Homeopatiniai karai. Imperija puola

parašė Simonas Stankūnas kategorijoje 2016 11 04

Šiandien stebim įspūdingą, globalų, gerai organizuotą, dosniai finansuotą ir, reikia pripažint, efektyvų puolimą prieš homeopatiją. Jei kas iš vietinių kolegų nesidomi vakarietiška žiniasklaida, turbūt nenumano tikrojo jo mąsto. Didesniuose leidiniuose ar interneto portaluose kone kasdien pasirodo straipsniai, skirti homeopatijos „demaskavimui“. Puolimui naudojami labai įvairūs smūgiai ir jų kombinacijos:

  • homeopatiniai preparatai neveikia, nes negali veikti, ir tai nenuginčijamai įrodyta daugybės rimtų mokslinių tyrimų;
  • periodiškai vis paskelbiama apie galutinius nepaneigiamus įrodymus ir homeopatijos pabaigą;
  • homeopatija gali būti pavojinga: 1) tiek dėl preparatų (Hyland’s homeopatinėse tabletėse, skirtose palengvinti kūdikiams dantų dygimą rasta toksiška Beladonna dozė, galinti sukelti traukulius, nesvarbu, kad 12C potencijos, pranešama apie 10 kūdikių mirčių, galimai susijusių su šiuo preparatu, preparatas uždraustas vartoti JAV ir t.t.), 2) tiek atimant galimybę gauti deramą pagalbą (daug kartų minimas atvejis, kai homeopatas pasiūlė nozodą vietoj skiepų nuo maliarijos, ir tai nepasiteisino);
  • vaistininkus vienijančios organizacijos renka parašus, kad būtų uždrausta prekyba homeopatiniais preparatais, nes viešai pardavinėti placebo prieštarauja vaistininko etikai.

Šį sąrašą galėtume tęsti ilgai. Įvairovė ir išradingumas stulbina.

Bet kuriuo atveju, tai realus rimtas puolimas ir, atrodytų, homeopatija pralaimi sausai. Didžioji dalis viešoje erdvėje publikuojamos informacijos – homeopatijos nenaudai. Apskritai, žiniasklaida ją pavertė kone viešu pajuokos objektu. Štai britų Sveikatos ministras pabandė užstoti homeopatus – ir kaip mat jo, papuošto burtininko Gendalfo skrybėle, karikatūros atsidūrė laikraščiuose. Akademiniuose sluoksniuose – ne kitaip, čia jau kuris laikas homeopatija tapo blogo tono dalyku, dramatiškai mažėja palaikymas iš universitetų ir tyrėjų pusės. Net ir tie, kurie iki tol palaikė bei gaudavo šį tą žadančių rezultatų, šiandien tyli, bijodami būti išjuokti. Smarkiai apkarpomas finansavimas: štai visai neseniai D. Britanijoje valstybė (NHS – mūsų ligonių kasų atitikmuo) nustojo finansuoti homeopatinį gydymą (kol kas dar šiek tiek laikosi Londonas ir Bristolis), uždarinėjami paskutiniai stacionarai ir t.t. Net tokiame homeopatijos forposte kaip Indija vyriausybė skatinama peržiūrėti sveikatos sistemą ir atsisakyti „įrodymais nepagrįstų“ praktikų.

Homeopatų organizacijos reaguoja, pateikia kontrargumentus, aiškina, kaip buvo gauti tie homeopatiją paneigiantys „moksliniai“ rezultatai, ir kodėl tai melas. Pateikiamos nuorodos į daugybę kitokių studijų, rodančių homeopatijos efektyvumą.  Savaime aišku, homeopatų nuomonė niekam neįdomi, ir nekaltumo prezumpcija čia negalioja. Sukčiai ir šarlatanai turi būti nubausti. Didieji naujienų portalai atsisako spausdinti homeopatų parašytus straipsnius. Iškalbingas faktas – netgi Wikipedia apibūdina homeopatiją kaip pseudomokslą ir (būdamaatvira(!) enciklopedija, t.y. kurią papildyti galit kiekvienas, įskaitant ir jus) ne tik draudžia homeopatams ir jų šalininkams pareikšti savo nuomonę, bet netgi neleidžią įdėti nuorodų į pagrindinių tarptautinių profesinių organizacijų tinklapius.

Žvelgiant paviršutiniškai – homeopatai tapo laikmečio ir stambaus grobuonies auka. Tačiau nieko nevyksta šiaip sau. Todėl čia aš pateiksiu kitokią, daugeliui – gan netikėtą ir gal net nepriimtiną versiją, kodėl tai vyksta, ir kam to reikia. Maža to, kaip kovotojas, pasiūlysiu net du būdus, kaip efektyviai kovoti su gerokai už save stipresniu priešininku, – tačiau iškart perspėju, – tai radikalūs būdai, homeopatai kol kas tokių net nesvarsto…

PUOLIMO PRIEŽASTYS

Iš tiesų giluminė priežastis yra viena, ir ji kyla iš pačių homeopatų. Tai – vidaus supainiojimas su išore. Tai – alchemijos supratimas (tiksliau – visiškas nesupratimas, taip nutinka, kai nukertamos šaknys ir homeopatija imama kildinti iš atsitiktinio eksperimento su kinmedžio žieve) ir pateikimas kaip chemijos – tiesiog nubraukiant „al-“ ir sakant – „Žinot, čia tas pats, beveik nesiskiria, na, dozės gal mažesnės, bet veikia taip pat gerai.“

Mūsų pradininkas kadaise apsimetė nieko negirdėjęs apie Paracelsą. Jo tikslas buvo, kad homeopatai pamirštų viską, kas buvo iki tol, ir tiesiog eksperimentuotų. Remtųsi ne teorijomis ir traktatais,  o  išskirtinai eksperimentais, gyva patirtimi, patys ant savęs bandytų preparatus.  Tai buvo postūmis sukurti savo grynąją Materia Medica, preparatų gamybos ir skyrimo metodikas.

Šiandien homeopatai ne tik neprisimena savo alcheminių šaknų (liko tik nuojauta tų sąsajų: patyrinėkit įvairius homeopatinius logotipus – daugumoje vyrauja būtent alcheminė simbolika), tačiau dar ir praradę eksperimentavimo dvasią. Didžiausia bėda –  patys ėmė nebesuprasti, kuo užsiima, nebejusti skirtumo tarp vidinių, ezoterinių dalykų ir akademinio mokslo. Ir iš naivumo bei neišmanymo viešai išstatė tą ypatingą vidinį brangakmenį, filosofinį akmenį, paveldėtą iš alchemikų, turgaus aikštėje visiems pasidžiaugti. Brangieji, taip nedaroma. Tokią šventenybę išstatyti viešai visiems tolygu visuotinai pajuokai – matot, išoriškai ji niekuo nesiskiria nuo paprasto grindinio akmens. Ją išties būtų galima laikyti turgaus aikštėje, bet tyliai – tuomet tai niekam neužklius, daugumas praeis pro šalį, sustos tik keletas tų, kurie taiatpažįsta, yra to verti ir pajėgūs tai panaudoti.

Kuomet šauki – „Ateikit, pažiūrėkit, kaip puikiai veikia!“ – visuomet atsiras nepasiduodančių „mulkinimui“ ir  besistengiančių įrodyt, jog tai tik paprastas akmuo, kokių ant žemės – nesuskaičiuojama daugybė. Ironiška, kad jiems net pastangų nereikės – jų rankose tai akivaizdžiai neveiks ir tą neveikimą jie su pasididžiavimų demonstruos aplinkiniams (ir iš tiesų, dalis skeptikų, demaskuojančių homeopatiją, tai daro labai nuoširdžiai). Kuomet minia linčiuos jus kaip melagį ir apsišaukėlį, kiti pašvęstieji tik tyliai su atjauta stebės tą procesą linguodami galvom – jie neis prieš minią, jie patylės. Kai viskas baigsis, ir jūsų galbūt išvis nebeliks, akmuo liks gulėt ant grindinio kaip gulėjęs. Jis nesudaužomas, o miniai – visiškai nereikalingas, miniai reikia skandalų ir atpirkimo ožių.

