parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2014 06 28
Nejau manėte, kad sustosime ties meditaciniais pruvingais? Ten tik pradžia buvo… Šiandien kalbėsim apie gyvą praktinę homeopatiją. Tokią, kuri nepaliauja kasdien manęs stebinus. Ir link kurios mes nuosekliai judėjome per visą straipsnių seriją.
Homeopatijoje įprasta kalbėt tik apie tai, kas buvo iki paimant preparatą, ir kas pasikeitė po to. Lyg darytum dvi nuotraukas – prieš ir po. PROCESAS, tai, kas vyksta tarp šių dviejų stotelių iki šiol lieka labai miglotas. Kas nutinka, kai paimam preparatą? Kodėl panašus preparatas sukelia tokius pokyčius? Tik todėl, kad jis – panašus?! Neatsakius į šiuos klausimus negali net būt kalbos apie kokį nors progresą šitoj srityje. Ir pasiteisinimas, kad 1) preparatai neapčiuopiami, 2) nėra techninių priemonių monitoruoti visos Sistemos kaip visumos – mažų mažiausiai nerimtas.
Pastaruosius gerus 10 metų diena iš dienos stebėjau tą PROCESĄ. Man tai pasirodė įspūdingiausias homeopatijos aspektas, prieš kurį nublanksta knygos ir seminarai. Manau, tik per PROCESO stebėjimą, klausymąsi išeina prisiliest prie homeopatijos (ir visos informacinės medicinos) esmės. Matyt, atėjo laikas pasidalinti savo kuklia patirtim, juolab, kad neteko girdėt, kad kas iš homeopatų apie tai kalbėtų ar rašytų…
Taigi, PROCESĄ čia suprantu kaip tai, kas vyksta paėmus preparatą. Išeitų lyg ir homeopatinių preparatų farmakodinamika, tik čia kalba eis ne apie vaistus – skirtingai nei įprastoje farmakologijoje čia juk ne preparatas veikia, o reaguoja Žmogus kaip vientisa Sistema. Ir jei mūsų informacinių preparatų apčiuopt neišeina, tai žmogaus reakciją stebėt tikrai galim. O stebėsim labai paprastai – naudosim pojūčių kalbą:
- Tai įprasta homeopatinės Materia Medica ir pruvingų kalba.
- Tai universalūs, daugumai priimtini ir visada prieinami stebėjimui dalykai, skirtingai nuo kokių nors “auros matymų” ar kitokių ekstrasensorinių įgūdžių. Jau nekalbu apie kokius klinikinių parametrų monitoravimus, kurie būtų be brangūs, sunkiai prieinami ir atskleistų gal 1% to, kas vyksta.
Pojūčiai, ypač tie kurie išryškėja po preparato paėmimo – dažniausiai susiję su mūsų subtiliąja anatomija ir apima daugybę dalykų įvairiuose lygmenyse. Tik dėl neįprastumo dažnai praslysta nepastebėti.
KUO SKIRIASI PRUVINGAS NUO GYDYMO?
Apie pojūčių stebėjimą jau kalbėjom straipsniuose, skirtuose homeopatinių preparatų išbandymams (pruvingams). Meditaciniai pruvingai galbūt kai kam pasirodė gana nekonkretūs ir migloti. Taip sprendžiu pagal negausų kolegų susidomėjimą šia tema. Tačiau ar kas susimąstėt, kad tas keistas meditacinis pruvingas vyksta kaskart, kai paimat homeopatinį (ar kurį kitą informacinį) preparatą? Ir visiškai nepriklausomai nuo to, Jūs to norit, ar nenorit, pastebit tai, ar ne. Tik kaskart Jūs renkatės – dalyvauti tame sąmoningaiar…
Įdomu, ar kam kilo klausimas – kuo skiriasi pruvingas nuo gydymo? Homeopatai kažkaip keistai atskyrė sveikus savanorius ir sergančius pacientus – lyg turėtume dvi skirtingas būtybių kategorijas (nors šiais laikais jau atsitokėta, apie sveikus kalbama mažiau, jau suvokiama, kad tokių kažin ar surasi). Taigi, teoriškai lyg ir išeitų, kad homeopatinis preparatas abiem atvejais veiks skirtingai, t.y. vieniems jis sukels ligą, kitiems – gydys. Galbūt tai tinka kalbant apie materialias dozes. Tačiau praktikoj dirbant su informaciniais preparatais, juos testuojant ir jų klausantis, tai – nonsensas! Jau ne kartą užsiminiau, kad toks preparatas nieko nesukelia. Tik primena, paryškina tai, kas jau yra mumyse, tai mes reaguojam, ne preparatas.
