Mon, 20 Feb 2012 Simonas
Pastaruoju metu jau įprasta sulaukti Bažnyčios tarnų kritikos homeopatijos atžvilgiu. Ne tas žodis, kad kritikos. Kad tai velnio išmislas tikėtina, kad galit išgirsti
- Klausydami pamokslo – rečiau, bet pasitaiko…
- Skaitydami spaudą – ypač rekomenduočiau perskaityti interviu su kunigu – egzorcistu kareiviška uniforma „Kun. Arnoldas Valkauskas: žadama viltis be Kristaus“. Komentarai čia, manau netgi nereikalingi, nors įdomumo dėlei paminėsiu vieną neatremiamą argumentą: „Pagrindinis homeopatų tikslas yra panaikinti kančią. Tai nėra teisinga: mes kančios neišvengsime, nes einame Kristaus keliu.“ Beje, visas tas diskusijas dėl homeopatijos netinkamumo katalikams prieš keletą metų užvirė būtent lenkų egzorcistai…
- Kaune arkivyskupijos organizuojamuose kursuose būsimiems sutuoktiniams šie perspėjami nevartoti homeopatijos.
- Neseniai Vilniuje katalikų dvasininkijos netgi buvo suorganizuota uždara konferencija skirta homeopatijai demaskuoti ir pasmerkti.
Kas čia vyksta? Kuo čia nusikalto homeopatija? Juolab, kad niekur nerasit oficialaus Bažnyčios hierarchų rašto, pasmerkiančio šį gydymo metodą. Panagrinėsim kelis skirtingus aspektus, kuo homeopatija gali užkliūti tikinčiajam.
Homeopatija ir krikščionybė
Daugumas Vakaruose ir Lietuvoje praktikuojančių mano kolegų homeopatų – tikintys arba giliai tikintys. Istorijoje daug faktų, kuomet homeopatiją praktikavo krikščionių vienuoliai.
Jėzuitas Tėvas Augustus Muller SJ (1784 – 1849), homeopatiją studijavęs Paryžiuje, daug nuveikė populiarindamas ją Indijoje. Už veiklą savo įkurtose Šv. Juozapo vardo raupsuotojų ir Buboninio maro ligoninėse popiežiaus Pijus X buvo paskelbtas palaimintuoju.
Motina Teresė ypatingai domėjosi homeopatija būtent dėl efektyvumo ir pigumo. 1950 m. Indijoje ji atidarė pirmąją labdaringą homeopatinę ambulatoriją, kartais pati paskirdavo homeopatinių preparatų. Šiandien Indijoje veikia 4 tokios ambulatorijos, vienoje, įkurtoje Kalkutoje nemokamai gydomi vaikai, kitos priima visus kam reikia pagalbos.
Homeopatijos istorija nėra tokia sena kaip fitoterapijos, tačiau randame nemažai nuorodų, kad ją naudojo Katalikų bažnyčios hierarchai bei dvasininkai. Informacijos apie tai galite rasti straipsnyje „Homeopatija, mokslas ir tikėjimas“ .
Homeopatija kaip okultizmas
Homeopatinių vaistų gamyba aprašyta atskirų šalių, taip pat ir Europos Sąjungos farmakopėjose. Tai – pilnateisiai medicininiai preparatai, gaminami laboratorijose ir pardavinėjami vaistinėse. Klasikiniai homeopatiniai preparatai gaminami iš augalų, mineralų bei gyvulinės kilmės produktų. Nuo įprastų vaistų skiriasi tuo, kad šiuos medžiagos gamybos proceso metu stipriai praskiedžiamos.
Pvz., Arnica 30C reiškia, kad kalninės arnikos (Arnica montana) spiritinė ištrauka (tinktūra) buvo praskiesta 100 kartų, gautas tirpalas 100 kartų sukratytas (dažniau tai atlieka vaistininkas savo rankomis, kartais – mašinomis), toliau vėl praskiestas 100 kartų ir sukratytas… Ir taip 30 kartų. Gautas preparatas – vienas pagrindinių ir dažniausiai naudojamų trauminių vaistų homeopatijoje, ypač kai kalba eina apie sumušimus ir mėlynes (kraujosruvas, hematomas). Plačiai taikomas veterinarijoje, atliekamos mokslinės studijos.
Štai randomizuotame, dvigubai aklame tyrime įrodyta, kad transportuojant kalakutus šis preparatas padeda 30% sumažinti hematomų (mėlynių) (žr. Filliat C. Particularité de l´utilisation de l´homéopathie en production avicole. Annals of the „Entretiens Internationaux de Monaco 2002“, 5-6 October 2002.).
Kaip tuomet homeopatui ar žmogui besigydančiam homeopatija reaguoti į teiginius, jog tai – okultizmas ir velniava?
Pvz., ruošiantys būsimus sutuoktinius ir tėvus Kauno arkivyskupijoje perspėja – žolės yra gerai, o jei skiestas ir purtytas tirpalas – blogai. Esminis dalykas – „svarbu, kad nebūtų sukratymų“. Taip ir norisi paklausti, o gal sluoksniuota tešla yra blogai, nes ji ilgiau kočiota?
