Homeopatija: nuo mokslo iki meno

Praeitame straipsnyje minėtas James Jealous’o The Tide kartu yra atsakymas į amžiną diskusiją apie tai, ar Homeopatija (ir apskritai, medicina) yra mokslas ar menas. Ir kur ta riba. Čia galime išskirt keletą etapų. Gal kam pasirodys keista, tačiau mokslas šiam kely tėra pirma stotelė. Nuo jos ir pradėsim.

1. Teorinis mokslas

Šiandien dauguma medikų (jau nekalbant apie visuomenę) mokslą tapatina su įrodymais pagrįstos medicinos koncepsija, kurioje sutelpa visos klinikinės studijos, visi tie rezultatų patikimumai, atkartojamumai ir iš to išplaukiančios teorinės žinios. Tačiau visa tai – ne be trūkumų. Šią temą labai gražiai nušviečia šis ortomolekulinės medicinos atstovų straipsnis. Pagrindinis įrodymais pagrįstos medicinos trūkumas – kad ji nepritaikyta individualizacijai arba, paprasčiau tariant – ji nepadeda gydyti konkretaus paciento, taigi, nepasiteisina praktikoje.

Maža to, teorinis mokslinis kelias taip pat reiškia negailestingą nuolatinį progresą, nuolat kuriantį naujus modelius ir paneigiantį iki tol vyravusias tiesas. Akademinėms žinioms atsidavęs gydytojas tampa paskutinių mokslo pasiekimų įkaitu, sraigteliu sistemoje: nuolat verčiamas žaisti pagal primestas taisykles, sekti autoritetais ar naujausia mada, naudoti metodus, kurie netrukus bus atmesti kaip neefektyvūs ir nesaugūs, ir t.t. Jam tenka susitaikyti su tuo, kad mokslas nuolat tobulėja. Gydytojas patiria tą tobulėjimą, vykstantį dargi su pagreičiu, tačiau neturi jokių šansų prisiliesti prie tobulumo: jo žinios kasdien beviltiškai sensta, su metais jis ima neišvengiamai atsilikt nuo jaunesnių kolegų.

Homeopatams, atrodytų, šiuo aspektu pasisekė. Dėl išties unikalaus priėjimo mūsų preparatai nesensta, išlieka aktualūs, nė vienas nebuvo atmestas kaip nesaugus ar netinkamas. Nesensta netgi žinios apie preparatus: atvirkščiai, pirmieji jų aprašymai ir šiandien laikomi patikimiausiais, nes yra arčiausiai pirminio šaltinio (pruvingų, tiesioginio patyrimo). Tačiau už visų šių privalumų slypi spąstai: 1) preparatų bei informacijos apie juos kiekiai nuolat auga, ir jie ne tik kad fiziškai nebesutelpa į knygas bet tampa nebeaprėpiami praktikuotojams; 2) daugybė detalių nustelbia visumos matymą ir esmę, 3) teorija nustelbia praktiką.

2. Įgūdžiai

Tačiau medicinoje turime kitą pusę, kuri šiais laikais tapo nebepopuliari. Tai praktiniai įgūdžiai: klausytis, išgirsti, pastebėti, apčiuopti, suprasti, pamatyt sąsajas, jausti preparatus, juos atpažinti, sekti ir jausti ligos dinamiką,… Kiekvienam gydytojui aišku, kad šitie dalykai yra esminiai, bet vyrauja nuomonė, kad tai ateina su praktika, to neįmanoma išmokti.

Kaip nekeista, labai panašios pačios nuomonės laikosi ir homeopatai. Ir nors čia nesulyginamai daugiau laiko skiriama anamnezės surinkimui, atvejų nagrinėjimui, tačiau daug aspektų, kaip pvz., gydytojo ar vaistininko jautrumas, paliekami savieigai ir specialiai nelavinami, netreniruojami.

Pažiūrėkit, tiek gydytojai, tiek homeopatai konferencijų ir seminarų metu noriai dalijasi informacija, t.y. žiniomis. Tačiau iki šiol man neteko dalyvauti (klasikiniuose) homeopatiniuose seminaruose, kur dėmesys visų pirma būtų skiriamas praktiniams įgūdžiams.

Dabartinėje Homeopatijoje gi visi įgūdžiai tampa apčiuopiamais, lavinamais, treniruojamais, kryptingai vystomais. Mes turim nuostabius vedlius ir mokytojus – preparatus, kurie juntami, patiriami. Ir turim 7 lygmenis kaip žemėlapį, kad daugmaž susigaudytume, kur esame vedami. Nors galit naudoti bet kurį Jums priimtiną ir prieinamą žemėlapį.

