Klasikinės Homeopatijos metamorfozės

parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2015 06 25

Šiandien kalbant apie homeopatiją gana dažnai kyla nesusipratimų ir net priešpriešos tarp klasikinių homeopatų ir kitų jų kolegų. Vieni kovoja už metodo grynumą, kiti kaltina anuos dogmatizmu. Abi pusės jaučiasi teisios. Tik ta kova, vedantį į dar didesnį susiskaldymą, pražūtinga pačiai homeopatijai. Abiems pusėms siūlau nors kiek įsigilinti į esmę, pažvelgti kiek neįprastu kampu ir suprasti, kad prieštaravimo čia kaip ir nėra.

Pradėkim nuo žodžio klasikinė reikšmės – „tobula, pavyzdinė, sukurta suklestėjimo laikotarpiu, sukurta klasiko; geriausiai, fundamentaliai ištirta kurios nors mokslo šakos pradininkų“.

Toks apibrėžimas iš esmės pritaikomas ir homeopatijai. „Tobula, pavyzdinė, sukurta suklestėjimo laikotarpiu, sukurta S. Hahnemann; geriausiai, fundamentaliai ištirta S. Hahnemann ir senųjų klasikų“. Štai ir turim klasikinę homeopatiją. Tai tobulai tinka ūmių ligų gydymui. O su lėtinėm ligom – viskas kur kas komplikuočiau… Pažiūrėkim, kaip keitėsi homeopatija gydant ūmias ir lėtines ligas – ir viskas bus aišku.

ŪMIŲ LIGŲ GYDYMAS HOMEOPATIJOJE

Pirmiausiai leisiu pastebėt, kad taip vadinama klasikinė homeopatija (tuomet tai buvo tiesioghomeopatija – turiu galvoje pirminį jos variantą) buvo sukurta būtent ūmioms ligoms gydyti:

  • Hahnemann pradėjo eksperimentus nuo China officinalis ir maliarijos.
  • Pagrindinis homeopatijos plitimas pasaulyje buvo kaip tik susijęs su jos išskirtiniu efektyvumu epidemijų metu – tiek profilaktikai (S. Hahnemann pradėjo nuo Belladonnakaip specifinio preparato skarlatinai), tiek gydant cholerą, vidurių šiltinę ir kitas tais laikais neišgydomas, mirtinas ligas. Jau XX a. homeopatija pasirodė neįtikėtinai efektyvi ispaniškojo gripo pandemijos atveju ir t.t. Plačiau rasit čia.
  • Nemažai įtakos homeopatijos populiarumui turėjo ir puikūs savigydos rezultatai turint homeopatinę namų vaistinėlę. Pvz., daugybė kolonistų, vykstančių į JAV laukinius vakarus vežėsi homeopatinių preparatų dėžutę ir tuometinį bestselerį – J.H. Clarke The Prescriber.
  • Didžioji dalis senųjų klasikų, praktikavusių prieš 100-150 metų, atvejų buvo ūmios ligos.

Manau, visi sutiksit, kad gydant ūmius negalavimus homeopatinių preparatų skyrimo principai nesikeitė nuo pat pradžios. Išimtis čia būtų nebent tai, kad palaipsniui, atsargiai eksperimentuojant pereita prie aukštesnių potencijų preparatų naudojimo, kas nekeičia esmės.

Net vaistų arsenalas išliko nelabai pakitęs: pastebit, ūmiems atvejams beveik išskirtinainaudojam senuosius preparatus, naujieji padeda spręsti kitas problemas, pvz., mažai kam kils mintis lantanoidų grupės elementus naudoti slogai ar viduriavimui gydyti (iš esmės tai įmanoma, bet tikrai neįprasta).

Beje, didelė dalis ūmių preparatų – stiprūs nuodai, kuriais apsinuodijus materialiomis dozėmis gaunam ūmias gyvybei pavojingas būkles. Panašumo principas čia labai ryškus (panašumas – ne tik simptomais, bet ir ūmumu), daug apsinuodijimo simptomų jau nuo seno įtraukta į tokių preparatų patogenezes.

