Savęs pažinimas

Dabartinė Homeopatija pirmiausiai skirta darbui su savimi ir savęs pažinimui. Žinau, gydytojai į tai numos ranka, sakys, kad turėčiau pasiūlyt tiesiog gerą veikiantį metodą. Daugumai gydytojų ir vaistininkų pasirodytų dar kur kas priimtiniau, jei tai būtų netgi ne metodas, o veikiantys preparatai, kuriuos galima būtų dalint į kairę ir į dešinę. STOP. 

Visas Homeopatijos grožis, kurio, beje, nesupranta ir didžioji dalis homeopatų – būtent jos neveikime. Na, tiksliau būtų sakyt – nelokalume, bet tai atskira plati tema, prie kurios mes pamažėl judam. Neveikimo terminą naudoju kaip provokaciją. Bet neveikimas reiškia ir tai, kad nei preparatai, nei pats metodas patys iš savęs išties nėra veikiantys. Esmė tame, kad visa tai skirta būtent mums: gydytojams, vaistininkams ir  visiems kitiems, kuriems tai rūpi. Bet skirta būtent darbui su savimi – stebėjimui ir atpažinimui. Dar niekad gydytojai ir vaistininkai neturėjo tokio nuostabaus ir efektyvaus instrumento savo pačių profesiniam ir asmeniniam augimui, sąmonėjimui, jautrumo lavinimui.

Žiūrėkit, visa esmė Homeopatijos – preparatų atpažinime. Bet kad kažką atpažintume, turime prieš tai pažinti. Užtat Homeopatijos alfa ir omega yra pruvingai. Nuo jų viskas prasideda ir jais baigiasi. Dabartinėje Homeopatijoje pruvingas, perkeltas į kasdieninę praktiką tampa klausymusi, t.y. gyvu, spontanišku preparato patyrimu kartu su pacientu. Taip homeopatas per dieną pilnai išgyvena keliolika rimtų pruvingų.

Žinau, homeopatai sakys, kad visai nebūtina išjausti, išbandyti visų preparatų, užtenka perskaityt jų aprašymus žinynuose. Nejuokaukit… Studijuot preparatus iš knygų – tai lyg skaityt apie paveikslus, muzikos kūrinius, filmus, kvapus, skonius, keliones ir kitus patyrimus pačiam jų nepatiriant ir nė iš tolo prie to neprisiliečiant. Beje, dar didesnė bėda nutinka, kai tokie patyrimų aprašymai priimami už pačius patyrimus! Sakysit, taip nebūna, tačiau dar visai neseniai viena prancūzė kolegė (beje, ne bet kas, o dabartinė ECH prezidentė) mane uoliai bandė įtikinti, kad „preparatai yra simptomai“…  

Kaip ten bebūtų, Dabartinėje Homeopatijoje Jūs paprasčiausiai nepajėgsite dirbti su preparatais, kurių nejuntat, kurių nepatiriat per pojūčius. Nes kai nejuntat, jie Jums kaip ir neegzistuoja: jų negalit patirt ir atpažint, negalit jų testuot, reprintuot,… Realiai nieko negalit.

Bet kita vertus, supraskit – nėra tokio dalyko, kaip specifinis preparatų jutimas. Apskritai, informaciniai preparatai nuo įprastų (materialių) skiriasi būtent tuo, kad jų neįmanoma jų patirti skyrium nuo savęs paties. Informaciniai preparatai visada patiriami tik Jumyse ir niekad – už Jūsų ribų. Jie tiesiog neegzistuoja skyrium nuo mūsų pačių. Skaityt apie preparatą, kaip apie kažką atskira – žinoma, kad galit. Įsivaizduot kaip atskirą – prašom. Bet patirt kaip atskirą – niekada. 

Todėl net jei ir įsivaizduojam, kad tyrinėjame preparatus juos išbandydami, jų klausydamiesi, galbūt patirdami gamybos procese ar testavime – realiai juk tyrinėjame save pačius, taip pat kolegas per bendras klausymosi sesijas, pacientus konsultacijos metu. Kalbant homeopatiniais terminais – nematerialiems (potencijuotiems) preparatams sąvoka vaisto simptomas negalioja. Nebūna vaisto simptomų. Nebūna – ir viskas.

