Kas yra ir kas nėra Homeopatija?

parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2014 06 18

Tam, kad judėtume toliau šioje straipsnių serijoje, manau, būtina susitarti, kas yra ir kas nėrahomeopatija. Tik šįsyk jau pažvelgt plačiau. Taip pat tebūnie šis straipsnis bus kaip atsakymas į Sauliaus pastebėjimą, kad vis nuo jos tolstu.

Kaip žinia, tolstant nuo objekto atsiveria kur kas platesnė perspektyva ir atsiveria platesnis visumos vaizdas. Aš jau seniai nebebijau nutolti nuo homeopatijos. Čia kaip su potencijavimu – kadaise homeopatai manė, kad egzistuoja praskiedimo laipsnis, nuo kurio preparatas nustoja veikęs. Dalis jų ribą nusibrėžė ties 30C ir jos per savo gyvenimą taip ir neperžengė. Kiti visgi nepabijojo eksperimentuot, ėjo toliau, kol suprato, kad tos ribos tiesiog nėra… Su homeopatija panašiai išeina  – tolstant jos ribos tik plečiasi, nes pamatai, kad ji toli gražu neapsiriboja saujele preparatų, metodikų ir knygų. Kuo toliau nuo jos, tuo gražesnė ir paprastesnė man ši sistema. O kas įdomiausia – su tuo paprastumu auga ir efektyvumas.

PAPRASTUMAS

Homeopatijos išskirtinis efektyvumas – jos natūralume ir paprastume. Sakyčiau, ji skirta praktikuotojams, kurie yra dideli tinginiai ir nori pasiekt maksimalų rezultatą minimaliomis pastangomis, t.y. nori nieko neveikt, tik sėdėt ir žiūrėt, kaip pacientas sveiksta pats. Ir sveiksta pačiu „trumpiausiu ir patikimiausiu“ (S. Hahnemann „Organonas“, §2) jam pačiam priimtinu būdu.

Didžiausias informacinių preparatų privalumas – tai, kad jie nieko nesukelia ir nieko negydo. Jie – tik signalas, užuomina, informacija, kurią organizmas/Sistema gali panaudoti savęs gydymui.

Homeopatinis preparatas – tai lyg žinutė, kurią gaunat apie artėjančią konferenciją. Ji tikrainesukelia Jūsų dalyvavimo renginyje. Jūs, be abejo atvyksit, jeigu tik neturėsit tuo metu svarbesnių užsiėmimų, konferencijos programa Jums pasirodys verta dėmesio ir t.t. Bepanašumo čia niekaip – apie homeopatų asociacijos konferenciją aš informuosiu kolegas homeopatus, o ne darželinukus ar kariuomenės atstovus. Taigi, esmė tame, kad žinutė nieko pati iš savęs nedaro, ji neturi tokios galios, o tėra kaip galimybė, informacija, kurią galimapanaudoti esant tam tikrom aplinkybėm, bei panašumui.

Aplinkybes homeopatui nusako organizmo/Sistemos reakcija – simptomų/pojūčių pavidalu. Testuotojui – biologiškai aktyvių taškų (BAT) ar kitos reakcijos priklausomai nuo naudojamų metodikų.

Atitinkamai pruvingai (homeopatinių vaistų išbandymai) mums reikalingi tam, kad kažką suprastume apie žinutės turinį ir kam ji galėtų būti adresuota/naudinga.

Taigi, jei mes priimam paprastą sutarimą, kad vaistas=informacija, ir kad dirba/reaguoja pats organizmas mes jau išsprendžiam nemažą dalį prieštaravimų. Tampa aišku, kodėl klinikiniaityrimai iki šiol neatskleidžia pilno homeopatijos potencialo. Arba kodėl įprastai mąstančiam gydytojui tokie preparatai ir mąstymas yra tokie svetimi. Na, o mes bent jau galėtume mažiau ginčytis dėl preparatų, o daugiau dėmesio atkreipti į žmogų (čia pats įdomumas, mes prie to iš lėto judam per visą straipsnių seriją).

Preparatai svarbūs. Bet žmogus – svarbiau, nes tai jis reaguoja į preparatus. Homeopatijoje daugybė klausimų, kurie šiaip jau sukelia nemažai ginčų ir priešpriešų tarp įvairių mokyklų:

  • Kuris preparatų gamybos būdas pranašesnis – Hahnemann, Korsakoff, Fincke, reprintavimas ar dar kuris kitas?
  • Kokias vaisto potencijas ar jų akordus naudoti?
  • Koks skyrimo būdas efektyvesnis – žirniai, lašai, ampulės, tepalai ir t.t.? O gal geriau injekuoti į akupunktūrinius taškus? Ar net pasidaryt homeopatinę vonią?