Subtiliosiose sferose egzistuoja savi įstatymai. Deja, jų neišmanymas nuo atsakomybės neatleidžia. Ir homeopatai šiandien srebia tą košę, kurią patys prisivirė. Ne be reikalo ta didžiulė brangenybė iki šiol buvo slapta, ezoterinė, prieinama tik tiems, kurie atpažįsta jos vertę. Taip, daugybė alcheminių traktatų – viešai prieinami, tačiau jie parašyti nepašvęstiesiems nesuprantama simbolių kalba… Alchemikai irgi tapo  pajuokos objektu, kaip keistuoliai, besistengiantys šviną paversti auksu. Iš tiesų gi alchemija yra apie vidų, tikram alchemikui svarbiausios tos reakcijos ir transformacijos, kurios vyksta jo širdyje. Tai, kas vyksta retortoje – ne taip svarbu, svarbu, kad švinas virstų Auksu viduje.

EZOTERINĖ HOMEOPATIJA

Buvo homeopatų karta, pradedant S. Hahnemann, kurie rado būdą sistemingai tai pritaikyti gydymo praktikoje – jie gaudavo fantastiškus rezultatus gydydami ūmias ligas, įskaitant sunkias infekcijas. Jiems tai tiesiog veikė. Vienas kitas susimąstydavo, kodėl, iš tų mąstymų gimė keletas populiarių homeopatinės filosofijos veikalų (kurie, pripažinkim, ne kaži ką paaiškina). Tačiau esmė tame, kad tai tiesiog veikė (ne visiems vienodai, beje) ir tai išeidavo perduot kitiems. Netgi paprastus žmones pavykdavo sėkmingai išmokyti efektyvios savigydos.

Ir čia homeopatai padarė lemtingą klaidą – apakinti sėkmės ir neturėdami tvirto pamato (jau kalbėjom, kad S. Hahnemann dėl tik jam vienam žinomų priežasčių tyčia nukirto alchemijos gelmes siekiančias šaknis), jie susikoncentravo į metodo išorę ir pametė vidų. Metodas tapo svarbiau už tą, kuris tai atlieka. Paskaitykit klasikinius vadovėlius – ten daug rasit filosofijų apie „dirbtinas ligas“, kurios išstumia tikrąsias, rasit apie ligų sąsajas su pirmine Adomo ir Ievos nuodėme, rasit apie ypatingus potencijuotus/dinamizuotus preparatus, rasit… Tačiau ten ne kaži kas parašyta apie patį homeopatą, jo pajautų lavinimą ir to įtaką gydymo procese.

Taigi, tuo metu didelė dalis galių buvo „perleista“ preparatams. Preparatai pradėjo veikti patys iš savęs, nepriklausomai nuo to, kas juos gamina, skiria ir naudoja. Gydytojas tapo jų skyrėju (angl. „prescriber“), jo darbas tapo tiesiog preparatų „išrašymu“ (tai tik žodžiai, bet jie atspindi požiūrį). Netgi vaistininką jie beveik išmetė iš žaidimo, jo triūsas redukavosi iki skiedimo ir kratymo, nes homeopatai pabandė mechaninius aparatus, kurie pasiteisino – ir padarė absoliučiai klaidingą išvadą, kad vaistininkas čia ne taip jau ir svarbus, mechaninis kratytuvas ar nepertraukiamų fliukcijų aparatas gali vaistus pagaminti ne ką prasčiau…

Dabartiniai gi homeopatai, kartu su tam tikru neįkainojamu palikimu perėmė ir daugybę tokių klaidingų nuostatų. Ir tai ne tik demonstruoja naivumą, bet ir sulaukia pelnytos oponentų kritikos:

Winterson  , kaip ir visi kiti homeopatijos fanai, stengiasi mums pasakyt, kad homeopatinių žirniukų gydomosios galios dėl kažkokių mistinių priežasčių, kurios niekuomet pilnai nepaaiškinamos, yra ypatingos – ir jų privalumai negali būti ištirti taip, kaip bet kurių kitų vaistų. – Ben Goldacre, žurnalistas, tikro mokslo propaguotojas ir vienas žymiausių homeopatijos kritikų

Esminė jau minėta klaida – alchemijos priėmimas kaip chemijos, t.y. įsivaizdavimas, kad mūsų preparatai veikia patys iš savęs, kad homeopatija – tai išorinė, apčiuopiama ir išmatuojama disciplina. Nesąmonė! Homeopatijoje praktiškai nėra išoriškai apčiuopiamų ir įrodomų dalykų. Jei kiek jų ir rasit – jie labai jautrūs stebėtojo požiūrio taškui. Klasikiniai „įrodymai“, kuriuos paprastai pateikia homeopatai išties tinka nebent jiems patiems arba homeopatijos šalininkams (kažkas panašaus į teologinius Dievo buvimo įrodymus, kurie turi prasmę tik patiems teologams, žmogaus iš šono tai anaiptol neįtikina). Kas įdomiausia, tuo pat metu tai labai realu ir įspūdingai veikia, tačiau… viduje. Tyliai. Turi būti ypatingai tylus, atviras ir jautrus, kad tai pajustum. Su tam tikru pasiruošimu ir išmanymu tai gali tapti raktu ne tik į sveikatą, bet ir į daugybę kitų lygmenų, įskaitant dvasinį augimą. Kaip ten bebūtų, tai – visuomet vidinis darbas. Be tam tikros vidinės kokybės tai neveikia, kokį aspektą bepaimtum:

PREPARATAI. Jie juntami, tačiau neapčiuopiami. Informaciniai, „spirit-like“, anot S. Hahnemann. Šiandien mokslininkai turi jautrių aparatų. Bet ne tiek jautrių, kaip žmogus. Ypač jei kalbam apie vidų. O ir pats vidinės erdvės tyrinėjimas labai priklauso nuo eksperimentatoriaus. Todėl tyrimų rezultatai čia, švelniai tariant, nepastovūs, jie kinta priklausomai nuo to, kas tai atlieka. Čia nėra to atkartojamumo, kurį taip aukština mokslas – vieno tyrėjo rezultatai nebūtinai bus pasiekiami kitam, maža to, įsiveržus į tokio tyrėjo trapią erdvę galima gerokai sujaukti jo stabilius rezultatus, kaip tai nutiko J. Randy „demaskuojant“ J. Benveniste.

Be abejo, rezultatai būna skirtingi – jie priklauso ir nuo fotografo. Jeigu fotografo širdis yra šilta ir graži, nuotraukos būna labai gražios. Masaru Emoto (1943-2014)

PRUVINGAI – irgi grynai vidinis darbas, tebūnie su šiokiu tokiu išoriniu pabangavimu. Daugrašiau apie tai, nebesiplėsiu. Čia tik priminsiu, kad visi homeopatai, kažką daugiau dirbantys pruvingų srityje sutaria dėl vieno – neįmanoma atskirti tikro homeopatinio preparato pruvingo nuo placebo pruvingo, remiantis simptomatika. Abiejose grupėse bus vienodai(!) specifinių, keistų simptomų – t.y. niekas negali atskirti savanorio, bandančio placebą, nuo savanorio, bandančio tikrą preparatą. Nekomentuosiu šito – išvadas pasidarykit patys. Einant dar toliau – turėsim reiškinius, kuomet placebo grupė transliuoja tikro preparato simptomatiką, maža to, kartais preparato simptomų atsiras dar iki pruvingo ir t.t. Patys homeopatai čia ginčijasi ir nesutaria, nėra vieningos nuomonės, nes pruvingų fenomenas – pernelyg keistas, čia rezultatai dažnai prieštarauja sveikai logikai, ir nemaža dalis homeopatų tiesiog atsisako pripažint faktus, nesutampančius su jų įsitikinimais. Daugumai homeopatų pruvingai yra pagrindinė aiškiausia gija, siejanti homeopatiją su eksperimentais, mokslu ir su mūsų rašytiniu palikimu (Materia Medica ir repertoriumu) – ir jie iš paskutiniųjų vengs rimčiau prisiliesti prie šitos temos, įskaitant tiesioginį gyvo dalyvavimą tame, sakydami, kad klasikai užtektinai visko pribandė, ir atliko tai nepriekaištingai, viskas knygose seniai surašyta…

Supraskit – su šitais dalykais įlendat į kitą, vidinį pasaulį, atsiduriat šiek tiek už uždangos, kur pradeda galioti šiek tiek kitokie dėsniai. Juos išmanant – viskas tvarkoje, taip ir turi būti, aš labai nustebčiau, jei būtų kitaip – netgi apskritai suabejočiau homeopatija. Kita vertus, tuos dėsnius ignoruojant – kyla rimtų bėdų…

VAISTŲ GAMYBA homeopatijoje – irgi vidinis prie to prisiliečiančio vaistininko procesas. Tai anaiptol ne skiedimas ir kratymas, kaip daug kam atrodo. Potencijavimas veikia, tačiau veikia ne dėl skiedimo ir kratymo, o dėl vidinių vaistininko būsenų ir  nuostatų. Apie tai smulkiau – kitame straipsnyje.