Ir jei mes išbandom preparatą, kuris mūsų Sistemai visiškai neįdomus, jis mums (beveik) nieko nesukels. „Beveik“, nes yra kolektyvinė atmintis, tam tikri archetipai, praeitų gyvenimų atmintis ir labai sunku rasti kažką, kas mūsų visai neužkabintų. Tik tai gali būti pakankamai mažai reikšminga, kad normalus bandytojas to nepastebės, ir ačiū Dievui, kad nepastebės, kitaip užkibs ir ilgam liks su tuo vargti, nes nesupras iš kur tai ir nemokės su tuo susitvarkyt. Dėl šios priežasties nemaža dalis bandyme dalyvaujančių savanorių nepajunta nieko. Tiesiog preparatas iš principo negali „sukelti“ (tiksliau – parodyti, paryškinti) to, ko mumyse nėra.
Jei sergam, preparatas vėlgi paryškins tai, kas svarbu. Tam, kad su tuo greičiau ir efektyviau susitvarkytume, o medicinine kalba – pasveiktume. Tik taip panašus gydo panašų. „Dirbtinė liga“ vartota ankstyvųjų klasikų – anachronizmas, kuris neatlaiko jokios kritikos ir visiškai neatspindi šiuolaikinio informacinės medicinos požiūrio.
Taigi, abiem atvejais tai – pruvingas. Nieko kito. Ir tai daug ką keičia. Mažų mažiausiai tai reiškia, kad preparato poveikio galima klausytis.
Kaip klausytis, jei homeopatas išrašo receptą ir pamato pacientą po mėnesio?! Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl klasikinė homeopatija tokia dogmatiška ir taip nutolus nuo realybės.
Testuotojams jau lengviau – jie bent jau turi betarpišką kontaktą su pacientu ir preparatu. Tik dauguma jų apsiriboja recepto išrašymu ir/arba tiek susikoncentruoja į aparatūrą ir metodus, kad nebepastebi, kas realiai vyksta. Mane kaip operatorių dirbti mokė kitaip: gavęs reakciją į preparatą, aš jį reprintuoju, testuoju dozę ir duodu žirniukus sučiulpti iškart. Ir kartu su pacientu stebim, kas vyksta. Klausomės pojūčių.
Daug kam pasirodys keista, bet nemaža dalis mano pacientų, paėmę preparatą, jau po minutės kitos gali gan išsamiai ir tiksliai pasakoti, kas keičiasi savijautoje, kas su jais vyksta. Mažų mažiausiai kažkur spaudžia, kažkur šyla, tirpsta, kutena,… Daugybė dalykų vyksta. Neretai tai labai konkretūs specifiniai subtilūs (kartais – stebėtinai stiprūs ir gaivališki) pojūčiai, labai svarbūs pačiam žmogui ir procesui. Taigi, sėdime šitame kartu, bandom suvokti, kas gi vyksta, kurlink judam (procesas), kur užstringam, su kuo tai susiję.
KAS GI VYKSTA PAĖMUS PREPARATĄ?
Juntama reakcija į preparatą prasideda jau nuo kontakto su juo. Mano atveju – testuojant. Tęsiasi reprintuojant preparatą (tarkim, tas užtrunka 3 min), parenkant dozę. Sustiprėja ir įgauna didesnį pagreitį paėmus preparatą. Pikas – galbūt 1-3 min po preparato paėmimo. Įprastai per 5-10 min (retai kada tas užtrunka 15 min, ir tik išskirtiniais atvejais – ilgiau) paciento Sistema atidirba preparato signalą, suformuojamas Sisteminis atsakas, įeinama į tam tikrą balansą. Tas ne tik jaučiasi, bet ir labai nesunkiai ištestuojama Vega – tiesiog nebėra reakcijos į preparatą. Tuo paremtos visos biorezonansinės atsako metodikos – kuomet gautas atsakas užrašomas ant žirniukų (kartu su preparatu ar atskirai, kitu kontūru, – čia žiūrint ko siekiam). Žinoma, reakcija tęsiasi ir toliau, bet ten jau nieko nauja, jos ilgiau klausantis susidaro įspūdis, lyg pliumptelėjus akmenukui vandenin dar kurį laiką sklindaratilai – tik jų amplitudė mažėja ir intervalai retėja. Raibuliuoti dar gali savaitę kitą ar ilgiau priklausomai nuo preparato specifikos, potencijos ir paciento situacijos, tik darsyk pasikartosiu – ten nieko nauja.
Taip, jūs gerai supratot, tas reiškia, kad įprastai informaciniame lygmenyje preparatas suveikia per 15 min ar greičiau, visa kita – ratilai. Nepriklausomai ūmus ar lėtinis atvejis. Ir jeigu juntamo judesio per šį laiką neturim, tai didžiulė tikimybė, kad neturėsim ir po savaitės ar mėnesio. Asmeniškai aš nematau prasmės naudoti tokių preparatų, ir jų savo pacientams nerekomenduoju. Kita vertus, jei rimtą preparatą dažnai kartosim, t.y. mėtysim identiškus akmenukus, kol dar nesibaigęs raibuliavimas iš ankstesnių – gausim savotišką bangų interferenciją: paūmėjimus, preparato simptomus, kaip pruvinge ir pan.