Ūmiais atvejais kaip anuomet, taip ir šiandien tikslingiausia parinkti vieną preparatą. Čia organizmo reakcijos aiškios ir tikslingos. Galbūt todėl kilo pastebėjimas, kad ūmių ligų kryptis – į išorę (nors tai nėra iš esmės tikslu). Visa, ko reikia – pasitikėt organizmo reakcijomis ir judėt kartu su juo. Atrast kuo panašesnį preparatą tai būsenai. Atitinkamai, tiksliai parinktas monopreparatas, bus specifiškiau ir kur kas efektyviau, nei kompleksas iš, pvz., šešių preparatų.

Ūmiais atvejais atsakas į teisingai parinktą homeopatinį monopreparatą juntamas jau po 1-2 minučių. Taigi, geriau parinkti vieną panašų tai būklei preparatą, gauti greitą atsaką, tuomet, jei reikės, parinkti kitą vaistą (rečiau – pakartoti tą patį) jau pasikeitusiai situacijai arba kitai ligos stadijai.

Žinoma, ūmiais atvejais nėra laiko ilgesnei analizei – reikalinga tiksli diagnostika, greitas klinikinis mąstymas, pastabumas. Čia neapsieisi be ypatingai gero Materia Medica išmanymo – kam galybę laiko ir dėmesio skirdavo senieji meistrai..

Tokia homeopatija labai efektyvi, tačiau ir labai klasikinė – simptomai, Materia Medica, repertoriumas, vienas preparatas vienu metu. Tai tobula, ir per 200 metų niekas nieko geresnio pasiūlyt nesugebėjo. Netgi  atvirkščiai, šiandien retas homeopatas galėtų pasigirti tokia klinikine patirtimi, kaip senieji klasikai, epidemijų metu priimdavę po keliasdešimt pacientų per dieną. Štai jums ir klestėjimo laikotarpis – žr. apibrėžimą.

Visgi politinė situacija šiandien gerokai kitokia nei homeopatijos aukso amžiuje – daugiau nei prieš 100 metų. Dėl įvairių istorijos verpetų taip jau susiklostė, kad homeopatija liko akademinės medicinos šešėlyje. Kaip tai nutiko – gana įdomi tema, galbūt grįšim prie jos kada nors vėliau, atskirame straipsnyje.

Šiandien ūmių ligų gydymas, galima sakyt, neįeina į homeopatų ruošimo programą. Teoriškai to mokomasi, tačiau su praktika sudėtinga. Neturim mes tam bazės: ligoninės priimamojo, kur patektų žmonės su rimtom ūmiom būklėm, stacionarų, kur, pvz., galėtume stebėti, kaip homeopatiškai gydomas plaučių uždegimas. Nėra tam nei finansinių išteklių, nei teisinių galimybių. Dar daugiau, nemaža dalis Europoje praktikuojančių homeopatų nėra gydytojai. Taip, jie baigia 4-5 metų kursą koledžuose, gali oficialiai praktikuoti homeopatiją, tačiau daugumai trūksta klinikinės patirties, juo labiau – apsiimti gydyti ūmias būkles, neretai balansuojančias tarp gyvybės ir mirties. Netgi teisinės bazės tam nėra – ypač Vakaruose.

Tas nereiškia, kad homeopatai nesusiduria su ūmiais atvejais. Teoriškai mes tam ruošiamės. Principus žinom – jie tie patys, klasikiniai. Preparatus irgi daugiau mažiau išmanom. Gydom save, savus, galim patarti pacientams, kaip tvarkytis su įprastais kasdieniais negalavimais. Dažnai būnam šokiruoti homeopatijos efektyvumo ūmiais atvejais. Bet, pripažinkim, praktinių įgūdžių ypač rimtiems ūmiems atvejams – trūksta… Bene vienintelis būdas prie to prisiliest – keliaut į vargingesnes šalis, ten mokytis iš kolegų, dirbančių homeopatiniuose stacionaruose, kovojančių su rimtomis ūmiomis infekcijomis. Štai pvz., Indijoje homeopatai priima iki 30 pacientų per dieną, daugumą dėl ūmių būklių. Turi jie ir atskiras ligonines, kurios pirmenybę teikia homeopatiniam gydymui. Tačiau tai labai skirtinga praktika lyginant su mūsiške, ir grįžus tą patirtį būtų labai sunku pritaikyt.

