Viskas – Jumyse

Vienas iš Dabartinės Homeopatijos išskirtinių bruožų – kad ji neegzistuoja skyrium nuo Jūsų. Tikrai neegzistuoja. Ir preparatai be Jūsų neegzistuoja. Tiesą sakant, tas pats galioja ir įprastinei Homeopatijai – ir taip buvo nuo pat pradžių, tik eksperimentai su materialiomis dozėmis sudarė iliuziją, kad viskas kitaip. Matot, materialios dozės išties sukelia simptomus – ir išsyk patenkam į farmakologijos ir toksikologijos teritorijas. Tačiau potencijuoti/nematerialūs preparatai – nieko nesukelia! Jie neturi medžiagos – kuo sukelti.

Apskritai, Homeopatijoje išėjo didelė painiava dėl preparatų. Absoliuti dauguma homeopatų iki šiol įsitikinę, kad daug kartų praskiesti (pvz., aukšta, tačiau toli gražu ne aukščiausia 200C potencija reikštų astronominį 1:10400 praskiedimą – taip, čia tikrai 400 nulių) preparatai yra… stipresni! Ir tai iškart sukelia prieštarą su mokslu ir sveiku protu, leidžia kilti visokioms ezoterinėms hipotezėms apie tokių preparatų „veikimo mechanizmus“ ir t.t. Tačiau iš tiesų, gi viskas paprasta. Žinoma, kad taip praskiesti preparatai neveikia. Tam jie ir skiedžiami.

Mes vadinam juos informaciniais preparatais. Matot, veikliosios medžiagos veikia pačios iš savęs. Tam jos ir veikliosiomis vadinamos. Tai net vaikai žino. Tačiau informacija neveikia – ir panašu, kad tai žino ne visi. Kulinarinės knygos negamina valgyt. Jos turi potencialą geram skaniam maistui (Jūsų pačių intereso/dėmesio, laiko ir energijos sąskaita), tačiau ne potenciją. Informacijai apskritai negalioja stiprumo ar silpnumo sąvokos. Šitas tekstas – nei stiprus, nei silpnas. Man net nekyla idėja, kad jis turėtų veikti. Jei rasit kažką savo – veiksit patys pagal naujai atrastą savo supratimą. Visa, ką atrandat skaitydami tekstą – atrandat savo viduje. Tekstas – tik nuoroda į tai, ką Jūs jau turit. 

Ir beje, net jei teksto šriftą sumažinsit kad ir 10400 kartų, pats tekstas liks absoliučiai nepakitęs. Informacija nepavaldi kiekybinėms manipuliacijoms, jos apskritai neįmanoma praskiest, ji nesiskiedžia. Gaminant preparatą skiedžiama materija (veiklioji medžiaga), informacija gi lieka nepakitus. Lygiai taip pat smarkiai pritildę kokį AC/DC įrašą, negausit Bethoveno simfonijos. Praskiedę kavą – negausit arbatos. Gaminant gi homeopatinius preparatus tiesiog smarkiai sumažėja ar visai nelieka veikliosios medžiagos, tad ji paprasčiausiai nustoja dominuot, todėl kur kas lengviau patirti tą informacinę (neveikiančią) pusę. Pvz., patirti gyvsidabrį (Mercurius vivus, solubilis ar kitom formom) materialiu pavidalu tikrai nesinorėtų; tačiau atskiedus jį daugybę kartų jau tampa įmanomas saugus informacinio komponento patyrimas, klausymasis, testavimas, eksperimentavimas, skyrimas.

Jei eisim dar giliau į informacinių preparatų niuansus, galime atrasti nelokalumą. Čia prasideda įdomumas, tai visiškai kitas Homeopatijos neveikimo mechanizmą aiškinantis modelis, kažkiek susijęs su K. Jung sinchroniškumu. Tačiau jis tiek neįprastas, kad mes prie to prieisim šiek tiek vėliau, kai ateis laikas, kai jau būsim apsipratę su baziniais dalykais.  