Užtat sekant daugumos klasikinių mokyklų, įskaitant S. Hahnemann ir J.T. Kent, siūlomomis metodikomis aukštų potencijų preparatai, kurie raibuliuoja ilgai, apskritai nekartojami, arba kartojami labai ilgais intervalais (vadinama skirk ir lauk metodika). Vėliau S. Hahnemann jos atsisakė, kaip ir aukštų potencijų ir ėmė naudoti kaskart modifikuojamas sukratant ir santykinai žemas vandenines LM potencijas, kartojamas kasdien, t.y. ėmė dažnai mėtyti nedidelius, bet kiekvienąkart šiek tiek skirtingo dydžio akmenukus (o turint galvoje, kad LM potencijos – vandeninės, tai jų net akmenukais nebeišeina vadint).
Poveikis fiziologijai visuomet kažkiek išsitęsia laike. Kūno biochemija turi daugiau inercijos – čia realiems pokyčiams reikia laiko. Tačiau dauguma funkcinių dalykų visgi keisis momentaliai. Pvz., turim sprando ir pečių įtampą. Randam preparatą, tarkim tai bus emocinės įtampos pasekmė ir parinksim Bacho žiedų esenciją, o gal užteks tiesiog tulžies pūslės drenažo. Sekundžių bėgyje pradės laisvėt ir šilt pečiai, atsiras tarsi skruzdžių bėgiojimas nuo pečių link pirštų, po kelių minučių įtampos nebus likę nė kvapo. Be jokio masažo ar kitokio fizinio poveikio.
Sutinku, realu, kad kokiai įsisenėjusiai problemai išjudėt prireiks laiko daugiau. Bet ir vėl – kas ta įsisenėjusi problema. Konsultavau moterį, kuriai dėl metastazių stuburas 6-iose vietose operuotas. Išsėdėti gali iki 10 min, po to turi prigulti. Bet mes pasiėmėm rožinės spalvos pomanderį (Pink pomander, Aurasoma) ir be problemų intensyviai darbavomės sėdėdami geras 2 valandas…
Pojūčiai, apie kuriuos mes kalbam, paprastai su fiziniu kūnu ne itin susiję. Jau kalbėjom apie tai pruvingų temoje. Pvz., tas skruzdžių bėgiojimas, atitirpimas po preparato – grynaimeridianinis pojūtis. Emocinio kūno pojūtis kur kas lengvesnis, tarsi plevenantis, nors sunkios emocijos kartais juntamos kaip skysčiai (panašu, ir Hipokratas taip jautė – žr. jo humoralinę teoriją). Situaciniai, gyvenimo scenarijų dalykai paprastai juntami apie galvą – kaip sutankėjimai, lyg kas būtų uždėta ir pan.
Dirbant (testuojant, jau nekalbant apie preparatų vartojimą) pojūčiai keičiasi momentaliai. Skausmas – irgi pojūtis. Irgi praeina momentaliai. Jei turim, pvz., migreninį galvos ar kokį nugaros skausmą ir konsultacijos pabaigoje jis išlieka – būnu… nusivylęs, suprantu, kad kažką dariau ne taip.
DĖSNINGUMAI PAĖMUS PREPARATĄ
Taigi, mes stebim, kaip keičiasi pojūčiai po preparato. Žinoma, viskas individualu, bet dėsningumai būtų maždaug tokie:
Jei pacientas atėjo su išreikšta problema (pradedant skausmu ir baigiant subtiliausiais pojūčiais) – šie paprastai greitai rimsta/lengvėja, bet tuo pat metu imant ryškėti atitikmenys kituose susijusiuose lygmenyse (emociniame ir t.t.). Žmogus dažnai sakys „man lengviau“, „nebeskauda“, bet retai kuris pats pastebės, subtilesnį už buvusį galvos skausmą nuoskaudos ar baimės foną. Subtilesnis nereiškia silpnesnis. Gali būti ne mažiau ryškus, bet tiesiog kitoks – pvz., emocijos juntamos, bet tai iš principo kitoks pojūtis nei, tarkim skrandžio spazmo. Mes nepratę stebėt savo būsenų, todėl reikalingas žmogus šalia, kuris jas parodytų, padėtų atpažint.
