Jau tapo įprasta testavimą naudoti žinojimui, objektizavimui ir kontrolei. Tačiau testavimą galima panaudot ir visiškai priešingiems tikslams: nežinojimui, subjektizavimui, visiškam kontrolės praradimui. Nepatikėsit, tačiau būtent pastariesiems dalykams ir sutvertas testavimas, tik juose jis pilnai išsiskleidžia. Tiek pilnai, kad jau nebėra kur toliau.
Matot, žinojimo niekad nebus gana. Niekad nebus gana žinių, preparatų, visada liks kažkas paslėpta, neaptikta, o tai, kas aptikta galės būt dar smulkiau išnagrinėta. Visad kažko trūks iki visumos. Visuma žinių kelyje, apskritai – nepasiekiama, ir tuo pagrįstas visas amžinas mokslo progresas. Homeopatai iki šiol bandė eiti žinojimo keliu. Visi tie daugiatomiai žinynai – juk iš žinojimo. Žinojimas, protas ima dominuoti ten, kur nėra galimybės realiai prisiliest, patirt.
Bet įsivaizduokit, kad Homeopatija tampa apčiuopiama, patiriama. Preparatai tampa apčiuopiamasis ir patiriamais. Ir tuomet visas konsultavimo procesas tampa pagrįstas nebe mąstymu, protu, o tiesioginiu patyrimu, atpažinimu, įgūdžiais ir instinktais. Mes tai vadinsim nežinojimu. Visi tikri patiriami dalykai, visas gyvenimas laikosi ant nežinojimo.
Pvz., kovų menai paremti itin aštriu sąmoningu tiesioginiu realybės patyrimu – kovos metu tiesiog nėra kada galvoti. Ten tik kūnas atpažįsta situacijas, smūgius, veiksmus – ir reaguoja pagal savo įgūdžius ir instinktus. Pastarieji gi – lavinami, šlifuojami, tobulinami treniruočių metu. Ir tai tikra, tai paženklinama mėlynėmis, raiščių patempimais ir pan. Kol kūnas išmoksta optimalaus reagavimo. O žinojimas… Kovos metu žinojimas išvis pražūtingas. Žinojimas reiškia, kad įsivaizduoji, jog Tu kažką žinai, kai iš tiesų – nežinai. Pvz., žinant atrodo, kad priešininkas smūgiuos ranka, o realiai pražiopsai smūgį koja. Galbūt lemiamą.
Ir visur gyvenime tas pats. Taip kely, kuris turėjo būti tuščias nei iš šio, nei iš to atsiranda automobilis. Iššauna neužtaisytas šautuvas. Daugybė nelaimių ar sukčiavimo atvejų nutinka todėl, kad iš anksto „žinome“, kas laukia ar turi nutikti, ir nebematom reikalo kliautis tiesioginiu realybės patyrimu.
Betarpiškas patyrimas
Iki šiolei Homeopatijoje tiesioginis betarpiškas patyrimas nebuvo prieinamas. Klasikoje viskas vyko sugedusio telefono principu. 1) Preparatus išbandydavo savanoriai, kurie nebūtinai aiškiai atpažindavo, kas su jais dedasi (čia neina kalba apie viduriavimą po liuosuojančiųjų, kalbam apie šiek tiek subtilesnius pojūčius), po to savo neaiškius pojūčius ir patirtis bandė išreikšti žodžiais, kas dažnai gana netiksliai gaunasi. Paskui pruvingo organizatoriai tai dar savaip interpretuoja, neretai išskaido į dalis ir sumėto jas į atskirus repertoriumo skyrius ir rubrikas. Jau nekalbant apie tai, kad kažkas ima įžvelgt tame pojūčių kratinyje tam tikrą preparato paveikslą. 2) Maža to, paskui tas pats sugedęs telefonas vyksta su pacientu ir gydytoju. Pacientas nebūtinai supranta, kas su juo vyksta, tačiau bando tai išreikšti žodžiais. Dažniausiai netiksliai. Gydytojas tuos žodžius savaip supranta, ir išverčia į materia medica ir repertoriumo kalbą. Beje, pastaroji nėra jo gimtoji; jos homeopatai mokosi: kartais reikia labai išsamių studijų, kad suprastum, ką koks nors J.T.Kent turėjo minty įdėdamas vieną ar kitą rubriką į savo repertoriumą. Maža to, homeopatas dar bando atrasti tame tam tikrą hierarchiją ir viską sudėliot į tam tikrą paveikslą, visumą. 3) Iki šiol pagrindinis homeopato darbas buvo – suderinti tuos du sugedusius telefonus vieną su kitu. Labai sunkus darbas. Labai daug mentalinių pastangų.