Na, nebent kartais nutinka taip, kad labai nepataikot su preparatu. Ir labai jau įkyriai ir dažnai jį kartojat. Lyg tyliai bet įkyriai leistumėt tą pačią labai iš konteksto iškrintančią dainą, ir aš būčiau priverstas jos klauisytis ir klausytis. Bet ir šiuo atveju, tai nebus dainos simptomai. Tai vis tiek bus mano, tebūnie ir nevisai adekvati reakcija…

Nuo Stebėtojo iki Liudininko

Gal kam pasirodys keista, tačiau savęs stebėjimas prasideda ne nuo preparatų. Taip, kaip, pvz., žvaigždžių stebėjimas neprasideda nuo… žvaigždžių stebėjimo. Pirmiausiai reikia suprast, ką norim stebėt, t.y. kažką suprast apie dangų apskritai. Paskui – suprast apie įrangą, pvz., teleskopą. Nes šie gali būti pakankamai sudėtingi, ir bandyt juos sukalibruot nakties tamsoje gali būt pernelyg sudėtinga.

Mūsų atveju, klausymosi įranga – pakankamai paprasta ir, atrodytų, neblogai pažįstama. Tai tiesiog mes patys. Tiesiog aš pats. Bet ar tikrai pažįstam save? O gal pradžiai tiesiog apžiūrėtume, iš ko padaryti? Kaip tą teleskopą, prieš susiruošiant naktį stebėti žvaigždes.

Pirmas žingsnis galėtų būti tiesiog atsisėsti ir ramiai pasėdėt. Sustot, pabūt nieko nedarant. Visiškai nieko. Netgi neturėt jokių lūkesčių iš to sustojimo. Tik stebėt, kas vyksta – aplink ir viduj. Be abejo, čia be kita ko pastebėsit mintis, keičiančias viena kitą. Ar jos ten pačios sukasi? Ar jas galvojat? Jei galvojat, tuomet turėtumėt žinot, kokia bus kita mintis. Bet ar tikrai žinot? O gal jas tiesiog patiriat visai netikėtai, spontaniškai iššokančias..? Tiesiog pabandykit. Paskui pastebėkit, kaip tai vyksta gyvenime – užsiimant kasdiene veikla. Kuo  tai skiriasi? Tai visgi Jūs galvojat ar jos pačios sukasi? O jei pačios – tai iš kur tuomet jas stebit? 

Labai simboliška, kad kelias link Begalybės prasideda nuo labai paprastų ir asmeniškų patirčių. Nuo atsigręžimo į save, nuo savityros. Tačiau jei uoliai ir nuoširdžiai ieškom, ten viduje savęs neatrandam. Ten patiriam pojūčius (įskaitant keisčiausius ir subtiliausius), mintis, jausmus ir t.t. Galima patirt ypatingiausias būsenas – nuo pragaro iki devinto dangaus, tačiau jose neįmanoma užčiuopt nieko, ką galėtume pavadint „„. Ką bedarytumėt, ką bepatirtumėt, išlieka Stebėtoju. Kūno pojūčius, jausmus, mintis, norus, interesus juk pastebit? Bet iš kurios vietos stebit? Iš pradžių atrodys, kad iš galvos, nes taip mes mokyti. Bet ne, ne iš galvos – nes „galva“ irgi toks pats stebėjimo objektas, ją stebit/suvokiat lygiai tuo pat būdu, kaip, pvz., kepurę ant tos galvos uždėtą, arba kėdę ant kurios sėdite 😉 

Jei nesustojat ieškoję, Stebėtojas, ištyręs viską tiek viduje, tiek ir aplinkui, galų gale atsigręžia pats į save, bet kadangi neturi jokio supratimo, kas ir kur esąs, tai ima tiesiog stebėti patį stebėjimo procesą

Praktikoje tai nutinka labai paprastai. Paklausti, ką suvokiat dabar, dauguma sakytumėt, kad šį skaitomą tekstą. Bet tai būtų labai nepilnas atsakymas. Nes juk realiai suvokiat visą skaitymo procesą kaip visumą. T.y. suvokiat tekstą, skaitytoją ir aplinką iškart. Ir visi jie – procese, dinamikoj, nuolatiniam kitime. Vienodai suvokiami. Juk teksto nesuvokiat kažkaip išskirtiniau, nei skaitytojo. Suvokiat kūno pozą, aplinką ir visa kita. 

Ir kai tik imat suvokti visumą, Stebėtojas, kuris iki tol matė tekstą akimis, tarsi prapuola. Arba, mes dar sakom, jis iš Stebėtojo tampa Liudininku. 