LĖTINIŲ LIGŲ GYDYMAS

Na, o gydant lėtines ligas pirmųjų homeopatų pasiekimai, atvirkščiai, buvo kur kas kuklesni. Ūmiais atvejais homeopatija veikė puikiai, lėtiniais – rezultatai buvo mažų mažiausiai ne tokie stabilūs. Būtent nesėkmės gydant lėtines ligas netenkino S. Hahnemann (1755–1843) ir buvo varomoji jėga tolimesniems ieškojimams. 1828 m. pasirodė jo fundamentalus veikalas „Lėtinės ligos“, vėliau ne kartą perrašytas ir perleistas. 1938 m. gruodžio 19 d. S. Hahnemann parašė pratarmę jau penktajam šios knygos leidimui.  Štai nedidelė ištrauka iš skyriaus apie „Lėtinių ligų prigimtį“:

„Lėtinė liga, nežiūrint visų gydytojo Homeopato pastangų, galėjo būti tik šiek tiek pristabdyta ir su kiekvienais metais progresuodavo. Tokiais sunkių nevenerinių lėtinių ligų gydymo atvejais tai ir likdavo greitesniu ar lėtesniu procesu – netgi kai gydymas atitiko visus tuo metu žinotus Homeopatinio gydymo meno reikalavimus. Gydymo pradžia būdavo daug žadanti, tolimesnė eiga – mažiau palanki, pasekmės – beviltiškos.“

Pradininkas rašė būtuoju laiku, nes manė atradęs lėtinių ligų priežastį – miazmus. Šiandien tenka pripažint, kad jo lėtinių ligų teorija, publikuota veikale „Lėtinės ligos“ – gana prieštaringa. Tiesos grūdas ten, žinoma, yra. Tačiau šiandien daugybė homeopatų atvirai diskutuoja dėl praktinio miazmų teorijos pritaikymo. Ką praktiškai keičia tai, kad tam tikras būkles ir tam tikrus preparatus priskirsim vienam ar kitam miazmui? Ar nuo to skirsissimillimum parinkimas? Ar miazminis nozodas išties išgelbės? Kitas dalykas, kad taip ir neaišku, kiek mes tų miazmų turim. Tik tris? Ar dar skaičiuosim tarpinius – tuberkulininį, karcinozininį? Kaip su Ūmiu miazmu (žr. Van der Zee „Miazmai gimstant)? Ką senieji klasikai kalbėjo apie pseudopsorą? Kodėl R. Sankaran šiandien siūlo kur kas komplikuotesnę miazmų schemą? Ar su laiku atsiranda naujų miazmų? Ar boreliozę galima laikyti vienu iš šiuolaikinių miazmų? Tokių klausimų – devynios galybės, ir tai reiškia viena – šiandien sutarimo šia tema nėra.

Bet kuriuo atveju – miazmų tema pakankamai įdomi ir aktuali šiandien. Tačiau geriausiu atveju – tai vienas iš sluoksnių kalbant apie lėtines ligas. Ir dar pakankamai komplikuotas. Jei kas bandėt skaityt S. Hahnemann „Lėtines ligas“ – ten 55 puslapiai skirti vien latentinės psoros simptomų išvardinimui. Pradedant vertigo, baigiant karpomis (!) ir nuotaikų kaita. Jei kas nors man, neišmanėliui, paaiškinsit kaip tie šimtai simptomų tarpusavyje susiję ir kaip juos panaudoti kasdieninėje praktikoje – žemai nusilenksiu.

Kaip testuotojas bei praktikas, pripažįstu, kad tam tikrais atvejais miazminiai nozodai labai veiksmingi. Ir, supraskit, rašau tai su didele pagarba pradininkui. Jis ir taip aplenkė savo laikmetį. Tačiau nereikia pamiršti, kad tais laikais S. Hahnemann disponavo tik kruopelyte tų žinių, kurias turime apie Žmogų dabar. Ir jei jis per 10 metų 5 kartus perrašė „Lėtines ligas“ – kelintą leidimą turėtume šiandien..?

