Testavimas

Taip nutiko, kad mes savo regione kaip homeopatai turim vieną išskirtumą lyginant su  savo vakariečiais kolegomis. Iš vargo – tradicijų, knygų, preparatų, mokytojų, pinigų trūkumo, mūsų Homeopatija pasuko kiek kitu keliu. Vienu žodžiu apibūdinant – į testavimą. Čia įvyko revoliucija tikra to žodžio prasme – re-evoliucija. Nes pradėta kone nuo nulio. Ir spėriai nukeliautas visas kelias tik alternatyviu maršrutu. Ir leisiu sau pastebėt, kad be sunkaus bagažo nukeliauta kur kas toliau… 

Mes nemokėjom mintinai Organono, nežinojom, kad „reikia“ būtinai taip, o ne kitaip, pas mus nekilo šimtų kone kruvinų diskusijų dėl vieno ar kito senųjų klasikų išsakytų teiginių, nekilo susiskaldymo vien dėl teisingų ar neteisingų to ar ano paragrafo interpretacijų. Pas mus viskas vyko toje pirminėje Homeopatijos dvasioje – viskas tik eksperimentų keliu.

Na, ne visi juo keliavo – labiau orientuoti į klasikinę Homeopatiją kolegos (įskaitant mane pradiniame etape) likom atsigręžę į Vakarus, stengėmės mėgdžioti tenykščius. Būtent mėgdžioti, nes labai retas kuris turėjom finansines galimybes tiesiogiai studijuot Homeopatiją Vakaruose. Jautėmės visų užmiršta provincija. 

Tuo tarpu testuotojai turėjo tikrą gyvą Homeopatiją jau čia vietoje. Jie ne mėgdžiojo, bet praktikavo ir eksperimentavo. Kiekvienas pagal savo supratimą ir savo klystkeliais keliaudami bandė įgyvendint keisčiausias idėjas, kurios niekad nebūtų šovusios į galvas normaliems homeopatams. Taip aplinkui susikūrė kelios unikalios mokyklos: Rygoje – Kuzmino, Maskvoje – Imedis su Gotovskiu ir Samochinu, santykinai neseniai Rostov-na-Donu atsirado Kudaevo ir dar galima būtų vieną kitą išskirt, bet šitos, tarkim, solidžiausios. Visa tai vystėsi nerealiais tempais – taip, kad K. Schimmel (vokietis, vegetatyvinio rezonansinio testo pradininkas) atvykęs į konferenciją Maskvoje buvo priblokštas, sakė, „Kad man kas jūsų galimybes būtų davęs…“ Labai keista, kad daug mūsų vietinių kolegų iki šiol neįvertina tų galimybių ir pasiekimų. Visuomet atrodo, kad kažkur kitur būtų geriau. Mes dar būtinai grįšim prie tų galimybių ir pasiekimų – čia atskira tema su istorine apžvalga ir inventorizacija to, kuo disponuojam.

Kol kas tiems, kas laiko save nuskriaustais, atitolintais nuo pasaulinio Homeopatijos pulso, norėčiau pasakyt štai ką – būtent čia (na, gerai, dar latvius ir rusus įskaitant) aš gavau tai, ko nebūčiau išmokęs netgi pabaigęs visas garsiausias  pasaulio homeopatines mokyklas… Tikrai nemainyčiau čionykštės patirties į jokią kitą. Būtent čia sutikau geriausius mokytojus ir Mokytojus, kokius tik galima gaut ant svieto. Būtent čia pas mus atsirado ideali dirva užgimti Dabartinei Homeopatijai. 

Labai keistai išeina. Atrodė, tai yra kažkur ir nepasiekiama. O pasirodo, kad viskas jau yra savaime, tai – Jumyse. Ir tam atrasti – nereikia net iš namų kojos iškelt. Čia kaip toj Janosch pasakoj „Panama yra graži“. Kas neskaitėt – būtinai paskaitykit.

Testavimo trūkumai

Aš tikrai neidealizuoju testavimo. Bet, kad testuojai savo eksperimentatorių dvasia – daug arčiau S. Hahnemann, nei klasikai – tai jau tikrai neginčijamas faktas. Taip, testavime yra savų problemų. Pabandysiu jas trumpai išvardint kartu pasiūlydamas galimus sprendimo būdus. Tik iš anksto sutarkim, kad tai – subjektyvu, t.y. tai, ką aš matau kaip problemas, Jums gali atrodyti kaip didžiausia siekiamybė. Ir atvirkščiai.