Kol kas tik pastebėkim, kad tekstas, kaip ir potencijuotas preparatas, nėra materialus. Jis neapčiuopiamas, ir neįmanoma nurodyti jo lokalizacijos. Na, gerai, šis tekstas gal nėra pats aiškiausias pavyzdys, nes jis nėra skirtas plačioms masėms. Todėl imkim kokį nors žinomą eilėraštį. Kad ir Maironio „Trakų pilį“ – nors tiktų bet koks (tiktų ir muzikos kūrinys, kino filmas ir dar nesuskaičiuojama daugybė dalykų, su kuriais nuolat susiduriam kasdienybėje).

Kur tas eilėraštis lokalizuotas? Ar turi jis kokią nors lokalizaciją? Jei knygoje – tai kurioje? Kurią/kurias knygas sudeginus šis eilėraštis dingtų, prapultų? O gal jis Jūsų atminty? Ar kolektyvinėje atminty? O kur jis buvo iki kol buvo Maironio užrašytas? Ar išties jis gimė Maironio galvoje? Kokia gi išties jo pirminė lokalizacija? Labai daug paprastų klausimų. 

O tekstas… Jį skaitot tikrai ne ekrane. Jei norit lokalumo, jis – Suvokime. Bet Suvokimas – beprotiškai keista stebuklinga erdvė: ten nėra lokalizacijų, nėra katalogų, nėra netgi laiko – vien tik amžinas dabar. Suvokime nuolat kuriasi, atsiranda, išnyksta ir vėl kuriasi miriadai visokiausių dalykų. Na, bet mes gal kaip nors ir iki to prieisim. Čia grynai praktikos, stebėjimo, savityros dalykai.

O neveikiantys preparatai – lygiai kaip ir knygos, paveikslai, filmai, visas interneto turinys ir visi kiti informaciniai dalykai – tikrai nieko sukelti negali. Visa informacija, pvz., kurią galit atrasti interneto platybėse, mus įtakoja dviem būdais.

  1. Mes informaciją galime panaudot vienokių ar kitokių problemų sprendimui ar tikslų įgyvendinimui:
    • tam reikalui galime specialiai ieškot ir rast reikiamą informaciją ar atsakymą,
    • galime neieškot, bet rast, netikėtai aptikt atsakymą į klausimą/problemą, kuris jau seniai nedavė ramybės. Tas labai paprastai vyksta – be tikslo naršom internetą, žiūrim, ką pasiūlo youtube – ir žiūrėk, aptinkam tai, ką seniai norėjom rast, bet neradom, kas padeda išpręst, išnarpliot seną problemą;
  2. Bet, kaip jau suprantat, informacija nėra vien problemoms spręsti. Dalis informacijos, kurią aptinkam, mums pasirodo tiesiog įdomi ir verta dėmesio, nors ir neturi apčiuopiamos naudos. Pvz., aptinkam mus giliai paliečiantį eilėraštį. O gal mokslinį straipsnį apie žvaigždes. Arba apie aitvarų laidymą. O gal tai filmas apie alpinizmą, kovos menus, gėlių auginimą ar dar nežinia apie ką. Žodžiu, gali būt bet kas, kam tik atsiranda įdomumas. Įdomumą mes aptinkam išoriniuose dalykuose, pagal similiją, paskui suprantam tą įdomumą aptikę savy. Tas įdomumas išorėje (Homeopatijoje – reagavimas į preparatus) atskleidžia, paryškina, parodo tai, kas pas mus jau yra viduj, bet… paslėpta, pamiršta, užspausta ar pan. Šitas antras variantas yra viena įdomiausių ir giliausių Dabartinės Homeopatijos aspektų.

Tačiau Homeopatijoje perėjimas nuo žemų potencijų prie aukštų (jei 30C laikyt tokia) užtruko keliasdešimt metų, vyko palaipsniui, ir ta riba tarp materijos ir informacijos (veikimo ir neveikimo) liko nepastebėta. To meto terapinės, t.y. pakankamai didelės China officinalis dozės S. Hahnemann išties sukėlė būklę, panašią į maliariją. O kuomet išbandytojai reaguodavo į praskiestus, t.y. potencijuotus preparatus, jie irgi patirdavo pojūčius bei simptomus – atrodytų, sukeltus išbandomų preparatų. Tai, kad vienu atveju medžiaga sukelia, o kitu – tiesiog reagavimas vyksta kažkaip niekam į galvą neatėjo. Būtų išsiaiškinta, jei kas šalia būtų lyginęs 2D ar 3D su 200C. Bet einant iš lėto ir palaipsniui – išties išsitrina ta ribą tarp medžiaga sukelia ir pats organizmas reaguoja. Ją ir taip labai sunku nurodyt – ir galų gale neįmanoma, nes tai kaskart individualu.

