parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2015 08 15
Kartas nuo karto sulaukiu klausimo, kur galima būtų išmokti homeopatijos. Ir kiekvienąsyk pasijuntu nejaukiai… Kažkas čia ne taip su tom homeopatijos studijom.
Pats dalykas – homeopatija – be galo įdomus. Ir tai ne tik gydymo metodas. Tai kartu ir įspūdingas savęs, žmonių bei pasaulio pažinimo įrankis, leidžiantis labai žmogiškai (pojūčiais) prisiliesti prie įvairiausių šio pasaulio dalykų bei reiškinių esmių:
- Pats Panašumo principas galioja ir gali būti praktiškai pritaikomas kone visose gyvenimo situacijose.
- Informacinius preparatus galime naudoti ligų gydymui, bet taip pat jų pagalba galime savimi iš vidaus pajust įvairiausius dalykus – jie mums gali pabūt savotiškais būsenų simuliatoriais ir tapti nepamainomais studijuojant įvairias disciplinas, įskaitant mitologiją, antropologiją, psichologiją, religijas, tyrinėjant įvairiausius reiškinius ir t.t.
- Jau nekalbu kiek tai gali padėt gilesniam savęs pažinimui – tiek pojūčių lavinimui, tiek senų užslėptų problemų atpažinimui ir iškėlimui į paviršių, tiek darbui su emocijomis ar mintijimo procesu, netgi tai gali pasitarnauti darbui su sąmonės būsenomis ar net su padėt suprasti, ką aš čia veikiu šioje Žemėje.
Pati homeopatija gali būti labai gyva, betarpiškai patiriama, netgi gaivališka. Įsivaizduokit virtuvę – kur pilna kvapų, skonių, spalvų, faktūrų, visokių priešybių (šalta/karšta, sausa/šlapia), kur viską gali liesti, užuosti ragauti, maišyti – viskas gyva ir tikra. Homeopatija siūlo kur kas daugiau dimensijų nei ši virtuvė – ir ne mažiau tikrų.
Tačiau niekas apie tai viešai nekalba ir to nemoko. Homeopatija dėstoma izoliuotai, atskirta nuo bendro informacinės medicinos konteksto. Maža to, studijos orientuotos į knygas, paskaitas ir konsultacijų video įrašų analizę. Na, dar būna galimybė stebėt tikrą pacientų priėmimą – bet tai irgi skirta analizei, pervedimui į repertoriumo kalbą, loginėms sąsajoms. Ir dar niekad neteko matyti, kad būtų akcentuojamas čia ir dabar momentas, stebima, kas vyksta su pacientu, kas keičiasi jam davus preparatą. T.y. betarpiškam gyvam patyrimui praktiškai neskiriama dėmesio. Tas uždarumas ir knyginė patirtis tiesiog nesudaro sąlygų ir net trukdo asmeniniam homeopato augimui. O nesant tiesioginės patirties, remiantis tikraštais ir jų interpretacijomis (filosofijomis) gilėja atskirtis tarp įvairių mokyklų, jau nekalbant apie santykį su kitomis gydymo sistemomis.
Apmaudu, bet įprastos homeopatijos studijos labai mažai susiję su tuo, ką patiriu kasdien klausydamasis preparatų ir praktikuodamas su pacientais. Ypač pasigendu laisvumo, gyvybės, betarpiško patyrimo ir to gaivališkumo, kuris sekundžių bėgyje iš esmės keičia savijautą, gali įsukti ar transformuoti gyvenimo situacijas ir t.t. – vyksta keisčiausi dalykai, apie kai kuriuos iš jų kol kas netgi negaliu rašyti – dar ne laikas.
Normalios geros teisingos homeopatijos studijos (netgi respektabiliose aprobuotose vakarietiškose mokyklose) tegali atverti tik mažą dalelę viso homeopatijos potencialo. Ten gausit klasikinį knyginį Materia Medica supratimą, išmoksit rinkt anamnezę, na dar naudotisrepertoriumu. Tas tiko kadaise, kai reikėjo gydyti cholerą ar šiltinę. Tačiau šiuolaikiniame kontekste – tai nonsensas. Žinau, kolegos homeopatai pasipiktins pastaruoju išsireiškimu, todėl paaiškinu, kodėl tai nonsensas:
Tokios negyvos atgyvenę studijos nepatraukia akademinio jaunimo. Pažįstu daug jaunų žmonių investuojančių didžiulius pinigų, laiko ir energijos kiekius į osteopatijos studijas. Ir žinau tik vieną kitą besidomintį homeopatija.
Šiuolaikinis jaunimas nesugedęs, tai nauja karta, ypatingai imli, jautri ir gabi šiems dalykams. Tik jiems svarbu matyti visumą, suprasti ir pajusti. Jie gali papasakoti apie naują preparatą vos palaikę jį rankose. Lietuvoje tokių jaunų žmonių – ne vienas ir ne du. Tik jų niekaip nesužavėsit šimto metų senumo Materia Medica…
Jeigu ką ir patraukia tokios studijos – tai subrendusius gydytojus, nusivylusius akademine medicina ir desperatiškai ieškančius išeities. Ir tai daugumas jų apsiriboja supaprastinta kompleksine homeopatija – kas iš esmės reiškia iki 5-10% to efektyvumo, kurį galima pasiekti išmanant šioje srityje daugiau.
Vakaruose gi didžiąją dalį homeopatijos studentų sudaro mamos, kurios pradeda šiuo metodu domėtis dėl savo vaikų ir tas susidomėjimas pamažu perauga į savaitgalines studijas homeopatijos koledže.
