parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2013 02 27
Ši sritis nuolat vystosi, kinta reaguodama į žmonių poreikius bei evoliuciją. Kai tik ima atrodyti, kad jau viskas atrasta, netikėtai atsiranda naujų krypčių.
Jų buvo ir iki homeopatijos: Paracelsas, spagyrika, Rademacherio preparatai. Didžiulis S. Hahnemann nuopelnas – unifikuoti, supaprastinti vaistų gamybą bei standartizuoti išbandymų procedūrą. Iki tol neregėtas efektyvumas ir paprastumas sukėlė tikrą homeopatijos bumą tiek Europoje, tiek JAV, o vėliau ir Indijoje bei kitose valstybėse. Žinoma, inercija bei farmacijos pramonė padarė savo, tačiau ledai buvo pralaužti, ir šiandien turim didžiulį homeopatų sukauptos informacijos bagažą.
Nežiūrint “klasikinių” homeopatų siekio išlaikyti S. Hahnemann tradiciją (kuri, mano supratimu, visgi būtų nuolatinis eksperimentavimas ir atvirumas naujovėms, o ne dogmatizmas), laikui bėgant vis atsirasdavo dirbančių kitaip.
Dr. Robert Thomas Cooper (1844-1903) Būdamas viena ryškiausių figūrų anglų homeopatijoje jis vienas pirmųjų atnaujino gyvą tradiciją, teigdamas, kad toli gražu ne viskas surašyta repertoriumuose ir patogenezėse, kad labai svarbu gydytojui pačiam stebėti, pažinti, pajusti. Žinoma, tai galėtų būti diskusijų objektas. Bet grįžkim prie praktikos: R.T. Cooper sėkmės gydant onkologines ligas galėtų pavydėti bet kuris šiuolaikinis homeopatas. O jis pats tą sėkmę priskyrė būtent gyviems arborivitaliniams preparatams, veikiantiems ten, kur homeopatija, jo nuomone, jau būna bejėgė.
R.T. Cooper valandas praleisdavo gulėdamas prie augalo ir Saulėje gamindamas savo preparatus. Gamyba santykinai paprasta – gyvo dirvoje augančio augalo šakelę su žiedu ir pumpuru valandai pamerkti į spiritą šviečiant saulei. Arborivitalinių preparatų dozės glumina netgi šiuolaikinius homeopatus – 1 lašas tinktūros ne dažniau kaip kas 3-4 sav. Beje, R. T. Cooper pradėtą darbą tęsė jo sūnus Dr. Le Hunte Cooper, tačiau iki mūsų dienų ši sistema neišliko.
Anglų gydytojas ir bakteriologas Edward Bach (1886 – 1936), pradėjo nuo homeopatijos, perėjo prie iki šiol populiarių žarnyno nozodų ir baigė žymiosiomis Bacho žiedų esencijomis. Nežinau kitų preparatų taip efektyviai dirbančių su emocijų sferoje. Progai pasitaikius būtinai paskirsiu E. Bachui atskirą straipsnį.
Šiandien skaitydamas Bacho knygas jaučiuosi lyg skaityčiau šiuolaikinių Mokytojų veikalus. Jis žinojo. Kodėl gamino esencijas, o ne potencijavo pagal S. Hahnemann metodiką? E. Bach suprato, kad joks vaistininkas, kiek betrintų ir bekratytų, negali „išpurtyti“ iš augalo daugiau nei yra pačiame augale, Saulėje ir vandenyje. Beje, šiandien nedaug kam žinoma, kad pirmuosius 12 žiedų esencijų (The Twelve Healers) E. Bach suklasifikavo pagal zodiako ženklus, tačiau to neakcentavo, o vėliau ir visiškai atsisakė, vengdamas aršesnės kritikos bei mistifikavimo.
Vicky Wall (1918 – 1991) sukūrė Aurasomą būdama visiškai akla. Tik tam, kad atrastų ramybę ir padarytų, tai, ką turėjo padaryti. Ji tiesiog žinojo kaip. Išėjo kelios serijos turbūt gražiausių preparatų per visą farmakologijos istoriją.
Rostock kristalų esencijų kūrėja Nicola Wohlgemuth (g. 1971) jau nuo mažų dienų akmenis ir kristalus matė ir juto kitaip, nei įprasti žmonės. Dirbti su akmenų, Saulės ir Mėnulio energijomis pradėjo Australijoje. Šiuo metu dirba ir gyvena Grazo mieste Austrijoje. Kristalų esencijas gamina kalnuose, atsižvelgdama į astrologines situacijas. Pvz., viena stipriausių esencijų – brilianto, gaminta pilno Saulės užtemimo metu. Be to jai kažkaip pavyksta pagaminti esencijas, atsparias aplinkos poveikiui, įskaitant elektromagnetinę bei jonizuojančią spinduliuotę. Tai patvirtina įvairūs testuotojai – iki šiol niekaip nepavykę sugadinti esenciją, net ir apšvitinus rentgeno spinduliais…
Kai jau atrodė, kad viskas atrasta, vienas mano mokytojų A. E. Kudaev (Rostov na Donu, Rusija) pradėjo eksperimentuot su autonozodais bei nutaikymo metodikomis. Paskui sekė SDA bei „likimo“ preparatai, šviesos chronosemantika. Tas atvėrė visiškai naujus neaprėpiamus horizontus testavime, tiek informacinės medicinos pasaulyje. Jau galima būtų klausti, kas bus toliau, bet vien šito dar užteks labai ilgam.