Darbas su preparatais, jų klausymasis (kaip šiuolaikinis pruvingų analogas) per testavimą mums tampa viskuo: darbo su pacientais formatu, klausymosi įgūdžių tobulinimu, jautrumo treniravimu, įžvalgų šaltiniu. Preparatai atspindi mūsų pačių progresą: pagal tai, kaip juos juntam, kaip atpažįstam, koks mūsų santykis su atskiromis preparatų grupėmis, galima spręst, kiek komfortiškai jaučiamės, kiek giliai esam prisilietę, kiek gerai pažįstam vieną ar kitą lygmenį.

Mūsų pačių maršrutą per tuos lygmenis irgi sudėlioja preparatai: tam tikru momentu mums tiesiog tampa aktuali tam tikra preparatų grupė (kaip kad tampa aktualios, įdomios tam tikros knygos, spalvos, kvapai ir kt.). Tiesiog nejučia mūsų dėmesys pakrypsta į juos, imam vis dažniau jų klausytis, apie juos skaityt, pabandom vieną kitą patys, vis dažniau imam juos testuot, stebėt pacientų reakcijas,… Kol susidraugaujam, kol imam tuos preparatus atpažinti kaip gerus draugus. Ir šitie draugai paskui mus supažindina su savo draugais, atrandam panašias grupes kitokių preparatų, reprezentuojančius jau kažkokius kitus aspektus, kurie iki tol buvo sunkiai suprantami, neatpažįstami, nejuntami.

Ir vieną dieną per tokius tyrinėjimus aptinkam perėjimą į kitą lygmenį. Pvz., iš jau pažįstamo emocijų lygmens pakliūnam į mentalinį (minčių) lygmenį. Arba, pvz., iš mentalinio pakliūnam į kauzalinį/situacinį. O gal aptinkam dar vieną iki šiol nepatirtą Tylos/ramybės lygmenį. Mūsų Dabartinės Homeopatijos kely šitie dažniausiai ima atsiskleist per atitinkamus preparatus, kuriuos žinojome iki tol: buvom apie juos skaitę, gal net ragavę, testavę,… Bet šįsyk juos pirmą kartą aiškiai patiriam: ir tai būna visiškai kitokie pojūčiai, nei mums įprasti. Tai lyg išties pakliūtume į kitą pasaulį. Toliau eksperimentuojant su tais preparatais, juos ragaujant, klausantis (ypač daug duoda grupiniai pasiklausymai su kolegomis), stebint pacientų reakcijas, atsiskleidžia vis nauji to pasaulio aspektai.

Skirtingai nuo klasikinės Homeopatijos mes naudosim visus įmanomus informacinius preparatus: nesulyginamai platesnį jų arsenalą. Tai daug kartų išplės mūsų žmogaus ir pasaulio suvokimą, ir atitinkamai, mūsų jautrumą. Ir tai leis mums prisiliesti prie visų 7-nių lygmenų. Kol visuose juose imsim jaustis kaip namie.

Vienas iš Dabartinės Homeopatijos ypatumų yra būtent tai, kad čia pagrindinė valiuta yra ne žinios, o pojūčiai. Beje, ši valiuta, skirtingai nei žinios – konvertuojama.

  • Žinios – specifinės, nesikonvertuoja. Jei kas moka mintinai kokį 100 vaisto simptomų ar labai detaliai išsinagrinėjęs konstitucinį tipą – tai gali būti naudinga klinikiniame homeopato darbe (beje, lygiai taip pat gali tapti neįveikiama kliūtimi spontaniškam betarpiškam patyrimui). Tačiau kasdieniniame gyvenime iš to mažai naudos.
  • Įgūdžiai, skirtingai nuo žinių, yra universalūs. Kaip galit įsivaizduot, gebėjimas jausti ir girdėti kitą, suprasti kūno pojūčių kalbą, jausti energijos judėjimą, atpažinti emocijas, objektyviai matyti mintis, aiškiai patirti situacijas, girdėti Tylą, kuri už viso ko, pažinti save ir netgi Save – tikrai neapsiriboja preparatais ar gydymo praktika. Tai visų pirma skirta mums patiems ir pritaikoma absoliučiai visoms gyvenimo situacijoms 24 val. per parą.

Kitas ypatumas – kad ta valiuta, t.y. pojūčiai, su tam tikru atvirumu tampa bendra nuosavybe. Čia tampa įprasta dalintis pojūčiais. Bet ne žodine forma, o tiesiogiai, t.y. perduodant pojūtį kaip… pojūtį. Taip mokytojas mokiniui perduoda pojūčius tiesiogiai. Pojūčiais dalinamasi su kolegomis – vėlgi, tiesiogiai, o ne žodžiais. Į darbą su pojūčiais įtraukiami ir pacientai, kurie ima vis geriau jausti testuojamus, gaminamus ir gaunamus preparatus, tuo pačiu vis geriau pažindami save.