Jei tai lėtinė problema, ir pojūčiai/ simptomai šiuo metu neišreikšti – jie pradžioje paryškės po pirmo preparato – tam, kad su tuo galima būtų dirbti. Nebūtinai tai bus preparatas, tiesiogiai dirbantis su probleminiais organais. Pvz., duodam švelnų, harmoningą turkio spalvos ar safyrinį pomanderį (Aurasoma) – ir už 0,5-1 min ima spausti kaklą ir dusinti. Vėlgi primenu, kad dažniausiai šie pojūčiai pakankamai subtilūs, neišreikšti stipriai ir įprastoje praktikoje prasprūsta nepastebėti, geriausiu atveju pacientas sakys – ai, šiek tiek apykaklė veržia… Jeigu operatorius tai pastebi ir atkreipia paciento dėmesį – dažniausiai šis pajus tai pakankamai ryškiai, kad tiksliai nusakytų pojūtį ir kur jis lokalizuotas.
Greičiausiai šiuo atveju turkio spalva bus nemėgstama, jos žmogus vengs, nes ji sukels diskomfortą. Pats jis jos nesirinks, nebent testuotojas ją pakiš, nes matys, kad Sistemai ji aktualiausia čia ir dabar. Ir čia turkio pomanderis bus idealus homeopatinis preparatas, nes surinks ir lokalizuos problemą. Idealus preparatas tam etapui. Ir galbūt bus siaubingas preparatas, jei paskirsime jį vieną ir paleisim žmogų namo. Jau geriau nieko darę nebūtume, ačiū mums už tai tikrai nepasakys… Bendra taisyklė būtų nepaleisti žmogaus nesubalansuoto, kol yra aktyvių probleminių pojūčių. Per kiek laiko ir preparatų atrasim tą balansą – jau mūsų problema. Bet turim atrasti, tai svarbu ne tik paciento gerai savijautai, bet ir dirbančiojo – ne mažiau… Nereiktų operatoriui pasilikti svetimų neišspręstų problemų, ir atidirbinėti jų, išleidus pacientą namo…
Tai kodėl gi tą kaklą spaudžia? Greičiausiai bus neišreikštas, neišsakytas jausmas, emocija – pakankamai paviršiuje, jau ties Vishuddha, o ne kur giliai užspausta. Gal išeis prisimint, kas tai – kryptį nurodys Bacho žiedai, homeopatija ar dar kas. Bet čia dažniausiai.
O būna, nutinka ir keistesnių dalykų, apie kai kuriuos išvis neišeitų rašyti. Iš paprastesnių – štai visai nesenas pavyzdys (ir tikrai ne vienintelis tokio pobūdžio): kaklas suveržtas suspaustas, bet kas gi čia – kojos keistos, lyg kabėtų ir mataruotų. Kiekvienam aišku, kad kilpoj kybo. Tada žiūrim, kodėl, iš kur, kam to reikia. Šituo konkrečiu atveju, panašu, kad tai buvo giminėje nutikęs dalykas. Helingeris su tuo nuostabiai dirba. Na, bet mes sukamės kaip mokam. Gal Bachas, gal dar kas, nepamenu. Išsikapstėm. Nuo to momento dingo didžiulis kaklo jautrumas prisilietimui, pacientę lydėjęs nuo vaikystės, (pastebėjo ji tai tik kitą rytą). Ar būtų padėjęs Lachesis? Nežinau, manau, kad ne, nes čia Sisteminė problema, ją reikia suvokt ir paleist… Lachesis tebūtų simptominis preparatas ir arba paūmintų bjauriai, arba sukištų giliau – bet kuriuo atveju tai nebūtų sprendimas. Žinoma, nebandžiau aš šiuo atveju Lachesis, nekilo tokia mintis…
NEĮPRASTI POJŪČIAI PO PREPARATO
Pradėkim nuo paprasto fakto – daugelis (bent kokie 8 iš 10) mano pacientų gana aiškiai jaučia tai, kas vyksta iškart po preparato. Gerai, tebūnie didesnę dalį jų reikia užvesti ant kelio. Atkreipti dėmesį. Užduoti kokį (netiesioginį) klausimą. Tačiau toliau jie juda patys. Dalis jau turi patirties iš ankstesnių konsultacijų.
Dar kartą priminsiu, kad pojūčiai stipriausi būna iš karto po preparato. Įsivaizduokit, tvankioje patalpoje kažkas praveria langą. Išsyk pajuntat stiprų gaivaus oro dvelksmą. Bet su laiku tas pojūtis tampa ne toks ryškus. Jei pabandysit tai pajust po 3-5 min., jau bus gerokai sunkiau, neturėsit to kontrasto. Taip ir su pojūčiais – reikia nepavėluot. Akmenuko pliumptelėjimas daug įspūdingesnis, nei ratilai po minutės kitos, nereikėtų jo pražiopsoti…
Dažniausiai žmonės į visa tai reaguoja labai paprastai ir natūraliai. Nes pojūčiai natūralūs. Gal kiek kitokie nei įprasti kasdieniniai, bet natūralūs, nesunkai atsekami ir suvokiami. Na, dalis lieka nustebę, kad tos reakcijos tokios greitos į žirniukus… Žinot, kas man kaip operatoriui smagiausia? Ogi tai, kad daugelis natūraliai įsitraukia į tą žaidimą su pojūčiais, nesuprasdami, jog tai – anomalija homeopatijos pasauly, taip nepriimta. Neretai po kažkiek apsilankymų ir tokių pasiklausymų pacientas gali pakankamai tiksliai pasakyt, kuriame sluoksnyje ir su kokiais aspektais dirba testuojamas preparatas!
