlgi turi savitumų. Ir dar reiktų pagalvoti apie Sanum Kehlbeckpleomorfistinius preparatus: tai tas pats nozodų sluoksnis, tik visiškai kitoks požiūris ir priėjimas, vadovaujantis supratimu, kad vienos mikroorganizmų formos priklausomai nuo terpės gali pereiti į kitas vykstant ciklogenijai.
Taigi, jei taip nutiko, kad man kaip testuotojui reikia Tuberculinum, aš turiu didelį pasirinkimą – apie 20 preparatų, jau nekalbant apie skirtingas potencijas. Ir nė vienas nėra geresnis už kitus – tiesiog konkrečiu atveju vienas kuris nors bus tinkamesnis už kitus. Lyg to būtų maža – dar tą patį preparatą galima pateikti organizmui skirtingais metodais: pradedant skyrimu tiesiogiai, baigiant sušvelnintais (nutaikytas į Tuberculinum kraujo autonozodas, adaptacija, įvairios atsakų strategijos su biorezonansine terapija) ar pagilintais (pvz., chronosemantika su Tuberculinum, kam aš turbūt nesiryžčiau, jei manęs nepriverstų). Tai apie ką rašau – preparatai ir metodikos – nėra egzotika, tai tiesiog kasdieniai gerai pažįstami mano darbo instrumentai, kurie nuolat naudojami ir po ranka. Pats parinkimo procesas realiai irgi labai panašus į ką tik aprašytąjį – pralėkti per tas įvairias Tuberculinum versijas klausantis, kurios sukelia optimalų paciento organizmo atsaką. Dar pabandyti išgirsti, kuriuo būdu tas preparatas nori būti paskirtas.
Kaip jau ne kartą minėjau, absoliučioj daugumoj atvejų nozodinis/sukėlėjų sluoksnis nebus tas, kuris išgydo. Bet šitas sluoksnis neretai atrakina kitus lygmenis (organų, meridianų, emocinį, situacinį), kurie be nozodo būtų likę nepasiekiami.
Į nozodų/sukėlėjų sluoksnį, kaip ir į kitus, patenkama natūraliai ir savaime. Šį lygmenį ar tai, kad turėtume kažką surasti iš nozodų, man nusako tam tikras sunkumas/tankumas/tamsumas, kuris tėra pojūtis, aprašyti to nesugebėčiau. Bet kaip išlįsti iš tokios situacijos be tinkamo nozodo aš irgi patart negaliu. Tokiu atveju esame priversti sėdėti su pacientu toje būsenoje/pojūtyje tol, kol atrasim išėjimą [į kitą lygmenį ir kitus pojūčius]. Visiškai nesvarbu, užtruksim minutę ar valandą… Turim rasti išėjimą.
Taip galima būtų kalbėt apie įvairius lygmenis. Ir kiekvienas lygmuo turėtų savo specifinius preparatus. Tarkim, emociniame sluoksnyje Bacho žiedai bus subtilesni ir tikslesni nei įprasta homeopatija. Tiesiog jie tam sukurti. Taip, kaip homeopatija sukurta klinikinėms būklėms. (Pvz., jei man reikia instaliuoti konkretų „draiverį“ kompiuteryje, aš stengsiuos atsisiųsti jį ir instaliuoti. Žinoma, galiu instaliuot ir didžiulį programinį paketą, kurio sudėtyje bus ir reikiamas draiveris, bet tuo labai apkrausiu sistemą, tai tiesiog neoptimalu…)
Darbas keliaujant iš vieno lygmens į kitus atveria daug dalykų. Daug platesnį žmogaus, kaip atviros(!) sistemos suvokimą. Sąsajų tarp įvairių lygmenų subtilumą. Atitinkamus specifinius pojūčius, jausenas. Daug platesnę preparatų gamą. Geresnį tarpusavio supratimą tarp įvairių holistinės medicinos sričių/praktikuotojų.
NAUJOSIOS MATERIA MEDICA LYGMENYS
KŪNO/KLINIKINIS. Seni geri homeopatiniai preparatai. Spagyrika. Šiuslerio druskos. Organospecifiniai preparatai. Organopreparatai (suis, bovis ir kt., įskaitant biorezonansinius, suminius, Dyckerhoff gaminamus iš RNR ir t.t.). Tebūnie čia dar drenažiniai gemoterapiniai ir kur kas labiau struktūruoti litoterapiniai preparatai. Na, dar čia meridianiniai preparatai įeitų, bet jau kaip tarpinio (eterinio) sluoksnio preparatai.