Siūlau šitoj šviesoj tiesiog paskaitinėt ankstyvuosius klasikus, pasekt jų kelią nuo žemų link aukštesnių potencijų. Labai daug dalykų gali paaiškėt – visai kitaip pasimatyt.  

Gamyba. Reprintavimas

Užtat labai įdomu yra dirbti su reprintuotais preparatais – čia net ir D1 ar D3 potencijos – absoliučiai nematerialios, t.y. reprintuodami mes visus preparatus paverčiam į „aukštų potencijų“ – netgi, pvz., populiarius žemų potencijų kompleksus. Nepriimkit tik pažodžiui to, kas kabutėse – reprintuoti D1, 200C ir 1M preparatai skiriasi netgi labai ženkliai. Tik kad visi vienodai neveikia. 😉 

Reprintavimas – idealus metodas prisilietimui prie informacinių preparatų esmės, gilesniam mūsų preparatų prigimties supratimui. Reprintavimas neperkelia materijos, o tik tą „neveikiantį“ informacinį komponentą. Gal todėl pas mane nė vienas preparatas nieko „nesukelia sveikam“, o tik atskleidžia tai, kas jau yra, tai kas neretai būna paslėpta. 

Tik supraskit, visas reprintavimo idealizavimas tampa įmanomas su viena išlyga. Matot, reprintavimas prasideda tarsi nuo informacinio preparato kopijos gamybos (nors iš tiesų siekia kur kas daugiau nei tai). Ir todėl jis kone neįmanomas be santykio su preparato originalu, be dėkingumo ir dėmesio to originalaus preparato kūrėjui ir gamintojui. Labai gerai, jei įmanoma asmeninė pažintis ir betarpiškas santykis su kūrėju ar gamintoju. Jei neįmanoma – dalyvavimas seminaruose, jo/jos darbų nagrinėjimas, knygų, paskaitų transkripcijų studijavimas, interviu skaitymas ir t.t. Taip pat pageidautina originalių preparatų įsigijimas, jų ragavimas, klausymąsis. Dar geriau, jei turit galimybę patys išbandyt tų preparatų gamybą tradiciniu būdu. Visa tai turės didžiulės ir tiesioginės įtakos reprintavimo proceso patyrimui ir gaunamo preparato kokybei.

Reprintavimas turi daugybę privalumų. Apie patogumą ir prieinamumą jau net šneka neina: turėti didžiulę homeopatinę vaistinę su daugiau nei 50.000 preparatų tiesiog ant darbo stalo man – aiškus privalumas. Tai, beje, leidžia preparatų gamybą integruot į patį konsultacijos procesą – ir būtent per tai atsiveria gelmės, kokių S. Hahnemann net nesapnavo, rekomenduodamas gydytojui gaminti preparatus pačiam. Gelmės čia – begalinės, ir prasideda jos nuo to, kad tokiu atveju kiekvienąsyk preparatą testuojam, patiriam ir gaminame skirtingai – būtent pagal konkretaus paciento situaciją. 

Reprintavimas 100% eliminuoja materialų komponentą ir skirtingų gamintojų įvairiems informaciniams preparatams (ne tik homeopatiniams, tačiau kartu ir Bacho žiedams, spalvotoms aurasominėms esencijoms ir daugeliui kitų) suteikia vienodą išorinę formą. Mano atveju visi šie preparatai išoriškai tampa tais pačiais baltais cukraus žirniukais. Ir tai leidžia tyrinėti jų vidinę, informacinę, paslėptąją pusę.