Šiandien gydytojai homeopatai ruošiami Lietuvoje ruošiami Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete (LSMU), homeopatijos pagrindai dėstomi studentams Vilniaus bei Klaipėdos universitetuose. Žinoma, aš neatmetu, kad homeopatinius preparatus dėl jų prieinamumo gali skirti bet kas. Taip pat abejotinos reputacijos specialistai bei „okultistai“. Na, bet pasiūlyti sukalbėti „Tėve mūsų“ irgi gali kiekvienas. Ar nuo to pati malda nukenčia..?
Beje, įvairių „egzorcistų“ peršama homeopatijos sąsaja su spiritistiniais seansais – gryniausias išmislas. Iš principo tokia galimybė egzistuoja (ko tik žmonės ant svieto nedaro per spiritistinius seansus, kas iš esmės yra primityvu ir pavojinga…) tačiau per daugiau kaip 10 metų homeopatijoje su tuo dar nesusidūriau. Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje, sutikti daug praktikuojančių kolegų, skaityti daug literatūros, bet apie spiritizmą šioje srityje girdžiu tik iš „egzorcistų“.
Dar gražiau, kai spiritizmu apkaltinamas homeopatijos pradininkas S. Hahnemann. Apie spiritizmą nė vienam jo veikale, nė vienoj jo biografijoj net neužsimenama. Ir šiaip jis buvo mokslininkas iki kaulų smegenų, atmetęs viską, ko negalima patikrinti eksperimentiškai. Vėlgi pramano šaltinis vienas – „egzorcistai“… Rašau kabutėse, nes sunkiai įsivaizduoju, kad atviru melu ir grubiu šmeižtu užsiimantys asmenys, neigiantys tai, kas paprasta, humaniška ir… žemiška, ką nors galėtų išmanyti subtilesnėse sferose.
Homeopatija kaip mokslas
Gerai, jei kas priima tokius išpuolius prieš homeopatiją, kaip asmeninio išsilavinimo stoką ar ribotas pažiūras. Kitais atvejais kenčia Bažnyčios prestižas. Paskui tenka atsiprašinėti už Galileo Galilėjų ir panašius incidentus. O tų incidentų buvę daug.
Be to, Šventoji Romos Inkvizicija, nukankinusi ir gyvus sudeginusi šimtus tūkstančių ar milijonus nekaltų žmonių (pvz., rinkusių žoles gydymui ar išdrįsusių teigti, jog Žemė sukasi aplink Saulę) pasistengė, kad liaudies medicinos bei panašių tradicijų paveldas Europoje liktų minimalus. Tai viena iš priežasčių, kodėl taip išpopuliarėjo iš Rytų atėję mokymai. Savos žinios gi sudegė ant laužų: tiek knygos, tiek žodinės tradicijos kartu su žmonėmis galėjusiais jas perduoti…
Kita vertus šiandien net glumina Bažnyčios pastangos įrodyti, kad tai, kas nematerialu ir plačiai nepripažįstama šiuolaikinio mokslo – neturi teisės egzistuoti. Taip, mokslo pasaulyje homeopatija (tiksliau – jos veikimo mechanizmas) – kol kas diskusijų objektas. Tik kuo toliau, tuo daugiau mokslininkų, jų tarpe ir Nobelio premijos laureatų, stoja homeopatijos pusėn.
Prisipažinsiu, man kaip testuotojui artimesnis laisvesnis ir drąsesnis, šiek tiek nemokslinis požiūris į homeopatiją, bet tai skonio dalykas. Juolab, kad praktika ir klinikiniai tyrimai abejonių kaip ir nekelia. Beje, buvo metas, kai radioaktyvumas, radijo bangos ir kt., buvo tokie pat nematerialūs ir neegzistuojantys dalykai. Atrodytų, kam į dvasinius dalykus orientuotai bendruomenei rizikuoti ir statyti už nuolat besikeičiančias mokslo tiesas?
Homeopatija kaip grėsmė
Kita vertus, aš suprantu, kad homeopatija kartu su kitomis panašiomis disciplinomis kelia tam tikrą grėsmę Bažnyčios autoritetui. Ir tai ne visai susiję su Tikėjimu. Bažnyčiai sunku atsisakyti autoriteto gydyme. Tamsiaisiais viduramžiais buvo leistos tik kelios gydymo praktikos – vidurius laisvinantys, vėmimą sukeliantys vaistai bei kraujo nuleidimas. Pastarasis, o realiai – visi trys, buvo ypač vertinamas ir kaip lytinį potraukį mažinanti priemonė. Daugybei žmonių ši trijulė padėjo anksčiau laiko patekti Anapilin.
Šiame kontekste atsigręžti į žmogų ir į gamtą, atrasti homeopatiją, osteopatiją, įvairias masažo technikas, psichoterapiją – reiškia kelti pavojų Bažnyčios autoritetui ir tolygu erezijai. Keistai čia išeina. Žmogaus, gyvenančio harmonijoje su savim bei aplinka bei suvokiančio viso to stebuklą, Tikėjimas netgi gilesnis. Visa, kas YRA – jau dieviška. Stebuklai vyksta čia ir dabar. Nuo varveklių laša vanduo. Ošia kompiuterio aušintuvas. Ar tai mažiau dieviška nei bažnyčios varpo garsas? Pabuskit!