Mechanistinis, inžinierinis priėjimas

Jis iš dalies atsineštas iš medicinos, iš dalies dėl technologinės/metodologinės testavimo pusės. Pas mus, kaip taisyklė, testavimą populiarina įrangos gamintojai (folio, vegos ir kt.), todėl natūraliai jie pabrėžia techninį aspektą. Beje, klasikoje kompiuterinių repertoriumų sudarytojai irgi ne mažiau didžiuojasi savo techniniais pasiekimais. 

Na, bet man pasisekė turėt tokį mokytoją, kaip A.E. Kudaev, kuris, atvirkščiai, labai aiškiai parodė testavimo virtualumą. Sakykim, atskleidė testavimą kaip vidinį procesą, kaip instrumentą gydytojui atrasti, atskleisti ir lavint savo pajautoms, išlaisvint intuicijai, praplėsti matymui, apeinant įprastus racionalaus mąstymo šablonus.

Dabartinėje Homeopatijoje testavimas Jus lydi kelionėje į naujus neatrastus vidinius pasaulius.   Na, iš tiesų raktais į tuos pasaulius ir vedliais Jums bus informaciniai preparatai, kurie visi taps juntamais, atpažįstamais per pojūčius. Galima sakyt, tai bus pagrindinis dalykas, ko mokysimės. Matot, Dabartinėje Homeopatijoje mokytojo darbas yra ne pasakoti apie preparatus, bet praktiškai supažindinti Jus su pojūčiais lygmens, kurį tas konkretus preparatų rinkinys reprezentuoja. Tuomet atskirus preparatus jusit kaip tam tikras variacijas to lygmens pojūčių ribose. Pvz., jei imsim Bacho žiedų esencijas ir išmoksim atpažinti emocinį lygmenį pojūčiais, tai kiekvienas buteliukas reprezentuos skirtingas emocijas. Bet jei norit labiau klasikinio pavyzdžio, galime imti, pvz., J. Scholten tyrinėtus Lantanoidus – konkrečiai rinkinį iš Remedia (austrų gamintojas). Ten visas rinkinys – ir ne tik kaip gryni metalai, tačiau ir įvairių druskų pavidalu. Suprantama, visam komplektui bus būdinga tam tikra tema. Ir jei išmokstat tą temą (ne konkretų preparatą!) pajust, atpažint per pojūčius konsultacijos metu, imat šį komplektą testavimui – toliau tyrinėjat to pojūčio subtilumus padedami šitų preparatų, kol vienas iš jų staiga suteiks tam iš pradžių miglotam pojūčiui nesulyginamo ryškumo, aiškumo, dinamikos.

Dabartinėje Homeopatijoje mes nesimokysim preparatų. Nesimokysim atpažint atskirų preparatų. To nereikia, ir tai netgi žalinga, paskui tai tampa našta ir kliūtim tiesiogiai patirti preparatus su pacientu dabartiniam momente. Iš Jūsų prašoma labai paprasto dalyko – atpažinti aktyvų, dabar manifestuojantį lygmenį. Patikėkit, patologijos lygmuo, besiprašantis nozodo labai jau skiriasi nuo emocinio/astralinio, kurį reprezentuoja augalų žiedų esencijos ir t.t.

Sakykim, pacientas Jums pasakoja apie patologiją, tačiau pojūčiuose visas Jūsų kartu buvimas persmelktas kažkokios neaiškios, miglotos emocinės būsenos – tai net ne kūne, tai būtent juntasi kaip lygmuo, lyg tuo metu konsultacija persikeltų į astralinį/emocijų pasaulį. Ir čia išties neegzistuoja įprasti kūno pojūčiai, kūnas neturi aiškios formos ir ribų, jis juntasi visiškai kito tankio, tarsi plevenantis – ir visame tame yra kažkos neaiškus sunkumas, klampumas ir pan. Dauguma pacientų, tuo metu paklausti apie kūno pojūčius, tą patvirtina. Jūsų darbas yra atpažinti tą sunkumą ir neaiškumą. Ir viskas. Daugiau nieko nereikia, nė vienos idėjos apie tai, kas ten galėtų būti. Ir jokių konkrečių preparatų.