VAISTŲ SKYRIMAS. Čia ir vėl homeopatai nepamato svarbiausio. Jie kažkodėl sugalvojo, kad veikia… paskirtas vaistas, o jie tame nedalyvauja! Mane visada trikdė ta nuostata. Kažkur yra stebuklingas, ypatingas preparatas, padėsiantis man pasveikti. (O gal dar nėra? Nejučiom išlenda – „nuo jūsų ligos vaistai dar neišrasti“.) Išeitų, kad homeopato funkcija yra parinktipreparatą. Atrodytų, taip ir turi būti – kaipgi kitaip? Su tokia nuostata gydymas neretai tampa kone aklu šaudymu, stengiantis pataikyti į taikinį, pageidautina į dešimtuką. Kažkas panašaus į rusišką ruletę – bet kas gali paimt vieną ar kelias repertoriumo rubrikas, susisiaurinti vaisto paiešką iki kokių 8-10 preparatų ir šaudyti, kol pataikys. Ir reiškia, kad homeopato čia lyg ir nebereikia, užtenka preparato… Jūs biodinaminiam osteopatui pasakykit, kad reikalingos tik jo rankos ir tam tikras jų uždėjimo būdas! Jis žinoma, nudžiugs dėl tokio ypatingo skaidrumo ir neutralumo, kai sėdint prie paciento tavęs nelieka, netgi ir tų rankų… Tik bijau, kad homeopatai visiškai ne tai turi minty…

Mūsų preparatai… neveikia patys iš savęs! Arba – veikia prastai, jei jums taip priimtiniau. Jie – instrumentai, pirmiausiai skirti tam, kuris su jais darbuojasi – šiuo atveju pačiam homeopatui. (Apie tai – vėlgi straipsnyje netrukus). Šitie dalykai – universalūs, kokią praktiką ar atskaitos sistemą bepaimsi. Šamano būgnas neveikia be šamano (ir jis skirtas pirmiausiai padėti pačiam šamanui įeiti į būseną). Psichoterapijoje nėra veiksmingų frazių ar algoritmų, o tik gyvas, budrus ir įsiklausantis psichoterapeutas. Osteopatijoje nėra stebuklingo metodo uždėti rankas, o tik paties osteopato jautrumas ir neutralumas. (Galima būtų vardinti be galo, tai tinka visoms specialybėms, bent kiek susijusiomis su žmogumi ir jo vidiniu pasauliu.)

Homeopatas nėra skyrėjas. Jis – bendrakeleivis po vidų, po įvairiausius lygmenis ir netikėčiausius užkaborius. Naudojantis keisčiausius alcheminius preparatus, kurie kartais būna vedliais, kartais – tų tamsių užkaborių apšvietėjais. Kartu su tokiais pagalbininkais homeopatas atrenka problemos/ligos esmę, iškelia jos priežastį į dienos šviesą, padeda pacientui ją įvardinti ir toliau kartu su juo dalyvauja transformacijos procese – paverčiant problemą/kliuvinį, nuo kurios vis bėgta ir slėptasi, teigiamais pokyčiais gyvenime, o tuomet – jau ir sveikatoje.

PLACEBO

Kaip šituos dalykus palyginti su placebo? Tiesą sakant, neįsivaizduoju. Jei aš konsultuoju, ir mums su pacientu sekasi dirbti, kokius 90% darbo mes nuveikiam konsultacijos metu. Ir tai netgi labai apčiuopiamai abiems juntasi. Jei dirbu su vaiku – juntasi tėvams. [Tai mano problema, nieko negaliu su tuo padaryti, tai tiesiog vyksta – paprasčiausiai aš buvau mokytas dirbti per pojūčius.] Likusią dalį pacientas atidirbinėja namuose, ir preparatai čia veikia daugiau kaip priminimas to, kas vyko per konsultaciją – kartais tam, kad įveikti tam tikrąinerciją reikalingas laikas, ir preparatai padeda ilgiau išlaikyti aktyvų procesą. Placebo arneplacebo geriausiu atveju turės įtakos tiems likusiems 10%… Jau vien dėl to netikslus eksperimentas gausis lyginant su placebo. Panašiai vyksta ir rimtos konsultacijos metu pas klasikinį homeopatą. Apie tai homeopatai garsiai nekalba, jiems patogiau sakyti „individualizuotas gydymas“. Atrodytų – vieni niekai tą individualizuotą gydymą įvertint lyginant su placebo – tačiau realiai homeopatijos užtempti ant „įrodymais pagrįstos medicinos“ kurpaliaus nepavyksta ir nepavyks, nes sugroja būtent tie neapčiuopiami vidiniai dalykai.

Žengiant dar toliau – vėl paliečiam homeopato, kaip gido ir laidininko, temą. Bėda (o gal palaima) tame, kad geras gidas netgi turėdamas mažą nekokybišką paveikslo/skulptūros/pastato atvirutę (arba… neturėdamas nieko), galės papasakoti apie tai taip gyvai, kad pasijusit, kaip pabuvęs prie originalo. Blogas gidas praeis pro originalą nestabtelėjęs, pats jo nepastebėjęs. Tikras homeopatas vaistus nešiojasi… viduje, jam netgi nebūtina vaistinėlė (su ja visgi lengviau) – ir todėl jis nemokės duoti placebo, kaip jo beprašytumėt. Ką jis beduotų – bus preparatas, nes jis pats tuo metu bus preparato būsenos, transliuos jį visu savimi. Tokiu atveju, norėdami išvengti preparato, turėtumėt pirmiausiai atsikratyti pačiu homeopatu!

Išoriniai (apčiuopiami, vaistinėlėje) preparatai – kaip poezijos knyga ar muzikinio kūrinio natos. Šios juk vertinamos netgi tų, kurie jas jau moka mintinai, kuriuose tai jau gyvena savarankiškai, kuriems, sakytum, tie išoriniai priminimai nereikalingi. Todėl muzikantas, atlikdamas kūrinį, atsivers natas, net jei moka tai mintinai –  kaip tam tikrą [brangų] ryšį su kūriniu ir jo kompozitoriumi; poezijos mylėtojas, jei tik galės, deklamuos eiles atsivertęs knygą – jam bus smagu matyt eilėraščio struktūrą, sintaksės ženklus – tai irgi tam tikras ryšys su autoriumi.

Štai geras testuotojas (turintis gerą santykį su preparatais ir pacientu, t.y. geras gidas) netgi nebūtinai turi testuoti preparatą – gali ant popieriaus lapelio pavadinimą užrašyt – ir gaut atitinkamą paciento atsaką. Gali ir popieriaus nenaudot – pagalvot apie preparatą, įeit į preparato jauseną (kurią atpažintų ir vidurnaktį pažadintas) – to pilnai pakaks (tai vadinamamentaliniu testavimu, labai ilgai taip nepadirbsit – tai visgi vargina, su tam tikru treniruotumu vargina mažiau, bet vis tiek). Preparatas homeopatijoje – tik jungčiai su tuo, į ką jis rodo. Palyginimui, kamertonas rodo į tam tikrą natą, jis nėra pati nata, tačiau jei turit absoliučią klausą ir ypatingą muzikos pojūtį – jums nereikalingas kamertonas; tokiu atveju, net jei gausit neveikiantį kamertoną, jūs vis tiek suderinsit instrumentą ir… nepraeisit placebo išbandymo.

2002 m. D. Britanijoje atlikta studija – tkrinti homeopatai, naudojantys virgules/švytuokles preparatų parinkimui – jie turėjo atskirti, kuriame buteliuke Bryonia 12C ir kuriame vanduo. Kaip ir galima įtarti, tie savimi pasitikintys homeopatai nesugebėjo statistiškai patikimai atskirti kur yra kuris…  Dėl to paties. Bet kuriuo atveju, toks tyrimas pasitarnavo kaip eilinė proga paskelbti, kad homeopatija – šarlatanizmas ir akių dūmimas. Tačiau bet kuris normalus homeopatas čia būtų susimovęs, įskaitant ir mane, kaip testuotoją – tačiau taip ir turi būti. (Išimtis – vadinamieji objektyvūs operatoriai, kurių vienetai, ir kurie… nebūtinai bus geri gydytojai.)

