parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2016 01 29
(Tęsiam straipsnių seriją, skirtą homeopatijos studijoms)
Pagrindinė bėda, su kuria susiduria norintys studijuoti homeopatiją, – tai, kad įprastai jipraktikuojama ir dėstoma izoliuotai – kaip atskira disciplina, o ne šiandieniniame holistinės ir informacinės medicinos kontekste. Priežastis paprasta – taip homeopatai tikisi išsaugoti tradiciją ir identitetą. Tačiau šiais komunikacijų laikais tai nebepasiteisina. Netgi atvirkščiai – izoliacija tampa didžiausiu homeopatijos stabdžiu: ši lieka nesuprasta, stabiliai praradinėja pozicijas, mažėja čia besispecializuojančių gydytojų, jau nekalbant apie akademinį jaunimą.
Izoliacija užkerta kelią homeopatijos augimui ir tobulėjimui. Jau kuris laikas homeopatijos vystymasis vyksta tik vienoje plokštumoje – į plotį, t.y. chaotiškai plečiant Materia Medica ir papildant repertoriumus. Negalėčiau pasakyti, kad per pastarąjį šimtmetį homeopatija būtų apčiuopiamai pasistūmėjus baziniuose klausimuose ar metodikose. Aš pasigendu gilesnių įžvalgų apie homeopatinių preparatų prigimtį, poveikį, potencijų skirtumus ir t.t. Jau nekalbu apie aiškesnį supratimą, kaip formuojasi liga, ką reikia gydyti, į ką panašus turėtų būti preparatas ir t.t.
Tačiau homeopatai, užuot pripažinę savo nežinojimą ir ieškoję atsakymų, linkę pasiteisinti S. Hahnemann homeopatijos tobulumu – matai, sukūrė tokią sistemą, kurios praktiškai nebereikia tobulint. Atitinkamai, atsiranda tam tikras išskirtinumo pojūtis.
Šitaip ignoruodami visos holistinės medicinos vystymąsi ir pažangą homeopatai, kažkada buvę avangarde, ima atsilikti nuo savo holistinių kolegų. Tolimesniam homeopatijos progresui reikalingas kokybinis šuolis. Tai reiškia mokytis kur kas plačiau matyti Žmogų, visiškai kitaip pažvelgt į mūsų preparatų esmę ir jų gamybą, peržiūrėti pruvingų taktiką ir ką norime iš to gauti, pereiti prie kitokio – gyvo preparatų suvokimo ir traktavimo. Tai padėtų, išplėsti Materia Medica:
- Kiekybine prasme – pirmiausiai integruojant daugybę jau kuris laikas sėkmingai naudojamų informacinių preparatų (šiuolaikinius nozodus, žiedų ir kristalų esencijas, Aurasomos spalvas, PC rezonansinius preparatus, SDA ir daug kitų), atveriančių visai kitus lygmenis ir galimybes. Atitinkamai, tokia Materia Medica jau turėtų tam tikrą struktūrą, atitinkančią Žmogaus struktūrą ir hierarchiją. Paskui, imant kažką suvokti apie tokių preparatų esmę, galima kurti/konstruoti naujus…
- Ir, kas svarbiausia, kokybine – daugiau skiriant dėmesio gyvai betarpiškai patirčiai, preparatų pajautimui, nagrinėjant jų poveikį įvairiuose lygmenyse, tyrinėjant sąsajas tarp jų ir t.t.
Ir nebūtina čia išradinėti dviračio. Tereikia pripažinti, kad mūsų holistiniai kolegos, vystydami atskiras sritis, padarė didžiulę pažangą. Ir su jais bendradarbiaut keičiantis patirtimi, įžvalgomis, metodikomis/preparatais ir… pacientais.