Toliau viską perleidžiat preparatams. Imat atitinkamą komplektą ir perrinkinėjat preparatus klausydamiesi, stebėdami dinamiką. Perrinkimas vyksta Jums patogiu būdu. Aš testuoju vega, kiti testuoja kitom metodikom, treti tiesiog pirštu braukia per buteliukus, kažkas peržvelgia preparatus repertoriumo rubrikoje. Ties keletu iš jų kažkas keičiasi. O ties vienu iš to keletos keičiasi iš esmės. Ir tas preparatas ne tik iškelia, atskleidžia tą sunkumą, padaro jį aiškiu ir įneša judesio, dinamikos, spalvų. Tas preparatas Jus apskritai išveda iš to emocinio/astralinio lygmens – pasaulio ir kūno pojūčiai radikaliai pasikeičia, pvz., Jus labai aiškiai grąžina į tankaus fizinio kūno, organų pojūčius arba keliaujant subtilyn, į, pvz., kauzalinį lygmenį, kuris juntasi kaip gyvenimo situacijos. Ir ten jau visai kitokie pojūčiai, ir visai kitokių vedlių/preparatų reikia.

Be abejo, homeopatus glumins kvietimas nesimokyti preparatų. Juk visa ligšiolinė Homeopatija buvo paremta preparatų studijomis. Juk, atrodo, visa esmė yra studijuot ir lygint tarpusavy preparatų patogenezes bei pieštis konstitucinių tipų portretus. Atleiskit, tačiau tokios preparatų studijos – netikros. Tai labiau vaizduotės lavinimo pratimai.

Studijuot informacinius preparatus tarsi atskiras realybes yra tokia pati klaida, kaip kad studijuoti atskiras ligas akademinėje medicinoje. Matot, ligos irgi atrodo realios. Į jas galima gilintis, apie jas rašyt, nagrinėt požymius, diferencinę diagnostiką,… Labai įdomu, kad homeopatai ir alopatai pasirinko tą patį kelią, tik priešingus jo kraštutinumus. Žodžiu, vieni ėmė gilintis į ligas, o kiti – į preparatus. Ir abi pusės kuo toliau gilinosi, tuo labiau tolo nuo paciento ir nuo dabarties patyriminio momento.

Vieni, konsultuodami pacientą, galvoja apie ligas. Kiti – apie preparatus (patogenezes ir tipus). Tačiau tiek ligos, tiek ir preparatai vienodai trukdo patirti pacientą dabar tokiu, koks jis yra. Nes vieniems reikia jį pritempti prie ligos, o kitiems – prie preparato. Vienus domina ligų požymiai, kitus – preparatų simptomai. Pacientas, toks, koks tiesiog yra dabar, va šią akimirką – nereikalingas niekam… Tai, ką pacientas turi pacientiško – neįdomu. Reikia ko nors apie ligas arba apie preparatus.

Dabartinėje Homeopatijoje siūlomas vidurio kelias visų pirmą orientuotas į pacientą. Pamiršti ligas ir preparatus, tačiau pilnai patirti buvimą su pacientu. Pilnai išgyventi dabarties momentą be jokio tikslo. Netgi be tikslo pagydyti. Panirti į dabar ir… nebeišnirti. Pasilikti dabartyje. Tiesiog pojūčiuose, be jokių idėjų apie ligas ar preparatus. Iš anksto atsiprašau už palyginimą – bet tai lyg patirtumėt nenutrūkstamą 1,5-2 val orgazmą su pacientu. Ten nėra Jūsų, tik lavina pojūčių. Jūs ten realiai dingstat, nes Jūs kitaip negalit patirt paciento pasaulio. Preparatai, kaip realūs vedliai Jums padeda ten orientuotis. Bet esmė – tame, ką Jūs per tuos patyrimus pamatot, ką atskleidžiat, ką suvokiat ir kiek to suvokimo perduodat pacientui. O visų esmių esmė – Visumoje viso šito, kas irgi patiriama.

Didžiausias keistumas informacinių preparatų, kuris glumina netgi pačius homeopatus – tai, kad skirtinguose pasauliuose (pvz., mano ir Jūsiškiame) jie neveikia skirtingai. Atsiprašau, negaliu rašyt veikia, nes neveikimas apskritai yra šių preparatų vinis. Pasikartosiu, kad visi informaciniai dalykai, įskaitant šį straipsnį, neveikia, o tik mes į juos vienaip ar kitaip reaguojam. Tačiau reaguojam juk skirtingai! Lažinamės, kad šis straipnis kiekvieno Jūsų pasaulyje skaitosi labai skirtingai. Akcentai visiškai skirtingai dėliojasi. Taip pat ir ta pati knyga, kinofilmas, paveikslas, muzikos kūrinys ir kt. mano ir Jūsų pasauliuose skiriasi! Mes jiems suteikiam skirtingas reikšmes ir prasmes.

Bet ir su informaciniais preparatais – tas pats. Pvz., todėl mes tiek daug simptomų turim homeopatinių preparatų aprašymuose. Ne todėl, kad preparatas turi labai platų veikimą. Todėl, kad mes skirtingai ir savitai reaguojam į vieną ir tą patį preparatą.