Būtent dėl šitų aspektų placebo kontroliuojami akli ar dvigubai akli tyrimai netinka homeopatijai. Tačiau jei homeopatai sako, kad čia kalta individualizacija – jie save pastato pajuokai. Todėl, kad būdamas akademinio tipo tyrėju sakyčiau – gerai, individualizuok, dirbk, kaip nori ir kaip moki – gali po 3 val. su kiekvienu pacientu sėdėt – tačiau duok man rezultatus, kad tavo gydymas efektyvesnis už placebo. Akademinėje medicinoje jie ir patys taip daro, pvz., norėdami gauti gerus rezultatus, skirdami antibiotikus, ima pasėlius, augina kultūras, daro antibiotikogramas, žiūri jautrumus – tai irgi kainuoja darbo ir lėšų, tai irgi individualizacija, ir tai veikia ir įrodoma.

Tai, apie ką rašau, tobulai iliustruoja  Ben Goldacre:

Jūs galit atlikti randomizuotą kontroliuojamą tyrimą beveik su bet kuria intervencija: palyginti du mokymo metodus ar dvi psichoterapijos rūšis ar du augalų augimą skatinančius preparatus – bet ką. Pirmas toks tyrimas aprašytas Biblijoje (Danieliaus 1:1-16, kad jau klausėte), kur palyginta, kaip dvi skirtingos dietos įtakoja karių ištvermę. Mintis atlikti tokius tyrimus – nei nauja, nei kažkuo sudėtinga, o piliulė yra vienas lengviausiai patikrinamų dalykų.

Štai modelis homeopatijos poveikio patikrinimui. Sakykim, jūs imat 200 žmonių ir atsitiktine tvarka juos padalinat į dvi grupes. Visi šie pacientai apsilanko pas savo homeopatą, kuris visiškai laisvai ir savo nuožiūra  visiems galų gale paskiria homeopatinį preparatą (homeopatai mėgsta skirti vaistus dar labiau nei gydytojai). Ir visi pacientai su receptais keliauja į homeopatinę vaistinę. Kiekvienas pacientas gali ateiti su visiškai skirtingais „individualizuotais“ paskyrimais – tai nesudaro jokio skirtumo.

Čia prasideda visas įdomumas: viena grupė gauna tikrus homeopatinius preparatus, tokius kokie buvo paskirti (kokie jie bebūtų), o kitos grupės pacientai gauna tuščius cukrinius žirniukus. Svarbiausia, kad nei pacientai, nei kiti tyrimo dalyviai, su kuriais šie kontaktuoja nežinotų kas kokį gydymą gauna.

Šitokie tyrimai daug kartų pakartotinai atlikti su homeopatija. Ir kai atlieki tokį tyrimą, vis pamatai, kad bendrai paėmus, žmonėms, vartojantiems paprastus cukrinius žirniukus sekėsi taip pat gerai, kaip ir gaunantiems tikrus, superinius, brangius, techniškus, magiškus homeopatinius žirniukus.

Tačiau kodėl tuomet iš homeopatų nuolat girdim apie tyrimus, kuriuose homeopatija pasirodo geriau už placebo? Va čia jau tampa visiškai įdomu. Štai čia mes pradedam matyti, kaip homeopatai ir, išties visi alternatyvios medicinos praktikuotojai, labiau nei bet kada ima atlikinėti sofistikuotus triukus, kuriuos big pharma dar vis kartais panaudoja, stengdamiesi užtraukti gydytojams kepures ant akių.

Atsiprašau už ilgą citatą, tačiau būtent tai yra tas grėblys ant kurio išties tūkstančius kartų pakartotinai užlipa homeopatai ir panašūs holistiniai praktikuotojai – ir panašu, kad jiems dar negana. Tereikia tiek nedaug – vieną kartą suvokti, kad mūsų metodai neveikia patys iš savęs, kad tai tik instrumentas tam, kuris tą metodą praktikuoja, kad jis skirtas pirmiausiai atskleisti paties praktikuotojo potencialui, kuriuo jau paskui šis gali dalintis su pacientais ir gauti rezultatus.

Homeopatija netinkama placebo kontroliuojamiems tyrimams dėl paprasto dalyko – ji nėravien preparatai. Ji labai susijusi su tuo, kas ir kaip ją praktikuoja. Realiai geras vaistininkas negalės pagaminti/duoti/parduoti placebo, o geras homeopatas, kaip jau rašiau, vaistus apskritai nešiojasi viduje. Lygiai taip pat geras osteopatas nemokės netinkamai uždėti rankų, ir geras psichoterapeutas negalės specialiai atsainiai bendrauti su klientu. Per ilgus mokslo ir praktikos metus tie įgūdžiai įauga į kraują, ir to neįmanoma padėti į šalį.

Sakysit – o kaip su savigyda ar preparatais, kurie veikia žmonėms tiesiog nusipirkus juos vaistinėje? Čia viskas paprasta. Kadangi tai vyksta pagal universalius principus, tai prieinama ir neprofesionalams (šiuose metoduose galima savigyda be didesnio pasiruošimo – lygiai kaip galima sėkmingai brazdinti gitarą neturint konservatorijos baigimo diplomo, tiesiog užtenka noro ir užsispyrimo). Taigi, gali pasirodyti, kad homeopatiniai preparatai veikia patys iš savęs (gitara juk groja) – tačiau be jūsų įgūdžių lavinimo tai nebus stabilūs rezultatai (vienąkart pagrosit puikiai, kitąkart, kai norėsit pasirodyti, žiūrėk, jau neišeis), bus problemų su sunkesniais atvejais (nepagrosit virtuozams skirtų kūrinių) ir t.t. Bet visai galimas dalykas, kad Jums pačiam, jūsų draugų ir artimųjų ratui dažniausiai pilnai pakaks jūsų bazinių įgūdžių.

Taigi, mūsų atveju gero homeopato geri(!) rezultatai nuo placebo geriausiu atveju skirsis tais aukščiau minėtais 10%. Nesvarbu, kad rezultatai geri, mokslininkui svarbu kad „nesiskiria nuo placebo“, vadinasi metodas neveikia. Kaip rašo Ben Goldacre – „pacientams, gaunantiems placebo cukraus žirniukus einasi lygiai taip pat gerai…“ Ir tai – puikiausias homeopatų darbo įvertinimas! Prasto homeopato arba homeopatijos neišmanančio gydytojo paskyrimai, vėlgi, mažai skirsis nuo placebo – tik šiuo atveju jau dėl neišmanymo… Individualizacija čia niekuo dėta!

Individualizacija, suprantama, mums svarbi, bet kita prasme. Kaip bebūtų paradoksalu, svarbiausia čia ne paciento, o paties gydytojo individualizacija! Ir tai reiškia, kad du šalia dirbantys gydytojai gali skirti tą patį preparatą, pvz., paprastą kompleksinį preparatą nuo gripo, – ir vienam jis veiks efektyviai, ir pacientai bus patenkinti, o kitam jis veiks akivaizdžiai prastai (tiesa, gali būti, kad jam/ jo pacientams geriau veiks kitas preparatas). Žinoma, nepamirškim ir įprastos homeopatinės individualizacijos – kokio tipo epidemija, koks pacientas ir simptomatika – tačiau gydytojo supratimas, požiūris ir santykis su preparatais homeopatijoje visgi dar svarbiau…

Aš galėčiau dar ilgai rašyt, kad homeopatija – praktiškai visuomet vidinė, ezoterinė ir neapčiuopiama, neįrodoma lyginant su placebo. Kad esminį vaidmenį tame atlieka pats homeopatas su savo jautrumu, įsiklausymu ir ypatingu santykiu su preparatais (vėlgi teisingiau būtų sakyti – su tuo, kas už preparatų, į ką rodo preparatai). Tų dalykų galima specialiai kryptingai mokytis, taip, kai mokomasi osteopatinio ar psichoterapinio darbo subtilybių – per praktinius užsiėmimus, ir tai būtų efektyviausias kelias. Tačiau homeopatų to niekas nemoko (vieši pacientų priėmimai ir video medžiagos analizė – visai kas kita, tai perteikia tik išorę, o ne pojūčius ir esmę – kas svarbiausia mokantis), apie tai studijų metu net nekalbama, sudaroma iliuzija, kad viskas vyksta tik dėka loginio mąstymo ir mokėjimo naudotis žinynais.