SUKĖLĖJŲ/NOZODINIS. Žr. palyginimą su Tuberculinum – ten ne taip mažai variantų išvardinta. Prie viso to, kad maža nepasirodytų, dar galime pridėti E. Bach ir J.Paterson žarnyno nozodų rinkinį.
SPALVŲ – dažniau kaip pereinamas sluoksnis tarp kūno/organų ir emocinio kūno. Spalva padeda atsekti problemą, išryškinti tam tikrus emocinio/astralinio kūno dalykus. Spalvą dažniau naudojam Aurasoma pomanderių pavidalu (kvintesencijos dirba kitame lygmenyje). Kartais, matyt, galima imti spalvotus kristalus ar… primityvią Bioptrono lempą su spalvų filtrais.
EMOCINIS. Bacho žiedų esencijos. Kartais maišytos su homeopatija „Flowerplex“ (Guna) pavidalu. Viena homeopatija – atleiskit, bet šiame sluoksnyje kažkaip gremėzdiška ir gruboka… Netgi aukštesnių potencijų. Bachas ir Flowerplexai (dar kartu su spalvomis) čia daro stebuklus. Per pastaruosius 8 metus darbo nieko daugiau čia nepasigedau. Na, gerai, orchidėjų esencijas ir fosilijų preparatus dar būtų smagu pabandyt. PC rezonansai laukia savo eilės.
MENTALINIS/MINČIŲ/NUOSTATŲ. Kartais čia galima patekti su „emociniais“ preparatais (šie lygmenys pernelyg susiję). Kartais – su aukštų potencijų homeopatija (bet vėlgi, ji – šiame lygmenyje gruboka, kažkas čia su ja ne taip, ir tai iš dalies patvirtina antroposofai…). Mentaliniame lygmenyje dirba akmenys ir mineralai. Taigi, tiks jų esencijos ir eliksyrai. Taip pat periodinės elementų lentelės homeopatija (J. Scholten) – mieliau naudosiu potencijas iki 30C. Kartais – spalvotos kvintesencijos (Aurasoma). Būtų įdomu pabandyt Andrew Bailey esencijas.
SITUACIJŲ/GYVENIMO SCENARIJŲ. Kartais ezoterikų vadinamas karminiu lygmeniu. Santykiai, darbai, pinigai, vaikai ir t.t. – neretai emociniame lygmenyje nepavyksta rasti priežasčių, kodėl nesiseka su vienais ar kitais dalykais, tuomet gali būt, kad prieisime iki šito. Helingerio konsteliacijos šiame sluoksnyje dirba. Kas sako, kad negalime informaciniais preparatais? Yra net atskira grupė preparatų darbui šiame sluoksnyje. Taip pat tinka „paprastesni“ preparatai, tačiau skiriami per atsako (įsk. chronosemantiką) ir adaptacijos technikas.
DVASINIS. Čia vėlgi daug dalykų, kurie įvairiuose tradicijose suprantami kiek skirtingai ir priskiriami skirtingiems lygmenims. Kol kas paliekam tai kaip vieną atskirą sluoksnį. Kartais paprasčiau tai suprasti kaip Vientisumą, buvimą vientisu. Kiek aš sutariu su savo aukštesniuoju Aš? Kartais tai ir gyvenimo kelio pasirinkimo dalykai. Kartais – prisiminimo kas aš ir ko čia atėjau? (Su tuo dirbam per chronosemantiką). Šamaninėje Tibeto medicinoje dvasinis lygmuo reikštų santykį su dvasių pasauliais ir jų gyventojais: ir kol kas tai vienintelis aspektas, kur ne viską išeina padaryt su preparatais…
N.B.!!! Kaip ir visos klasifikacijos, toks skirstymas – labai sąlyginis. Skirtas tik tam, kad būtų lengviau mokytis, dirbti, susikalbėti tarpusavyje. Galima labai įvairiai prie to prieiti, visai nebūtinai taip, kaip surašiau. Pvz., kalbėti apie zonas ir ramybės lygius, kaip tai daroma biodinaminėje osteopatijoje. Arba sekant kaip kuriomis ezoterinėmis mokyklomis kalbėt apie eterinį, astralinį, mentalinį, kauzalinį kūnus. Ir t.t. Mano pateikta klasifikacija – labai grubi, bet ją naudoja visa gvardija kolegų testuotojų, ji paprasta nereikalaujanti didelio pasiruošimo, taigi pateikiau būtent tokią. Kiekvienas gali tokią pasikoreguot pagal savo supratimą/pojūčius.