Stebėtojas stebi iš vidaus, tarsi uždarytas galvoje – per 2 skylutes mato, per kitas 2 – girdi, dar per kitas – uodžia ir t.t. Geras, treniruotas Stebėtojas sugeba pastebėti ne tik pojūčius, bet dar ir mintis. Bet kad ir ką bestebėtų, Stebėtojas patiria iš galvos. Stebėtojas jaučiasi esąs galvoje. Ir Stebėtojo dėmesys tuomet šokinėja nuo objekto prie objekto. Lyg turėtume siauru spinduliu šviečiantį prožektorių ir tyrinėtume tamsų kambarį. Stebėtojas iš principo negali matyt daugiau nei vieno objekto vienu metu. Na, Stebėtojui neįmanoma vienu metu stebėt žolės ir danguje plaukiančių debesų,

Tačiau Liudininkas, pasirodo, neuždarytas galvoje, jo dėmesys nejuda ir yra visur tuo pat metu. Galva, regėjimo, klausos ir kiti pojūčiai kartu su visu kuo, kas vyksta aplinkui patiriama vienu metu. Pvz., čia matot nebe pacientą, o patiriat visą konsultacijos procesą. T.y. homeopatą, pacientą ir tai, kas vyksta kabinete ir už lango, patiriat vientisai. Čia klausotės Širdimi. Ji ne duali. Dėmesys čia nejuda, nešokinėja nuo objekto prie objekto, o patiria viską kaip vientisą Visumą. Tuomet ribos tarp vidaus ir išorės ima išsitrinti ir pamažėl, o gal staiga ir netikėtai atrandat Atvirumą. Galėtume keliaut toliau, dar už Liudininko, bet ties tuo Atvirumu ir sustosim mažumėlę. Jis gali mums prisigadyti.

Atvirumas

Gal nekalbėsim, kaip tai reiškiasi gyvenime (nors tai svarbiausia – ir tam skirta Dabartinė Homeopatija), bet profesinėje plotmėje tai reiškia, kad kaip minimum nelieka skirtumo tarp mūsų pačių, kolegų ar pacientų. Viskas tampa vientisu patyrimu. Pvz., imam patirti savo pacientų pojūčius lyg jie būtų mūsų pačių. T.y. patiriam jų reagavimą į preparatus lyg tai būtų mūsų reagavimas. Arba imam patirt tai, ką patiria kolega pruvingo metu. Taip dirbdami su pacientais kasdien patiriam dešimtis preparatų labai neįprastais mums patiems kampais – pacientai reaguoja kitaip, nei įprasta mums. 

Matot, mano asmeniškas gebėjimas patirti preparatus – labai ribotas. Lygiai kaip skaityti knygas ar žiūrėti filmus. Jie turi būti panašūs į mane, į tai, kas manyje, kad juos pilnai patirčiau. Jei ne apie mane – tame patyrime nebus intereso, gyvumo. Tokiais atvejais sakom, kad „Man neįdomu.“ Ot, neveža, nekabina – ir viskas. Bet jei neveža, tai reiškia, kad ir patirti tokių dalykų pilnai negaliu. 

Įsivaizduokit, dalyvaujat pruvinge – žiūrit neįdomų filmą. Ir turit man, kaip pruvingo organizatoriui, papasakot įspūdžius. Na, geriausiu atveju, jie bus pritempti, t.y. jie kils ne spontaniškai, o iš reikalo, tiesiog todėl, kad turit kažką pasakyt. 

O dabar įsivaizduokit, kad tas pruvingo filmas – Jums ypatingas. Na, nieko gyvenime įdomesnio ir labiau įtraukiančio nesate matę. Čia Jūsų reakcijos – spontaniškos ir beprotiškai intensyvios. Čia kūno kalba ir pojūčiai kalba už Jus. Čia man net nereikia Jums klausimų uždavinėt.

Štai kuo skiriasi tradicinis pruvingas nuo to, kaip mes klausomės preparatų Dabartinėje Homeopatijoje.  

Bet žiūrėkit, net jei ir veža, kabina, jei reaguoju, intensyviai patiriu filmą/preparatą – tai vis tiek dar labai ribota. Tai vis tiek vien apie mane. Jūs gi tą patį preparatą, jei apskritai į jį reaguosit, patirsit kitaip nei aš. Lyg mes skaitytume tą pačią knygą ar filmą tą patį žiūrėtume. Juk kiekvienas skirtingai patiriam šituos dalykus, ar ne..?

Ir todėl netgi geri pruvingai, kurių metu kažką ryškaus ir gilaus patiriam yra nepilni. Tai, kaip filmą patirsiu aš, ir liks mano asmenine patirtimi. Ji, be abejo, svarbi. Bet Jūsų patirtis su tuo pačiu filmu bus skirtinga. 