Suprantama, kad visa tai vyksta galvoje, prote, mąstyme: interpretuojant, analizuojant, diferencijuojant ir t.t. Tai sudėtinga net jei imsim tą primityvųjį modelį, kuomet preparato simptomai turi atitikti paciento simptomus. O jeigu norėtume dirbt kiek arčiau tikrovės, turėtume žiūrėt, iš kur kyla tie simptomai: tiek preparato, tiek paciento. Kas už jų? Bet kuriuo atveju, tai lyg homeopatas dirbtų per didžiulį atstumą tiek nuo paciento, tiek nuo preparato. Lyg su vienu ir kitu vestų derybas per kelis vertėjus:
- Preparatas – savanorio pojūčiai – savanorio interpretacija – savanorio kalba – pruvingo organizatoriaus analizė, simptomo išskaidymas – Repertoriumas, Materia medica – Vertimas į lietuvių kalbą – Homeopato interpretacija
- Pacientas – paciento pojūčiai – paciento interpretacija – paciento kalba – homeopato užrašai, interpretacija
Nepatikėsit, tačiau klasikiniai homeopatai tų vertėjų/interpretatorių… nepastebi. Tačiau labai netgi pastebi testuotojų aparatūrą (pvz., folio ar vegos) ir stebisi, kaip galima tarp savęs ir paciento pastatyt kažkokį elektros prietaisą…
Na, tai tiesa, aparatūra išties sudaro tam tikrą barjerą. Kiekviena testavimo metodika įneša savų požiūrių, nuostatų, taisyklių, apribojimų ir interpretacijų. Nors tikrai ne daugiau nei repertorizavimas klasikinėje praktikoje. Testavimas – visgi šioks toks žingsnis į priekį, nes 1) atsiranda kažkas apčiuopiamo: tegu netiesiogiai, tegu per BAT paspaudimą ir rodyklės judėjimą (ar raumens reakciją kineziologijoje), bet atsiranda bent kažkoks realus patyrimas. 2) Ir tas realus patyrimas, ko, beje ne itin akcentuoja testuotojai – vyksta dabar. 3) Taigi, su testavimu gaunam inkarą dabar vykstančiam procese. Su teisinga praktika, t.y. kuomet akcentai sudėlioti teisingai, testuotojo profesinis augimas – kur kas spartesnis nei klasiko. Testavimas – patyriminis, o ne mentalinis dalykas, todėl čia visiškai kitaip formuojasi įgūdžiai ir atsidirba instinktai. Čia kūnas dirba. Čia nuolatinis fizinis kontaktas su pacientu. Procese lieka vis mažiau mąstymo, ir vis daugiau intuicijos.
Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje mes dar žengiam vieną žingsnį. Lemiamą. Ir kelionė baigta. Toliau judėt nebėra kur. Mat, nelieka nė vieno vertėjo/interpretatoriaus. Atstumas tarp homeopato, paciento ir preparato tampa lygus 0 (nuliui). Praktikuotojas tampa pacientu ir preparatu vienu metu. Homeopatas kartu patiria ir pacientą ir preparatą. Tiesiogiai, pojūčiais, be žodžių, vertimų ir interpretacijų. Žinau, skamba keistai, tačiau juntasi būtent šitaip. Homeopatas, preparatas ir pacientas – jie visi trys kartu su visa, kas juos supa susilieja į vientisą Gyvenimą, patiriamą čia ir dabar. Arčiau jau irgi nebėra kur.
Gydytojai paprastai mokomi pernelyg neįsijaust į pacientą, nes tai laikoma nesaugu. Bet čia Dabartinėje Homeopatijoje Jūs pilnai panyrat į procesą. Vietoj to, kad stebėtumėt tornadą iš saugaus atstumo, Jūs įšokat į jį. Be jokio žinojimo, be jokio supratimo, ką ten rasit. Bet Jūs turit preparatus, kurie tampa realiais vedliais, padeda atpažinti tai, ką reikia atpažinti, padeda suvokti tą chaosą ir judėti per jį. Ir čia labai keistas dalykas nutinka. Po keletos preparatų Jūs atsiduriat tornado aky, kur niekas nejuda, kur absoliutus štilis, tyla ir ramybė. Ir iš tos Tylos visiškai kitu kampu pasimato paciento situacija.
Tame kontekste testavimas įgauna visiškai kitą prasmę nei iki šiol. Tai jau nei diagnostika, nei matavimas, nei preparatų parinkimas ar kažkokių parametrų koregavimas. Testavimas ištirpsta paties proceso patyrime ir tampa kaip ir formatu klausymuisi. Testavimas vyksta klausymesi, o klausymasis – testavime. Tuomet patį procesą, įskaitant testavimą, sekat kaip pojūčius, kartu nepamesdami Visumos, tornado akies, nors ji tiek tyli, kad nesijaučia visiškai… Ją tiesiog atpažįstat, nes prieš tai išmokot atpažinti Savyje.
Tik nepamanykit, kad Dabartinė Homeopatija – kažkuo išskirtinė. Tas vyksmas Vienyje/aiškume įmanomas visur, visose srityse. Tuose pačiuose kovos menuose tai praktikuojama nuo gilios senovės, įtraukiant koncentracijos ir meditacijos praktikas į kovotojo ruošimo programą.
Ir klasikoj, ir testavime tai spontaniškai nutinka su pavieniais praktikuotojais. Tai toks vidinis triukas, kuomet pasikeičia dėmesio surinkties taškas. Tiksliau, jo nelieka. Kai tai nutinka su klasikais, šie bando pagrįsti tai tam tikra preparatų parinkimo metodika (nesvarbu, kad kitiems kažkodėl ji taip gerai neveikia). Testuotojai gi apskritai retai kada viešai dalinasi savo patirtimi ir metodikomis: dalintųsi, tačiau supranta to beprasmiškumą, junta, kad jų patirtis ir sėkmė priklauso būtent nuo įgūdžių ir instinktų, lavintų metų metus.
Matot, iki šiol niekaip neišeidavo šito perduot. Meistras negalėjo perduot mokiniams, dėstytojai – studentams. Tiesiog, būdavo sakoma, skaityk knygas, testuok šimtus pacientų – ir vieną dieną kažką suprasi.
Dabartinė Homeopatija atsirado kaip būdas tai perduoti tiesiogiai. Čia prie to einama tiesiogiai ir metodiškai, to realiai mokomasi nuo pat pirmos dienos, visos studijos ir kasdienė praktika – vien į tai orientuotos. Ir rezultatai kiti.
Detalės ir Visuma
Taip, dar yra detalės, kurių daugumas pasigendat šiuose straipsniuose. Atleiskit, tyčia nerašau apie detales. Nes jos niekuo neišskirtinės, t.y. Dabartinė Homeopatija neturi nieko specifinio, savito, kas priklausytų išskirtinai jai. Detalių kiekis neribotas. Jau nuo pat pradžių kalbėjom, kad Dabartinė Homeopatija – tarpdisciplininė. Joje galit panaudoti viską, visų įmanomų disciplinų ir mokymų apie žmogų elementus.