Visai galimas dalykas, kad kartais preparatas „suveiks“ ne savo lygmenyje. Pvz., tinkamai parinktas paprastas drenažinis preparatas nuves į ryškius pokyčius gyvenime. Tai priklausys tiek nuo skyrėjo/testuotojo sąmoningumo ir kvalifikacijos, tiek nuo vaistininko, tiek nuo situacijos bei pasiruošimo to, kas vartoja. Tam yra savi dėsningumai, kurių, deja, dėl laiko ir vietos stokos čia neaptarinėsim.
Tam tikri preparatai padengtų 2-3 lygmenis. Kažkurie veiktų lyg ir viename, tačiau atidengtų kitus, kurie iki tol buvo neprieinami.
Esmė – apskritai išeiti į darbą atskiruose lygmenyse. Išmokti juos justi ir atskirti, kuriame lygmenyje yra priešais sėdintis pacientas. Suvokti priežastingumus. Mokytis iš specifinių tam tikriems sluoksniams skirtų preparatų. Dirbti su jais ir gauti rezultatus. Augimas ir tobulėjimas tuomet vyksta visiškai kitais tempais.
Tokia lygmenimis suskirstyta Materia Medica iš tiesų visiškai nekonfrontuoja su klasikine. Išties sutinku, kad klasikoje jau viskas kaip ir yra. Na, beveik viskas. Be galo platus arsenalas. Bet tas arsenalas ruoštas pirmiausiai ūmių ligų gydymui, koncentruojantis į simptomus. Ir anuomet, kaip jau minėjau, tai buvo neįtikėtinai pažangu. Bėda tame, kad tokia Materia Medica (turiu galvoje aprašymus, o ne pačius preparatus) tampa gana ribota, jei mums parūpsta kiti lygmenys. Sutinku, kad klasikiniais preparatais, ypač jei šie pagaminti su tam tikru šiuolaikiniu gilesniu išmanymu, galima pilnavertiškai dirbti įvairiuose lygmenyse. Tačiau niekur neparašyta, kaip…
Pvz., paimkim vaistinę dirvuolę (Agrimonia eupatoria). Palyginkim klasikinį homeopatinį variantą ir Bacho žiedų esenciją. Augalas tas pats. Preparatai, aprašymai ir pojūčiai(!) – visiškai skirtingi. Todėl, kad E. Bach atrado kitą sluoksnį, kuriame manifestuoja Agrimonia. Kurio savo laiku nepasistengė pastebėti ir suprasti homeopatai, apsiriboję hepatobiliarinės sistemos drenažu. E. Bach tai padarė vedinas savo jautrumo ir mokėjimo klausytis. Akla britų farmacininkė Vicky Wall tą padarė su spalvomis – ir gavom gražiausius kada nors Vakaruose pagamintus spalvotus preparatus. A.E. Kudaev sukūrė vadinamus Likimo preparatus ir SDA – dar visiškai nauji lygmenys. Ką gali su tuo daryt homeopatai?
Ogi atrasti tuos dalykus savo klasikiniuose preparatuose! Pvz., atrasti, kad Cuprum metallicum – tai ne tik spazmai ir kokliušas (atsiprašau, aš žinau Cuprum patogenezę, bet tyčia supaprastinu), bet ir metalas, apie kurį parašyti ištisi alchemijos traktatai (žr. alchemikų veikalus), kuris atstovauja Venerą su įvairiausiais jos aspektais ir niuansais ir t.t. Tibeto medicinoje dar rasim kitų netikėtų vario aspektų: „Varis džiovina pūlius, malšina plaučių ir kepenų karštį.“ „Varpų varis gydo akių sausumą bei trūkčiojimą, miežius, votis.“ (žr. Tenzinas Puncogas „TYROJO KRIŠTOLO VĖRINYS, Vitae Litera, Kaunas, 2014) Kas įdomiausia – kai pradedam atrasti tuos kitus aspektus, vaistas pradeda dirbti atitinkamai. Galbūt galima sakyti, kad mūsų pačių sąmonės ir supratimo siaurumas apriboja ir mūsų vaistų/paskyrimų poveikį. Ir atvirkščiai…
Todėl naujoji informacinė Materia Medica – nepamainoma homeopatams, norintiems atrasti kitus savo įprastų preparatų sluoksnius/gylius/aspektus. Ir čia net didelių pastangų nereikia – jau už tave tai padarė kiti: išjautė, išgrynino, pagamino, aprašė.