Kodėl tuomet, sakysit, tiek daug yra jautrių homeopatų, kurie, dirbdami su pacientais puikiai naudojasi intuicija? O gi todėl, kad nemaža dalis homeopatų – atkaklūs. Daug skaito, daug galvoja apie tai, patys naudoja preparatus, skiria juos kitiems, stebi pokyčius. Ir neretai nutinka, kad prisibeldžia prie Homeopatijos, ir jiems ima ateiti tam tikros pajautos ir suvokimai. Gaila, kad daugumas tų dalykų neįsisąmoninami – todėl turim daug meistriškai dirbančių homeopatų, gaunančių puikius rezultatus, tačiau, kaip taisyklė, tie meistrai nemoka savo pasiekimų perteikti kitam ir pradedantiesiems tegali pasiūlyt du itin neefektyvius kelius: 1) sako – reikia daug skaityti, kas reiškia – ilgai belsitės ir galbūt kada nors jums irgi atidarys, 2) patys nesugebėdami rasti savo sėkmės paaiškinimo, išmąsto kokį nors filosofinį dalyką ir pateikia kaip savo sėkmės receptą, pvz., S. Hahnemann pateikė lėtinių ligų teoriją, kurios nė vienas iki šiol dorai panaudoti nemoka; šiandien gi kiekvienas žymesnis homeopatas siūlo savo metodus ir turi savo sekėjus. Tačiau kiek tuo priartėjama prie esmės – nežinau…

[Homeopatijos pasaulyje susidariusi konkurencinė kova – labai smagi tema, kuriai galima skirti atskirą straipsnių seriją (žinoma, neskirsim – būtų laiko gaišimas), ten pilna visokių anekdotinių situacijų, pvz., RADAR kompiuterinėje programoje, dirbančioje su F. SchroensSynthesis repertoriumu, vienu metu atsirado funkcija, įgalinanti pasirinkti, kurių homeopatų papildymus įtraukti į repertorizaciją. To priežastis paprasta – G. Vithoulkas pagrasino atsisakysiąs Synthesis savo mokykloje, jei į jį bus įtraukti J. Sherr repertoriumo papildymai. Programuotojai rado išeitį… Panašių situacijų – daugybė, apskritai šiuolaikinė klasikinė homeopatija – tai ištisas asmenybių ir nuomonių karas tarpusavyje dėl įtakos zonų. Jis liūdnas ir juokingas vienu metu.]

Daugumas šitų dalykų kyla iš betarpiškos patirties ignoravimo. Teoretizavimas ir filosofavimas visuomet gimdo konkurenciją – užuot gilinęsi į asmenines patirtis ir jomis dalinęsi homeopatai ima kovoti tarpusavyje dėl vienos teisingos nuomonės ir įtakos. Dar pridėkim tai, kad jaunoji karta ruošiama ne gilesniam pajutimui ir suvokimui, o tam tikrų teorijų atstovavimui – ir turėsim vieną didžiausių šiuolaikinės homeopatijos tragedijų. (Naujoji homeopatija – kitokia, ji perduodama kaip gyva tradicija, naudojant universalią pojūčių kalbą.)

Maža to, didžioji dalis meistrų nesupranta arba pamiršta, kad tai jie gavo kaip atlygį už atkaklumą ir nuoseklumą, kad tai veikia tik jiems ir pateikia tai kaip iš principo veikiantįdalyką.

Ir jei tūlas tyrėjas pabandys tai pakartot, ypač siekdamas demaskuot tą šarlataną – rezultatai bus būtent tokie, kokių jis tikisi. Be to, turim daug atvejų, kuomet geri homeopatai nepajėgūs pakartoti savo kolegų rezultatų (žr. Walach migrenos studiją ir kt.)

Taigi, atrodytų, kad homeopatai savo laiku galėjo likti viduje ir neiti į išorę. Taip būtų buvę saugiau. Ironiška, tačiau į išorę viską išstūmė… verslas.

PRIEŽASTIS NR. 2

Priežastis Nr. 2, kaip daugumas suprantat, yra pinigai. Šiuo atveju – įspūdingas nereceptinių homeopatinių preparatų rinkos augimas pastaraisiais metais. Tik paradoksas viso šito yra tame, kad patys homeopatai su tuo šuoliu mažai ką turi bendra! (Dar mažiau bendra jie turėtų, jei savo laiku būtų nuo to aiškiai atsiriboję ir tai deklaravę.)

Senieji klasikai padarė gerą reklamą metodui. Kai kuriuose miestuose po šiai dienai stovi paminklai homeopatams, išgelbėjusiems jų gyventojus nuo rimtos epidemijos. Ankstyvieji klasikai (S. Hahnemann nurodymu) preparatus gamindavosi patys arba turėdavo vaistininką, kuriuo galėjo visiškai pasitikėti.

Laikui bėgant ir metodui plintant bei populiarėjant atsirado galimybė kalbėti apie puikius irveikiančius preparatus. Homeopatai tam nesipriešino ir netgi buvo patenkinti tokiu homeopatijos pasiekimu.

Tuomet tai ir nutiko – vaistinėse pradėti gaminti tai vadinami specifiniai homeopatiniai preparatai – kaip taisyklė, kompleksiniai, sudėtiniai ir skirti tam tikroms ligoms ir negalavimams gydyti. Ir čia greitai pačių homeopatų nuomonė jau niekam nerūpėjo (daugumai jų toks reiškinys jau aiškiai nepatiko – tai kvepėjo komercija ir metodo diskreditavimu). Nauja verslo rūšis – homeopatinių vaistų gamyba – įgavo pagreitį, kai kurios vaistinės pamažėl virto iki mūsų dienų gyvuojančiomis didelėmis kompanijomis.

Kaip galit įtarti, patys homeopatai iki šiol linkę siųsti savo pacientus į specializuotas homeopatines vaistines, kurios tyliai gamina (pigius) preparatus pagal receptą (šitie vaistininkai – toli nuo komercijos ir technologijų, Lietuvoje turim tokias 4, turėsit pavargt, kol tas vaistines rasit). Homeopatai ne tik kad neuždirba iš vaistų gamybos – jie dar, galima sakyti, patys remia vietinius gamintojus, siųsdami pacientus bei duodami atgalinį ryšį dėl vaistų kokybės ar receptūrų. Su masiniais preparatų pardavimais tinklinėse vaistinėse jie apskritai neturi nieko bendra – tai grynai [homeopatinės] farmacijos kompanijų marketinginiai reikalai. Ironiška, tačiau daugelis homeopatų gyvena iliuzijoje, kad tie marketingo dalykai smarkiai prisideda prie homeopatijos populiarinimo. Žinoma, gamintojai tikrai stengiasi, kad tuo patikėtume:

  • Minėtus preparatus gaminančios farmacinės kompanijos sudaro įspūdį, kad dirba beveik nuostolingai ir tik vardan homeopatijos, ją populiarindamos.
  • Atrodytų, tik jų dėka kiekvienoje vaistinėje rasim homeopatinių preparatų (kaip taisyklė užsienyje pagamintų kompleksinių – analogiški pagaminti keliose vietinėse homeopatinėse vaistinėse kainuoja gerokai pigiau).
  • Kompanijos spausdina bukletėlius bei žurnaliukus, kuriuose šalia preparatų reklamos, homeopatų džiaugsmui, galima rasti ir šiek tiek informacijos apie patį metodą; kai kurie gamintojai netgi proteguoja sau lojalius homeopatus.
  • Preparatų gamintojo/platintojo iniciatyva organizuojamos paskaitos farmacininkams ir gydytojams, skatinančios parduoti/skirti tuos preparatus.