Matot, jei norit dirbti su nozodais, teks mokytis histologijos, mikrobiologijos ir kitų disciplinų. Apie pačius preparatus daug sužinosit iš senųjų folistų – anie ypatingą dėmesį skyrė nozodams, tiesiog maniakiškai juos testuodavo. Užrašytas ne vienas atvejis, kai, pvz., sunki depresija išgydoma kokiu nors odontologiniu nozodu. Ištisos knygos parašytos apie nozodų terapiją. Nejaugi turėčiau jas perrašinėti, cituoti?
Lygiai taip apie emocijas kažko išmoksit iš psichologų ir psichoterapeutų. Ne tik knygeles skaitysit. Praktiškai mokysitės konsultavimo principų, eksperimentuosit, tyrinėsit savo ir kitų emocijas ir t.t. Kauzalinį sluoksnį galbūt tyrinėsit su patyrusiais konsteliuotojais – čia beveik būtina sudalyvauti bent keletoj konsteliacijų. Ir pan.
Viską studijuosit tarpdiscipliniškai. Informacijos šiais laikais – perteklius. Internetas, knygos, plius nuolat visokie kursai bei seminarai organizuojami. Detalės šiais laikais nebėra problema. Jei bus noro, detalėms mes galime pasikviest dėstytojų, itin gerai išmanančių savo siaurą sritį ir galinčių pasidalinti žiniomis.
Detalių kiekis – begalinis. Jei būsit tokie maniakai, kaip aš, rinksit jas kokius 20 metų diena iš dienos, skaitydami visas įmanomas knygas ir dalyvaudami visuose seminaruose, kiek pajėgsit. Taip tęsis, kol atrasit Visumą. Tuomet detalės taps nebeįdomios… Matysit tik Visumą.
Dabartinė Homeopatija yra tam, kad atkreipti Jūsų dėmesį į Visumą. Čia mes mokysimės, kaip įvairios detalės, pvz., Jūsų mėgstami ir pažįstami preparatai, atrodo ir patiriami Visumoje, Vienovėje. Kaip vienas lygmuo susijęs su kitu, kaip keičiasi pojūčiai judant nuo vieno lygmens prie kito. Mokysimės kiekvieną atskirą discipliną pažinti tarsi iš vidaus, per preparatus ir per jų pojūčius. Galėsit išmokt kiekvienai iš tų holistinių metodikų atrast atitikmenis preparatų rinkiniuose.
Dabartinę Homeopatiją matau kaip tam tikrą Stiklo karoliukų žaidimą, kuriame persipina ir panaudojami visi įmanomi elementai: nuo pūlingų išskyrų iki švenčiausių relikvijų informacinių kopijų.
Bet turiu perspėti, kad ta Vienovė neturi nieko bendra su žinojimu. Žinojimu žongliruoja homeopatai: paklausykit ar paskaitykit šiuolaikinius atvejų aprašymus ir suprasit. Ten labai daug racionalaus pagrindimo. Pas mus gi ta Vienovė instinktyviai kuriasi iš pojūčių, kurie joje ištirpsta. Atsiranda pojūtis – atpažįstam jį per preparatus – ir jis išsyk keičiasi, transformuojasi į kito lygmens pojūtį, kurį vėl atpažįstam, jis vėl transformuojasi – kol pojūčių nebelieka, tik Visuma.
Joks žinojimas nepadės Jums susiorientuoti tornade ir pasiekt jo Akį. Ši yra nepažini. Atpažįstama, tačiau ne proto. Todėl turėsit iš-protėt. Pakliūt į nežinojimą, kas tiesiausiu keliu veda prie visumos. Netgi prie tuščios kėdės ir tos tikros Visumos, jei tik nuoširdžiai keliaujam. Nežinojimas – tobulas.
Praktika
Praktikoje nežinojimas pasireiškia pirmiausiai tuo, kad nežinom, ką ir kur reikia gydyti. Pradedam nuo nežinojimo. Bet tai ne tam, kad paskui sužinotume. Iškart nusiteikit, šitam kely, kuo toliau, tuo į didesnį nežinojimą keliausim. Nežinojimas… irgi neturi ribų, bet kai nežinai, tai tos ribos ne taip jau ir svarbios. Na, o jei norisi žinojimo, matyt, ne čia pataikėt. Arba atėjot ten, kur reikia, tik dar nežinot…
Testavimo praktikoje jau nuo pirmų dienų nežinojimas, klausymasis ir visuma tampa nuolatiniais palydovais. Tik pamanykit, visuma, prie kurios gabiam homeopatui nukeliaut prireikia kokių 10-20 metų, jei labai sekasi, testavime lydi pradinuką nuo pat pirmų žingsnių!
Paprasčiausiai pradedam nuo to, kad visuomet, kas benutiktų, koks žinojimas beateitų, testuojam pilnus preparatų rinkinius, pagal galimybes ir supratimą atsižvelgdami į aktyvų/vyraujantį lygmenį. Kaip į jį atsižvelgti?
Pojūčiai
Ogi tiesiog klausytis pojūčių, kuriuos atsineša pacientas. Realiai atsineša, įžengdamas pro duris. Kartais pojūčiai ateina truputį anksčiau, dar iki įžengimo pro duris, kartais – kiek vėliau. Jei pažįstat save, tai tiesiog jusliškai juos atpažįstat, kažkuriuo metu paprasčiausiai pajuntat pokytį: sau neįprastus pojūčius, jausenas.
Su laiku ir patirtimi, kai tai gilėja, atėjus pacientui galit pasijust lyg pamažu prabustumėt kitame pasaulyje su kitokiais pojūčiais, emocijomis, mintimis ir, kaip ezoterikai sakytų, kitokia karma. Ir tuomet visa konsultacija tampa savotišku išsilaisvinimo žaidimu. Žinot, šiais laikais populiaria tapo pramoga, vadinama pabėgimo kambariu. Tai va, pacientui atėjus, Jūs atsiduriat tokiame. Ir negalėsit išleist paciento, kol neišsilaisvinsit iš visko. Tam turit apie 1,5 val. Ir suprantama, išsilaisvinti (ir pacientą išlaisvinti) galite tik tiek, kiek pats esat laisvas savame pasaulyje.