Pvz., jei domina Vario planetinis Veneros aspektas – galima imti paprastą Cuprum metallicum pasirinktos potencijos. Bet planetiniam aspektui išryškinti antroposofai yra pagaminę Cuprum metallicum praeparatum D6 (Weleda) – užvirinus varį ir šio garams susikondensavus ant indo sienelių. Atitinkamai, pastarasis labiau tiks šiam aspektui išryškinti. Pajusti tai bus lengviau. O paskui jau galima to paieškoti ir įprastame Cuprum metallicum…
Kita vertus, neturint didelių prisirišimų, netruksim pastebėt, kad tam tikromis situacijomis vis dažniau imsim tuos keistesnius preparatus, nes tam tikrą konkretų aspektą atpažinsim paciente ir ieškosim preparato būtent tam. Kodėl dirbdamas emociniame lygmenyje turėčiau ignoruoti Bacho žiedus ir ieškoti gremėzdiško ir aštresnio homeopatinio atitikmens, paskui dar parinkinėti jo potenciją? Ypač jei ant stalo stovi dėžutė su Bacho preparatais… Aš mieliau parinksiu Bachą, ir, jei reikės, dar pridėsiu ką nors iš gemoterapinių drenažų…
Atrodytų, konfrontacijos tarp klasikos ir neklasikos kaip ir nėra. Tik su laiku imi pastebėti, kad vietoj vieno Victorinox multifunkcinio peiliuko vis dažniau renkies atskirus įrankius, pritaikytus konkretiems darbams – tvirtą aštrų peilį, kokybiškas manikiūrines žirklutes, gerą patogų konservų atidarytuvą, atssuktuvą ir t.t. Tas multifunkcinis peiliukas – tikrai geras ir mielas. Labai praverčia… kai nieko geresnio šalia neturim.
SIMPTOMATOLOGIJA
Dar viena sritis, kur atsiranda trinties tarp sena ir nauja – simptomai. Tai sena homeopatijos bėda, ypač užaštrėjusi pastaruoju metu. Homeopatai disponuoja milžinišku simptomų kiekiu. Pvz., Dar prieš 20 metų repertoriume galėjom rasti apie 10.000 rubrikų (=simptomų).
Tik jei anksčiau žinynai būdavo sudarinėjami klinikiniam darbui palengvinti, tai šiandien jau tiesiog mėgaujamasi kompiuterių talpumu ir galimybe į žinynus suvesti bet kokią informaciją. Kaip sakė RADAR autorius F. Schroens, repertoriumas jau seniai nustojo būti patikrintas labai atidžiai sukompiliuotas žinynas, dabar tai – duomenų bazė, į kurią įtraukiama visa prieinama informacija. T.y. jei tik man pasirodys, kad tam tikras preparatas sukėlė/išgydė tam tikrą simptomą – ši informacija bus įtraukta į repertoriumą. Pridėkim prie viso šito dar paplitusįklasikinį supratimą, kad vaistas=simptomai ir turėsim didelę šiuolaikinės homeopatijos tragediją…
Žinoma, atsiranda tokių, kurie stengiasi pamatyti tai, kas už simptomų, ir pradeda įžvelgti kitų lygmenų kontūrus. Kaip rašo J. Scholten – „Būtina tiek išvystyti simptomatologiją, kad gautume galimybę suprasti simptomų perėjimą iš vieno, lygmens į kitą. Tada, turėdami vieno lygmens simptomus, galėsime atkurti pilną vaisto paveikslą. Aukščiausias pasiekimas bus vaisto pilno paveikslo nuspėjimas, žinant tik pagrindinę problemą ar vaisto esmę – tačiau tai ateities klausimas.” Bėda tik tame, kad tų kitų lygmenų ne visai išeina nusakyti simptomais. Emocijos, mintys, šeimos situacija – visa tai jaučiama, bet tai jau subtiliųjų pojūčių sfera, tuos pojūčius galima parodyti/perteikti, tačiau labai sunku įvardinti įprastais žodžiais ir terminais. Kartais su kolegomis tame sėdime ir ilgai bandome parinkti žodžius/palyginimus, kaip apibūdinti vieną ar kitą jauseną/būseną.