Kodėl apie tai rašau?
Pirmiausiai, norėdamas pailiustruoti teiginį, kad tai evoliucionuoja. Tik skirtingai nuo nuolat besikeičiančių akademinės medicinos tiesų, šie dalykai nesensta ir nepraranda savo aktualumo. Visi mano išvardinti preparatai – jau tobuli, jiems nieko netrūksta. Taip kaip tobuli senovės meistrų tapyti paveikslai – šiuolaikinis menas, kad ir koks bebūtų aktualus, nenustūmė jų į užmarštį. Galima padaryti kitaip, bet nereiškia, kad iki tol buvę dalykai netenka prasmės.
Kitas šių preparatų aspektas, kurį norėčiau pabrėžti – žmogiškumas. Visas šias kryptis sukūrė konkretūs žmonės, asmenybės, kurioms pavyko pakilti virš esamos paradigmos, sukurti naują kokybę ir padaryti prieinama tai kitiems. Šitie dalykai nesukuriami laboratorijose pagal užsakymą. Esmė ne technologijose, o Sąmonėje, kuri dalyvauja kiekvieno tokio stebuklo kūrime. Juk nieko nėra paprastesnio: skiesti ir kratyti, laikyti pamerktą vandenyje Saulės šviesoje arba tiesiog užrašyti signalą aparatūra, kuriai netgi baterijos nereikalingos… Tačiau tuos paprastus dalykus atrasti, išjausti, susisteminti, sukurti efektyvias gydymo sistemas – visai kas kita.
Visiems paminėtiems ir dar daugeliui kitų kolegų bei bendraminčių esu dėkingas už galimybę praktikuoti šiandien. Daugumas šių žmonių paskyrė visą gyvenimą tam, ką mes šiandien galime suvokti per metus kitus. Tiesa, teorinėms bei techninėms detalėms užtektų ir mažiau laiko. Bet perimti atitinkamą pajautimą, tam tikrą sąmonės būseną užima kur kas ilgiau.
Gal atrodys keista, bet šie preparatai evoliucionuoja kartu su kiekvienu praktikuotuoju, o šis – kartu su jais. Darbininkas ir instrumentas prisitaiko vienas prie kito. Nežinau, tai gera naujiena ar ne, bet tai trunka visą gyvenimą. T.y. su praktika šie preparatai veikia vis giliau. Ne tiek stipriau, kiek giliau. Kaip ten bebūtų, tačiau skirtingų gydytojų paskirtas tas pats preparatas veiks bent jau šiek tiek skirtingai. Kaip jau minėjau, čia pasaulis kiek kitoks, su savo dėsniais…
Šiandien mes turime unikalią galimybę integruoti įvairius priėjimus, atrasti naują kokybę. Mano praktikoj tam didžiulės įtakos turėjo testavimo galimybės. Vegatestas bei selektorius ant stalo suteikė progą prisiliest prie įvairių preparatų, juos testuoti, bandyti pačiam bei skirti kitiems. Šiandien save vadinu homeopatu, tačiau užsiimu informacine medicina, testuoju, taikau ir derinu praktiškai visus aukščiau išvardintus preparatus.
Jau tapo natūralu darbui naudoti vienokią ar kitokią įrangą. Netgi klasikinė homeopatija jau neįsivaizduojama be kompiuterio ir repertorizavimo programų. Bet visa tai – tik instrumentai. Kad ir kaip būtų siekiančių šiuos dalykus automatizuoti bei standartizuoti (gamyboje, diagnostikoje, gydyme) – informacinėje medicinoje tai neįmanoma iš esmės. Tai lygiai taip pat beprasmiška, kaip ieškoti vaikui kompiuterinių pakaitalų tėvams, žaidimų draugams ar mokytojams.
Mokslui, besirūpinančiam statistiniais vidurkiais ši sritis taip pat neįkandama. Bent jau rezultatai nėra tokie stabilūs, kaip norėtųsi. Taip ir turi būti.
Kalbant apie informacinius preparatus, dar turėtumėm užsimint apie reprintavimą bei kitas keistas IP savybes. Bet paliksim tai kitam kartui.
Dar kartą primenu, jog šis straipsnis nepretenduoja nei į išsamumą, nei į objektyvumą. Tai ne įrodinėjimas, o tik pasidalijimas patirtimi su tais, kam tai gali būti svarbu. Tiesą sakant, man netgi labiau priimtina pozicija, jog tai… savotiški burtai ar šamanizmas. Su savo dėsniais ir taisyklėmis. Taip paprasčiau, o efektyvumas dėl to nenukenčia.