Kodėl reaguoja maniškiai pacientai, kas tai per anomalija, kodėl apie tai nerašoma literatūroje ar nevyksta kitur? Matyt, keletas dalykų susidėjo.
- Pirmiausiai, pojūčių stebėjimo aš buvau mokytas pats. Pradėjau dar gerokai iki pažinties su homeopatija. Išeis koks 15-20 metelių. Puikią mokytoją turėjau.
- Man ne tiek rūpi gydyti, kiek duoti instrumentus, kurių pagalba žmogus galėtų sveikti pats. Pajusti save, klausytis savo pojūčių, savo kūno kalbos, mano manymu, yra didžiausias dalykas, svarbiausi įgūdžiai, kuriuos galiu duoti per konsultaciją. Žirniukai tėra priminimas ir užtvirtinimas to, ką nuveikėm konsultacijos metu, nieko daugiau.
- Kažkiek, o gal net ir radikaliai skiriasi ir metodologija. Kaip operatorių mane pirmiausiai domina, kas šiuo metu svarbiausia (t.y. į ką dabar bus reaguojama stipriausiai) ir kodėl sergama. Kas galų gale vis tiek susiveda į klausimus kas aš esu? Ir ką čia veikiu? Ir mūsų visiškai nedomina diagnozės ar parazitai (nebent šie aktualūs Sistemai). Jei kalbėt pojūčių kalba – svarbiausia bus tai, kas duos judesį ir gyvastį (ypač probleminėse srityse). Operatoriaus vaidmenį suprantu kaip santykinai pasyvų – tiesiog judėjimą kartu su pacientu, prisitaikymą prie jo poreikių, pagarbą jo Keliui, davimą jam visiškos laisvės ir neturėjimą išankstinių įsitikinimų, kaip turėtų būti.
Deja, nežiūrint S. Hahnemann perspėjimų, išankstinių įsitikinimų homeopatijoje – apstu. Irnormaliems homeopatams šituos dalykus, kad ir kokie jie akivaizdūs bebūtų, priimt turėtų būti sunkiau. Juk yra teisingos knygos, teorijos, teisingai pagaminti preparatai, konstituciniai portretai, repertorizacija. Pojūčių stebėjimas į studijų programą neįeina. Todėl normalus homeopatas neprileidžia minties, kad taip įmanoma, ir ryškesnio poveikio tikisi kada nors, bet ne iš karto.
Kiek paprasčiau su testuotojais – jiems visai suprantama, kad organizmas reaguoja greitai, kitaip juk jie negautų biologiškai aktyvaus taško (BAT) reakcijos 1-2 sekundžių bėgyje – tačiau ir čia kažkodėl neakcentuojama, kad reaguoja visas organizmas, BAT – tik pasekmė, aidas viso ko, ir o tą bendrą reakciją galima justi be testavimo.
Gal čia kiek lengviau turėtų būti su Vega dirbantiems ir ypač – testuojantiems tiesiogiai, ne per filtrus tuomet nesi pririštas prie organų, kaip Folyje, o tiesiog stebi bendrą reakciją. SuVega daug paprasčiau dirbti sistemiškai, užuot koregavus kokį nors organą. Atitinkamai sisteminės reakcijos bus daug stipresnės ir gaivališkesnės.
O štai dirbant su jautriu pacientu, kuris žino kaip klausytis, testavimas beveik nereikalingas. Gali tiesiog perrinkinėt preparatus, sustodamas ties kiekvienu po 1-2 sekundes – žmogus pats pasakys kada sustoti, galbūt grįžt per vieną atgal, nes ten buvo kažkokia ryškesnė reakcija. Aš irgi galiu vien tik klausytis, bet testuot aparatūros pagalba lengviau – tai mažiau vargina, per tą patį laiką galima perrinkti daugiau preparatų, daugiau šansų išvengti proto pinklių ir t.t. Bet kuriuo atveju – tai kiekvieno pasirinkimo reikalas.
POJŪČIŲ STEBĖJIMO UGDYMAS
Pojūčių stebėjimo galima išmokti. Kaip girdėti muziką, užuosti kvapus ir pan. Reikia, kad kas nors parodytų, kaip tai daroma, visa kita – jau natūraliai išeina. Štai girdėt ir matyt mus visus mokė nuo ankstyvos vaikystės. O su uosle jau kitaip – retas kuris turėjom gerą uoslės mokytoją, užtat šis pojūtis ne toks išvystytas (nekalbu apie išskirtinius talentus).