Iliustracijai pateiksiu kelis pavyzdžius:
- Norėdami kažką suprasti apie simptomus turėtume visai kitaip pažvelgti į pojūčius(atitinkamai tuos dalykus rasim įvairiose meditacijų ir pan. praktikose, toje pačioje osteopatijoje ir kt.), kažką numanyti subtiliojoje anatomijoje (tradicinė kinų medicina smulkiai aprašė meridianų sistemą, R. Voll dar papildomai aprašė degeneracijos meridianus, Tibeto tradicijoje į meridianus ir kanalus pažvelgta dar kitokiu aspektu, o kur dar įvairūs centrai ir t.t.). Visi šie dalykai – gyvi, juntami. Tai išmanantys visai kitaip skaitys Materia Medica aprašytus simptomus, matydami tai, kas už simptomų. Daugybė pojūčių, aprašytų Materia Medica – būtent subtilieji jutimai…
- Taip pat reiktų pripažinti, kad homeopatai ne ką teišmano, jei kalba eina apie mentalinius simptomus. Nors jie įtraukti į patogenezes. Ši sritis homeopatijoje – apgailėtina, užstrigus kažkur ikifroidiniam laikotarpyje. Ir jei mes sakom, kad medicininis išsilavinimas praverčia, jei dirbam su įprastais simptomais, kodėl mums atrodo, kad su mentaliniais simptomais gali dirbti kiekvienas be jokio specialaus pasiruošimo? Jau gerą šimtą metų įvairios psichoterapijos kryptys/mokyklos/genijai nagrinėja šią sritį. Pažanga čia netgi nuo Z. Froido laikų padaryta didžiulė. Vystyta daugybė krypčių: geštalto terapija, jungistinė psichologija, NLP ir t.t. Aš jau nekalbu apie biologinį ligų dekodavimą, kuris smarkiai ištobulino supratimą, kaip fiziniai simptomai susiję su psichologiniais dalykais. O kur dar B. Helinger Sisteminė terapija, nagrinėjanti tuos pačius dalykus dar platesniu – šeimos ir ankstesnių giminės kartų perspektyvoje! Bent jau bazinis šitų dalykų pajautimas ir išmanymas homeopatams būtinas! Bene įspūdingiausias dalykas, kad homeopatija gali integruoti šias patirtis, dirbti su tais dalykais savo (arba panašiais) preparatais – ir gauti ne prastesnius rezultatus. Klasikiniu (ir toli gražu ne vieninteliu) pavyzdžiu čia galėtų būti prancūzų homeopatas D. Grandgeorge. Jo paskyrimai labai skiriasi nuo įprastų simptominių. Jis netgi preparatus traktuoja savotiškai. Tačiau tam jis studijavo psichoterapiją, daug išmoko dirbdamas Afrikoje, gilinosi į kabalą, į žodžių sąskambius,… Ir tą patirtį perkėlė į savo, kaip homeopato, praktiką.
- Labai svarbu tyrinėti kitas panašias sistemas lyginti tarpusavyje. Pvz., norėdami ką nors suprasti vaistų gamyboje, turėtume ne tik įvertinti homeopatų taikomus metodus (Hahnemann, Korsakoff, Fincke, Swan ir kt.), bet ir žiūrėti, kaip gaminami kiti informaciniai preparatai: pradedant spagyriniais, baigiant žiedų ar akmenų esencijomis, suminiais nozodais, SDA ir kt. Tik suradę bendrą vardiklį prisiliesime prie esmės ir imsim kažką giliau suprasti. Pavyzdžiui, kad sukratymai – neesminiai vaisto gamybos procese…
Išvardijau tik kelis iš daugybės aspektų, kur atsiveria beveik neribotos erdvės homeopatijai. Jų kur kas daugiau, kai kurie tiek neįprasti, kad net rašyti nedrįstu.
Dirbdami kartu su išmanančiais kitų sričių specialistais galime visiškai kitaip pažvelgti į savo preparatus. Aš tai darau daugiau nei dešimt metų ir esu sukrėstas to, ką atrandu, padedamas bičiulių ir kolegų osteopatų, įvairių testuotojų, fitoterapeutų, psichoterapeutų, konsteliuotojų, aurasomininkų ir t.t. Tačiau aš ne tik iš jų mokausi, bet ir savo ruožtu galiu juos nustebinti homeopatijos gyvumu, grožiu, gyliu ir efektyvumu. Per tokį dalinimąsi atrandam daug bendrumo, sąlyčio taškų, imam kažką suprasti apie savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Iš to ne tik kyla naujų idėjų. Mums labai svarbu, kad iš to daug naudos turi mūsų pacientai – visada smagu rekomenduoti artimą ir gerai pažįstamą kolegą, kuris gali tam tikru atveju gali suteikti maksimaliai efektyvią pagalbą.