Maža to, reprintavimas preparatų gamybos procesą padaro 100% pasyviu. Užtenka pastatyti indelį su tuščiais žirniais ant aparato. Viskas. Nereikia įdėt jokių papildomų pastangų, nereikia skaičiuot lašų, sukratymų, matuot vandens kiekio ir t.t. Tik pagalvokit – visiškai nieko! Tai reiškia, kad galit pilnai atsidėt klausymuisi, t.y. patirti preparatų gamybos/kūrybos procesą iš vidaus. Patirti daug ryškiau, nei daugumas patirtumėt kratydami mėgintuvėlį. Kratymas, matavimai, skaičiavimai paprasčiausiai blaško dėmesį. Žinoma, jei tai atliekat jau dešimt ar dvidešimt metų kasdien, kratymas nebeturėtų kliudyt… Bet šiuo aspektu reprintavimas pradinukams sutaupo marias laiko.

Dar kitas reprintavimo privalumas (o ne trūkumas, kaip kai kam gali pasirodyti) yra tai, kad imat jau pagamintus preparatus ir gaminat/patiriat (tai vienas ir tas pats) jų kopijas. Privalumas – nes tai reiškia, kad imat ir mokotės iš geriausių Meistrų kūrinių. Tai lyg mokytumėmės piešti kopijuodami geriausių dailininkų darbus. T.y. ne šiaip sau gaunam užduotį pagamint konkretų preparatą remiantis farmakopėja (=labai jau bendrom, išorinėm instrukcijom) tačiau gaunam prisiliest prie jau šedevro ir patyrinėt kiek giliai mes į jį galime panirti, kiek giliai jį patirti. Ir kiek giliai patirsim, tiek gili gausis kopija. 

Todėl galit tik įsivaizduot pradinuko reprintuotojo džiaugsmą – jei imsim tikro Meistro šedevrą, kopija mums pavyks iš pirmo karto! Normali, „veikianti“ kopija. Ir ji bus 100% tiksli kopija originalaus preparato, kaip kad jį patiriat gamindami. Va čia ir triukas – pradinukas, kaip taisyklė, nepajėgus suprasti Meistro kūrinio… Ir kopija – iš tiesų labai toli nuo originalo.

Tačiau ta iliuzija, kad kopija pavyksta iš pirmo karto – labai graži. Ji įkvepia, įtraukia į tą žaidimą. Tai lyg vaikas nupieštų labai paprastą vaikišką piešinį ir jis jam patiktų. Apskritai – piešimas patiktų. Ir toliau vaikas dar nupieštų tūkstantį kitą piešinių. Ir jei dar tai vyktų gerų mokytojų priežiūroje, po kurio laiko pirmas piešinys atrodytų varganai. Bet jis labai svarbus. Be jo nebūtų viskas užsivedę.

Bet su reprintavimu nutinka dar keisčiau nei su piešiniais. Nes reprintavimas – totaliai vidinis procesas. Išoriškai atrodo, kad niekas nevyksta. Na, žirnių indelis ant aparato padedamas. Todėl nepašvęstiesiems atrodo, jog preparatą gamina aparatas. O iš tiesų – aparatas negamina, ten net baterijų nėra. Ten – tik vadinamas atviras kontūras arba išvis – geometrinės detalės, tarpusavy sujungtos. Be sąmoningo praktikuotojo prisilietimo čia niekas nevyksta. Ir lygiai kaip reprintavimas eliminuoja materialų komponentą iš preparato, lygiai taip jis eliminuoja ir išorinį (akimis matomą) komponentą iš gamybos proceso. Palieka tik vidinis, patiriamas vidiniais pojūčiais

Pradinuko atveju tas patyrimas negilus ir neryškus. Gal tik nuojauta, kad kažkas visgi vyksta. Bet toliau su praktika tas patyrimas gilės. Dramatiškai gilės. Po kurio laiko atrasit, kad ta pirma „veikianti“ kopija tebuvo kokie 2% to, kas Jums gaunasi šiandien. O gelmė – vis tiek beribė… Kažkada atrasit, kad tie Meistrų kūriniai, t.y. Jūsų etaloniniai preparatai – visgi buvo riboti, tačiau jau tuomet turėjo potencialą augimui. Taigi, Jums dirbant tie preparatai auga kartu su Jumis. Ir kiek toli su jais benueitumėt, netgi jei gerokai viršytumėt jų kūrėjų pajautas ir supratimą, vis tiek lieka begalinė erdvė augimui. Taip kad vėl grįžtam prie Begalybės.    