Kitas klausimas – ar išvis reikia tokio lavinimosi ir kokia to kaina. Na, sergančio ir norinčio pasveikti žmogaus aš neklausiu – kūno kalbos supratimas, mano nuomone, jam bus vienas svarbiausių instrumentų sveikimui.
Kiek kitaip su gydytojais. Viena vertus, pojūčių stebėjimas atveria visai kitas galimybes savęs ir preparatų pažinimui. Čia vienareikšmiškai. Kitas dalykas – kaina, kurią sutinkat mokėt. Viena, tai susiduriam su smalsumo rizika, kad kažkur judėsit per greitai iš įdomumo, kas kai kam gali būti pavojinga. Be to einant į tai neišvengiamai didėja Jūsų jautrumas, Jūs pats tampate instrumentu. Būnat priverstas dirbti su savimi, nes netgi menkas savo paties sveikatos problemas imat justi kur kas stipriau, ir tai pradeda trukdyti ne tik darbui, o ir šiaip normaliam gyvenimui. Be to, tampat jautresnis aplinkos poveikiui (tai nereiškia – pažeidžiamesnis). Dar daugiau – ilgainiui imat vis aiškiau justi kitų pojūčius, kas galbūt ne kiekvienam priimtina… Ir taip toliau. Šiuo keliu eidamas aš pats ne kartą dariau pertraukas, kad suprasčiau, ar man tikrai to reikia. Pasirodo, reikėjo…
Čia būtina sustoti ir pastebėti, kad ne tik pojūčiai nusako PROCESĄ. Pojūčiai labiau tinka kinestetinio tipo žmonėms. Bet yra daugybė būtų pajusti. Esu turėjęs pacientų, kurie preparato poveikio gylį tiksliai nusakydavo pagal žirnių tekstūrą ir skonį burnoje. Kitas galbūt nusakys tai spalva ar dar kokią nors signalinę sistemą naudos. Jei tai skatinsim, turėsim daug didesnę įvairovę ir visapusiškesnį supratimą. Labai žmogišką supratimą.
Gal toks klausymasis/stebėjimas atrodo ir keistai, bet jis kaip tik demistifikuoja procesą, kuris vadinasi homeopatija:
Preparatai tampa realūs, jūs juos vienas nuo kito galit atskirt pagal pojūčius. Žinoma, tai nėra išbaigtas jutimas, vis giliau pažindami preparatą, atrasit vis daugiau jo pojūčių niuansų. Tačiau tai yra aiški betarpiška asmeninė patirtis. Kartą kitą pajutęs preparatą, esant reikalui tą būseną galėsi atpažinti savyje, o gal ir kituose.
Su tam tikra patirtim Jūs galit nemažai pasakyt apie preparatą tiesiog paėmę jį į ranką. Galbūt – pauostę, jei taip lengviau. Tai irgi testavimas. Kam naudoti preparatą, jei jis neduoda jokio judesio, aš jam visiškai abejingas?
Skirtingai nuo įprasto priėjimo „preparatas – rezultatas“, Jūs stebit procesą, tai, kas vyksta nuo pat kontakto su preparatu iki tam tikro etapo užbaigimo. Pvz., pradinė situacija – skausmas pilvo apčioje. Testuojasi daugiau su gimda susiję preparatai – skausmas paūmėja, bet po 1-2 min praeina. Ne, jis iš tikrųjų nepraeina, lieka toks vos juntamas plevenimas (jau emocinio kūno pojūtis). Paskui žiūrit Bachą ar homeopatiją ir stebit, kaip pasileidžia seksualinė nuoskauda, lokalizuota pilvo apačioje: ten atsiranda daug daugiau gyvasties, legvumo, judėjimo, tuo pat metu apsunksta kojos, tą apsunkimą pradeda lydėt skruzdėlytės ir pabadymai, tas įgauna pagreitį, atsiranda šilumos, plėtimosi pojūtis visam kūne, ypač širdies srityje, iš ten plintantis link gerklės (čia galbūt gali kažką išsakyti ir taip paleisti), bet – oi – spaudžia, spazmuoja tulžies pūslė/latakai, ir stabdo visą procesą – tuomet imam kažką iš atitinkamų preparatų (gal net gemoterapiją) – žiūrėk jau atsileidžia, išsilieja tamsi pykčio emocija – ima lengvėt sprandas, galva, tačiau išlieka tegu ir lengvas spaudimas pakaušyje – galbūt priėjom prie šeimos ar kitų atsineštų dalykų – su jais vėl kitoks darbas, kitokie pojūčiai ir kiti preparatai. O gal jau dabar esam balanse ir šiandien mums jau laikas sustot.