Deja, izoliuoti homeopatai atsargiai žiūri į kitokius priėjimus. Ypač bėda su klasikais – čia pasitaiko netgi tokių, kurie neigia bet kokį kitą metodą, teigdami, kad, pvz., osteopato, fitoterapeuto, psichoterapeuto ar kito specialisto darbas iškreips paskirto homeopatinio preparato poveikį! Tai aukščiausio lygio iškrypėliškas požiūris, dėl kurio man labai gėda, kartais norisi išvis atsiriboti nuo „homeopato“ specialybės ir vadintis tiesiog testuotoju…
Kaip taisyklė, kitų holistinės medicinos disciplinų pasiekimai homeopatijoje ignoruojami. Pvz. Vakaruose kažkodėl daug daugiau dėmesio skiriama Organono studijoms ir bandymui suprasti, ką S. Hahnemann galėjo norėti pasakyti rašydamas apie Gyvybinę Jėgą, užuot pasigilinus į gyvas disciplinas, kuriose tai naudojama: Ajurvedą, tradicinę kinų mediciną ir kt. Tiesa, tokie homeopatai sako, kad S. Hahnemann, matyt, rašė apie kitą Gyvybinę Jėgą, visai ne tą apie kurią kalba kinai… Kitokios patirtys neintegruojamos nei į studijų programas, nei į praktiką. Netgi praėjus 200 metų nuo užgimimo homeopatija vis dar tokia pat vieniša, uždara ir… išskirtinė.
Besisaugodami homeopatai užkerta kelią į platesnį homeopatijos pažinimą ne tik sau patiems, bet ir potencialiems studentams bei prijaučiantiems kolegoms gydytojams. Daugumas kolegų čia su manimi nesutiks, sakys, kad jie atviri. Tačiau tas atvirumas – sąlyginis. Ir ne tik dėl to, kad į kitus žiūrima iš aukšto. Užsidariusi savo kiaute, naudojanti šimtmečio senumo Materia Medica, archajiškus terminus, keistas filosofines koncepcijas ir kadaise atliktų pruvingų medžiagą, homeopatija daugumai šiuolaikinių praktikuotojų atrodo kaip ezoterinė alcheminė disciplina. T.y. ji prieinama, tačiau tik išrinktiesiems, kurie pasiryžę marias laiko praleisti prie knygų, investuoti galybę energijos, kad būtų inicijuoti į šį luomą ir ką nors pradėtų tame suprasti…
Paradoksalu, tačiau turėdami milžinišką potencialą ir neišsemiamą gylį, homeopatai nei patys tuo naudojasi, nei sudaro sąlygų kitiems prie to prisiliesti. Atsiranda vienetai, kurie pasuka prieš srovę, pvz., J. Scholten. Bet to maža.
Aš šiuo klausimu būsiu kategoriškas – tolimesnis homeopatijos augimas ir sklaida įmanomi tik išeinant iš izoliacijos, pradėjus atsiverti bendravimui ir bendradarbiavimui. Ir ne tiek su alopatinės medicinos atstovais, kiek su savo holistiniais kolegomis ir bendraminčiais. Paradoksalu, kad patiems homeopatams atrodo, kaip tik priešingai, t.y. vyrauja požiūris, kad homeopatijos ateitis įmanoma jos grynume, paraidžiui laikantis S. Hahnemann „Organono“ ir gilinantis į senųjų klasikų raštišką palikimą. Nemažai šiuolaikinių mokyklų netgi varžosi, kuri labiau atspindi tą tikrąją a la S. Hahnemann homeopatiją. Tokiose mokyklose bendras homeopatijos suvokimas, preparatų arsenalas, studijuojama literatūra, naudojama kalba ir sąvokos, netgi ir pats studijų formatas mažai kuo skiriasi nuo to, kas buvo prieš šimtą metų. Nenustebsiu, jei daugumas kolegų homeopatų netgi nesupras tokio vandens drumstimo, stebėsis, kaip apskritai galima įžvelgti čia problemą. Kiti sakys (ir jau sako), kad izoliacija kaip tik padeda homeopatijai išlikti ir „neištirpti“.