Visiems aišku, kad vieno savanorio pruvingo duomenys – nepakankami. Bet kiekvienas savanoris tą patį preparatą patiria skirtingai. Jei tyrinėsit savanorių grupės reakcijas į tą patį tekstą (šiame pruvinge Jūs kaip tik dalyvaujat dabar – ir jei žemiau parašysit kometarą, jis, be abejo, skirsis nuo kitų), tą pačią knygą ar kinofilmą, galima dirbtinai rasti kai kurių bendrumų. Dirbtinai – todėl, kad tie bendrumai gali būti visai neesminiai. Pvz., daugumai gali užkliūt pastebėjimas apie orgazmą su pacientu. Ir tuomet žinynuose šis straipsnis atsiduria orgazmo rubrikoje. Jau nekalbu apie tai, kad pagrindinė straipsnio tema – testavimas. Bet straipsnis ne vien apie testavimą, ir gali būti, kad Jums asmeniškai pasirodys svarbiu koks nors pastebėjimas visiškai tiesiogiai nesusijęs su testavimu. Bet labai gali būti, kad Jūs vienintelis tai perskaitysit, kituose pasauliuose/skaitytojuose tai neatrodys reikšminga ir verta dėmesio. Ir statistiškai ta Jūsų patirtis neturės svorio – net jei Jūs vienintelis suprasit tekstą!

Čia mes apie tai, kad remiantis bendrumais ir statistika vertinti patyrimus ir daryti išvadas yra iš esmės klaidinga ir dirbtina. Juk ne dėl kažkokių bendrumų skaitom tekstus, knygas ar žiūrim filmus!!! Tai dažniausiai darom būtent dėl individualumų – būtent dėl gilių asmeniškų patirčių, kurios gali nutikti skaitant ar žiūrint. Tiesiog kažką atpažįstam kaip savą – ir tai giliai paliečia. Viskas vyksta per tą atpažinimą.

Ir tas giliausias patirtis labai sunku užrašyti jų nesuprimityvinant ir nesuvulgarinant. Arba jos atrodo pernelyg asmeniškos ir nepritaikomos praktikoje. Nes iš esmės jos yra apie savanorį bandytoją, o ne apie preparatą.

Studijuodami preparatus, knygas, filmus ne kaip gyvus patyrimus, o kaip jų aprašymus, mes praleidžiam pačią esmę. Mes pamirštam viso to tikrąją paskirtį. Tuomet pradedam tikėti knygų ar filmų anotacijomis labiau nei grynu jų patyrimu.

Dabartinėje Homeopatijoje Jums siūloma pamiršti anotacijas ir panirti į gyvą dabarties (konsultacijos proceso, paciento pasaulio) patyrimą. Patikėkit, skaityt knygą, klausytis muzikos, žiūrėt filmą/spektaklį ir skaityti jų anotacijas, parašytas meno kritikų – skiriasi kaip diena nuo nakties. Ir užtat rašau, kad Jums nereikia mokytis preparatų. Aprašymai be gyvo patyrimo – netikri. Tačiau su gyvu patyrimu jie tampa tikrais! Kai sėdit su pacientu ir patiriat preparatą realiai (pvz., patiriat kaip realią panišką baimę, kuomet norisi mest konsultaciją ir bėgt arba patiriat stiprų skausmą paciento traumos vietoje) – tuomet atsivertę aprašymą galit atrast reikiamą užuominą pilnam aiškumui. Bet tuomet skaitot aprašymą, kartu patirdami ir preparatą, ir aiškiai matot, kad Jūsų pacientui čia svarbus vienas sakinys. Gal du sakiniai. Arba keli žodžiai, kuriais galit pasidalint su pacientu. Ir neretai jis juos supranta kur kas giliau, nei Jūs… Ir jis Jums paaiškina juos. Sako, taip, pas mane gyvenime va taip ir taip nutiko. Pasirodo, į tą istoriją dabar rodo/veda preparatas. Ir, žinoma, tos istorijos jokiam preparato aprašyme nerasit. Nes ji asmeniška paciento.

Taip praktikuojant atskirų preparatų kaip ir nebelieka. Visi patyrimai yra asmeniški: mano, Jūsų, pacientų – tačiau nėra patyrimų, priklausančių preparatams. Jūs patiriat pacientus, o preparatai tik nuveda Jus prie to, ką pacientai slepia nuo pačių savęs… Preparatai – tik nuorodos, ženklai, informacija. Ir jei konsultacijos metu Jūs tomis nuorodomis sekat, atpažįstat tai kas paslėpta, gal perskaitot aprašyme ir perteikiat tai pacientui – kokie 95% darbo jau padaryta. Vartojant preparatą kaip priminimą, teliks įsitvirtinti tuose likusiuose 5%.