Nuo ko pradėt? Klausti šito – lyg klausti nuo ko pradėti pokalbį su žmogum, kurį matom pirmą kartą. Atsakymas būtų – nuo vyraujančios temos. Žmogų Jūs sutinkat kažkokioj situacijoj. Bibliotekoje galbūt pradėsit nuo knygų. Galbūt nuo ko nors kito. Jei abu peršlapę lietuje – galbūt nuo pokalbio apie orą.
Na, jei sakysim, kad visad reikia pradėt nuo pokalbio apie orą, tai tikrai nebus tiesa. Nors visgi aš buvau mokytas tam tikrų pakankamai logiškų algoritmų, ir pradinukams, savaime suprantama, siūloma pradėti nuo tokių. Tačiau, kai išmokstat klausytis pojūčių, imat vadovautis jais. Ne algoritmais, o būtent pojūčiais. Žiūrėkit, patyrusiems testuotojams dirbant būna aišku, ką ir kokiu būdu testuot konkrečiam pacientui. Ir ko net neverta testuot. Tai dažnai vadinama intuicija. Neįsisąmonintą pojūčių klausymąsi žmonės vadina intuicija. Tuomet iš vidaus, iš pasąmonės ateina kažkoks miglotas supratimas, kad reikia taip ar anaip. Arba, kad šito net žiūrėt neverta.
Tačiau tą intuiciją jūs galit išmokt girdėt kaip pojūčius. Taip, iš pradžių bus neįprasta. Ir tai užtruks kažkiek laiko. Tačiau su tuo Jūsų augimas testavime, homeopatijoje ir informacinėje medicinoje paspartės ir pagilės šimteriopai. Ką ten šimteriopai. Čia kokybiškai visai kitas šuolis. Gydytojui pradėti realiu laiku ir su visais niuansais jausti paciento reakcijas į preparatą – tai lyg neregiui praregėti.
Dabartinė Homeopatija atsirado būtent kaip būdas sistemingai to mokytis, į tai keliauti. Pirmąkart visoje Homeopatijos ir testavimo istorijoje atsiranda būdas sistemingai mokytis intuicijos ir ją lavinti. Mokytis ir sistemingai keliauti prie to, kas iki šiol buvo prieinama saujelei geriausių pasaulio homeopatų. Tačiau, kadangi tai intuityvu (=už proto), paprastai tai likdavo nesuprasta pačių meistrų, dauguma jų iki šiol racionaliai negali paaiškinti savo sėkmės priežasties arba bando tai pagrįsti kažkokiomis išorinėmis technikomis: tam tikrom repertorizavimo technikom, specifinėm testavimo metodikom ir t.t. Tačiau niekad iki šiol tai nebūdavo perduodama mokiniui tiesiogiai – kaip pojūčiai ir suvokimai.
Tik iškart prisipažinsiu, neįsivaizduoju, kaip to išmokti be testavimo. Na, klausymosi meno mane mokė be testavimo. Jausti pacientą, preparatus, tyrinėti save mokiausi dar iki pirmos pažinties su testavimu. Galiu užtikrinti, kad tam testavimo tikrai nereikia. Bet nušlifuoti tai, gauti stabilius klinikinius rezultatus, stabiliai augti tame per kasdieninę praktiką nuo pradinuko iki meistro be testavimo – niekaip.
Su kiekvienu pacientu Jūs sprendžiat lygtį su šimtais kintamųjų. Patikėkit, protu ji neišsprendžiama. Dabartinėje Homeopatijoje Jūs gaunat raktą į sprendimą. Pasirodo, jis – Jumyse. Bet ne prote. Labai realus raktas, tačiau laikomas visiškai kitoje vietoje. Bet Jumyse. Tik už proto. Būtent todėl kalbu apie nežinojimą, kaip sąlygą. Nežinojimas reiškia žengti už proto ir tyrinėti už jo plytinčias bekraštes teritorijas.
Dabartinėje Homeopatijoje mes neriam į pojūčių ir jausenų pasaulį, kuriame negalioja jokie logikos dėsniai. Jokie. Čia lyg žiūrėtumėt genialaus režisieriaus filmą, kuriame būtų absoliučiai neįmanoma nuspėt kito kadro, jau nekalbant apie tai, kas nutiks už minutės kitos. Ir tuomet nelieka nieko kita, kaip atsiduoti patirčiai, mėgautis pačiu žiūrėjimu, tuo netikėtumu. Jeigu prieinam prie paciento ir testavimo klausydamiesi, kas vyksta dabar, kiekviena konsultacija tampa absoliučiai nepakartojama.
Taigi pradedam nuo vyraujančio lygmens. Kažkas vyrauja pojūčiuose ir jausenose, atsineštuose paciento: gal kūnas, gal emocijos, gal dar kas. Labai daug kas gali vyraut. Bet jei iš pradžių atskirsit kada kūnas, o kada emocijos – jau bus labai gerai. Nelįskit niekur toliau. Kelis mėnesius, o gal ir daugiau pabūkit vien su kūnu ir emocijom. Viskas savu laiku.
Sakykim, vyrauja kūno pojūčiai. Realiai kažką skauda. Tuomet pradėsim nuo preparatų, daugiau orientuotų į darbą su organais. Visuma ir nežinojimas pasireikš tuo, kad visad dirbsim tik su preparatų rinkiniais. Ir visad testuosim visą rinkinį pilnai, be jokių prioritetų – nuo A iki Z. Taigi, jei kažkam skauda skrandį, neapsiribosim skrandžio preparatais – testuosim ir kasos, inkstų, kepenų ir kt. preparatus. Labai didelė tikimybė, kad skrandžio situacija dabar (sekundžių bėgyje) akivaizdžiai ims keistis būtent su visiškai kitam organui skirtu preparatu.