Judam tol, kol turim balansą, ramybę, užbaigiam šį ciklą, susijusį pirma pajudinta problema. Kaip jau kažkur minėjau – tai lyg judėtum spirale ir grįžtum prie tos pačios vietos, tik kitoje vijoje – problemos, nuo kurios pradėjom. Tik sugrįžtam jau kitaip, o ir ši jau būna gerokai pasikeitus. Visai normalu, kad dirbam ne vienu, o keliais preparatais – juk taip keliaudami irgi pereinam per mažiausiai keletą būsenų.
Naujo ciklo geriau nepradėt, nes vėl įeisit į naują procesą, vėl teks judėt per įvairius sluoksnius, kol rasit balansą. O namų darbų, patikėkit, pakaks ir iš pirmojo…
Kartais balansą pasiekiam priėję prie neaiškaus, tarsi neturinčio kontūrų, pojūčio. Tokio, kurio neįmanoma apibūdinti ir neįmanoma (na, gal tik aš čia nemoku) aiškiai atrinkti preparato. Pvz., tas neaiškumas lieka emociniame lygmenyje ties Anahata ir testuojasi 4 Bacho žiedų preparatai, iš kurių negali išskirti vieno. Tuomet ieškosim panašiausiopreparato, kuris iki kitos konsultacijos padės „atmirkti“ problemai (čia mano mokytojos „terminas“, bet tai iš tiesų panašu į situaciją, kai reikia atplėšti pridžiuvusį tvarstį) – kitąsyk su tuo dirbsis jau visai kitaip, bus išryškėję kontūrai.
Taigi, pajudinus kažkurią aktualią Sistemai problemą (nesvarbu, kūno, emocinę, karminę ar dar kokią) – reakcija visuomet nuvilnija per visus lygmenis. Pajudinom organą – reaguos kiti susiję organai, emocijos, nuostatos, iškils visokios priežastinės situacijos su tuo susiję , galbūt tėvų senelių dalykai, praeitų gyvenimų atsiminimai ir t.t. Ko tik nevyksta… Nereiškia, kad dirbsim su viskuo – kas juda natūraliai, tegu juda. Dirbam tik su tuo, kas stringa. Dažnai šitie dalykai vienaip ar kitaip susiję su tuo, kas mes esam ir ką mes čia veikiam. Ir tai pagrindinė priežastis, dėl ko su tuo verta dirbti.
Ir tai visiškai nekontroliuojama, to negali ištraukti, tai iškyla savaime, netikėtai, nelauktai, bet kuriame lygmenyje (gali laukti emocinės reakcijos – o gausi visai ką kitą) tiesiog klausantis. Kartais neįtikėtinai stipru net kūnas visas virpa. Ką ten kūnas – erdvė visa aplinkui keičiasi. Kartais sunku, kartais jaučiamės kaip užversti žemėmis, žiovaujam, smiginėjam – migdo, ieškom kaip išsikapstyt ir atkuntam atradę kryptį, gurkšnį gaivaus oro, judėjimo. Einant ten per kelias minutes sugrįžtam, vėl smagu ir šviesu, tiesą sakant, kur kas labiau nei buvo.
Tai ne išimtiniai atvejai. Tai – kasdienybė… Teko apturėt šimtus tokių kelionių kartu su savo pacientais. Manau, homeopatui tai pati įdomiausia patirtis, kokią įmanoma įsivaizduot. Tegu ir nelengvos tos kelionės – netgi dirbant su savimi ir šiokiu tokiu treniruotumu kol kas išeina priimti ne daugiau nei 3-4 pacientus per dieną.
Čia nesusilaikysiu neįmetęs akmenuko į klasikų daržą. Neįsivaizduoju, kaip per šitai praeiti vienu vieninteliu preparatu. Viena, čia mes kalbam ne apie “portretus” o apie sudėtingus multidimensinius paveikslus, per kuriuos, jei sekasi, kukliai einam pasluoksniui ir susikaupę stebim. Genijaus, kuris matytu per visus tokius sluoksnius kiaurai man dar neteko sutikti. Preparato, kuris idealiai padengtų viską ir atneštų tobulą sveikatą dar irgi nemačiau. Vienas idealiai tinkamas preparatas gali padėti nueiti dalį kelio. Čia kaip transporto priemonė – galit imti superautomobilį, tačiau teks persės į laivą, kai privažiuosit jūrą. Iki tol laivas atrodytų absurdas. Lėktuvas – gal irgi būtų nieko, jei paskui nutupdyt mokėsit sėkmingai.