Arba, pamenat, visai neseniai dalinausi apie žaidimą akmenukais. Gal Jums tas pavyzdys bus homeopatiškesnis: šiuo atveju jei kas nors kitas rinksis mano akmenuką, savaime suprantama, turės savo motyvų, kurie gali netgi labai ženkliai skirtis nuo maniškių. Kartais netgi diametraliai priešingai. Ir tai, kad tas konkretus akmuo man padėjo kažką suprasti apie mane, visiškai nereikš, kad kitas reaguos taip pat.

Ir būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tradiciniai pruvingai klasikinėje Homeopatijoje netampa kasdienės praktikos dalimi. Jie paprasčiausiai nepasiteisina. Tačiau dirbant Atvirume ir klausantis – viskas kitaip. Tarp homeopato ir paciento tokiu atveju vyksta savotiški mainai. 

Homeopatas, kaip išmanantis gidas, supažindina pacientą su preparatais. Su geru gidu preparatai tarsi išsiskleidžia. Viena yra tiesiog praeiti pro muziejuje kabantį paveikslą, ir visai kita yra sustoti prie jo su geru gidu. Kuo geras gidas skiriasi nuo blogo? Jūs atsakykit patys – ir lygiai tas pats galios homeopatams. 

Tyčia parašiau gero ir blogo. Tai vėlgi provokacija. Kad sustotumėt ir apsidairytumėt. Nes nėra gero ir blogo. Tiesiog visi gidai/homeopatai – skirtingi. Vieni geriau jaučia ir supranta vienus paveikslus/preparatus, kiti – kitus. Ir tai būtent ta priežastis, kodėl mums visiems preparatai „dirba“ skirtingai. Jie atsiskleidžia skirtingai. Kartais Jūs norėsit prie tam tikrų paveikslų keliaut būtent su tuo konkrečiu gidu… Užtat pacientai ieškosi savo homeopato – to, kuris išmanytų preparatus.

Neseniai labai smagiai pabendravom su kolege, aptardami pastarojo meto webinarų įspūdžius. Kolegė prisipažino, kad jai Bryonia – neveiktų. Supraskit – jos pacientams. Sako, juokiasi iš manęs Bryonia – ir „nedirba“. Aš tuomet prisipažinau, kad man tas pats su Ferrum phosphoricum… Šiandie kita kolegė tą patį prisipažino apie Rhus toxidendron. Kiekvienas nuoširdus homeopatas galėtų pateikti vieną ar kelis tokius preparatus, kurie jam ir jo pacientams neveikia. Tai labai normalus ir dažnas reiškinys. Na, negali gidas prakalbinti to vieno konkretaus paveikslo – ir tiek.

Paprasčiausiai, jei aš kaip gidas prieinu prie paveikslo, kurio visiškai nesuprantu, nejaučiu – Jums aš negalėsiu jo atskleist.

Bet kai aš klausausi su atvirumu, nutinka keistas, stebuklingas, tačiau labai paprastas ir natūralus dalykas –  stovėdamas kaip gidas prie to man nepažinaus paveikslo, atrandu, kad… stoviu ne vienas! Ir staiga muziejaus lankytojai (mūsų atveju – pacientai) ima mane mokyti apie tą paveikslą. Aš pradedu kartu su jais patirti paveikslą. Aptikti ten detales ir dalykus apie kuriuos neturėjau jokio supratimo. 

Prisipažinsiu, taip pamažėl aš nustojau skaityt meno kritikų veikalus. Galit įtarti, kokius. Spontaniškos muziejaus/galerijos lankytojų reakcijos atskleidžia man daugybę aspektų, kurių joks kritikas per pastaruosius 200 metų nepastebėjo. Tiesiog pradėjau atrast, kad darbas gidu, įsiklausančių į lankytojų reakcijas, yra pats giliausias ir efektyviausias būdas pažinti paveikslus… Ir tos reakcijos kaskart vis kitokios! Per dešimtį kitą metų dar nesu matęs, kad du muziejaus lankytojai reaguotų į paveikslą identiškai. Panašiai – taip. Bet visuomet yra individualių niuansų. O diapazonas – be galo platus (na, galit tai įtarti iš homeopatinių preparatų patogenezių). Šiandien drįstu teigt, kad toks paveikslų pažinimo būdas (taip, jis begalinis) yra tūkstančius kartų efektyvesnis nei būnant rimtu meno kritiku sėdėt apsikrovus šimtais knygų.