Taip pat žiūrėkim „Gydymo meno Organono“ evoliuciją per visus 6 leidimus – daugumas papildymų bei pataisymų daryta galvojant apie lėtines ligas. S. Hahnemann VI–ojo Organono leidimo, parašyto visai prieš mirtį, kulminacija ir pagrindinė „vinis“ – LM potencijų skalė, skirta būtent lankstesniam ir švelnesniam lėtinių ligų gydymui.

LM potencijos buvo minkštesnės (homeopatinis paūmėjimas čia turėtų būti vėliau, ir ne toks stiprus) ir lankstesnės (praskiedimai puodelyje – pirmame ar antrame – pacientui duoda daugiau galimybės kontroliuoti sveikimo tempą), o kasdieninės dozės sumažina antidotavimo paranoją; be to galima greitai ir paprastai pereiti nuo „lėtinio“ vaisto prie „ūmaus“ („interkurentinio“) ir t.t… Deja, dėl tam tikrų istorinių aplinkybių, S. Hahnemann „Gydymo meno organono“ VI-asis leidimas buvo publikuotas tik praėjus 50 metų po autoriaus mirties, kuomet C potencijos buvo jau įsišaknijusios, vyravo Kent‘o filosofinės pažiūros, o ir pati homeopatija ėjo į saulėlydį. Šiandien gi LM potencijos savo populiarumu gerokai nusileidžia D ir C skalėms, nors, tenka pripažint, turi savo privalumų.

KLASIKA ŠIANDIEN

Taigi, kalbant apie lėtines ligas, išeina, kad šiandien praktiškai neveikia (tiksliau, panaudojami labai ribotai) nė vienas iš dviejų S. Hahnemann gelbėjimosi ratų. Ką tuomet gali pasiūlyti klasika lėtinių ligų gydymui? Kas buvo atrasta tokio, kad leido išspręsti problemas, kurios neramino pradininką?

Čia susitarkim išsyk – kompiuterinę repertorizaciją paliekam nuošaly, nes: 1) tai jokia inovacija, tik pagreitinimas; 2) geresnio supratimo tai nepriduoda, taip kaip kalkuliatorius nepadaro geresniu matematiku; 3) žiūrint giliau – toks simptomų ir pojūčių išrankiojimas detalėmis, ir paskui vėl sulipdymas tikrai nepriduoda aiškesnio visumos suvokimo.

Nemaža dalis šiuolaikinių klasikų lėtinėms būklėms įprastai siūlo tai, kas vadinamakonstituciniu preparatu. Turiu prisipažint, tai manęs kažkaip neįtikina, kaip bežiūrėčiau ar bandyčiau taip dirbti. Juolab, kad nei istorinio, nei praktinio pagrindo tam kaip ir nerandu… Netgi manau, kad didelė dalis homeopatijos nuopuolio susiję būtent su jos redukavimu (susiaurinimu) iki simptominio panašumo ir konstitucinio tipo. Na, bet tai atskira tema, jau pakankamai išsamiai aptarta tam skirtame straipsnyje. Tik priminsiu, kad šiuolaikiniai homeopatijos grandai tokių konstitucinių (nors tai irgi diskutuotina) pataikymų apturi iki 5% – visgi apgailėtinai mažai, kaip bežiūrėsi…

Lieka dar J.T.Kent išpopuliarintas akcentas bendriesiems ir mentaliniams simptomams. Tai iš esmės neblogai, tačiau turi įvairių niuansų. Pirmiausiai tai pjaunasi su S. Hahnemann ir Boeninghausen priėjimu, sukelia tam tikrų nesklandumų naudojantis repertoriumu (iš dalies tai ištaisyta R. von Zandvoort Repertorium Universale) – derėtų atsižvelgti į kiekvieno atvejo pobūdį ir suprasti, kada kurį priėjimą naudoti. Kita vertus, homeopatai dažniausiai nėra paruošti psichologiniam/ psichoterapiniam darbui, t.y. bent jau neturi pakankamų psichoterapinio darbo įgūdžių… Ir jei sakysit, kad užtenka simptomų, fenomenologijos, vertinimų čia nereikia – būsit teisūs, tačiau tam, kad prieiti prie giliai užspaustų ir slepiamų asmeninių patirčių, suvokti priežastines sąsajas – visgi pasiruošimas reikalingas…