(Žinoma, neištirpimo tema gal ir aktuali, tačiau tik akademinės medicinos atžvilgiu. Štai jeigu homeopatai ims gėdytis savo šaknų, ignoruoti principus, bandys iš paskutiniųjų įsilieti į „įrodymais pagrįstą mediciną“, skirdami preparatus ne individualiai, o pagal klinikinę diagnozę – tuomet prasidės tikrosios problemos.)
Darsyk pasikartosiu, šiandien izoliaciją matau kaip vieną pagrindinių homeopatijos bėdų. Turėtume patys ardyti tvorą ir gynybinius užtvarus, skiriančius mus nuo kitų. Gal šie kažkada gal buvo reikalingi, o dabar niekam nerūpi veržtis į mūsų užkonservuotą homeopatijos kiemą. Užtvarai tik apriboja mus pačius, stabdo tolesnį homeopatijos pažinimą, asmeninį kiekvieno homeopato tobulėjimą ir… trukdo kitiems ją atrasti. Jei tik neliktų užtvarų, atsivertų didžiulė erdvė augimui – tiek kaip metodui, tiek kiekvieno praktikuojančio asmeniniam. Įkvėpus gryno oro ir apžvelgus atsivėrusias platybes praeitų noras sėdėt užsidarius ir nosį įkišus į šimtmečio senumo raštus. Jie, be abejo reikalingi, kaip ištakos ir paveldas – bet tik tam, kad nuo jų judėtume į priekį, kasdien eksperimentuotume, atrastume naujus klodus, išplėstume žinias apie naudojamus preparatus ir kartu kurtume naujus, įtrauktume juos į kasdienę praktiką, sistematizuotume savo arsenalą (panašiai kaip J. Scholten pradėjo su periodine elementų sistema, tačiau turint įvairesnius preparatus galima turėti daug aiškesnę ir plačiau apimančią struktūrą) ir t.t.
Bet kas gi pradėjo tos tvoros statybas?
ISTORIJA
Kaip ten bebūtų, pradžią tokiam keistam atsiribojimui nuo to, kas aplinkui, davė dar S. Hahnemann. Tai buvo paties pradininko pasirinkimas – pristatyt homeopatiją kaip visiškai naują, eksperimentais pagrįstą metodą. Net ir šiandien nemažai homeopatų mano, kad homeopatija atsirado vien iš netyčinio China officinalis išbandymo ir yra vieno žmogaus darbo vaisius. Retas kuris pastebi, kad S. Hahnemann daug kur remiasi viduramžių alchemikais ir vitalistais – ypač Paracelso (1493-1541), van Helmont (1577-1644) ir Stahl (1660-1734) darbais. Kaip pastebi jo biografas – rašydamas Organone apie Gyvybinę Jėgą S. Hahnemann „naudoja frazes, kurios, panašu, kad priklauso Stahl“ (Haehl, I, 284). Kalbant apie S. Hahnemann ir Paracelsą – „paralelės tarp judviejų karjerų bei medicininių doktrinų – stulbinančios“ (H. Coulter II, 306).
Įdomiausia, kad pats S. Hahnemann kategoriškai neigė bet kokią ankstyvesnių autorių įtaką. Kai 1825 m. Dr. Trinks tiesiogiai paklausė mūsų pradininko apie Paracelsą, šis atsakė „tokio nežinąs“. Taip pat ir apie žymiausius vitalizmo atstovus – van Helmont ir Stahl, turbūt labiausiai įtakojusiais jo pasaulėžiūrą, homeopatijos pradininkas beveik neužsimena. Turint galvoje S. Hahnemann apsiskaitymą ir enciklopedines žinias (tai gerai iliustruoja faktas, kad esė skirtoje Arsenicum jis naudoja 861 citatą iš 389 knygų (Bradford 40,93 ir Haehl I,97) – tai akivaizdus (šventas???) melas.