Per kelioliką metų kasdien šitaip išgyvendamas preparatus su savo pacientais nė karto nepatyriau dviejų identiškų reakcijų į tą patį preparatą. Lygiai taip pat nepatirtumėt dviejų identiškų reakcijų su skirtingais draugais žiūrėdami tą patį kinofilmą.

Tos reakcijos dažniausiai bus daugiau ar mažiau subtilūs pojūčiai. Dalis jų Jums ne nauji, tiesiog į juos iki tol neatkreipdavot dėmesio. Bet tai pajutę, kitąsyk jau atpažinsit patys. Čia viskas paprasta kaip 2×2. Darkart priminsiu, kad mes nekalbam apie kažkokius mistinius, ekstrasensorinius jutimus ir antgamtines savybes. Nėra tokių. Nebūna. Yra tik aiškesnis ar miglotesnis suvokimas to, ką jaučiam. 

Kad dar geriau suprast, kaip tai vyksta, įsivaizduokit, kad vaikštot po mišką su patyrusiu pėdsekiu. Žinoma, jis mato daug kartų daugiau visko. Bet, kaip galit įtart – visai ne dėl įgimtų talentų ar antžmogiškų regėjimo savybių. Ir pėdsekys jus gali mokyti savo meno – kažką parodyt, atkreipti Jūsų dėmesį. Kartą, du, gal tris parodys Jums tą patį pėdsaką – ir žiūrėkit, ketvirtą kartą pamatę tokį jau patys atpažinsit. Vienintelė mokymosi sąlyga yra Jūsų pačių interesas. Nes jei nerūpi, neįdomu, neįdėsit pastangų, sakysit – „Nieko čia nesimato!“, ir nusisukę nueisit sau.

Beje, kad ir kiek beskaitytumėt knygų apie pėdsakus, paprastai reikia tikro pėdsekio/mokytojo, kad parodytų juos tikrovėje. Nes atpažinti tai knygoje ir miške kažkodėl – skirtingi dalykai. Matot, knygoje mes mokomės atpažinti tai vaizduotėje. O tikrovė neretai smarkiai skiriasi nuo to, kaip tai įsivaizdavome.

Dabartinės Homeopatijos studijos – lyg tas vaikščiojimas ir mokymasis iš pėdsekio. Jei tik norėsit, galit išmokt atpažint kone visus kada nors sukurtus informacinius preparatus per pojūčius. Dar daugiau – patirti Visumą ir gal net atrast ir pažint tikrąjį Save.

Tai santykinai nesunku, jei šalia turit gerą mokytoją. Kažkaip savaime išeina. Tačiau mokytojas/pėdsekys nesėdės nuolat kartu, nekonsultuos visų Jūsų pacientų. O pačiam vienam –sunku. Kyla visokių abejonių, nepasitikėjimo. Mąstymo kyla. Ir imu abejoti, čia lapės pėdsakas ar kiškio? Va, šitam etape neįsivaizduoju, kaip apsieiti be testavimo. 

Kai mokiausi pas J. Volgin folio metodo, išgirdau tokį dalyką. Sakė, mes mokomės testuoti, tam, kad paskui galėtume dirbti be testavimo. Bet daugumas, įskaitant ir patį dėstytoją tai suprato kaip būdą tyrinėti dėsningumus, kaupti patirtį ir žinias ir taip tapti laisvais nuo testavimo. Po keliolikos metų vėl apsilankiau J. Volgin seminare. Mane labiausiai domino kiek mano pirmąjam dėstytojui pavyko išlaisvėt. Deja, radau tik testavimą, apaugusį kur kas storesniu idėjų sluoksniu. 

Matot, testavimas yra tam, kad atsikratyti idėjų, protingumo ir mąstymo. Tuomet lieka tik tai, ką žmonės vadina intuicija. Su laiku netgi testuotojo nebelieka. Patiriamas tik pats testavimas kaip veiksmas, procesas – kuris realiai neturi jokių ribų, negalit pasakyt, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Lieka tik nuogas skaidrus patyrimas to, kas vyksta. Ir tame procese vienodu svoriu dalyvauja viskas: pasaulis, gyvenimas,…. Tam tikra prasme testavimas tampa įrankiu sąmoningumui išsilaisvinti.