Na, ir žinoma, paskutinė klasikos mada (suprantu, kad šie du žodžiai kartu skamba keistai) –vaistų grupių analizė, kuomet nagrinėjami ne pavieniai preparatai, bet jų grupės, atsižvelgiama į panašumus ir skirtumus. Pvz., esant simptomatikai, panašiai į Lachesis, ne pulsime skirti šio preparato, o galvosim apie gyvates apskritai – gal kuris nors kitas gyvačių preparatas čia tiks labiau? Na, bet tai diferencinei diagnostikai tarp preparatų. Grupių analizės viršūnė, mano supratimu, yra Jan Scholten atliktas darbas su periodine elementų lentele. Tai ne tik duoda sistemingą supratimą apie preparatus, bet ir kur kas daugiau – viziją link kur einama (apie tai kitame straipsnyje).

ŠIUOLAIKINIS POŽIŪRIS Į LĖTINES LIGAS – KODĖL MES SERGAM?

Likimo ironija, tačiau šiandien homeopatija daugiausiai orientuojasi į lėtines ligas – sritį, kurioje iš pradžių sekėsi sunkiausiai. Ir dirbama ignoruojant paskutinius S. Hahnemann patobulinimus – LM potencijos naudojamos pakankamai retai, skiriant preparatus retas kuris atsižvelgia į miazminę situaciją, jei tokią išvis mato ir supranta. Kas gi nutiko, kad homeopatija tapo viena iš nedaugelio terapijų, galinčių išgydyti lėtines ligas? Būtent išgyti, o ne kontroliuoti, kaip dabar madinga.

O gi nutiko tai, kad vystėsi aiškesnis supratimas kodėl mes sergam. Ir kaip ten bebūtų, tačiau didžiausias progresas vyko ne homeopatijos viduje, o išorėje, t.y. tuos dalykus atrado ne homeopatai. Tikrai siūlau paskaityt E. Bach darbus (jis čia arčiausiai homeopatijos, ir jo darbai labai įspūdingi, ypač žinant, laikmetį, kada jie parašyti). Pasidomėti radikaliu, bet labai įdomiu G. Hammer ir jo „Naująja vokiečių medicina“. To kulminacija – Ch. Flesch ir jo įkurta biologinio dekodavimo mokykla, kurioje G. Hammer darbai ir įvairios kitos praktikos rado praktinį pritaikymą. Šiandien turim nemažai puikių knygų, išverstų į lietuvių kalbą, skirtų visiems, besidomintiems savo sveikata (tiesa, jose viskas keik supaprastinta, bet pirmai pažinčiai ir bendram suvokimui pakaks) : Lise Bourbeot „Tavo kūnas sako Mylėk save“, V. Sinelnikov „pamilk ligą savo“, Dalke… Siekiantiems pažvelgti dar plačiau – B. Helinger konsteliacijos, regresinė hipnozė, meditacijos, dvasinės praktikos ir t.t. Specialiai neišskiriu kurios nors vienos krypties, nes tik visuma duoda supratimą.

Specialiai neminiu S. Lazarevo, J. Markūno – šie imasi teisėjo rolės, skirsto dalykus į juoda/balta, gera/bloga, o tai ne visai etiška, be to tai ne tie kriterijai, kurie nulemia mūsų sveikatą.

Dar mums prieinamos kitų civilizacijų gydymo sistemos: pradedant tradicine kinų medicina, ajurveda ir baigiant Amerikos indėnų šamaniškom praktikom. Turim ir įvairias, gana jaunas vakarietiškas tradicijas: osteopatiją su be galo giliom įžvalgom į Žmogų ir sveikatą, turim Bacho žiedų terapiją, kuri puikiai papildo homeopatiją, turim spalvotą homeopatiją „Aurasoma“ pavidalu, turim daugybę naujų nozodų ir potencijuotų toksinų, už kuriuos turim būti dėkingi EAV praktikuotojams. Turim stipriai evoliucionacusį Vega testą atveriantį daug platesnį multidimensinį supratimą. Dar daugybė dalykų lieka nesuminėta…

Visa tai tarsi atveria naują dimensiją lėtinių ligų gydyme. Simptomai išlieka svarbūs, tačiau ne patys savaime, o todėl, kad simboliškai rodo į ligos esmę. Kūnas negenda atsitiktinai, jis tiesiog atspindi tai, kas viduje. Jis moko, padeda, kompensuoja; kartais – skausmingai… Todėl šiandien liga suprantama jau ne kaip gedimas, bet kaip bandymas atstatyti pusiausvyrą, išspręsti tam tikrą konfliktą.