Daugumas homeopatų, atsitikintys raštais ir Homeopatijos moksline prigimtim, net neįsivaizduoja, kokio gilumo ta gelmė… Jie mano, kad preparatas gaunamas tiesiog atlikus farmakopėjoje nurodytus veiksmus… Na, įsivaizduokim, kad farmakopėja vaistininkui – tai lyg natos muzikantui. Tik skirtumas tame, kad muzikantui natūralu lavinti klausą. O vaistininko apie klausos lavinimą kažkaip niekas nemoko. Ir vaistininkas tuomet bando groti iš natų… tačiau be klausos, negirdėdamas muzikos. Įsivaizduokit, kad mokotės groti pianinu negirdėdami muzikos. Žinoma, talentingi homeopatai ir gamintojai – girdi. Tačiau tokių – vienetai. Ir net tapę įžymiais, vesdami seminarus, jie negali perduoti savo talento savo pasekėjams. Ir labai retas kuris iš pastarųjų meistriškumu susilygina su mokytoju. Todėl iki šiol Homeopatijos studijos buvo labai neefektyvios. Tai lyg kurčiuosius mokyti muzikos. Taip, juos išties galima mokyti muzikos. Tačiau pradėt reikia nuo mokymosi klausytis… Bet skirtingai nuo konservatorijų, skirtų ugdyti muzikantams, mūsų homeopatai ir vaistininkai neturi institucijų, kuriose būtų mokoma klausytis – pradedant visiškais pradmenimis ir baigiant meistriškumo pamokomis. 

Dirbti su preparatais jų nepatiriant, nejuntant – tai tarsi bandyt sugrot pianinu (niekad realiai negirdėjus jo skambesio) paciento kūrinį/preparatą – tuo pat metu pačiam būnant užkimštomis ausimis… Palyginkit tai su didžiausiais fortepijono virtuozais, atliekančiais sudėtingiausius kūrinius scenoje. Maždaug toks skirtumas tarp seklumos ir gelmės. O begalybė… Ji ta pati ir pradinukams, ir Meistrams. Ji tiek pat nepasiekiama…

Leiskit duot Jums pavyzdį iš mano braziliško džiu-džitsu. Sakykim, man visai pusėtinai tame sekasi. Bet mano treneris, kaip juodo diržo meistras, su manimi žaidžia kaip su mažamečiu vaiku – be jokių pastangų. Ir su dauguma mūsų vietinių – taip pat. Tačiau prieš savo mokytoją jis – toks pat mažametis vaikas. O jo mokytojas (jau išties labai pasaulyje gerbiamas meistras) – visiškai bejėgis prieš savo mokytoją. Matot, jiu-jitsu – labai apčiuopiamas dalykas, čia viską gali paprastai išsiaiškinti ant tatamio. Čia jokios ezoterikos, viskas patiriama, kaip ir Dabartinėje Homeopatijoje. Tiesiog Tau užlaužia ranką ar atlieka smaugimo veiksmą – ir nelieka nieko kita, kaip suploti/pasiduoti.

Gelmės pajautimas atsiranda tik per patyrimą. Kaip pianisto įgūdžiai susiformuoja per metų metus tam skiriant kokias 10 val per dieną. Ar kaip džiu-džitsu patirtis atsiranda per daugybę treniruočių ir ristynių. To neįmanoma išskaityti iš knygų. Knygose aprašyta gelmė – netikra. Ot netikra – ir tiek. Kaip kad netikras žodžiais perteiktas obuolio ar ananaso skonis. 

Preparatų patyrimas

Ir dar čia yra keistas aspektas, kurį reiktų paminėt. Kai rašau apie patyrimą, daugumas galvosit, kad rašau apie preparatų patyrimą, pajautimą. Tačiau nėra jokio specifinio preparatų patyrimo! Informacinių preparatų patirti iš principo neįmanoma! Įmanoma patirti tik save (ar kitą) per tuos preparatus, jų šviesoj. Ir tai kaskart individualu. 