Preparatai organams?! Labai gerai suprantu, kaip baisiai tai skamba klasikiniams kolegoms. Klasikiniai homeopatai didžiuojasi būtent tuo, kad potencijuoti preparatai veikia visą žmogų. Hmm, visą žmogų gal ir neblogai ūmiems atvejams. Tačiau lėtiniais tai tampa prakeiksmu. Jei pradėsit klausytis, greitai suprasit apie ką kalba eina. Ir būsit pagatavi kaži ką atiduot, kad tik gaut rinkinį preparatų, adresuotų tik į organus…
Daugumas sakysit, kad apsiriboti į organus orientuotais preparatais – ne holistiška. Ką gi, tebūnie neholistiška. Keistai čia išeina: kai prašampi nežinojime, imi absoliučiai pasitikėt tuo, kas tau duodama dabar. Tiesiog nebėra pretenzijų tam, kas vyksta, nebėra ambicijų kažką pakeist, kažką pasiekt, bandyt kažką išsiaiškint, klausinėt, stengtis ieškoti gylio,… Imat labai aiškiai suvokt, kad viskas jau yra dabar. Gyvenimas, Visata, Dievas – vadinkit Tai, kaip tik norit – dabar patiria būtent šį filmą. Dabar ekrane rodo būtent tai, kas reikalingiausia dabar. Eilinė konsultacijos dabarties akimirka tampa švenčiausiu ir reikalingiausiu patyrimu visoje Visatoje. Dingsta bet kokia idėja būti kur nors kitur ar jausti ką nors kita, nei jaučiat dabar. Raktas yra dabar.
Jei dabar skauda skrandį – dirbam su organais, gal dar meridianais. Jei tuo metu patiriam emocijų sluoksnį – žiūrim, kas ten jame. Jei pakliūvam į kauzalinį gyvenimo situacijų/scenarijų sluoksnį – liekam jame. Jei skleidžiasi tai, ką žmonės vadina praeitų gyvenimų prisiminimais – neignoruojam ir tų. Jei dabarties momentas per Tylą pasiūlo Sveikatą – pasitinkam išskėstom rankom. Visi tie patyrimai konsultacijos metu keičia vienas kitą, pereina iš vieno į kitą, kai tik juos atpažįstam padedami preparatų. Kol galų gale pasiekiam Visumą ir išsilaisvinam iš pabėgimo kambario. Tuomet nelieka jokių lygmenų, dalinimų ar pojūčių. Nieko, už ko galėtumėt užsikabinti. Konsultacija baigta.
Nežinojimas reiškia, kad nelieka jokių idėjų, kaip turėtų būti. Tuomet tiesiog dirbam su tuo, kas yra, kas būna dabar. Na, paklaida gali būti ta, kad paimsim ne tą rinkinį pradžiai. Apsipažinsim pojūčiuose. Bet tuomet testuodami pastebėsim, kad pacientui tas rinkinys neįdomus. Iš reagavimo juntasi. Tarsi atsivesčiau Jus į parduotuvės skyrių, kuris Jums rūpi mažiausiai. Juk galima tai pajust, ar ne? Bet net ir jei nepajusiu, pratestuosiu visą rinkinį ir įsitikinsiu, kad nė vienas iš preparatų neduoda norimo judesio. Puiku. Eisim prie kito rinkinio. Gal taip prieisim iki, pvz., Bacho žiedų rinkinio, ir su viena iš esencijų skrandžio skausmas dings visiškai, tačiau išryškės emocijų lygmuo, vedantis kažkur gilyn, gal prie tam tikrų situacijų ir pan. Tuomet suprasim, kad visgi suklydom pradėdami nuo organų preparatų, problema ne fiziniam kūne. Iš tokių mažų klaidų, kurios kainuoja keliolika minučių papildomo testavimo, labai daug galima išmokti. Gali būt, kad kitąkart panašioje situacijoje, už skausmo jau aiškiau pajusit glūdintį emocijų lygmenį.
Žodžiu, atpažinot emocijų lygmenį – ir pasikviečiat E. Bach su jo 39 esencijom. Kelios minutės praeit per jas. Ir imat atpažinti, kas ten slepiasi pas pacientą. Atpažinimas vyksta testavimo eigoje pojūčius lyginant su aprašymais preparatų, kurie, kaip mes sakom, testuojasi.
Testuojasi – reiškia su jais gaunat pokytį: a) dinamiką, esminį judesį pojūčiuose arba b) atvirkščiai, nyrat į Tylą. O kai patiriat tai gyvai (kūnu, pojūčiais) aprašymų skaitymas įgauna visiškai kitą prasmę. Jūs tiesiog aiškiai suvokiat, kas iš to aprašymo aktualiausia pacientui. Jūs ne šiaip sau skaitot aprašymą, Jūs pirmiausiai patiriat, o skaitydami, permesdami akimis tekstą ir stebėdami, kur užkliūna dėmesys, tik pasitikslinat, sukalibruojat jusles. Ir tai yra pats efektyviausias būdas mokytis preparatus. Šimtus kartų efektyvesnis už knygas ir paskaitas.
Be pojūčių, jausenų klausymosi testavimas – gana varganas ir nepatikimas. Jei atimtumėt iš manęs pojūčius, o paliktumėt vien aparatūros parodymus – mesčiau šitą užsiėmimą kaip mat. Kita vertus, klausymasis be testavimo labai apsunkina gyvenimą, labai vargina. Kaip ten bebūtų, kuomet jiedu kartu – tobulas derinys.
Preparatų rinkiniai
Testavimas neatsiejamas nuo rinkinių. Kas yra rinkiniai? Rinkinys – tai tam tikras preparatų komplektas, paprastai pakankamai pilnai dengiantis tam tikrą aspektą. Jei patyrinėsim įvairiausių gamintojų preparatų arsenalus, rasim daug tokių rinkinių.