“Problema ta, kad Anglijoje mes neturim jaunimo, kuris studijuotų homeopatiją kaip pirmą profesiją. Mes turim puikių žmonių kurie renkasi homeopatiją kaip antrą profesiją, ypač mamas. Šis šaltinis – puikus, protingas ir jau turintis patirties, bet mums reikalinga jaunos akademinės bendruomenės jėga.” (interviu su J Sherr)
Na, o gydytojo profesija Vakaruose reiškia prestižą ir gerą atlygimą. Labai retas kuris gydytojas rizikuos viso šito netekti, atidaręs privatų homeopato kabinetą…
Tokios studijos neatitinka laikmečio dvasios. Šiandien galime daug giliau ir aiškiau suprasti kaip atsiranda liga ir kokia jos paskirtis. Tampa akivaizdu, kaip mūsų gyvenimo situacijos ir pasirinkimai veda prie to, ką vadiname liga. Atitinkamai, būtinas supratimas, kaip tai vyksta (o to nerasim S. Hahnemann Organone), bei reikalingi kitokie instrumentai dirbti su šiais dalykais. Turiu galvoje ne visai klasikinius preparatus.
Tokios studijos ir tokia praktika užtikrina lėtą profesinį augimą ir tobulėjimą.Tinkamai apmokytas osteopatas po kelių metų praktikos būna nulėkęs jau kažin kur – supratime, rankų jautrume, pasitikėjime savimi. Jis liečia pacientą ir jaučia kaip viskas keičiasi. Kaip keičiasi uždėjus rankas, ir kaip viskas atrodo po kelių dienų ar savaitės. Osteopatas irgi skaito knygas – pasitikslinti savo jutimams. Klasikinis homeopatas, palyginus su anuo, per tiek laiko dar ir žingsnio tvirtai nebūna žengęs, užtat perskaito daug knygų, kurių nesupranta. (Aš čia apie save – aš daug skačiau Materia Medica, bet taip ir nesupratau, kaip tas ne itin tarpusavyje susijusių simptomų sąrašas gali man padėti būti geresniu homeopatu, suprasti kodėl žmogus susirgo, ir ką čia reikia gydyti).
Toks sausas ir senamadiškas ir specializuotas priėjimas nesudomina kitų profesijų atstovų. Jau minėjau, kad mūsų informaciniai preparatai galėtų būti labai įdomus instrumentas įvairių specialybių tyrėjams kaip prieiga prie tam tikrų informacijos klodų ir su tuo susijusių būsenų/pojūčių. Tik įsivaizduokit kiek duotų psichologijos/psichoterapijos studentui ar net praktikuotojui galimybė prisiliesti prie Mirties baimės preparato (to paties, per kurio, reprintuoto į fiziologinio tirpalo ampulę, išbandymą A.E. Kudaev patyrė klinikinę mirtį). Arba imti preparatus, padeddančius iškelti į paviršių senus pykčius, nuoskaudas,… Kodėl antropologui/muzikologui, kuris tyrinėja ispanų šokį tarantelą, nepabandžius Tarentula hispanica? Arba tyrinėjant kurią nors tautą ar religiją nepaėmus jų jėgos vietos ar sakralių objektų informacinių kopijų? O gal finansininkui įdomu, kaip keičiasi santykis su pinigais ir atitinkamai – piniginės turinys žaidžiant su Pinigų preparatu? Gal ne visiems patiks tokie kraštutinumai, bet tai yra gyva patirtis, kažkam labai reikalinga, ir kuria mes privalom dalintis. Tai leidžia greitai eiti prie esmės – galima sakyt, aplenkiant mąstymą, iškeliant tuos dalykus iš pasąmonės. Tegu tai netgi ima plisti tarp jaunimo kaip savotiškos saugios psichotropinės priemonės. Bet koks judėjimas būtų ne tik papildomi pruvingai homeopatijai, bet ir nepamainoma reklama, daug kartų efektyvesnė, nei krūva klinikinių studijos.
Jau nekalbu apie tai, kad kur kas daugiau dėmesio reiktų skirti mūsų preparatų tiesioginiam taikymui kitose srityse, pirmiausiai veterinarijoje ar agronomijoje. Nes tai, kad kalakutams, juos transportuojant, atsiranda mažiau hematomų arba tai, kad lauke, kuris laistomas atitinkamu struktūruotu vandeniu, gaunamas geresnis derlius, žmonėms daro daug didesnį įspūdį nei pristatytas vienas kitas klinikinis atvejis, kuriuos gali nurašyti placebo poveikiui.
Būtų labai šaunu, jei kur nors su manimi nesutiktumėt. Nes ir aš žinau labai malonių išimčių, paneigiančių šiuos mano pastebėjimus. Gaila tik, kad tai – išimtys…
Žinoma, egzistuoja ta gera tikra klasikinė klinikinė homeopatija – ir ji yra svarbi homeopatijos dalis. Bet tik dalis. Ir dar šiuo metu kažkaip nustumta į šoną, kuriai tiesiog nėra sąlygų pasireikšti. Na, neturim mes homeopatinės ligoninės su infekcinių ligų skyriumi. Ir greit kažin ar turėsim. Tačiau kažkaip man atrodo, kad vystydami kitus homeopatijos aspektus vystysim ir šitą – jis niekur nedings, galbūt kada ir jam ateis laikas.
Apie šituos dalykus pradėjau rašyt tam, kad paprovokuočiau ir priversčiau pagalvot. Gal todėl vietomis išėjo aštriai parašyti. Toliau būsiu konstruktyvesnis – apturėsim seriją straipsnelių apie pagrindines problemas ir kaip jas galime spręsti. Štai trys pagrindinės problemos, kurios persipina tarpusavyje ir neleidžia mums pajudėt iš sąstingio:
- Izoliuota homeopatija ir jos dėstymas
- Siūlomas sausas knyginis kelias
- Pirmi du punktai uždaro kelią asmeniniam augimui tobulėjimui