Supraskit, nėra specifinio įgūdžio preparatų patyrimui. Tai reiškia, kad visais atvejais mes kalbam tik apie įgūdį patirti save, savo artimą, pacientą, kolegą,… Galų gale tiesiog patirti Gyvenimą. 

Pvz., dirbdami su pacientu sustojam ties kažkuriuo preparatu, nes jis atskleidžia, iškelia į paviršių giliai pasislėpusią paciento baimę. Preparatas suveikia kaip katalizatorius, tačiau jis nematomas, nepatiriamas. Mes tiesiog patiriam pamažėl visa apimančią panišką baimę. Ne šiaip sau preparato baimę, bet konkretaus paciento labai žmogišką, asmenišką baimę, susijusią su konkrečia gyvenimo situacija ir t.t. Supraskit, tame nesijaučia jokio preparato! Tik paciento reagavimas ir jo dalykai. T.y. patiriam ne kažkokį preparatą, bet tiesiog žmogų šalia, mūsų atveju – pacientą, bet gali būti, kad kolegą ar draugą, jei kartu su jais leidžiamės į klausymąsi…

Darsyk pabrėšiu, Dabartinėje Homeopatijoje nėra tokio dalyko, kaip preparato patyrimas. Testuodami, gamindami (reprintavimo būdu ar kitaip) mes patiriam/išgyvenam ne preparatą. Mes patiriam/išgyvenam paciento pasaulį su visais jo reagavimo niuansais. Jis, beje, labai skirtingas nuo mūsiškio. Jei iš eilės stebit kelis pacientus, labai greit suprantat, kad tai visiškai skirtingi pasauliai, visiškai skirtingos Visatos. Ir kiek giliai mes jaučiam pacientą/Būtį, tiek giliai mes jaučiam preparatą.  

Eidami į Dabartinę Homeopatiją, lavindami, treniruodami savo jautrumą mes nesimokysim ir neišmoksim jausti preparatų. Informacinių preparatų jutimas – tai fikcija. Ko mes mokysimės ir ką treniruosim – tai gebėjimą jausti, pažinti save, per atvirumą – pažinti kitą, patirti patį Gyvenimą ir Būtį. Ir preparatai labai organiškai įsipaišys į tokią praktiką, taps mūsų mokytojais ir vedliais. Matot, su atitinkamais panašiais preparatais įvyksta staigus pokytis būsenoje, pojūčiuose. Mes jau kalbėjom apie akmens pliumptelėjimą į vandenį. Jį santykinai lengva pajust. Santykinai, nes nesunku ir pražiopsot… Kaip ten bebūtų, tas pokyčio pastebėjimas mums taps mūsų atspirties tašku gilesniems patyrimams.

Kažkada labai stebėjausi savo nesugebėjimu skaityti ir išmokti homeopatinių (ir, beje, kitų informacinių) preparatų patogenezes. Tarsi būtų implantuota apsauga nuo jų įsiminimo. (Šiaip jau atmintimi nesiskundžiu.) Turėjo praeiti nemažai metų, kol paaiškėjo, kodėl. Tikiuos, jau paaiškinau…

Apskritai, labai įdomu studijuot potencijuotus/informacinius preparatus. Jie nelogiški. Jiems  negalioja materialaus pasaulio dėsniai. Ir man, kaip šiokiam tokiam jų tyrinėtojui vis dar daug kas neaišku. Pvz., nesu įsitikinęs, tačiau panašu, kad aukštos potencijos išties specifiškesnės ir leidžia pasiekt greitesnį ir stabilesnį rezultatą ūmiais atvejais. Tačiau lėtiniais atvejais – su aukštom potencijom kažkas ne taip. Tarkim, joms pritrūksta minkštumo ir subtilumo lyginant su kitais informaciniais preparatais, kad ir tomis pačiomis Bacho žiedų esencijomis… 

Kaip ten bebūtų, vienintelis būdas realiai tyrinėt tokius preparatus, o tam tikra prasme – ir pačią Homeopatiją, pasirodo, yra per tyrinėjimą savęs. Nes visi potencijuoti preparatai yra tik apie Jus. Potencijuojami jie nustoja būti „preparatais“, tačiau tampa Jūsų pačių neatpažintais aspektais, kurie potencialiai gali būti patirti! 