Jei visiškai rimtai – testavimas yra tam, kad atsikratytumėt testuotojo. O su testuotoju prašaps ir idėjos, kaip ir kas turėtų būti. T.y. nutinka visiškai priešingai, nei mokė Volginas. Ir todėl išsilaisvinti galit tik iš testuotojo, bet ne iš testavimo…

Labai didelė yra pagunda testavimą naudoti diagnostikai

Bet jeigu tik aiškiai atrandat, kad testavimas – virtualus, išsyk nuo to pasveikstat. Suvokiat, kad testavimas su diagnostika nieko bendra neturi. Tiesa, diagnostika kartais visgi nutinka – tačiau daugiau kaip šalutinis efektas.

Grynas testavimas yra kaip įrankis klausymuisi. Man geriausias to pavyzdys – darbas su muzikos įrašais. Garso suvedime neapsieisit be ekvalaizerio, kompresoriaus ir kt. įrankių. Juose daugybė rankenėlių, kurių kieviena kažkaip keičia garso pobūdį. Šiaip jau užtektų jas pasukiot, kol gausit norimą garsą. Neretai būtent taip ir dirba geriausi garso inžinieriai. Bet pradedantieji dar kreipia dėmesį ir į grafinį garso atvaizdavimą. Jei nepasitiki klausa – labai padeda regėjimas.

Testavimas yra vizualizavimui to, ką juntam pojūčiais. Nei daugiau, nei mažiau. Galima be testavimo. Garso inžinierius dažniausiai turi opciją išjungti visus tuos grafinius indikatorius ir likti tiesiog su garsu ir rankenėlėmis. Lygiai taip pat kartais man labai smagu tiesiog paimt preparatą į ranką ir klausytis. Ypač, kai pacientai atsineša savo preparatus patestavimui. Tuomet konsultacijos pabaigoje, kai jau gerai gaudomės konkrečioje situacijoje ir pojūčiuose, klausytis be testavimo – išties kur kas aiškiau ir greičiau. 

Bet dirbant įprastu režimu testavimas atlieka tokią apsidraudimo funkciją. Jei nepastebėsiu pokyčio pojūčiuose – gal pastebėsiu per testavimą. Kartais nutinka atvirkščiai – preparatas nesitestavo, tačiau pokytis pasijuto. Tuomet grįžtam atgal ir persitestuojam.

Testavimas preparatams parinkti

Čia gali pasirodyt, kad jei jau ne diagnostikai, tai bent jau preparatų parinkimui testavimas skirtas. Taip galvoja homeopatai. Juk reikia parinkti preparatus. Nuo seno Homeopatija buvo suvokiama kaip vaistų skyrimo menas (angl. art of prescribing), ir praktikuotojai buvo vadinami skyrėjais (angl. prescribers). Patyrinėkit senųjų klasikų portretus – visi rimti solidūs,… Ir dabartiniai nuo to įvaizdžio neatsilieka. Labai svarbūs tuomet požiūriai, nuomonės, metodologija,…

O kas jeigu Jums nereikia parinkti preparato? Juk pacientas pats reaguoja. Visai be Jūsų… Mediciniškai sakytum, organizmas pats žino. Bet pas mus tai neapsiriboja medicina ir organizmu. Tai susiklijavę su pačiu gyvenimo, ateina iš jo. Todėl naudoju gyvenimiškesnius palyginimus, sakau, kad Jūs tiesiog duodat vaikui didelę dėžę įvairiausių žaislų ir stebit, kas vyksta. Vaikas pats žino, kaip žaisti. Jūs nereikalingi. Tik trukdot. Kuo Jūsų liks mažiau konsultacijoje, tuo geriau. Optimalu – jei neliks visai.   

Homeopatijos žinios nebūtinai padeda. Dažniau trukdo, nes tuomet tampat žaislų enciklopedija, t.y. pilni tų žaislų aprašymų ir taisyklių. Tačiau vaikas, būdamas tyras ir nesugadintas, pats žino. Pvz., tai, kas Jūsų pasaulyje vadinama kamuoliu, jo pasaulyje gali tapti ištisa planeta, automobilis gali skraidyti, ir t.t. Užuot stebėję ir patyrę unikalų to vaiko pasaulį per žaidimą mes imam aiškint jam taisykles.

Beje, jei prie testavimo prieiti skaidriai, nėra didelio skirtumo ką ir ant ko testuoti. Štai A.E. Kudaev vienodai testuodavo žmones, naminius gyvūnus, laboratorines žiurkes, automobilį ar didelę organizaciją. Sakydavo – „Juk viskas yra informacija.” Toks testavimas skirtas įėjimui į būseną, susiliejimui su testuojamu objektu ir labai mažai ką bendra turi su matavimu.