Manau, svarbiausia suprasti, kodėl mes sergam, kas aktualiausia mūsų organizmui duotu laiko momentu. Čia visa esmė. O tuomet preparatą ar metodą jau kaip nors parinksim… Surepertorizuosim, ištestuosim – koks skirtumas, visos metodikos veikia, jei su išmanymu naudojamos.  Kitas dalykas, jei skirsim gydymą pagal plaukų spalvą, pagal tai, ant kurio šono žmogus miega, kokį maistą mėgsta – rezultatas bus atitinkamas…

Šiame informacijos amžiuje būtų pats metas nustot ginčytis, kokiu būdu parašyta ir išsiųsta žinutė teisingesnė… Rašykit ant pergamento plunksna ar siųskit el. paštu (tik su feisbuku neišdegs – neturiu) – man vis vien, tegu tik man bus tai aktualu, ir aš ją gausiu. Suprantama, jei ji bus rašyta kokybiškai ir su išmanymu.

Čia jau dalis kolegų įžvelgs pavojų. Nejau tikrai galima ir ne ant pergamento? Tai gal dar ir potencijavimas nebūtinas? Ir gal išvis be preparatų apsieit galima homeopatijoje? Žinoma, kad galima, bet pradėkim visgi nuo vaistų.

FARMACIJA

Jei imamės farmacijos – čia daugybė metodų ir priėjimų. Ne tik minėti homeopatinių preparatųgamybos metodai. Visi informaciniai preparatai dirba tuo pačiu panašumo principu. Be išimties. Jeigu preparatas neįdomus mano Sistemai, aš neturiu nieko, kas rezonuotų su tuo signalu – aš į jį nereaguosiu. Jeigu pokalbis, filmas, knyga, spektaklis ar dar kas tik norit yra apie visiškai man svetimus dalykus, man jie bus neįdomūs, aš į juos nereaguosiu, būsiu abejingas. Kad reaguočiau – turi būt panašumas.

Bacho žiedų preparatai – ta pati homeopatija, tik gal kiek labiau nukreipta į psichoemocinius momentus. Kas netikit – pabandykit, paragaukit, pamatysit, kaip jie provokuoja tam tikras emocines/psichologines būsenas. Tiesa, gamyba jų kiek kitokia. Bet kaip sakė pats E. Bach – nejaugi jūs manot, kad trynimais ir sukratymais gausit ką nors daugiau nei jau yra augale ir saulės šviesoje..?

Kristalų esencijos vėlgi veikia tuo pačius principus. Tiesa, daugumos jų niekas neišbandė per pruvingus, taigi nėra tokių konkrečių žinių, kada naudoti vieną ar kitą akmenį. Tačiau  tai gilūs ir stiprūs dalykai, įtakojantys sąmonės, emocijų ir kūno sferas. Ir visiškai kitaip, sakyčiau, daug labiau struktūruotai nei augaliniai preparatai. Beje, dirbantiems su akmenimis, juos matantiems ir girdintiems, kuriems akmenys – gyvi, tradicinis homeopatinis sutrynimas (trituracija) – barbariškas veiksmas, kokiom gerom intensijom tai bebūtų grindžiama. Žinoma, kad jie rinksis esencijas.

Aurasoma – ta pati homeopatija, tik spalvose. Be galo gražūs spalvoti informaciniai preparatai, sukurti aklos britų farmacininkės V. Wall.  Metodologiškai čia turim bent du priėjimus. Vienas – ilgas kelias, kuomet žmogus pats renkasi spalvą. Kaip taisyklė tai bus mėgstama ir maloni spalva, jei dirbsim su ja intensyviau, po kurio laiko ji taps mažiau įdomi, pereisim prie kitos ir taip nuosekliai, pakankamai neskausmingai dirbsim su įvairiais savo aspektais. Testuotojo darbas yra dirbti su tuo, kas aktualiausia. Todėl dažnai išsyk įpuolam į probleminę spalvą, kuri atveria duris tolimesniam darbui. Taip ramus žmogus, kuris mielai rinktųsi žydrą, testuojant norom nenorom „pasirenka“ raudoną (kurios šiaip gyvenime vengia, o nuo kraujo vaizdo alpsta) ir kelių minučių bėgyje įpuola į gręsiančio aborto ir tuo pačiu mirties baimę – šitoj situacijoj jau galim dirbti kitais preparatais (Bachas, homeopatija, SDA)…