Iki šiol homeopatui mokytis iš pacientų reiškė mokytis iš paskyrimo klaidų ir retsykiais – iš sėkmingų atvejų. Mokytis reiškė išrašyt preparatą ir po mėnesio paklaust paciento, kaip sekasi. Įsivaizduokit, kad praėjus mėnesiui po muziejaus lankymo, gidas Jus susiranda ir klausia, kokie įspūdžiai…

Pilnai patirti preparatą

Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje visa tai persikelia į čia ir dabar. Jokio „po mėnesio“. Ir net ne po minutės. Preparatai patiriami dabar. Ir patiriami visa gelme. Pilnai. Ne kaip kokia nors pradinė reakcija, bet pilnai. Na, visiškai pilnai. Tiek pilnai, kiek apskritai pacientui įmanoma reaguot. Matot, galėčiau šimtą kartų kartoti, kad pilnai, ir vis tiek homeopatams būtų neaišku. Nes visi įsitikinę, kad reikia laiko preparatui suveikti: dienos, savaitės, mėnesio. 

Kiek muziejaus lankytojui reikia laiko sureaguot į paveikslą? Akivaizdu, kad tai – tik akimirkos klausimas. Gidas išsyk pastebi, kaip lankytojas eidamas pro paveikslą staiga sustoja lyg stabo ištiktas. Gal jam akys išsiplečia, žandikaulis atvimpa. O gal ašaros akyse kaupiasi. Tai ne už mėnesio nutinka, mielieji. Tokie dalykai gali nutikti tik dabar. Ir jei nenutiko dabar, laukti mėnesį būtų tiesiog laiko švaistymas.  

Čia ir visas triukas – informaciniam preparatui laiko suveikimui nereikia! Nes jis neveikia. O mums patiems sureaguoti užtenka akimirkos. Taip, paskui gali prireikti kelių ar keliolikos minučių strategijai/atsakui į tą informaciją suformuoti. Bet ne ilgiau. Pvz., pamatėt paveikslą, kuris netikėtai priminė kažką iš vaikystės. Ir taip, paskui dar galit per kelias minutes susidėliot strategiją, kaip ir kada aplankysit tą žmogų ar vietą, kurią prisiminėt, kuri iškilo pamačius tą paveikslą. O toliau… nieko nauja nevyksta. Tik raibuliavimas, apie kurį jau ne kartą kalbėjom. Tik prisiminimas patyrimo. Taigi, tos kelios ar keliolika minučių yra skirtos sąmoningam pilnam preparato išjautimui. 

Kelios minutės yra paprastam preparatui. Leiskit duot pavyzdį paprasto preparato. Va, nusipirkot kokią nors taburetę iš Ikea. Ir namuose niekaip nesuprantat, kaip ten tą koją priveržti. Tuomet susirandat surinkimo instrukciją (jos atpažinimui tikrai užteks akimirkos, tikrai neužtruksit diferencijuodami ją nuo, pvz., vakar dienos laikraščio) ir ją atsiverčiat. Štai ir Jūsų kelios minutės pilnam instrukcijos įsisavinimui ir strategijos suformavimui. Visa tai galioja santykinai paprastiems preparatams. 

Keliolika minučių gi skirtos ypatingiems, kažką iš esmės keičiantiems preparatams. Kartais – gyvenimą aukštyn kojom apverčiantiems preparatams. Jei duoti pavyzdį čia – tai būtų lyg aptikti knygoje kažką labai panašaus į Jūsų didžiausią, tačiau kažkaip pamirštą vaikystės svajonę. Ir aptikti, kad išties ji niekur nedingo, o kaip tik šiandien aktualesnė nei bet kada anksčiau. Visa tai įvyksta akimirksniu. Jus lyg žaibas trenkia. Ir tada Jums galbūt ir reikia dar kokių 10-15 min, kad susidėliotumėt strategiją, tam tikrą kryptį to įgyvendinimui. Po keliolikos minučių Jūs turit planą, potencialiai pakeisiantį Jūsų gyvenimą. Kiek tai sklandžiai vyks, kokį pasipriešinimą sutiksit, kiek inercijos reikės įveikt, koks bus galutinis rezultatas – bus matyt. 

Gali būt, kad besistengdami įgyvendint tą seną svajonę imsit ir užstrigsit kažkur labai paprastame etape. Ir prisireiks mažo preparato – kaip kad tos Ikea instrukcijos. Tik vis tiek, esmė – tame, kad ta pirminė kryptis/strategija, suformuota per tas keliolika minučių nesikeičia per visą tą jos įgyvendinimo etapą. Ir labai gali būti, kad tai nuveda prie kažko kita, ir tuomet visa tai natūraliai keičiasi į kitą strategiją. 