Toks priėjimas, kaip tyčia, labai priimtinas homeopatams. S. Hahnemann vitalistinė kryptis, J.T. Kent akcentas mentaliniams simptomams visgi padarė savo, paruošė dirvą. Mus mokė, kad simptomai tėra apsauginės organizmo reakcijos, ir mes jas stengiamės skatinti, užuot slopinę. Mūsų repertoriumai pilni subtiliausių simptomų: pojūčių, emocijų, sapnų,… Mes skiriam pakankamai laiko pacientui, nagrinėjame subtiliausius simptomų niuansus – turime viską, ko gali prisireikti tokiam darbui.

Iki tol dirbantis pagal klasikinę metodiką homeopatas lėtiniais atvejais susidurdavo su problema – konsultacijos pabaigoje turime per daug simptomų. Ūmiais atvejais viskas paprasta – imam pagrindinius ryškiausius, repertorizuojam, repertoriumo siūlomus preparatus toliau diferencijuojam pagal niuansus, pvz., pagal modalumus, lydinčius simptomus ar netgi liežuvio vaizdą. Lėtiniais atvejais homeopatas neretai bando susirinkti kuo pilnesnę anamnezę: pradedant prenataline būsena ir baigiant valgymo įpročiais, miegojimo poza ir sapnais. Tačiau sunkiausia yra čia pamatyti simptomų visumą, kaip tai vadino S. Hahnemann – paveikslą, kuris yra už simptomų, priežastingumus. Praktiškai tai reiškai, kad turime atsirinkti pagal kuriuos simptomus repertorizuosim – kurie esminiai, o kurie – ne tokie svarbūs.

Dar daugiau, dabar homeopatijoje  mes stengiamės paskirti vaistą ne simptomams, bet tam, kas už jų. Stengiamės pamatyti, kam pacientui reikalinga liga, kokias problemas ji padeda spręsti, ką kompensuoja,… Ir į tai nutaikyti preparatus. Tam įvardinti atskiri autoriai naudoja įvairius terminus: esencija, raudonas siūlas, centrinė ašis, pagrindinė deliuzija,… Kiti kolegos tai daro beveik nesąmoningai, bet vis tiek vyrauja tendencija ieškoti esmės. Vienas štai repertorizuoja, tačiau įtraukia rubriką „Susirgimai nuo…“ Kitas parinkinėja konstitucinį preparatą, tačiau akcentą sudeda ne į plaukų spalvą, o į dalykus, kurie tam pacientui aktualiausi ir labiausiai rūpimi, aplink kuriuos sukasi visas jo gyvenimas. Trečias galbūt nepataiko su vaisto patrinkimu, tačiau konsultacijos metu užduoda klausimą, susijusį su ligos esme – ir, žiūrėk, sveikimo procesas užsiveda. Daugybė kelių veda į pasveikimą…

Šiais laikais netgi preparatų spektras darbui su šiais dalykais – kur kas platesnis. Ir naujų preparatų patogenezėse, klasikų siaubui, akcentuojami ne tiek pavieniai klinikiniai simptomai, kiek temos, kurias užkabina vienas ar kitas preparatas, t.y. kas slepiasi už simptomų (žr. J. Scholten darbus).

Bent kiek pačiupinėjus panašius dalykus darosi aišku, kad gydant lėtines ligas homeopatinėsMateria medica išmanymas –  geras dalykas, tačiau ne esminis. Daug svarbiau – žmogaus pažinimas, matymas už simptomų, supratimas, kokį vaidmenį tam pacientui atlieka liga, kam ji reikalinga. Ir tam homeopatija (klasikinė ar dar kokia) ne kaži ką turi pasiūlyti, čia jau mokaisi iš kitų disciplinų. Tai visiškai kitokios studijos nei homeopatinių preparatų simptomų/portretų mokymasis…