Bet jei atmetam diagnostiką ir preparatų parinkimą, kas tuomet lieka? Ogi pati esmė testavimo… Tik klausymasis…

Dabartinėje Homeopatijoje testavimas tampa formatu ir pagalbine priemone klausymuisi. Galima tą patį be testavimo, tiesiog klausantis – bet patikėkit, tai stebuklingai vargina ir ne taip saugu paciento atžvilgiu.  

Toks testavimas suteikia konsultacijai balanso ir lengvumo. O praktikuotojui – atsipalaidavimo jausmą. Pamažėl netgi darymo jausmas dingsta, ir lieka vien skaidrus procesas. 

Trūkumas santykio su Visuma

Testuojant išties labai lengva prašapt gausiose detalėse. Testavimas neretai vesdavo prie lygties su daugybe kintamųjų. EAV turim galybę taškų su skirtingais parametrais, taikomojoje kineziologijoje – daugybę raumenų ir t.t.

Beje, klasikoje tas pats prakeiksmas pasireiškia simptomų/požymių gausa, su kuo, deja, iki šiolei nėra rasta būdo, kaip su tuo tvarkytis. Repertorizuoti visus simptomus ir kaskart gauti didžiuosius polichrestus su Sulphur priešakyje? Jei ne, kaip tuomet atsirinkti svarbiausius, esminius požymius? Ką daryti su tuo, ko apskritai nesimato, kas paslėpta už simptomų?

Testavime panašiai ieškota išeičių. Beveik dažniausiai rekomenduojamas (tačiau nebūtinai pasiteisinantis) kompromisinis sprendimas – atsižvelgt į ryškiausius, prasčiausius parametrus, tikintis, kad likę susitvarkys patys.

Tačiau nesvarbu, kokiais metodais dirbsit – klasikiniu, testuosit taip ar anaip – prie Visumos neįmanoma prieit mechaniškai. Ir apskritai, nė viena metodika nėra pajėgi to padaryt. Čia tik Jūs patys. Ir čia kelias veda per Širdį. Jei eisit tuo keliu, tiesiog atsiras aiškumas, kuriuos simptomus imti, kuriuos taškus matuot ar kuriuos preparatus testuot. Ir tą aiškumą atpažinsit pagal tai, kad jis bus nepaaiškinamas, neargumentuojamas. Ir tai bus patiriama išskirtinai dabar. Niekus kitur nerasit Širdies, kaip tik dabar.

Tačiau jei Jūsų testavimas pradeda vykti dabar, mes vėl grįžtam prie to, kad nebelieka nei diagnozavimo, nei preparatų parinkimo. Širdis nieko nežino apie tuos dalykus. Ji neskirsto. Taip testavimas gali tiesiog tapti pagalbine priemone ir formatu klausymuisi – tiesioginiam visuminiam, holistiniam patyrimui to kas vyksta einamu momentu. Čia toks triukas – jei tik niurktelit į dabar, Jūs jau Visumoje… Nieko daugiau nereikia. Visa Dabartinės Homeopatijos esmė tame.

Taigi, jei testavimas atrodo nepilnas, nevisaapimantis, nepakankamai holistinis ar dar baisiau, mechanistinis – tai priklauso tik nuo operatoriaus kokybės, kaip mėgdavo sakyt A.E. Kudaev. Jei paprasčiau – nuo to, kiek operatorius sąmoningai būna dabar. Tiek nedaug reikia. Tada ir žinios netrukdo… 

Operatoriaus vieta testavime

Tai turbūt pagrindinis aspektas, iš kurio kyla visi nesusipratimai. Iki Kudaevo apie tai nelabai kas kalbėjo. Bet nuo to, kai pirmasyk tai išgirdau, praėjo koks 10 metų. Ir iki šiol neteko matyt, kad tai būtų kur nors viešai publikuota. Pabandysiu trumpai pasidalint schema, kurią jis kartą nubraižė seminaro metu.

Na, dar pabandysiu pridėt keletą komentarų. Trikampiu pavaizduotas lygiavertis santykis tarp tų trijų. Operatorius čia svarbus lygiai tiek pat, kiek ir preparatas ar pacientas. Dar yra aplinkos poveikis, apimantis visa, kas įmanoma: elektromagnetinius laukus, ekologinius, astrologinius faktorius ir visa, ką tik manot esant reikšminga. Kas gi vyksta testuojant?