Dabartinėje Homeopatijoje potencija reiškia būtent tą potencialą ir nieko bendra su stiprumu neturi. Ir, beje, kalbam ne apie intelektualinį tyrinėjimą, tačiau, sakykim – juslinį, tiesioginiu patyrimu paremtą. Tam tikra prasme Dabartinė Homeopatija yra išskirtinai tam – jusliniam patyrimui, darbui su savimi, Savęs pažinimui. 

Žaidimas akmenukais

Leiskit, pateiksiu tokį paprastą pavyzdį. Prieš pat karantiną susirinkę grupelėje padarėm tokį eksperimentą tam pademonstruot. Žaidėm akmenukais. Kiekvienas gavo užduotį iš šimtų įvairiausių akmenų ir mineralų (tikrų, ne „preparatinių“) išsirinkti vieną kuris artimiausias, mieliausias.

Pirmiausiai, tai pasirinkimas nustebino pačius besirenkančius – neretai tai nebuvo kažkuo ypatingai gražus akmuo – tačiau kažkodėl jis buvo labai artimas. Po to kiekvienas pristatė savo pasirinkimą, ir su kitų pagalba/klausimais bandė išsiaiškinti, kodėl būtent tas akmuo. Ir tai buvo magiškas vakaras, nes kiekvienas per akmenis savy atrado kažką netikėto. O visa grupė atrado Tylą, Širdį – tai netikėtai užliejo visus vienam mūsų labai nuoširdžiai besidalijant apie savo akmenį. 

Visiems be išimties buvo aišku, kad tyrinėja save, o ne akmenį. Akmuo su visomis savo savybėmis (forma, faktūra, spalva, svoriu ir t.t.) tapo tik nuoroda į tai, kas kiekvieno viduje. 

Visiems buvo aišku, kad tokiam tyrinėjimui nebūtinas akmens aprašymas – užtenka stebėt savo reagavimą: kur užkliūna dėmesys, kokios detalės atrodo svarbios, o gal net kaip reaguoja kūnas (taip, į Jums svarbų akmenį, savaime suprantama, kad reaguoja ir kūnas). Žinoma, kartais įdomu atsiversti knygas – bet tik tuomet, kai jau turim savo patirtį ir galime palyginti. 

Visiems buvo aišku, kad akmuo „suveikia“ akimirksniu – kai tik sąmoningai atpažįstame savy tai, į ką jis rodo. Mes jį pasiimam, ilgai vartom rankose, kalbam, dalijamės ir staiga užlieja suvokimas, kad „Tai juk apie mane!“ Ir kai tik aptinkam tai savy – akmuo tampa iš esmės nebebūtinas. Jis lieka mielas, savas, gal būtų smagu pasiimt jį kaip priminimą. Bet savo darbą jau atliko. O prisiminimui užtenka ir nuotraukos telefone. Arba kokio nors kito placebo, kas tą akmenį primintų. 

Kaip ten bebūtų, viskas susiveda į darbą su savimi. Nes akmenukai nieko nesukelia, jie neveikia, jie absoliučiai neimperatyvūs – čia tik laisvanoriškas įsiklausymas ir suvokimas, galbūt ėjimas į labai jautrias asmeniškas temas ir gilesnis savęs pažinimas. Supraskit, nėra taip, kad pasiimsit akmenį – ir jis kažką nuveiks už Jus. Tačiau su akmeniu (ir dar kitų – draugų, artimųjų, kolegų – pagalba) galima leistis kelionėn į Savo pačių gelmę ir atrasti, patirti aspektus, kurių iki šiol nepastebėdavom.  