Ir iš tiesų, tie kompleksiniai preparatai yra gerai, jie realiai veikia, aš pats juos labai mėgstu – neretai jie netgi turi tam tikrų privalumų lyginant su monopreparatais. Juos mėgsta ir skiria daugumas mano kolegų, daugybė šeimų juos sėkmingai vartoja namuose kasdieniams negalavimams gydyti, jie puikiai pritaikomi veterinarijoje ir t.t. Ir visgi visais atvejais čia daug reiškia vidinis darbas – mažų mažiausiai tai gilinimasis į situaciją ir į preparatą, tam tikras preparato pajutimas, kuris dažnai ateina su praktika. Žodžiu, čia galioja visi iki tol mūsų aptarti principai – nepriklausomai nuo to, kad preparatas pagamintas fabrike, parduodamas normalioje vaistinėje, ir ant dėžutės parašyta, kad padeda nuo gerklės skausmo.

Čia ir išryškėja vienas pagrindinių tokio reiškinio trūkumų – tokie preparatai, visų pirma skirtivartojimui, o ne darbui su savimi. Tai kaip greitas maistas ar gatavi prieskonių mišiniai – jie turi pritaikymą, tačiau tai – vartojimas, o ne praktika, tame nėra vidinio augimo. Šitas prieskonių mišinys – makaronams, anas – šašlykams, o šitas preparatas – nuo kosulio. Tačiau preparatas juk ne nuo kosulio – tai sudėtingas alcheminis preparatas mažų mažiausiai skirtas rimtam darbui su organizmo reaktyvumu. Taip, tam tikrais atvejais jis gali padėt pasveikt. Bet jis ne nuo kosulio.

Tai, kad pastaraisiais metais (iki puolimo) ženkliai augo homeopatinių preparatų pardavimai, gamintojai pateikia kaip stiprų homeopatijos populiarinimo įrodymą. Tačiau būtent tokia vartotojiška homeopatija yra silpna, ji atkirsta nuo savo alcheminių šaknų ir pasmerkta nudžiūti. Dar blogiau, kad tai tapo jau ne tik išstatymu alcheminės brangenybės turgaus aikštėje. Šįkart už pasidžiaugimą ja dar paprašė pinigų! (Palyginimui – homeopatijoje įprasta imti atlygį už konsultavimą: už homeopato įdedamą triūsą, dėmesį, energiją, išmanymą, tačiau preparatai visuomet kainavo simboliškai, t.y. labai nedaug. Daugumas mūsų testuotojų už preparatus apskritai neimam pinigų. Brangiausias variantas yra dirbti su injekcinėmis homeopatinių preparatų formomis – bet tai vėlgi atskirų homeopatų pasirinkimas, pvz., tų kurie kartu išmano akupunktūrą ir nori sujungti du metodus.)

Užtat ironiška, kad šiandieninis farmacinės industrijos sukeltas agresyvus puolimas prieš homeopatiją buvo iššauktas pirmiausiai tų marketinginių dalykų: jei ne ta „auganti homeopatinių preparatų rinka“, į saujelę homeopatų ir kelias homeopatines vaistines niekas nebūtų dėmesio atkreipęs…

Klausimai pamąstymui:

  • Kodėl taip agresyviai nepuolami osteopatai?
  • Arba, jei tai pasirodys artimiau – aurasomininkai bei Bacho žiedų praktikuotojai?

Tiesiog nė vienas nekelia tiesioginės grėsmės farmacinių preparatų vartotojų rinkai. SpalvotaAurasoma – irgi verslas, pardavimai ten nemaži, preparatai – įvairūs (pomanderiai, kvintesencijos, balansiniai aliejai, Šiuslerio druskos pagal 12 zodiako ženklų, aromaterapijos dalykai, kosmetikos linijos, netgi rasit emulsijų tūbelėse skirtų dėti į dažus sienoms dažyti – kvapas turėtų laikytis bent jau keletą metų…), tačiau yra du saugikliai: preparatai skirti tiems, kas tuo domisi, lanko seminarus, studijuoja spalvas, kvapus ir jų poveikį, naudoja tai darbui su savimi, asmeniniam tobulėjimui, tai nepardavinėjama kiekvienoje vaistinėje, neturi klinikinių indikacijų (nors tuos dalykus galima naudot rimtam gydymui) ir tiesiogiai nekonkuruoja su įprastais farmaciniais preparatais. Tas pats su Bacho žiedais. Tai nuostabūs preparatai, tačiau masiškai neplatinami, skirti „pašvęstiesiems“ (juokauju, žinoma, – tiesiog tiems, kas turi laiko ir noro šiek tiek pasigilinti į tai).

Homeopatijoje tokio judėjimo atitikmuo – tai savigyda, skirta negydytojams tvarkytis su paprastais buitiniais negalavimams, naudojantis supaprastintais vaistų aprašymais ir  tam tikslui sukomplektuotomis namų vaistinėlėmis (dažniausiai vietinių vaistininkų gamybos) – paprastai iš 30-50 dažniau naudojamų preparatų. Tai pakankamai veiksminga, tačiau sutinku, kad kiek paviršutiniška ir teatskleidžia tik labai nedidelę dalelę homeopatijos galimybių. Ir visgi, nežiūrint tam tikrų trūkumų, tai tikras homeopatijos praktikavimas (darbas su savimi!) – nes reikalauja stebėti savijautą, simptomus, mislyti apie priežastis ir bent jau bendrais bruožais susipažinti su dažniau naudojamais preparatais.

Tik norėjau, kad pajustumėt skirtumą tarp vartojimo ir praktikavimo, tarp produkto ir metodo.

Kai homeopatija netenka savo gelmės ir ryšio su vidumi, alchemija, kai tampa tik vartojimui skirtais produktais, ji ne tik praranda jėgą, tačiau įgyja ir daug priešų.

KOVA SU STIPRESNIU PRIEŠININKU

Šiandien puolimas prieš homeopatiją – kaip niekad aršus. Dedamos didžiulės pastangos ją ne šiaip nokautuot, bet ir visai eliminuoti. Ir tenka pripažint, kad iki šiol homeopatai kovojo tragiškai prastai. Neužtikrintai ir nuspėjamai, ne savo teritorijoje ir ne savo stiliumi. Kaip tik taip, kaip norėjo priešininkas. Ir čia aš (jau daugiau kaip kovotojas) turiu keletą banalių patarimų kolegoms homeopatams.

Pirmas – ir pats svarbiausias dalykas, nuo ko turėtų pradėti bet kuris kovotojas – atsigręžti į save, pažinti save, savo silpnąsias ir stipriąsias puses bei mokytis jas tinkamai panaudoti. Priešininkas šiuo atveju – nepalyginamai stipresnis. Jis bandys primesti savo ritmą ir savo taisykles. Todėl turim vengti kovoti tiesiogiai, juo labiau lygintis su juo jėga ar judėti didžiausio pasipriešinimo kryptimi. Tai būtų absurdas, jėgų švaistymas veltui ir tiesus kelias į visišką pralaimėjimą. Yra tik du keliai: panaudoti priešininko jėgą prieš jį patį arba apeiti jį iš nugaros – ir abiem atvejais pageidautina tai daryti netikėtai ir nenuspėjamai. Trečias kelias buvo – apskritai išvengti kovos, bet čia jau pavėluota. Taigi, du keliai:

I.

Pirmas kelias būtų labai homeopatinis – panaudoti priešininko jėgą, t.y. judėt ten, kur veda jis. Tai neįprasta, neintuityvu, nes mes linkę priešintis, kovoti pagal alopatinius dėsnius: pvz., jei stumia – stovėt įsiręžus ir nepasiduot užuot permetus per save ar pasitraukus iš atakos linijos ir užėjus už nugaros. Tam reikia praktikos ir įgūdžių, tačiau tai labai efektyvu. Šiuo atveju tai reikštų… pripažint „kaltinimus“ ir paverst juos savo stiprybe:

  • Jei kas sako, kad tokie preparatai neveikia – sakyt, iš tiesų neveikia, ir negali veikti, nes tai informaciniai preparatai, jie tiesiog kitokie, jie neturi veikti, čia tik pats organizmas į juos reaguot gali.
  • Jei kas sako, kad atliko tyrimą, ir toks priėjimas nepasiteisino – sakyti, kad taip ir turi būti, tyrėjui aiškiai pritrūko praktikos ir išmanymo įvertint situacijai ir preparatams parinkti. Kalbėt apie homeopato pasiruošimą svarbą, placebo ribotumą ir t.t.
  • Jei kažkas suabejojo testuotojų rezultatais – sakyt, kad ir kiekvienas testuotojas pats jais turėtų abejoti, testavimas – visuomet virtualus, jis skirtas stebėti reagavimui, o ne daryti išvadas yra-nėra, gerai-blogai.
  • Ir t.t.