“Kuomet simptomų visuma, kurį iš esmės nusako ligos atvejį ir išskiria jį iš kitų, kitaip sakant, kai ligos paveikslas jau užfiksuotas, sunkiausias darbas jau atliktas.” (S. Hahnemann „Gydymo meno Organonas“ VI-asis leidimas, §104)

Lėtiniais atvejais niekur skubėt nereikia. Turėdamas simptomų visumą, t.y. supratimą, kodėl serga pacientas, net ir pradinukas galės parinkti tinkamą preparatą. Galima paleisti žmogų namo, neskubant susirepertorizuoti, skirti laiko Materia Medica studijoms. Jei viskas susives į vieną preparatą – gerai. Jei ne – galbūt parinkti ką nors iš Bacho žiedų, jei ligos šaknis emocinėje sferoje, o kūnui paskirti kad ir paprastą kompleksą. Kitą dieną užėjusio paciento perklaust, jei reikia kažką pasitikrinti, ir paduoti receptą ar preparatą.

Ir atvirkščiai, suvedę visus simptomus į repertoriumą, gausim Sulphur ir dar kelis pagrindinius polichrestus. Kiek iš to naudos – žinot visi, kas bandėt taip dirbti…

IŠVADOS

Klasika – gera stipri klinikinė homeopatija, orientuota į simptomus. Ūmiais atvejais to pakanka gauti puikiems rezultatams. Tokia homeopatija praktiškai nekito laikui bėgant, principai išliko tie patys. Klasikinis priėjimas – simptomai ir vienas vaistas vienu metu – šiandien galioja kaip ir anksčiau. Jis tobulas. Klasikinis.

Lėtiniais atvejais paskyrimas būna tikslus tik tuomet, kai pataikom į problemos centrą/šaknį/ašį,… – čia nesvarbu, kaip tai pavadinsi. O tam jau reikia pažinti Žmogų, suprasti kaip atsiranda ir kaip vystosi liga, matyti visumą. Neretai ta visuma apima paciento jau gimstant atsineštą patirtį bei šeimos situaciją, t.y. siekia gerokai plačiau nei įprasta galvoti medicinoje.

Gera žinia – šiandien turim daug terapinių krypčių, kurios nagrinėja tuos fenomenus, ir tikrai yra iš ko pasimokyti. Tereikia išdrįsti iškišti nosį toliau savo kiemo tvoros – paaiškės, kad pasaulis kur kas įvairesnis nei įsivaizdavom. Tačiau homeopatijai tai reiškia ir naujus iššūkius – pvz., kaip integruoti tas kitokias patirtis į esamas praktikas, kaip modifikuoti studijų planus ruošiant naujus homeopatus ir t.t. O gal kas žinot kitų išeičių? Arba gal nedaryti nieko, toliau lėtines ligas gydyti tais pačiais klasikiniais principais, kaip ir ūmias, ir manyti, kad S. Hahnemann perspėjimas „Gydymo pradžia būdavo daug žadanti, tolimesnė eiga – mažiau palanki, pasekmės – beviltiškos“ – tik nusenusio pradininko vaizduotės padarinys..?

KLINIKINIAI PAVYZDŽIAI

Labai norėčiau to išvengti, bet jaučiu, kad šiuo atveju be pavyzdžių – neapsieiti, viskas liktų tarsi teoriniais pamąstymais. Tokių atvejų susikaupę daug. Jie visi labai skirtingi. Iš jų kažin ar ko išeina išmokti – nes tai tiesiog vyksta savaime, tai nenuspėjama, gaivališka. To neišmokstama. Tik būni atviras, klausaisi ir prisitaikai – savotiškoj maldos/meditacijos būsenoj – ir kiekvienąsyk vis kitaip viskas vyksta. Nėra tikslo pagydyt ar parinkti homeopatiją. Testavimas ir homeopatija – tik procesas. Tikslas – kad žmogus suprastų, kad atsirastų gyvybės, judėjimo ten, kur užspausta. Kad pats žmogus pamatytų ir pradėtų sveikti. Pamatytų ne diagnozę, ne kokius nors miazmus, o paprasčiausius gyvenimiškus dalykus, kuriuos gali pats priimti ir keisti.  O tu lieki tik testuotoju – stebėtoju, nedarydamas nieko už kitą, likdamas tik švariu veidrodžiu.

I.