Taip pat S. Hahnemann nutyli apie studijas Sibiu (Hermannstadt) – kur apie 2 metus tvarkė savo patrono barono Samuel von Brukenthal (1721-1803) biblioteką. Biblioteką sudarė apie 280.000 knygų, įskaitant didžiulį viduramžių gydytojų ir alchemikų originalų rinkinį. Ten pat buvo ir „Medicina Spagyrica Tripartita“ (1648) parašyta Jean Pharamond Rhumelius (1600-1660). Šią knygą Dr. Michael Neagu, 1995 m. išleidęs knygą apie Rumunijos homeopatijos istoriją, aprašo kaip „fundamentalų ezoterinį darbą, pagrįstą similia similibus curenturprincipu“ [Neagu, 25; Dinges, 259].
Galima būtų ilgai nagrinėti homeopatijos šaknis ir bandyti atspėt pradininko motyvus atsiriboti nuo jų. Norintiems pasigilinti šia tema puikiausiai tiks Peter Morel straipsnis. Esmė – pradininko pastangos užtušuoti istoriją buvo vaisingos ir sudarė įspūdį, jog homeopatija atsirado tarsi… iš niekur, iš vieno netyčinio China officinalis išbandymo. Toks supratimas buvo perteiktas ir ateinančioms homeopatų kartoms. Ir jei iš pradžių tai ir pabrėžė eksperimentų svarbą, tai vėliau gerokai prisidėjo prie išskirtinumo pojūčio ir izoliacijos.
Nemažiau įtakos turėjo ir tai, kad nuo pat pradžių buvo sunku rasti paaiškinimų ir analogų homeopatijos fenomenui. Sąmoningai atsisakęs šaknų alcheminėje tradicijoje ir vitalizme S. Hahnemann stengėsi žiūrėt į ateitį, į modernius to meto dalykus, ieškodamas homeopatijos analogų įvairiuose reiškiniuose: galvanizme, magnetų terapijoje (Organonas, §286-287),mesmerizme (plačiau žiūrėkit Mesmerio darbus, o mūsų pradininkas tam skyrė ištisus tris ilgus paragrafus §288-290), ir netgi E. Jenner skiepų praktikoje (abu reiškiniai – tiek homeopatija, tiek skiepai oficialiai užgimė tais pačiais 1796 m.). Dabar gi matom, kad nė vienas iš šių trijų potencialių sąjungininkų nepasiteisino…
Kitų variantų S. Hahnemann tiesiog neturėjo – homeopatija buvo visiškai naujas į nieką nepanašus reiškinys, vieniša sala vandenyne, „naujoji mokykla“, kaip ją vadino senieji klasikai.
Šiandien situacija radikaliai kitokia. Bendrame holistinės ir informacinės medicinos kontekste homeopatija – niekuo neišskirtinė ir nieko nestebina. Homeopatai jau seniai nėra „naujoji mokykla“. Jie greičiau – ortodoksų bendruomenė, nagrinėjanti ir dirbanti konservatyviais „klasikiniais“ daugiau nei 100 metų senumo metodais, naudojanti senovinius preparatus, kurių net pavadinimai išlikę archajiški, turinti savo bibliją – „Organoną“ ir t.t. Na, o jos radikaliausi nariai patys save vadina „klasikiniais homeopatais“. Žinoma, rašau kažkiek sutirštindamas spalvas, bet šiuolaikiniams žmonėms, juolab gydytojams ir mokslininkams, neturintiems išankstinių įsitikinimų ir tiesiog žiūrintiems ši šalies, viskas turėtų atrodyti būtent taip…
Iš pradžių tai panašu į užsikonservavimą, ribotumą ir neprisitaikymą. Tačiau, mes, homeopatai, žinome, kad visi simptomai tėra gynybinė reakcija, ar ne? Čia – irgi ne kitaip. Izoliacija visų pirma susijusi su nesaugumo jausmu, baime būti užgožtam, baime prarasti identitetą. O šie dalykai homeopatijoje savo ruožtu kyla iš
- nepasitikėjimo savimi, savo pojūčiais,
- gyvos tradicijos neturėjimo ir
- pernelyg didelės svarbos suteikimo raštams.