  • Pacientas reaguoja į 1) preparatą, 2) operatorių ir 3) aplinką.
    • Vien operatoriaus idėja apie veikiančius stiprius potencijuotus preparatus jau iškreipia paciento santykį su jais. Jei preparatai neveikiantys, tik kaip potencialas reagavimui – pacientas tampa laisvu reaguot arba nereaguot į juos. Atsiranda labai sveikas, paprastas ir tuo pat metu maksimaliai gilus santykis su preparatais.
    • Todėl iš operatoriaus pageidautinas skaidrumas, tuščia kėdė. Jei operatorius turi stiprią nuomonę, tai įtakos, iškreips paciento reagavimą.
    • Aplinka – pageidautina neutrali.
  • Operatorius irgi reaguoja į viską.
    • Pradėkim nuo to, kad operatorius pats reaguoja į preparatą. Nuo to, kiek giliai operatorius pažįsta save ir savo reagavimą, tiesiogiai priklausys darbo kokybė. Tai reiškia, kad kol aš nesijaučiu tam tikram lygmenyje kaip namie, negaliu jame dirbti ir jame testuoti. Jei neišmanau biochemijos, negaliu testuoti Krebso ciklo fermentų ir panašių preparatų. Jei mentalinis lygmuo man – visiškos džiunglės, nesugebėsiu adekvačiai dirbti jame. Jei nesuvokiu, neatpažįstu, kas yra sąmoningumas, šiuo aspektu niekuo negalėsiu padėt pacientui.
    • Bet kartu operatorius dar reaguoja ir į paciento reagavimą. Čia pradeda groti operatoriaus atvirumas, apie kurį nesyk kalbėjom – tai, kiek jis geba būt atviras. Jei dirbdamas sėdi ir jauti/suvoki save kaip kūną – tai zona A pas biodinaminius osteopatus. Jei suvoki kiek plačiau, sakykim, sėdi tam tikroj auroj, jau kiek plačiau už kūną – tai zona B. Šitos zonos yra ne darbinės, jose, pvz., kone draudžiama liestis prie mažų vaikų. Darbas prasideda nuo zonos C, kuri vadinama tarnystės zona. Ji jau nepriklauso praktikuotojui, ją apibrėžia pats Gyvenimas. Ir tuo labiau nepriklauso zona D… O ką reiškia D, nežinojo ir pats Knysliukas…
    • Galima sakyt, operatorius lygina savo reagavimą su paciento reagavimu ir tų reagavimų skirtumas (žymimas graikiška raide delta 𝚫) pasireiškia kaip testavimo rezultatas – tam tikri aparatūros rodmenys, raumenų reakcija ir t.t.
    • Kad galėtų palyginti, operatorius turi pažinti testuojamą preparatą. Neįmanoma kokybiškai patestuoti preparatų, kurių pats nepažįsti ir nejunti. Pvz., galima gaudytis emocijose, bet kol neįsigilinsit į Bacho žiedus, jų gamybos niuansus, paties E. Bacho supratimą ir pajautas, šitie preparatai Jums nedirbs už vedlius. Žodžiu, neveiks ir viskas. Užtat kai kurių testuotojų įsivaizdavimas, kad jie gali patestuoti viską, ką atsineš pacientas, ar, pvz., kitų kolegų skirtus preparatus – fikcija. Visada testuosim pagal savo supratimą ir atvirumo laipsnį. Ir jei kolega mano pacientui paskyrė preparatą, kurio aš nesuprantu ir nejaučiu – niekaip negalėsiu jo patestuot. Kolegos pasaulyje šitas vedlys garantuotai turi kažkiek kitokias pareigas ir savybes, nei manajame.
    • Dar operatoriaus darbas yra nufiltruoti aplinkos poveikį. Todėl geram operatoriui realiai turėtų nekliudyti niekas. Ne todėl, kad jis tai ignoruoja. Atvirkščiai – todėl, kad sąmoningai ar nesąmoningai jis tai atpažįsta, įvertina ir pagal tai instinktyviai susikalibruoja visą testavimo procesą. Čia taip, kaip geras vairuotojas instinktyviai pakoreguoja vairavimą pagal kelio dangą: automagistralėje, vieškelyje, miško keliuke vairavimas gerokai skirsis. Beje, Kudaev buvo labai patenkintas beviele bluetooth’ine pele, sakė taip daug patogiau, laidai nekliūva. Tačiau daugumas testuotojų, auklėtų pagal griežtas folistines tradicijas, tokio spinduliuojančio daikto ant darbo stalo vengtų kaip maro.

Štai toks įvadas į testavimą. Tuoj judėsim toliau. Bet čia – beveik visa esmė. Išvadas pasidarykit patys.

Parašykite komentarą