Čia homeopatai ginčijasi – konstitucinis preparatas vienas visam gyvenimui, ar ne. Atsakysiu klausimu. Gyvenimo strategija/tikslas – vienas ar ne? 

Apskritai, konstitucinio preparato koncepcija – labai įdomi ir keista. Kartais gali pasirodyti, kad tai, ką mes Dabartinėje Homeopatijoje vadinam darbu su Sveikata, yra atitikmuo konstitucinio priėjimo klasikinėje Homeopatijoje. Tačiau yra vienas esminis skirtumas. Konstitucinis preparatas dažniausiai skiriamas pagal matomus, išreikštus požymius ar būdo/charakterio savybes. Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje mes tik labai retais atvejais (nebent labai jau ūmiais) adresuojam preparatus į tai, kas manifestuoja, išreikšta, matoma. Mes gi dažniausiai preparatus adresuojam į nematomus, paslėptus aspektus. Ir šių mes nežinom, nepatiriam, nepajuntam, nesuvokiam, kol nesutinkam ir nepatiriam paties preparato! Pats darbo tikslas dažniausiai yra atrasti, suvokti tai, kas užslėpta. Ir tai yra vienas esminių dalykų gydyme apskritai…    

Apskritai, preparatai patiriami visa savo esybe. Net ne kūnu patiriami. Erdve – nes būna, kad kūnas dar nereaguoja, vėluoja, tačiau erdvė keičiasi, visas Suvokimas akimirksniu keičiasi…  

Patyrimas per atvirumą

Dabartinėje Homeopatijoje mes patiriam preparatus tiesiogiai per pacientų reakcijas. Patiriam tai, ką patiria pacientas. Kiekvienąsyk tuos pačius preparatus – vis iš kito paciento perspektyvos. Kaip tai vyksta? 

Patyrimas per atvirumą, per pacientus atveria visiškai kitas erdves tobulėjimui. Visiškai tempas kitas augimo. Pastaruosius 10 metų kiekviena mano darbo diena prilygsta geriausiam, brangiausiam ir įspūdingiausiam homeopatiniam seminarui. Ir taip diena iš dienos dalyvauju seminaruose, kuriuos veda mano pacientai. Ir šiandien dienai Homeopatijos pasaulyje nežinau seminaro, kuris prilygtų paprastai darbo dienai besimokant iš pacientų… 

Visos šitos rašliavos kyla iš to. Bet dalintis tuo per rašymą – didelis iššūkis. Viena, tai sunku parinkt žodžius. Antra, tas gyvas patyrimas – labai jau daugiasluoksnis. Pvz., kaip homeopatą mane kadaise domino pojūčių pasaulis. Ir nors siekiamybė buvo prisikasti prie esmės, bet tuo metu buvo pojūčių tyrinėjimo etapas. Kuo daugiau ir kuo įvairesnių preparatų patirt. Pati praktika tuo metu buvo nukreipta į pojūčių/preparatų klausymąsi ir atpažinimą. Bet kažkuriuo metu ateina persisotinimas. Kiek galima tų naujų preparatų patirt? Ir dėmesys atsigręžia į patį patyrimo procesą ir Tą, kuris patiria. Pojūčiai tampa nebeįdomūs – rūpi tik, kas už jų.

Tai lyg per dienas nuolat klausytumėtės įvairiausios muzikos – ir vienu metu ta garsų įvairovė netektų prasmės, nes išgirstumėt Tylą už muzikos. Nuo šiol kiekvienoje dainoje klausytumėt Tylos. Atrastumėt Save Tyloje. O paskui suprastumėt, kad Jūs dar ir už tos Tylos. Nes tiek Tyla, tiek muzika – patiriama.

Kaip ten bebūtų, Dabartinėje Homeopatijoje mes pradedam nuo savęs pažinimo ir baigiam juo. Vienas iš labiausiai homeopatinių savęs (ne preparatų!) pažinimo būdų – pruvingai. Tradiciškai – tai preparatų išbandymai, atliekami sveikų savanorių. Tik mes tai vadinsim klausymusi ir praktikuosim smarkiai kitaip – nepalyginti efektyviau. Tai lyg kasdien žaistumėm tą akmenėlių žaidimą. Viskas į ką mes reaguojam mums taps tarsi akmenėliais. Juk viskas į ką mes reaguojam – yra apie mus. Dėmesys gali sustoti ties akmeniu, bet gali ties spalva, kvapu, tekstu, daina, filmu, gamtos reiškiniu, kitu asmeniu, homeopatiniu ar kokiu kitu preparatu,… Taigi, pradėsim nuo to paprasto judančio dėmesio.