Spagyrika, gemoterapija, litoterapija, Šiuslerio druskos – iš esmės ta pati homeopatija, gal veikiau skirtingi jos aspektai. Tai lyg naudotume skirtingas fotografijos technikas, siekdami perteikti tam tikro objekto (mūsų atveju – vaistinės medžiagos) esmę – kalba eina ne apie tai, kuri teisingiausia, bet apie tai, kuri geriausiai tinka tam tikrai situacijai (skaitmeninė – kai reikia greitai persiųst dideliais atstumais ir dideliam kiekiui recipientų, juosta (ir ypač – plataus formato) – kai siekiam autentikos, momentinė (Polaroid tipo) – kai norim po minutės kitos rankoje laikyti tikrą nuotrauką ir t.t.) Taigi, ginčai dėl geriausios – beprasmiški. Viskas priklausys nuo situacijos. Pvz., ten, kur reikės judesio, šalinimo – puikiausiai tiks gemoterapija, kur reikalingas struktūrinis darbas – pasitarnaus Šiusleris, ir t.t.

Dar yra daugybė preparatų, kurie neįtelpa į aukščiau išvardintas kategorijas. Apie dalį jų jau kalbėta kituose straipsniuose bei paskaitose, dalis lieka ateičiai. Pvz., galėtume ilgai diskutuot ir stebėt, pagal kokį panašumą veikia Sisteminiai Dvasiniai Adaptantai (SDA) – būtų be galo įdomi tema. Neišsiplėsim šįsyk.

Beje, yra tekę skaityt nuomonių, kad įprastai potencijuoti homeopatiniai preparatai gilesni ir užkabina daugiau, negu pvz., esencijos (Bacho žiedai ir pan.). Remdamasis praktika, aš su tuo sutikčiau, tačiau tik iš dalies. Bachas psichoemociniam lygmeny dirba minkščiau, kas neretai reiškia efektyviau. Be to, siauresnis poveikio spektras man dažnai bus privalumas, o ne trūkumas. Jei dirbsim su baimėmis, mums reikės preparato, kuris dirbs emociniame lygmenyje. Čia neretai daug tikslesnis, specifiškesnis ir elegantiškesnis pasirinkimas bus Bacho žiedai. O jau po to žiūrėsim, kur tai nuveda – gal judėsim prie kūno problemų (pvz., gausim priėjimą prie sinusų, ko anksčiau neturėjom), gal prie gyvenimo scenarijų ar dar ko nors – ir jau galėsime dirbti tuose lygmenyse atitinkamais preparatais. Ir jeigu “sinusų” preparatai (homeopatija, nozodai , kt.) iki tol neduodavo jokių rezultatų, tai derinyje su Bacho žiedais, kaip labiau priežastiniu preparatu – lyg užtvanka būtų griuvus – pvz., kelios rieškučios pūliais smirdinčių snarglių kasryt, užtat per mėnesį nelieka knarkimo, naktinių košmarų, nebešokinėja spaudimas ir nebepučia pilvo… Būna ir taip.

Galbūt atskiro paminėjimo nusipelno izopatija, daugelio homeopatų laikoma tarsi „antrarūše“. Ir visgi izopatiniai preparatai (nozodai, potencijuoti toksinai ir kt.) gali būti labai svarbūs tam tikrame gydymo etape padėdami atrakint tam tikras užblokuotas duris. Aš jau nekalbu apie miazminius nozodus.

NEMEDIKAMENTINĖ HOMEOPATIJA

Tačiau homeopatija toli gražu neapsiriboja preparatais. Homeopatija – visų pirma principai ir dėsningumai, kuriuos galima taikyti visur – pradedant sveikata, baigiant gyvenimo situacijomis ar kovos menais.

Štai S. Hahnemann savo „Gydymo meno organono“ įvade duoda fizinio poveikio pavyzdžius, kurie, jo nuomone – visiškai homeopatiniai.  Cituoju:

Ant ką tik nušąlusios galūnės uždedama šalta grietinė arba ši trinama sniegu.

Nušąlusi galūnė atstatoma ne izopatiškai, ne tuo pastoviu šalčiu, kuris ją sušaldė – nuo to ji išvis netektų gyvybės ir atmirtų. Skirtingai nuo to, ji atstatoma tik priartėjant prie temperatūros, kuri ją pažeidė, tolygiai artinant ją prie komfortiškos temperatūros (homeopatija), kuomet sušąlusi grietinė tirpsta ir palaipsniui atšyla iki kambario temperatūros.