Ir jei ta kelionė pavyksta, kažką suprantam, suvokiam – reiškia tas akmuo jau tapo mano dalimi, jis viduje – kaip tam tikras mano aspektas, kurį nuo šiol atpažįstu.  Gal kaip charakterio būdas, gal kaip kūno reagavimas, gal kaip atpažinta baimė o gal kaip prisiminta sena neįgyvendinta svajonė. Gali būt, kad ta patirtis pilnai išsiskleis po dienos, mėnesio ar metų. Bet dabartinis patyrimas – jau savaime pilnas. Kasdienis priminimas, pvz., tas akmuo padėtas ant darbo stalo, galbūt paspartintų to patyrimo integraciją į gyvenimą – pokyčiams neretai tenka įveikti tam tikrą inerciją, ir čia tie dažni priminimai padaro savo. Žinoma, jei tik neatsiranda svarbesnių tikslų. Tie priminimai realiai yra vienintelė priežastis dėl ko mes Dabartinėje Homeopatijoje vis dar naudojam preparatus. 

Kiekviena konsultacija su pacientu čia kaip tas akmenukų žaidimas. Jis visiškai nenuspėjamas ir vyksta išskirtinai dabar, realiu laiku, einamu momentu. Praktiškai viskas, kas įvyksta – įvyksta konsultacijos metu, o ne kada nors vėliau. Vėliau – tik skleidžiasi, įsitvirtina. Beje, visiems be išimties dalyviams tas žaidimas akmenukais buvo gili homeopatinė patirtis. 

Dabartinės Homeopatijos paskirtis

Būtent per tą asmenišką pasirinkimą/reagavimą Homeopatija tampa iš labai ribotos begaline. Matot, net žaidimas akmenukais tampa Homeopatijos dalimi. Akmenis, pasirodo, renkamės pagal panašumą. Similia similibus. Ne kitaip. Tačiau juk viską taip. Taip renkamės rūbus, spalvas, aksesuarus, kvepalus. Pagal tą patį principą renkamės knygas ar straipsnius skaitymui, muziką klausymuisi, filmus ar spektaklius žiūrėjimui, valgius, draugus, partnerius, profesiją ir t.t. 

Tam tikra prasme renkamės netgi ne mes, bet Gyvenimas tai padaro už mus. Pats Gyvenimas, o ne joks „aš“ yra priežastis tiems pasirinkimams – ir būtent pagal tą similia principą. Tai vyksta savaime, be mūsų pačių valios ir įsikišimo. Paprasčiausias to pavyzdys – mūsų norai ir interesai. Mes nė vieno jų nesirenkam. 

Norus, interesus, kaip tam tikrą misiją mes jau atsinešam gimdami. Taip, kiekvienas mūsų kažką jau turim viduje: polinkius, talentus ir t.t. Sakykim, mums tai paskolinama ateinant į šį svietą. Bet retai kada nuo ankstyvos vaikystės jau žinom, ką turim. Dažniau visa tai pamirštam, nes persiimam šeimos, darželio, mokyklos, sociumo diegiamomis programomis. Ir tuomet jau nebeaišku, ko atėjom.

Pagrindinė similia similibus paskirtis yra padėti mums patiems atrasti Save. Na, nėra kito būdo. Kaip taisyklė, neišeina pažvelgt vidun ir pamatyt, kas ten giliai. Todėl pradedam nuo to, kad tiesiog žvelgiam išorėn.

Taip mes aptinkam, kad kažką mėgstam, kažkuo domimės. Aptinkam savo norus ir interesus, atrandam juos tarsi netyrinėtas žemes, kurios nežinia kodėl, bet labai traukia. Tačiau juk niekad mes tų interesų nesirinkom patys. Tiesiog Gyvenimas taip sudėliojo. O mes tik atradom. Aš kadaise atradau interesą Homeopatijai. Homeopatijoj buvo interesas, o chirurgijoj – nebuvo. Ir nieko negalėjau pakeist, jokio pasirinkimo nebuvo. Ir visad taip – viskas ateina iš paties Gyvenimo savaime. Būtų kitokios patirtys, kitokios aplinkybės – būtume kitaip ir pasirinkę. Ir šito teksto dabar neskaitytumėt. Jei tai suprasit, užteks žengt dar vieną žingsnelį – ir pamatysit už viso to Visumą, ir visas Gyvenimas virs vientisu pruvingu – homeopatiniais terminais šnekant. Toliau beliks tik atsigręžti ir rasti Tą, kuris šį pruvingą patiria. Maža užuomina – viduje/galvoje Jo nėra 😉 Patyrinėkit patys!

Parašykite komentarą