Į rinkinį galit žiūrėt, kaip į tam tikrą preparatų šeimą. Homeopatijoje dabar madinga vadinamoji šeimų analizė. Rinkiniams galioja tas pats, tik kadangi jie apima visus įmanomus informacinius preparatus, tai čia tematika, spektras – daug platesni, apima daugybę dalykų, apie kuriuos homeopatijoje net minties nebuvo. Įsivaizduokit, kiekvienas rinkinys – tarsi menininko sukurtas darbų ciklas: jie skirtingi, tačiau stilistiškai labai panašūs.
Rinkiniai yra stebuklingas instrumentas, nes kiekvienas jų atspindi tam tikrą visumą. Kiekvienas vykęs rinkinys jau yra visuma. Pvz., penkiolikos aurasominių pomanderių rinkinys apima visą vaivorykštės spektrą spalvų, įskaitant purpurinę. Visas esmines mūsų pasaulio spalvas: nuo raudonos iki violetinės, įskaitant purpurinę, gaunamą, kai anos dvi susilieja. Nėra daugiau spalvų. Čia visas spektras. Ir kadangi testuojam visad pilną rinkinį (čia ne tai, kad pažiūrėsiu, ar čia tiks raudona), kaskart prisiliečiam prie visumos. Neskubant praeiti tuos 15 pomanderių užtrunka 1-2 minutes. Ir jau turit visumą. Na, šiuo atveju, spalvų visumą. Bet visumą. Nėr nieko, ką prie šito galėtumėt pridėt ar atimt. Ir kadangi, tos 15 spalvų reprezentuoja visą šį pasaulį, į jas realiai viskas gali sutilpt. Tos 15 spalvų nėra baigtinės, net po 20-30 metų kasdieninio darbo su jomis, jų neišsemsit… Bet visus tuos metus per tas spalvas kaskart prisiliesit prie visumos. Ir galiu garantuot, jei prieš testavimą bandysit atspėt, į kurią spalvą ypatingiausiai reaguos pacientas, 8-9 kartus iš 10-ties susimausit. Na, bent jau su manim taip daug kartų nutikę. Tik tas labai seniai buvę, nes kai atsirado nežinojimas, jokių minčių prieš testuojant nebekildavo… Ir tai ne tik spalvoms galioja. Jei testuosim Bach ir Paterson žarnyno nozodus – irgi juos praeisim visus. Ir gemoterapinius drenažus praeisim visus. Ir meridianinius preparatus – pilną komplektą (12 plius dar keli).
Visiška priešingybė rinkiniams yra klasikiniai homeopatiniai preparatai. Galit pratestuot 100, 200 ar 300 jų – ir vis tiek jokios visumos neturėsit. Na, nebent testuomėt atskirai miazminius preparatus ar visą periodinę lentelę pagal J. Scholten sistemą, ar jo Lantanoidus ar Aktinoidus. Bet tai jau rinkiniai, ar ne?
Kaip taisyklė, paprastesni, sąlyginai nedideli 10-40 preparatų rinkiniai yra patogesni testuotojui ir draugiškesni pradedančiajam. Pvz., Lietuvoje tarp taikomosios kineziologijos praktikuotojų labai paplitę italų Alfa – Omega (buvęs OHOM) komplektas. Kitas dalykas, kad neįsigilinę į homeopatijos niuansus, nestudijuodami tų preparatų sudėtinių dalių ir kt. niuansų, tie kolegos išnaudoja gan nedidelį procentą pačių preparatų potencialo…
O šiaip tokių komplektų tikrai daug. Pabandysiu subjektyviai pateikt savo dažniau naudojamų preparatų rinkinių dešimtuką.
Roy Martina bioosciliatoriai (Guna) – gana keisti biorezonansiniai preparatai, visiškai nepanašūs į klasikinius. Tai sveiko žmogaus organų signalai. Labai patogūs testavimui. Prisipažinsiu, man daug labiau priimtinesni, nei suis ar bovis organopreparatai. Sakykim, tinkami veganams. Bioosciliatorių rinkinys didelis, todėl iš jų dažniausiai testuotoju F-Plex seriją, apimančią pagrindinius 21 organą: pradedant Liver, Bile ducts ir baigiant Mesenchyme ir Intestinal mucosa. Juos galima skirti, tačiau dažniau jų testavimas nurodo kryptį, o preparatus renkamės iš įvairiausių kitų gamintojų.
Roy Martina Flowerplex (Guna) – Kiekvieną iš 70-ties preparatų sudaro vieno ar kelių homeopatinių preparatų derinys su Bacho žiedų esencijomis. Beje, pastarosios – nebūtinai klasikinės, iš originalaus 38 Bacho žiedų esencijų rinkinio, ir lyg maža to – potencijuotos, kaip ir homeopatiniai preparatai. Visa tai, kartu su autoriaus įžvalgomis duoda neįprastai aštrius preparatus, adresuotus psichoemocinei sferai, tačiau kartu užkabinančius ir kitus aplink esančius lygmenis (eterinį, kauzalinį). Jei reiktų apsiribot vienu komplektu, pasirinkčiau šį.
Edward Bach žiedų esencijos – klasika emociniam lygmeniui. Daug minkščiau už Flowerplex’us. Kartais minkštumas yra būtent tai, ko reikia.
Alfa-Omega (buvęs OHOM) ne be reikalo taip mėgstamas kolegų iš taikomosios kineziologijos. Čia ypač geri gemoterapiniai drenažiniai kompleksai, taip pat preparatai, skirti detoksikacijai. Ir dar atskiras miazminių preparatų komplektas. Vadinamieji simptominiai preparatai – akivaizdžiai silpniausia šito rinkinio dalis.
Meridianų kompleksai (12 preparatų). Kažkodėl tradiciškai (?!) kiekvieną preparatą sudaro 3 komponentai: augalinis, mineralinis ir gyvulinis. Užsispyrę, tačiau, kai veikia, jiems nieko neprikiši…
Šiuslerio audinių druskos – turbūt pats paprasčiausias prisilietimas prie mineralų karalystės.