Taigi – atsigręžt į homeopatijos esmę, į jos alchemines šaknis ir tai deklaruoti bei tuo didžiuotis. Gal net pretenduoti į kokį europinį projektą, skirtą paveldo ir tradicijų išsaugojimui, kaip dabar madinga (čia aš pusiau juokais). Tačiau svarbiausia – atsigręžt į vidų, į vidinį darbą, į Žmogų, į betarpišką ir individualų santykį su preparatais bei pacientais.

Tai turėtų tapti ir viešųjų ryšių pagrindu. Užuot kovojus svetimoje teritorijoje su nuomonėmis iš šalies kur kas daugiau naudos duotų tiesiog atskleidimas to, ką mes turime ir kuo gyvename. Pvz., imkim tą patį youtube: man kur kas didesnį įspūdį daro susipažint su praktikuojančiu homeopatu – išgirst, kodėl jis atsisakė daug žadančios daktaro karjeros ir pasirinko homeopatiją, kaip jis pats auga tame kelyje, matyt jo šviečiančias akis negu klausyti sausų faktų apie homeopatiją. Lygiai taip visai kitas įspūdis būtų pamatyti vaistininką, gaminantį preparatus, su užsidegimu pasakojantį, kodėl pasirinko tokį kelią, o ne išėjo dirbti į tinklinę vaistinę. Pamatyt, kaip atrodo tie šarlatanai, kuo jie gyvena, ką veikia susirinkę kartu ir t.t. Sutikt skirtingus praktikuotojus, atskleidžiančius skirtingus homeopatijos aspektus. Taip pat ir paprastus žmones, kurie nebūdami gydytojais, sugeba taikyti homeopatiją namuose kasdieniams negalavimams gydyti.

Vakaruose homeopatai priėjo panašių išvadų. Informacija apie homeopatiją pateikiama jau būtent tokiu būdu. O su žiniasklaida bendraujama labai pamatuotai, tik kai tai neišvengiama, pvz., reikia paneigti akivaizdų melą. Maža to, tokio bendravimo mokomasi, į pagalbą kviečiami viešųjų ryšių specialistai. Praktiškai atsisakyta viešų diskusijų su akademinės medicinos atstovais (pastebėta, kad tokios laidos organizuojamos būtent dėl peštynių, ir jei homeopatai dalyvaut atsisako, oponentų vienų niekas nekviečia, nes vienpusiška nuomonė, niekam neįdomi).

Visa tai – daugiau išgyvenimo strategija. Kaip nebūti suvalgytam? Ką daryt, kad apie tave bent jau kažką išgirstų kiti? Todėl, Jei norim pasiekt kažką daugiau – būtini radikalesni pokyčiai iš vidaus.

Pačioje homeopatijoje reiktų rimtai peržiūrėt mokymo programas, jų pamatu imti ne knygas, o gyvas patirtis (knygų išmesti nereikia). Patiems pamatyti ir kitiems parodyti, kad homeopatija nėra išskirtinė, kad tai – universalūs dėsniai, bendri įvairių laikų ir tautų tradicijoms. Vienytis su kitų holistinės medicinos atstovais, kurie irgi dirba pagal tuos pačius principus – kartu dalintis patirtimi, metodais, preparatais ir… pacientais. Taip trumpai apibūdinčiau programą.

Apskritai, nereiktų bijot truputį atsitraukt, šiuo atveju – apleist išorinių pozicijų. Mažiau kreipti dėmesio į akademinės medicinos nuomonę. Pirmiausiai siekti vidinės kokybės, išorinė kiekybė ateis su laiku. Kažkaip įtariu, kad ta kiekybė bus susijusi su kitų holistinės medicinos propaguotojų reagavimu į naująja homeopatija, pagrįsta gyva ir betarpiška patirtimi. Seks nauja susidomėjimo banga, taip pat ir jaunimo aktyvumas bus visiškai kitas: nes tame gyvame patyrime – beprotiškai daug energijos ir gyvasties…

Šiandien silpniausioji homeopatijos vieta yra būtent gyvos patirties ir tarpdisciplininio bendravimo trūkumas. Paimkim gerus jautrius holistinius praktikuotojus. Jie prisiliečia prie homeopatijos, pabando, jaučia jos potencialą ir galimybes, bet nemato aiškaus kelio, kaip prie to prieiti. Daugumai tokių praktikuotojų neįsivaizduojama, kaip galima metų metus praleisti prie knygų, kuomet tiek įspūdingų juntamų dalykų vyksta čia ir dabar. Homeopatai, ypač jau kažko pasiekę, mano, kad raktas į viską yra skaityme, taigi, pažiūri iš aukšto ir sako – „Tinginiai!“. Bet anie – ne tinginiai, jie kaip tik normalūs, jie pirmiausiai ieško patirčių, apie kurias paskui mielai ir pasiskaitytų. Tačiau įprastoje homeopatijoje… patirčių iki šiol niekas nemokė, užtat visi kalba tik apie skaitymą. Kam ragauti, jei kažkas paragavo už tave ir… aprašė?

II.

Antroji kovos strategija – dar radikalesnė ir netikėta. Tiesą pasakius, pačius homeopatus paliekanti kiek nuošaly. Nieko bendra neturinti su medicina ir gydymu (taip, kaip jis suprantamas akademinėje bendruomenėje). Ir tai netgi daugiau žaidimas nei kovos būdas.

Kaip jau rašiau, galima apeiti priešininko puolimą, pasitraukti iš atakos linijos ir atsidurti jam už nugaros. O homeopatams tai reikštų keistą manevrą – permesti pajėgas iš gydymo, kur nukreipta visa puolimo jėga į… negydymą.

Iš tiesų – tai brandus pačios Homeopatijos pasirinkimas, atėjus laikui, kuomet per ją ima atsiskleisti visas alchemijos paveldas, iki tol kažkur slaptai tūnojęs. Naujoji homeopatija pirmiausiai susijusi su savęs pažinimu ir vidiniu darbu su savimi. Ji pirmiausiai nukreipta į vidų, į asmeninio augimo ir sąmonėjimo procesus, todėl šiandien gali nepalyginti daugiau duoti žmonijai, kuri jau irgi tam pribrendo. Tai pagrindas visam kam.

Tokių įstabių stebėjimų pagalba jis išvystys ir pažins savo pajautas/jautrumus (sensibilities), savo mąstymo būdą ir emocijas, kas yra visos tikros išminties pagrindas – „pažink save“. S. Hahnemann “Gydymo meno organonas” §141

Tai kur kas daugiau nei gydymas. Tai jau kaip ir dvasinė praktika.

Naujoji homeopatija apima daugybę negydymo sričių, ji – nesulyginamai platesnė ir turtingesnė, nei ta, prieš 100 metų. Jos metodai ir arsenalas – taip pat daug platesni ir kur kas geriau pritaikyti tokiam darbui. Ir čia turim kaip ir dvi kryptis

  1. Vieni preparatai ir metodai išties skirti vidiniam darbui – ir tokiame gylyje, apie ką senieji homeopatai sapnuot nesapnavo – vedantys į gilius prisiminimus, į atsakymus, kodėl mes čia, padedantys prisiminti, kas mes ir atskleisti savo tikrąjį potencialą, apie kurį jau buvom seniai pamiršę ir t.t. Išeinant iš to – gali būti preparatai, padedantys atrasti harmoningą santykį su tam tikrom situacijom, reiškiniais ar net atskirais konkrečiais žmonėmis. Tai jau keičia kažką aplinkoje, kartais keičia gyvenimo scenarijus ir pan. Tačiau toks gylis nėra privalomas, galime žaisti įvairiausiose srityse – yra preparatai sapnavimui, kalbų mokymuisi ir visokiausiems dalykams, kurių daugumas net neįsivaizduoja. Jau yra, sukurti, turiu daug tokių ant savo stalo, kai kuriuos naudoju, kiti dar laukia savo eilės.
  2. Kita kryptis, irgi disponuojanti tam skirtais preparatais ir metodais, nukreipta lyg ir į aplinkos keitimą, harmonizavimą bei transformavimą. Ir tai reiškia, kad naująją homeopatiją galima naudoti… praktiškai visose srityse. Pradėkim nuo to kas aplinkui: namų erdvei keisti ir valyti, maisto ruošimui, daržo ir sodo priežiūrai. Pradėjus giliau suprasti esminius principus galima pereiti prie didesnių mastų, pvz., gydyti sergantį didžiulį mišką (kas iš esmės, turint tam tikrą išmanymą tai niekuo nesiskiria nuo gydymo vieno augalo vazone ant palangės). Tai galima netgi labai realiai taikyti… įvairiausiose pramonės šakose. Ne ką prasčiau – informacinių technologijų srityje. Netgi įvairiose meno kryptyse. Praktiškai neribotas pritaikymas – kažkodėl homeopatai įsivaizdavo, kad tai įtakoja tik sveikatą…