Užtat tų kitų lygmenų aprašymai, jei tokius aptinkat, būna labai asmeniški. Ir jų nesuprasit, jei tame nepabuvojot. Tiesiog neišeina aprašyti tam tikrų (taip pat ir sakralių) patirčių jų nesuprimityvinant ir nesuvulgarinant. Ir neretai tuos dalykus pavyksta dalinai perteikti per meno kūrinius – eilėraščius, piešinius,… Todėl nenustebkit, jei naujojoje Materia Medica rasit keistų dalykų, kurių nesuprasit ir neatpažinsit. Reiškia, dar ne laikas…
Tai dar viena priežastis, abejoti, ar apskritai tokia Materia Medica bus sukompiliuota. Tiesiog didelė dalis jos net ir negali būti aprašyta, tai patyriminiai dalykai, jausenos, kurios negali būti tiesiogiai įvardintos, nebent naudojant tam tikrus palyginimus. Kalbant primityviai – pabandykit perteikti rabarbarų skonį tam, kas jų gyvenime neragavo ir nesapnavo. Kalbant rimčiau, pvz., mano mokytoja darbą „praeitų gyvenimų“ sluoksnyje lygino su šaltų pelenų pojūčiu, kurie tuoj subyra, kai tik prie jų prisilieti. Darbą miazmų lygmenyje – su pojūčiu, lyg kas būtų išpylęs rašalo buteliuką į akvariumą su vandeniu ir dabar tas filmas būtų atsukinėjamas atgal. Garantuoju, kad daugumai tai nieko nesako. Man tai ilgus metus nieko nesakė. Tačiau kai tuos dalykus patiriame patys gyvai – juos atpažįstame. Nors tuomet jau galime pasiūlyt sau artimesnį apibūdinimą, nes tai jau mūsų patirtis. Pvz., emocinį kūną man nusako tam tikras astralinis(?) plevenimas, o mano mokytaja tai junta panašiai kaip Hipokratas – kaip tam tikrų skirtingų skysčių tekėjimą. Kita vertus, Gali būti, kad kai kurie dalykai ilgą laiką tai ir išliks tik patirtimi, o įvardinti žodžiais tai galėsim tik praėjus kokiai dešimčiai metų… Ir tame nieko bloga, viskam savas laikas.
Naujoji informacinė Materia Medica – efemeriška. Ji neužrašoma, o tvyro erdvėje kaip jausenos/pojūčiai. Ji pagal visas klasikines ezoterines tradicijas perduodama iš žmogaus žmogui kaip tiesioginis patyrimas. Nebūtinai iš mokytojo mokiniui – gali būti ir atvirkščiai, nes čia visi yra mokiniai.
Yra didelis absurdas apie tai rašyti. Tai darau tik žinodamas, kad kažkam to reikia, kad kažkas tai atpažins. Ir tokių tikrai nebus daug.
Visais kitais atvejais
- Sutinku, kad lygmenų nėra. Žmogus – vientisas. Ir atviras.
- Sutinku, kad teoriškai įmanoma parinkti vieną preparatą visiems lygmenims – tik praktiškai to dar neteko matyti.
- Sutinku, kad įmanoma parinkti preparatą jo nejuntant, netestuojant, nestebint subtiliųjų struktūrų, nedirbant su šeimos dinamika, gyvenimo kelio dalykais. Tiesiog atėjo pacientas, atsidarei vaistų dėžutę, paėmei TĄ preparatą ir padavei. Viskas. Galbūt yra tokių genijų. Aš ne toks, todėl einu sunkiuoju keliu. Žingsnis po žingsnio. Taip kiekviena diena tampa vis kitokia. Retai kada pavyksta ilgėliau užsižaisti su viena ar kita metodika – nuolat viskas kinta, jungiasi, transformuojasi. Kartas nuo karto įvyksta kokybiniai šuoliai, kuomet keičiasi suvokimai, jutimų aštrumas ir tenka daug ką susidėliot pagal naują realybę.
- Sutinku ir su tuo, kad visiškai nebūtini mums nauji preparatai. Galim pamiršt visokius ten bachus ir aurasomas. Užteks ir senų gerų klasikinių homeopatinių preparatų. Genijams jų užteks. Paprastiems praktikuotojams, tokiems kaip aš ar daugumas mano kolegų, siekiantiems gilesnio pažinimo, tie kiti preparatai bent keliolika kartų pagreitins augimą, leis per kelis metus pasiekti tai, kam įprastai sugaištamas visas gyvenimas. Žinoma, tai irgi visai nebūtina…
- Taip pat sutinku, kad tokia Naujoji Materia Medica… nereikalinga. Tam tikra prasme ji jau parašyta – tik susideda iš daugybės knygų ir kur kas svarbiau – patirčių, kurių autoriai – skirtingi. Beje, preparatai irgi laisvai prieinami.
Pabaigai palinkėsiu tik viena – suvokimo, kad atskiri požiūriai, metodai, būdai ir atskiros preparatų grupės atspindi tik dalį VISUMOS. Kad tiek preparatai, tiek pacientai mus veda ir moko. Kad tie, kurie esame tame, kartu galim nuveikti nepalyginamai daugiau nei paskirai.