Aurasominiai pomanderiai ir kvintesencijos (abiejų po 15). Šiandien sunkiai įsivaizduoju kasdieninę praktiką be šių dviejų komplektų. Pomanderiai – idealūs kaip tiltas tarp fizinio ir emocijų lygmens. Apskritai, jų naudojimas kiek panašus į spalvotų filtrų naudojimą fotografijoje: visai kitas kontrastas. Dar labai tinkami kaip čakrų preparatai. Kvintesencijos – visai kas kita, nesulyginamai giliau. Neveltu V. Wall sakė, kad šios skirtos “darbui su savimi, maldai ir meditacijai”.
Soluna spagyrinių preparatų komplektas. Sunkūs, tiršti preparatai, labai tinkami, kai kūnas juntamas panašiai.
Metabolics testavimo rinkinys – suminiai preparatai. Niekad neskyręs gydymui, bet kaip kelrodis į kitus preparatus/komplektus – nepamainomas. Pvz., jei testuojasi Funghi, keliausim turbūt į Sanum Kehlbeck rinkinį. Jei Parasite – žiūrėsim nozodus arba atitinkamus preparatus iš įvairiausių gamintojų, kol rasim reikiamą.
Įvairūs A.E. Kudaev preparatų rinkiniai įskaitant suminius nozodus ir sisteminius dvasinius adaptantus. Ką ir besakyt, puikūs preparatai iš vieno geriausių šiuolaikinių kūrėjų ir gamintojų.
Rostock esencijų rinkiniai. Tiesiog nerasit geresnių akmenų ir kristalų esencijų. Taškas. Neseniai Nicola pagamino Lantanoidų komplektą. Būtų įdomu pačiupinėt. Spėju, šitas bus idealus priedas Jan Scholten knygai. Turimi Remedia pagaminti – kažkiek plokšti, labai reikia daug darbo įdėt, kad pradėtų dirbt. Su Nicolos preparatais turėtų būti daug lengviau įsivažiuot.
Žinoma, dar yra nemažai gamintojų, su kurių preparatais tenka susidurti kasdien: Wala, Weleda, Nestmann, Heel, DHU (įskaitant jų didelę pentarkan kolekciją), Pascoe, Medpharma, Hemeopharma, Meta Fackler, kt. Ir vėlgi, tas pats mums gerai pažįstamas Heel turi įvairių rinkinių, iš kurių galima paminėt biocheminius preparatus (įsk. Krebso ciklo fermentus), suis organų ir audinių preparatus, nozodus,… Bet šie gamintojai neturi patogių testavimui pritaikytų rinkinių, dengiančių tam tikrą visumą. Tai tuomet tas išvardintų rinkinių dešimtukas tarsi parodo kryptį. O preparatą, pasitaiko, kad parenkam iš tų kitų gamintojų.
***
Testuotojas paprastai mokosi pajust, atpažint aktyvų lygmenį. Suprast, kas dominuoja. Pvz., kartais pacientas skundžiasi labai konkrečiu fiziniu negalavimu, tačiau iš tiesų dominuoja emocinis lygmuo. Tiesiog išmokstat tai atpažint, nes klausotės ne ausimis, o pojūčiais. Tokiu atveju nepriklausomai nuo simptomų (kosulys, virškinimo sutrikimas ar širdies ritmo sutrikimas) testuosim emocinio lygmens preparatus: Bacho žiedus arba Flowerplex’us. Šie du rinkiniai pakankamai skiriasi pojūčiais (panašiai kaip skiriasi akvarelė nuo aliejinių dažų), todėl su praktika išmoksit atpažint kurį žiūrėt. Žinoma, dar yra Rubimed Emvita rinkinys (28 keisti, tačiau stlingi Dr. Reimar Banis miksai, kur pagrindinis preparatas dedamas C800 potrencijos, vienas kitas – LM ir dar organopreparatai ar gyvulinės kilmės preparatai D21 potencijos), Linda’s Emovis ir įvairūs kiti. O kur dar gausybė modernių žiedų esencijų, kurių rinkiniai priklausomai nuo regiono bus orientuoti į skirtingas tematikas. Kaip galit įsivaizduot, Himalajų augalai labai skirsis nuo augančių išskirtinai Havajuose, Arizonos dykumoje, Australijos buše ar Aliaskoje. Skirsis temomis. Orchidėjų esencijos taip pat turės savo temą. Vėlgi – čia didžiulė neaprėpiama erdvė Jūsų pačių augimui, savęs tyrinėjimui ir atpažinimui. Nes testuot galime tik tai, ką išmokstam atpažinti savyje… Ir štai vien emociniam lygmeniui galit turėt šimtus preparatų.
Lyginant su kukliu klasikinės Homeopatijos arsenalu toks kiekis skamba iššaukiančiai. Kuomet kvepia emocingumu, homeopatai įpratę pagalvot apie Ignatia. O čia gi – dešimtys ir šimtai preparatų, daugybė niuansų. Ir kas svarbiausia, kalba eina ne tiek apie išreiškštas, pastebimas emocijas (kaip taisyklė, jos su liga nieko bendra neturi ir tokių gydyt nereikia), bet pirmiausiai – apie paslėptas, tas apie kurių egzistavimą pacientas dažniausiai pats nė nenutuokia.
Tačiau nepamirškit, čia mes kalbam apie rinkinius, t.y. Jums nereikia mokytis atskirų preparatų. O išmokti atpažinti 10 rinkinių jau įmanoma. Tai lyg išmokti atpažinti 10 klasikinių preparatų. O paskui, kai jau turim rinkinį, klausomės/testuojam paciento reakcijas, kurios beveik visada nustebina. Per tokį, atrodytų, keistą ir neortodoksinį priėjimą mes praktiškai ir tobulai įgyvendinam klasiko J.T. Kent siekį judėti nuo bendro prie vietinio, nuo bendrybių link detalių.