Parinkus tinkamą preparatą tikrai ima gerėti. Bet kaip jau kalbėjom, po 5-10 min ima ryškėti po tuo esantis kitas sluoksnis (savo pobūdžiu kitoks pojūtis – organas ir emocijos juntami labai skirtingai) – gal emocinė žaizda, gal dar kažkas, į kurį atsimuši kaip į sieną, bandai suprasti, kas čia, iš kur tai… Ištestuoji, parenki atitinkamą preparatą. Ir tik tuomet gauni laisvėjimą, vėl judi toliau. Į kitus lygmenis, kitus preparatus. Kaip jau minėjau – tol, kol išbaigiam ciklą ir grįžti prie to, nuo ko pradėjom. Taip, galima tai daryti netestuojant, tiesiog užduodant teisingus klausimus. Arba leidžiant žmogui pačiam papasakot. Bėda tik tame, kad šitie dalykai būna giliai paslėpti – juos slepiam ne tik nuo kitų, bet pirmiausiai nuo savęs. Aukšto lygio praktikuotojas galbūt gali dirbti su tuo ir be jokių ten testavimų. Na, čia lenkiu galvą prieš Christian Flèche, biodekodavimo pradininką. Yra ir vietinių kolegų, kuriems tai labai neblogai pavyksta. Labai paprastai ir spontaniškai. Bet aš taip nemoku… Aš sunkesniu, testuotojo keliu judu… Mokausi…
DIRBA PATS PACIENTAS
Dar grįžtam prie to, kaip reaguoja pacientai. Vienas kitas pajunta pats, tačiau reikia tam tikro padrąsinimo, nes tokia besikeičiančių pojūčių kaskada nėra įprasta, “to negali būti”, “pasirodė” , “sutapimas”, ar tiesiog neatrodo reikšminga. Didesnei daliai – reikia tam tikrų užuominų – kur ir ką stebėti. Dauguma po kelių konsultacijų pagauna tą “cinkelį” ir gali daug patys papasakoti paėmę preparatą. Nustebtumėt, kiek paprastas žemiškas praktiškas žmogus gali papasakoti apie cukrinį žirniuką vos įsidėjęs jį į burną! (Aš jau nekalbu apie tai, ką gali rimtas praktikuotojas, kokiu, beje, aš nesu.)
Ir man be galo smagu, kad vis dažniau šitam procese aktyviai dalyvauja ir stebi pacientas, jis keliauja pats vienas, pasakoja kas vyksta ir manęs į tai neįtraukia. O šiaip jau operatorius gi keliauja kartu. Kaip labiau patyręs, pataria kur atkreipti dėmesį, jei to reikia. Galbūt kartu ieškom žodžių tam pojūčiui įvardinti, su kuo tą būseną palyginti. Ir t.t.
Ir čia viskas vyksta spontaniškai, paprastai, be pastangų, kaip Helingerio konsteliacijose, kur dalyviai nebūtinai turi būti specialiai paruošti – užtenka neturėt išankstinių įsitikinimų, klausytis pojūčių ir reaguoti atitinkamai.
Kas dar svarbu, šiuos įgūdžius paskui galima panaudoti stebint savo reakcijas įvairiomis gyvenimo situacijomis, išmokti, koks preparatas kokį pojūtį atitinka ir t.t. Tai labai daugiasluoksnis patyrimas, praverčiantis darbui tiek su savimi, tiek su kitais.
Šiandien džiaugiuosi turėdamas ne tokią mažą grupę pacientų ar bendraminčių, su kuriais galiu gyvai ir betarpiškai padiskutuot apie bet kurį preparatą. Kurie gali smulkiai, su niuansais papasakot, kas su jais vyksta, parodyti ir pakomentuoti aspektus, kurių pats nepastebėjau.
Kasdien praktiškai stebiu transformacijas, kurias paleidžia keli maži cukriniai žirniai. Man tai – neįkainojami patyrimai, kaip aukščiausio lygio seminarai, kuriuos praveda tiesiog “paprastas” (tokių praktikoje nebūna) pacientas. Gylis ir intensyvumas to, kas vyksta neretai pribloškia. Tyčia to nefiksuoju raštu – tie dalykai nesikartoja, kaskart viskas vis kitaip, vis stebina. Kol kas jaučiuosi lyg nešamas stiprios upės tėkmės. Ir net minčių nekyla ją stabdyti.
Todėl galiu tik pabandyt bendrais bruožais miglotai papasakot. Šis straipsnis, kaip ir visi kiti, gimė spontaniškai. Matyt tam atėjo laikas, kažkam to reikia. Gaila, bet daugumos tų dalykų neišeina aprašyti ar papasakoti. Praktikoje viskas gyviau… Ir viso straipsnio pagrindinė mintis – kad homeopatija bei jai giminingi metodai – gyvi ir netgi labai juntami. Ir tai toli gražu ne mano vieno patirtis.
Už tas nenusakomas keliones esu be galo dėkingas tiems, kurie mane lydi šiam kely ir neleidžia sustoti – pacientams, Mokytojams, artimiesiems, bendraminčiams, visiems kas prisideda prie šito. Nežinau, kas iš šito išeis. Tiesiog judam toliau. O ir straipsnių serija dar nesibaigė…