Ranka, nuplikyta verdančiu vandeniu neatsistatys izopatiškai nuo verdančio vandens aplikacijų, o padės tik mažesnis karštis (pvz., įmerkus ranką į indą, kuriame vanduo pašildytas iki  60ºC), kuris sulig kiekviena minute tampa vis vėsesnis ir galiausiai pasiekia kambario temperatūrą, šiuo būdu nudegusi vieta atstatoma homeopatiškai.

Patyręs virėjas laiko nudegusią ranką prie ugnies, nekreipdamas dėmesio į iš pradžių sustiprėjantį skausmą. Iš patirties jis žino, kad taip jis gali per labai trumpą laiką, dažnai per kelias minutes atstatyti nudegusią odą į visiškai sveiką.

Kiti išmanantys žmonės (ne gydytojai, pvz., lakuotojai) ant nudegusios vietos deda panašias nudegimą sukeliančias priemones, kaip stiprų gerai pašildytą alkoholį ar terpentiną. Tokiomis priemonėmis jie atsistato per kelias valandas. Palyginimui – šaldantys tepalai nepagydys ir per kelis mėnesius, o šaltas vanduo dar tik pablogins gijimą.

Senas patyręs medkirtys, tuo atveju, jei perkaito dirbdamas saulėje ir ėmė karščiuoti, niekad negers šalto vandens (contraria contrariis), nes žino, kaip tai žalinga. Priešingai, jis paims truputį karštį sukeliančio skysčio – gerą gurkšnį brendžio, net jei šiaip jo visai nevartotų. Patirtis, tikroji mokytoja, jį įtikino dėl tokios homeopatinės procedūros privalumų. Jo karštis greitai atslūgsta, kartu praeina ir nuovargis.

KITI (savo esme) HOMEOPATINIAI METODAI

Visi natūralūs ir giluminiai (iš esmės dirbantys su problema, o ne ją užglaistantys) gydymo būdai, kuomet aktyvinamos paties žmogaus savigydos galios savo prigimtimi yra homeopatiniai. Remdamasis savo patirtim galiu pastebėt, kad tikros homeopatijos aš išmokau būtent per gilesnes pažintis su tokiais metodais, o ne homeopatiniuose seminaruose.

Biodinaminėje osteopatijoje gydytojas daro tą patį, kaip ir homeopatas, tik dirba ne preparatais, o rankomis. Kažkuria prasme jis nieko nedaro, tik stebi/klausosi uždėjęs rankas ir… daugiau nieko. Nieko neatstatinėja, niekur nesikiša, tik pabūna tam tikru inkaru. Dirba pats pacientas. Dar ir kaip dirba!

Aurasoma – jau minėta labai graži spalvota homeopatijos forma.  Kaip dar V. Wall sakė – „Mes esam spalvos kurias pasirenkam“. Kaip dar Jūs pasirinksit spalvą, jei ne pagal panašumą?! Beje, čia kaip ir homeopatijoje apibūdinami žmonių konstituciniai tipai – tik ne preparatų, o spalvų…

Geštalto psichoterapijoje terapeutas juda kartu su klientu. Jis neduoda nurodymų, neperša savo nuomonės – bet kokia intervencija jau laikoma terapine klaida. Tiesiog keliauja kartu parodo ir atkreipia dėmesį į dalykus, kurių mes patys nebepastebim. Ką su tuo darysim – jau mūsų pačių reikalas.

Helingerio sisteminėje terapijoje atliekami išdėstymai (konsteliacijos) – tobuli homeopatiniai spektakliai. Labai aukšto lygio terapija duodanti įžvalgų apie santykių šeimoje problemas, neretai einančias iš kartos į kartą. Labai gilios transformacijos vyksta tose išdėstymų misterijose.

Labai gražus yra homeopatinis žaidimas su asociatyviomis kortomis (OH cardsPersonamano atveju). Čia renkamės paveiksliukus, juos komentuojam, dėliojam pagal prioritetus. Ir tai leidžia apeiti „proto“ konstrukcijas, pažvelgti , kas slypi giliau. Tame pačiame paveiksle ar išdėstyme kiekvienas matome visiškai skirtingus dalykus. Taip uždaram, mažai bendraujančiam su klasės draugais paaugliui viskas aišku, kai jis turi kortelę su piemeniu ir avių banda, varoma į (o gal iš) aptvarą ir žodį STUPID (durnas, kvailas). Jo spontaniškas komentaras – „aišku, kad avys – durnos“. Save gi mato piemens rolėje… Suprantama, tokia interpretacija kyla iš vidaus, kitas čia matytų visiškai kitus dalykus, tas matymas atspindi ar yra panašus į tai, kas mūsų viduje.