Pradedantiesiems testavimas žavus tuo, kad galima pradėti nuo minimalių rinkinių. Todėl jei iš arčiau pavyks susipažint su pvz., Bacho žiedais (38 originaliomis esencijos), Jūs jau turėsit tam tikrą emocinio lygmens visumą. Kaip pats E. Bach kadaise sakė – užbaigtą sistemą. Prie šito, kai ateis tam laikas ir noras, galima bus prijungti po vieną vis kitus rinkinius. Visai bus normalu, kad tokioms vieno rinkinio studijoms sugaišit kokius metus…
Tiesiog kaip testuotojas Jūs niekad neskirsit preparato, pvz., dėl baimės, tačiau stebėsit paciento reagavimą – ir tuomet netikėtai į pirmą planą išlįs preparatai, apie kuriuos niekaip nebūtumėt pagalvoję…
Ir kurį laiką emociniam lygmeniui teturėsit tik Bacho žiedus. Galėtumėt gilintis į kitus minėtus rinkinius, tačiau vėlgi, mūsų tikslas – Visuma. Taigi, mes nesistengsim iki smulkiausių detalių ištyrinėt kūno, emocijų, minčių, gyvenimo situacijų ir t.t. Iš pradžių mokysimės minimaliai prisiliest prie įvairiausių tokių lygmenų: per paprasčiausius preparatų rinkinius – tiek, kad pamažėl išmoktume tuos sluoksnius atpažint. Ir iš lėto pradės prasišviest tai, kas už jų. Visuma.
Taip testuodami vis giliau mokysimės nežinoti, neturėti jokios savo nuomonės dėl preparatų. Tik atpažinti rinkinius. Taip, kaip homeopatai mokosi atpažint atskirus preparatus, taip Dabartinėje Homeopatijoje mokysimės atpažinti rinkinius. Tam tikra prasme kiekvienas rinkinys Jums taps tarsi preparatu, sudarytu iš įvairių aspektų. Testavimas padės kažkurį jų išryškint, pajust, suvokt, aptart su pacientu.
Kiekvienas atskiras preparatas iš rinkinio – tarsi simbolis, nuoroda. Ir kaip toks, kiekvienam pacientui tas pats preparatas rodo į kažkiek skirtingus momentus. Štai spalvos iš aurasominių pomanderių rinkinio turi savo temas ir simbolius, pvz., turkis – laisvę, naująją komunikaciją ir delfiną. Bet kiekvienam pacientui jų reikšmė kažkiek skiriasi. Juk savaime suprantama, kad ta pati spalva negali mums visiems reikšti to paties, ar ne? Ir tai galioja absoliučiai visiems mūsų informaciniams preparatams. Įskaitant ir klasikinius homeopatinius. Mūsų darbas bus išmokt skaityti preparatus kiekvienam pacientui asmeniškai. Nes preparatai ateina lydimi pojūčių, būsenų, dar ateina lydimi kitų preparatų, ir mes skaitom juos visame tame kontekste. Taip preparatai tampa ženklais, nuorodom, atveriančiais tai, kas paslėpta.
Nuostaba
Testavimas skirtas tam, kad nustebintų. Nuostaba yra tarsi testavimo kokybės indikatorius. Ir visgi lemiamas veiksnys, nulemiantis preparato pasirinkimą, yra pojūčiai. Niekad neskirčiau preparato vien todėl, kad jis testuojasi. Matot, reikiamas preparatas jaučiasi. Dar ir kaip jaučiasi. Tai lyg didžiulį lobį atrastumėt. Iškart atpažinsit. Testavimas gi yra kelias prie to lobio. Testavimas duoda tai, kad sustojam netikėčiausioje vietoje ir pažvelgiam, kas po kojomis. Labai didelė tikimybė, kad be testavimo tiesiog praeitume pro šalį. Arba suabejotume, ir nuspręstume, kad čia neverta kasinėt. Matot, kad preparatas jaustųsi, dėmesys turi ties juo sustot. Testavimas suteikia struktūrą pačiam preparato parinkimo procesui, pačiam dėmesio judėjimui.
Su nežinojimu tas judėjimas lengvas. Tačiau iš anksto numanant, žinant, kokio preparato reikia, testavimas praranda prasmę. Išankstiniai įsitikinimai – didžiausias operatoriaus priešas.
Kai testuojam žinodami, t.y. priskirdami preparatams tam tikras reikšmes ir prioritetus, patenkam į mentalinio testavimo kategoriją. Sakykim, tokiu atveju mes pacientui pateikiam savo užklausą, o ne preparatą. Ir nors tai veikia, bet tuomet pacientas reaguoja jau ne tiek į patį preparatą, kaip į testuotojo jam suteiktą reikšmę. Čia testuotojas užstoja preparatą. Ir tai nutinka dažniau, nei galit įsivaizduot.
Tačiau jei testuojam be minčių, švariai, nežinodami, tik pateikdami preparatą pacientui ir visiškai nesirūpindami, kaip jis tą signalą interpretuos, kas jį užkabins, tai pacientas reaguoja į preparatą laisvai, spontaniškai pagal savo poreikį bei „supratimą“. Tada mūsų darbas būna perskaityti preparatą, suprasti, kas jame užkabino pacientą. Ir tai kaskart nauja, neįprasta, niekad nesikartoja. Tokiu būdu kuo daugiau dirbam, kuo daugiau patiriam ir perskaitom apie preparatus su pacientais, tuo mažiau apie juo žinom… Ir pojūčiai kiekvienąkart nauji, ir preparatai kaskart suskamba kitaip…
Įsivaizduokit, kad stebit, kaip skirtingi vaikai žaidžia tuo pačiu žaislu. Juk skirtingai…
Kaip, kodėl ir kokiais atvejais tai vyksta mes aptarsim kitame straipsnyje.
O dėl rinkinių… Jų su laiku ir praktika vis daugės. Vis daugiau išmoksit atpažint. Ir tai išsiplės į sritis, kurių išvis neįsivaizdavot, kad galima jaust ir atpažint pojūčiais…