STEBĖJIMO PRAKTIKA susideda tarsi iš dviejų etapų.

Pirmas etapas yra pastebėti įvairius niuansus išorėje. Kai kuriuos niuansus išmokstam pastebėt geriau. Pvz., odontologai pastebi dantis, kirpėjai – šukuosenas, ornitologai – paukščius, šunų mylėtojai – šunis ir t.t. Visiems aišku, kad pastabumas išorinėms detalėms – ugdomas. Tai nėra įgimtas talentas. Įgimta nebent polinkis, interesas – tuomet imam skirti tai sričiai daugiau laiko ir dėmesio. Kažkas nuo mažens mėgsta stebėt gamtą, kažkas domisi istorija, automobiliais, drabužiais ir t.t. O šiaip atidumas detalėms – tam tikras profesionalumo matas. 

Kaip ten bebūtų, šiame išorinio stebėjimo etape homeopatiniai ir kiti informaciniai preparatai – nepasiekiami betarpiškam pažinimui. Normalioje farmakologijoje čia galioja skonis, kvapas,  spektroskopinės analizės, titravimai ir t.t. O homeopatijoje visa tai netinka. Žinoma, yra moksliniai darbai atliekami, tačiau rezultatai – nenuoseklūs, sunkiai atkartojami. 

Todėl šiame etape daugumas homeopatų kabinasi į tekstus – ir turėdami interesą, skirdami tam daug laiko ir dėmesio atranda juose daugybę detalių ir niuansų, galų gale tampa dideliais tekstų (deja, ne Homeopatijos) specialistais.

Antras stebėjimo etapas prasideda, kai dėmesys ima krypti vidun. Tuomet pastebim jau ne vien išorę, bet ir vidų – pvz., ne tik akmens savybes ar jų aprašymus, bet ir tai, kaip realiai patys reaguojam. Ir jei, pvz., čia žiūrim filmą – tai sekam ir suvokiam ne tik, kas ekrane vyksta, bet ir savo reakcijas, kūno padėtį, pojūčius ir kt. Čia prasideda pirmi žingsniai į Dabartinę Homeopatiją. 

Pradedam nuo to, kad mokomės atkreipti dėmesį į kūno pojūčius. Pojūčių stebėjimas niekuo nesiskiria nuo, pvz., paukščių stebėjimo. Jei skiriam tam laiko ir dėmesio – atrandam visą naują netyrinėtą pasaulį. Su kiekviena diena atsiveria vis kiti niuansai. Vis daugiau detalių. Ir suprantama, kad stebim ne tik pojūčius, o stebėjimas apima gerokai plačiau. Viena gera pažįstama kadaise prisipažino, kad jai labai įdomu homeopatiniai preparatai – labai įdomu su jais stebėt, kaip „mintys kitaip sukasi“ – ir su kiekvienu preparatu vis kitaip. Čia norėčiau Jus nudžiuginti, kad visus instrumentus reikalingus tokiam tyrinėjimui jau turit!

Nėra kūne struktūros ar funkcijos kurios negalėtumėt pajusti pojūčiais.

Nėra kūne struktūros ar funkcijos, kurios nepaliestų homeopatiniai,  izopatiniai ar kiti informaciniai preparatai.

Visi be išimties mūsų preparatai – juntami pojūčiais.

Jautrumas – tik pastabumo ir treniruotumo klausimas. Homeopatiniai preparatai – nepamainomi kūno pojūčių klausymosi mokytojai. Pvz., kažkada rūpėjo suprast, kaip jaučiasi pleištakaulio sinusai, o mokytojo, kuris galėtų tai parodyti šalia nebuvo. Pabandžiau Sinus pterygoideus izopatinį preparatą. Berods, heel’io akordą. Supratau, kur jaučiasi. Tą pojūtį/lokalizaciją ir dabar atpažinčiau net ir vidurnaktį pažadintas. Ir pas pacientą atpažinčiau.