N.B.! Tik čia reiktų nepamišti vieno paties svarbiausio dalyko. Kaip ir homeopatijoje čia veikia ne preparatai. Šie tik padeda mums atrasti dalykus, kurių mes nepažinojome, dar neatradome arba buvome pamiršę. Preparatai padeda prie to prisiliesti, tai atpažinti ir su tuo dirbti mums patiems. Per juos mes atrandam save ir savo santykį su tais dalykais. Preparatai  – tai instrumentai. Taip kaip muzikos instrumentai – jie patys negroja, bet jei jūs skirsit tam pakankamai dėmesio, energijos, jūs pradėsit atrasti ištisą muzikos pasaulį, kuris ims keisti ir jus, jūsų jautrumą, jūsų širdį, jūsų požiūrius. Bet ne instrumentas tai darys, o jūs patys. Pasiekę tam tikrą lygį jūs pats tapsit muzikos instrumentu ir tai skleisit aplinkui netgi negrodami. Tai būdinga ne tik muzikai, o visoms sritims. Jei imsit tikrą pasiekusį kovos menų meistrą – jis ne tik ringe meistras, jis ir gyvenime – meistras. Nes visi tie dalykai pirmiausiai skirti vidiniam augimui ir tobulėjimui. Japonai mėgsta pridėti žodelį „-do“, kas reiškia kelias: ir gali būti budo – kario kelias, ken-do – kardo kelias, karate-do – tuščios rankos kelias, aikido – harmonijos kelias ir t.t. Kelias – tai ne tik lavinimasis toje srityje, bet kartu ir augimas kaip asmenybės, ir dvasinė praktika.

Naujoji homeopatija apima daugybę kelių, kurie susilieja į vieną plačią magistralę, kuria kiekvienas galime važiuot pagal savo stilių ir tempą. Galit judėt lėtai arba greitai. Nardyti tarp juostų arba laikytis vienos. Labai nepaprastas ir įdomus kelias.  Juo važiuodami keičiatės ne tik jūs patys bet per tai – ir jūsų aplinka.

N.B.! Nesupainiokit su XXa. pr. Anglija, kuomet iš desperacijos, smarkiai prastėjant homeopatijos pozicijoms, J.H. Clarke iniciatyva homeopatija buvo pradėta dėstyti nemedikams, tikintis taip išsaugoti metodą ateičiai. Kas iš to gavosi – matom šiandien. Taigi čia kalbu ne apie gydymo atidavimą į paprastų žmonių rankas – tai irgi įmanoma, tačiau reiktų specialių studijų, tai jau kita tema. Kalbu būtent apie negydymą, kuris apima visas gyvenimo sritis išskyrus klinikinę praktiką.

Tai reiškia, kad homeopatiją ir informacinius preparatus mes galim atiduot įvairiausiems praktikuotojams bendram naudojimui: tegu tai eina į saldainių, ledų ar gaiviųjų gėrimų gamybą, tegu tai tampa įtartinai pigia trąša agronomijoje, tegu tai būna praktikuojama įvairiose meno šakose, tegu paaugliai per pertraukas mokyklose bando legalius (informacinius!)psichotropinius preparatus saldainių pavidalu. Egzistuoja tūkstančiai būdų, ką veikti priešininkui už nugaros. O pradėjus veikti, tų būdų dar daugės, nes kils vis naujų idėjų. Kas nutiks, kai kažkas pajus, kad, pvz., su keliomis kruopelėmis spec. cukraus vyno poveikis tampa visiškai kitoks?

Beje, galima pradėti nuo visai apčiuopiamų dalykų: į ąsotį įmetus kelis (visiškai netirpius) pusbrangius akmenėlius, užpylus vandeniu iš krano ir kokį pusdienį palaikius saulės šviesoje taip pat nieko neturėtų nutikti – bet vandens skonis akivaizdžiai skiriasi (jeigu tas, kuris tai daro turi geresnį santykį su akmenimis – skirtumas bus dar ryškesnis) – kam beduotum paragauti (yra kas netgi keistą biznį iš to daro). Tiesą sakant, ne tik skonis skiriasi. Pojūčiai skiriasi. Šitie eksperimentai paprastų žmonių supratimui ir sąmoningumui galėtų turėti didžiulės įtakos. Ir būtų nesulyginamai saugesni, įvairesni ir giliau paliečiantys suvokimo procesus nei psichotropinių bei narkotinių preparatų naudojimas. Tik vėlgi, apie tai būtina kalbėti kaip apie metodą, ir mokyti pradedant principais ir baigiant pojūčių suvokimu, o ne duoti kaip savaime iš savęs veikiančias priemones.

Kas įdomiausia, šias dvi kovos strategijas (I ir II) galima naudoti vienu metu…

NAUJAS ŽAIDIMAS

Puolimas pasitaikė kaip tik laiku. Jis labai naudingas homeopatijai, tarsi detoksikacijos reakcija, padedanti apsivalyti nuo nešvarumų, užgožiančių vidinį skaidrumą. Užtai straipsnio pradžioje rašiau, kad gali atrodyti, kad homeopatija pralaimi.

Be kita ko, tas puolimas gali būti labai naudingas ir patiems homeopatams. Priversti atsigręžti į vidų, į esmę. Padėti atrasti savo identitetą ir sukurti žymiai geresnius santykius su savo holistiniais kolegomis. Tokia homeopatija būtų nepalyginti efektyvesnė ir įdomesnė.

Iki šiol homeopatus nuo tokio žingsnio sulaikydavo tam tikras statusas akademinėje medicinoje. Nepasakytum, kad aukštas statusas, greičiau toleravimas. Bet jis leido pasijusti svarbiais – juk homeopatinius preparatus pardavinėja vaistinėse, ko nepasakytum apie kokias nors kristalų esencijas. Tačiau kartu tai vertė neišsišokti, maskuotis ir žaisti pagal primestas taisykles. Ir štai mus iš to žaidimo demonstratyviai išmeta. Tai gal atėjo laikas susikurti savo – pagal savo taisykles?

Tai bus žaviausias žaidimas iš kada nors egzistavusių – jo taisyklės tiks ne tik homeopatams bet praktiškai visiems holistinės medicinos ir pasaulėžiūros propaguotojams. Kažkas panašaus į stiklo karoliukų žaidimą, H. Hesse aprašytą. Kur gali panaudoti viską – spalvas, garsus, įprastą homeopatiją, žiedų esencijas, meno kūrinius, gamtos reiškinius, jėgos vietas,… Magistras Knechtas pritaikė I-czin įgūdžius – laisvai galime ir mes tai įtraukti į saviškį. Kaip ir visa kita, ką turi žmonija. Tokiam žaidime nėra įtampos, nes nėra varžymosi, nėra poreikio nuolat kažką kažkam įrodinėt – visur atpažįstami tie patys principai, tik jų realizacija šiek tiek skiriasi. Todėl, jei aš nepasiekiu rezultato vienu metodu/pasaulėžiūra, galiu lengvai naudoti kitą… Jeigu išmokstu kažką labai ypatinga ir sudėtinga – su laiku atrasiu vis paprastesnių būdų/preparatų tam realizuoti. Toks žaidimas bus didžiulė erdvė tiek asmeniniam, tiek profesiniam augimui – kuomet įvairūs praktikuotojai susirenka smagiai praleisti laiko kartu ir vienas iš kito išmokti nuostabių dalykų…

Taigi, esat kviečiami į Žaidimą. Dalyvavimas nebūtinas, galima pasirinkti išlikimą „įrodymais pagrįstos medicinos“ džiunglėse, kas matot tame aukštesnę prasmę, kas pasiryžę aukotis vardan kompromiso  ir kam negaila didžiulės kainos (laiko ir energijos), kurio tas varganasišlikimas pareikalaus.