Galbūt čia daugiau reiktų kalbėt apie tai, ką K. G. Jungas vadino sinchroniškumu – tai irgi tam tikras homeopatinis momentas, tik tą panašumą tarp mūsų vidinės būsenos ir išorinio įvykio čia suveda mūsų sąmonė. Sąmoningumas – vienas svarbiausių instrumentų sveikime. Homeopatas gali pastebėti tam tikrus priežastinius ryšius ir paskirti preparatą, kuris veiks. Tačiau jei žmogus sąmoningai pats suvoks  savo negalavimų priežastis, didelė tikimybė, kad nebereiks ir preparato, arba šis veiks nepalyginamai efektyviau.

Gyvenime norėdami kažkam parodyt jo klaidas užuot kritikavę galime nieko nesakyt, tik pradėt elgtis kaip jis. Jei kažkas pyksta galima raminti, tačiau galima ir pasiūti supykti dar stipriau. Jei kam kaupiasi ašaros, galima sakyti „Nebūk verksnys“, bet galima padėt paleisti tą skausmą. Yra milijonas būdų, kaip homeopatija taikoma gyvenime.

Tuo pačiu principu liūdesį gydo rimti gilūs spektakliai ar kino filmai, o ne komedijos, geriausiu atveju sukeliančios laikiną pagerėjimą. Štai žymus homeopatas C. Hering iš gilaus sielvarto (šiandien, sakytume, depresijos), apėmusio po žmonos mirties, išsivadavo… klausydamas operos, patirdamas tame tai, ką graikai vadino katarsiu. Jo supratimu tai, be jokios abejonės, buvo homeopatinis išgyvenimas.

Braziliškame džiu-džitsu ar aikido mes beveik nenaudojam jėgos, o judame kartu su priešininku, panaudodami jo paties energiją ir taupydami  savo jėgas. Mes prisitaikom, prisiderinam, tampam panašūs į priešininką.

Daug homeopatijos taikoma neurolingvistiniam programavime (NLP). Pvz., bendraujant imituoti pašnekovo kalbos manierą, gestikuliacijas, kvėpavimą ir taip tapti savu.

Sakysit, pastarieji pavyzdžiai – ne terapiniai. Teisingai. Bet jie rodo, kad norėdami prieiti prie kitos informacinės sistemos turit naudoti jos kalbą, o ne kurti priešpriešas.

Gyvenime mes daugybę dalykų renkamės pagal panašumą – netgi įskaitant aplinką, draugus. Štai ir marketinge – reklama dažnai taikosi ir sugroja per panašumą ir asociacijas su mūsų prisiminimais, siekiais ir lūkesčiais.

Taip Panašumo principas veiks labai daug kur nuo pleišto išmušimo pleištu iki… Terapine prasme Panašus gydo panašų reiškia, kad mums (mūsų organizmui) kartais reikalingas tam tikras priminimas,  išorinis stimulas, panašus į problemą – kad šią galėtume atpažinti ir su ja imti dirbti ir susitvarkyt patys, nepalyginti efektyviau už bet kokį gydytoją ar gydymo metodą.

Gydyme homeopatiją aš suprantu, kaip judėjimą kartu su pacientu, ėjimą į jam aktualiausius dalykus, savotišką prisitaikymą ir kartu provokavimą. Stebėjimą, klausymąsi ir ėjimą kartu ir išvien. Priemonių, instrumentų tam – devynios galybės. Pradedant senais gerais klasikiniais  homeopatiniais, baigiant moderniais informaciniais preparatais, fiziniu poveikiu, spalvomis (nebūtinai aurasominėmis, galbūt bioptronine šviesos terapija, kuri irgi puikiai veikia, jei tik išmeti pridėtą knygutę-intrukciją ir pritaikai pagal konkretų žmogų, ar tiesiog spalvomis), kvapais, garsais, paveikslais, vizualizacijomis, kvėpavimo technikomis ir t.t. Visos priemonės puikios tol, kol jos tik priemonės gauti atsakui, kol jos nedominuoja prieš ŽMOGŲ ir netampa savitikslėmis.

Bet kuriuo atveju čia apžvelgėm tik nedidelę dalį to, kas galėtų būti homeopatija. O Jūsų paprašysiu į vieną klausimą atsakyti. Ar galima nuo viso šito nutolti?