Šitaip mes mokomės pojūčių. Grupėje tas darbas smagesnis ir einasi greičiau. Šita žaidimų erdvė – neribota. Galit mokytis pajusti organus bei jų funkcijas. O gal – Krebso ciklo procesus. Gal sukėlėjus – jau seniai yra pagaminta šimtai įvairiausių nozodų. Taip pat yra pagaminti, pvz., chromosomų preparatai – nors asmeniškai man prie tų kol kas nebuvo noro prisėst. Su visais preparatais – vėlgi kaip su tais akmenėliais ar tuo Sinus pterygoideus – pajutot ir preparatas/pojūtis – Jūsų. Jį bet kur atpažinsit. 

Bet jautrumas neapsiriboja fiziniu kūnu. Lygiai taip pat turim daugybę preparatų, orientuotų į kitus lygmenis. Mūsų darbiniame modelyje – 7 lygmenys ir dar vienas kitas tarpinis. Pvz., emocinį lygmenį rekomenduočiau studijuot su Bacho žiedų esencijom. Jos čia nepalyginamai specifiškesnės ir subtilesnės nei klasikiniai homeopatiniai preparatai. Jei sunku jas pajust/atpažint (o iš pradžių išties nelengva – ypač homeopatams) – galima pradėt nuo Roy Martina Flowerplexų – jie kiek konkretesni, aštresni, nes ten dar homeopatinių preparatų įmaišyta, o ir pačios esencijos – potencijuotos. Kartais toks konkretumas, aštrumas – privalumas, o kartais – trūkumas. Su laiku galima išmokt pajust, kurį variantą rinktis su konkrečiu pacientu. 

Apskritai, ironiška, tačiau įprasti homeopatiniai preparatai prastai tinka mokymuisi klausytis pojūčių. Jie puikiai tinka klinikiniam darbui ir ypač ūmiems atvejams – tam jie juk ir buvo sukurti. O lavinimuisi nepalyginamai draugiškesni Homeopatijai giminingų krypčių preparatai – jie kur kas specifiškesni konkretiems lygmenims, jų pojūčiai aiškesni. Jei kalbėtume apie nuotraukas, sakyčiau – kontrastas daug ryškesnis. „Išplaukę“ nuotraukos gali turėti savo žavesio ir būti netgi labai pritaikomos praktikoje – bet pradinukams geriau mokytis iš ryškių. Tačiau tai, ką išmoksim per tokias tarpdisciplinines studijas, paskui galėsim nesunkiai pritaikyti ir homeopatijoje. Beje tai tobulai dera tarpusavyje – ir būtent dėl Homeopatijos ypatingo santykio su kūnu. Homeopatiniai ir izopatiniai preparatai tokiu atveju tampa tarsi inkaru kitiems – kad ir, pvz., toms pačioms Bacho žiedų esencijoms. 

Preparatus išties galima naudot kaip tam tikrus pojūčių simuliatorius. Ir šia prasme jie galėtų tapti įdomūs ne tik homeopatams, bet ir įvairių kitų sričių specialistams, įskaitant ir ne gydytojus. Pvz., galit mokytis, kaip kūno pojūčiais jaučiasi spalvos. Ar įvairūs mineralai. Galit pabūt kone bet kurio gyvūno kailyje ir t.t. Galit pabandyt liūtės ar delfinės pieną. Tūkstančius visokiausių simuliatorių. 

Tik supraskit, kad preparatai ir jų klausymasis nėra mechaninis simuliatorius. Potencijuoti preparatai turi potencialą giliems patyrimams, ypatingoms kelionėms į Save. Tačiau jiems galioja tie patys dėsniai kaip ir knygoms, kino filmams ir pan. informaciniams dalykams. Knyga turi potencialą, tačiau viskas didele dalimi priklauso nuo skaitytojo ir timing’o – kaip mes tai vadinam kovos menuose. Mokėt atlikti smūgį ar kažkokį veiksmą – tik dalis darbo. Svarbu laiku jį panaudot – ir tai bus dalis sekundės, kuomet priešininkas atsidengęs. Nei akimirka anksčiau, nei akimirka vėliau. Ir preparatai mus moko ne tik pojūčių, bet visų pirma – įsiklausymo į savo tikruosius poreikius, interesus, aktualumus. Ne laiku, ne vietoj ir vien iš smalsumo, be reikalo apimtas preparatas atneš daugiau žalos nei naudos. Jei viską pradėsit bandyt iš eilės – netruksit patys įsitikinti. Tai dar viena priežastis, kodėl pruvingai nepopuliarūs tarp pačių homeopatų. Tai paprasčiausiai naudos ir saugumo santykio klausimas. Kita vertus, išlauktas, laiku paimtas preparatas gali išmokyti daugiau nei šimtus eurų kainuojantis seminaras.  

Parašykite komentarą