Jauna moteris kreipiasi dėl nuolatinių ginekologinių uždegimų – „tepliojimo“, kaip ji pati pavadina. Testuojant – daugiau trauminiai ir seksualinio atspalvio preparatai. Į klausimą apie galimai patirtą seksualinę prievartą atsako neigiamai. Paskyrus simptominę homeopatiją ir Nos. Trichomonadefluor – ryškus pagerėjimas po 1-2 dienų, jokios simptomatikos apie 1,5 mėn, paskui vėl pradeda teplioti. Kitąsyk jau kryptingas klausimas, kaip jautėsi „pirmą kartą“. Atsakymas – “labai baisu buvo”, net susigūžia iš nejaukumo. Ne su tuo vaikinu, ne laiku ir ne vietoj – patirtis, kurią norėjosi kuo greičiau užmiršti ir prie to negrįžti. Rezultatas – kūnas primena, kad „Tu susitepusi“ – užtat ir lokalizacija atitinkama. Išsiskiriam ilgam su aiškiu supratimu, kad bent jau prie šitos problemos sugrįžti nebeteks. Ir kad ne tik ginekologija tvarkysis, bet keisis santykiai su dabartiniu draugu ir t.t.

II.

Kreipiasi jaunas vyras dėl to, kad niekaip negali priaugti svorio. Na, diagnozės aiškios nėra, bet distrofija – akivaizdi. Nesvarbu, kiek valgo – svoris neauga. Dirba užsienyje statybose, „su technika“, bet vis tiek nesmagu prieš augalotus kolegas. Kaip testuotojas pradedu nuo kasos ir virusinių dalykų, bet greitai pereinam prie trauminio preparato Incident Release(FlowerPlex serija, kurio sudėtyje ArnicaHypericum plius atitinkami Bacho žiedai) į kurį gaunam ryškią reakciją. Labai gilus ir keistas pojūtis galvoje. Traumą pacientas, keliskart perklaustas ir gerai pagalvojęs, visgi prisimena – būdamas vaikas iškrito iš trečio aukšto, nors rimtesnių sužalojimų nepatyrė. „Gerai, kad buvau toks smulkaus sudėjimo – kitaip būčiau kaulų nesurinkęs.“ Pasirodo, taip vaikui, šoko būsenos nuvežtam į priėmimo skyrių, paaiškino gydytojas. Atitinkama programa įsirašė visam gyvenimui: svorio priaugimas = kaulų nesurinksi. Savaime suprantama, bet kokį bandymą padėti priaugti svorio organizmas priims kaip mirtiną grėsmę. Nesvarbu, ar tai bus speciali dieta, ar homeopatija, ar dar kas nors. Išimtis – trauminiai preparatai, nes jie dirba su priežastimi, situacija, nuo kurios viskas prasidėjo.

III.

Šeima atvyksta su 4 metų amžiaus dvynukėmis – vyresniajai ryškus atopinis dermatitas, ypač veide,gydėsi homeopatiškai, tačiau be ryškesnio pagerėjimo,  pastarąją savaitę bėrimas kaip niekad paūmėjęs. Mergaitė leidžiasi testuojama, bet jau po pirmo preparato aiškiai duoda suprasti, kad laikas dirbti su mama, lipa nuo kėdės ir eina žaisti su tėčiu ir sese. Dirbant su mama – aišku, kad esmė – nuoskauda, kažkiek su seksualiniu atspalviu, panašu, kad nukreipta į vyrą. Vyresnėlė tiesiog imasi iniciatyvos tai iškelti/spręsti atopinio dermatito pavidalu. Mama iškart supranta apie ką eina kalba ir linkteli galva – “Žinau apie ką tai!”. To užtenka, net nebereikia gilintis į detales, procesas jau pajudėjo. Toliau susidėliojam homeopatiją, Bacho žiedus, aptariam namų darbus (viskas mamai). Kalbam telefonu po trijų dienų – bėrimo neliko visiškai. Tėvo pastebėjimu, veidas mergaitei ėmė balti jau konsultacijos metu, kai dirbom su mama. Visai šeimai paliko įspūdį kelionė namo – visą kelią mašina tiesiog plyšo nuo dvynukių juoko – taip dar niekad nėra buvę…