Kaip visa tai įmanoma? Na, raktas į tai – atvirume. Bet jei išties, tai nežinau. Nes tai – įgūdžiai. Tai gavau iš savo mokytojos su kuria praleidau 10-15 metų. Taip pat iš biodinaminių osteopatų. Ir iš kolegų, taikančių B. Hellinger konsteliacijas. Kai pagaunat tą bendrą vardiklį, galite to mokytis iš visų. Tai absoliučiai universalu, tai nepriklauso niekam. Tai išties kolektyvinė nuosavybė.

Ir todėl visuomet pabrėžiu, kad Dabartinė Homeopatija neapsiriboja homeopatais, ji skirta visiems, kas pirmiausiai siekiat pažinti save. Galbūt biochemikams, kuriems įdomu patiems saugiai asmeniškai išbandyti ir patirti jų tyrinėjamas ar naujai atrandamas medžiagas iš vidaus, savo kailiu. Gal zoologams ar botanikams, siekiantiems betarpiškai prisiliest prie augalo art gyvūno: tiek betarpiškai, kad kone įsikūnyti į juos ar bent jau patirti savo kūno pojūčiais. Gal juvelyrams, kuriems rūpi betarpiškiau pažinti naudojamus metalus ir akmenis, kad šitie ne tik žibėtų, bet ir jaustųsi, neštų tam tikrą jutiminę, patyriminę informaciją. Psichologams ir psichoterapeutams tokie preparatai gali pasitarnauti kaip savotiški būsenų simuliatoriai, padedantys jas tyrinėti savo kailiu ir mokytis atpažinti kituose per pojūčius. Egzistuoja šimtai jei ne tūkstančiai pritaikymų Dabartinei Homeopatijai.

Jautrumas

Dauguma homeopatų (ir kitų) į tokį priėjimą tik numos ranka, sakydami, kad tai reikalauja kažkokio ypatingo jautrumo, kurio jie neturi. Tačiau būtent čia ir prasideda visas įdomumas. Nes jei tik pažvelgsit giliau, suprasit, kad tokio dalyko kaip jautrumas iš principo neegzistuoja. Jautrumas tėra iliuzija. Kad ir kaip ieškotume kiekvienas savyje, jautrumo nerastume. Yra tik dėmesys ir su juo susijęs pastabumas.

Pvz., jei keliaujat mišku su geru pėdsekiu, iš jo mokotės pastabumo. Ne jautrumo. Su pastabumu pradedat atpažinti detales ir taip skaityt miško kalbą. Tas pats nutinka, kai keliaujat kažkur su gidu, gal degustuojat su patyrusiu ragautoju, gal uostot kvepalus su geru parfumeriu ar klausotės muzikos su ja išties girdinčiu žmogum. Visais atvejais Jums ima atsiskleist detalės, niuansai kurių anksčiau kažkodėl nepastebėdavot. Visiems savaime suprantama, kad toks pastabumas detalėms pats savaime yra įgūdis, kuris gali būti lavinamas.

Lygiai tas pats galioja kūno kalbos klausymuisi. Gidas (t.y. labiau patyręs pojūčių klausytojas) Jums preparatų pagalba (nebūtinai vien jų) parodo, kaip tai juntasi. Paskui tuos pojūčius imat atpažinti gyvenime ir dirbdami su pacientais. Vėlgi, viskas apie dėmesį ir pastabumą. Gal tik kiek keisčiau kam pasirodys, kad čia darbas ir mokymasis vyksta dviem kryptim tuo pačiu metu: 1) dėmesys skiriamas detalėms, pojūčių niuansams, tačiau 2) tuo pat metu stengiamasi nepamiršti paties Dėmesio, kitaip tariant – Visumos.

Klausymosi įgūdžiai ir jautrumas/pastabumas mus išlaisvina nuo teorinių žinių, t.y. nuo mokslo. Imam aiškiai suprast, kad veikia ne teorinės žinios, o tik tai, ką realiai pastebim ir suvokiam. Atrandam, kad yra kažkas už žinių: beprotiškai gyva ir juntama, patiriama. Tai tarsi visą gyvenimą būtumėm tūnoję namie ir užsidarę nuo pasaulio jį būtume stengęsi pažinti iš knygų, o paskui po daug metų netikėtai aptiktume, kad galime išeit laukan ir viską, apie ką skaitėm, patirt iš tikrųjų!

Tai jokiais būdais nenuvertina knygų ir žinių. Jos kaip tik įgauną naują prasmę, atranda savo tikrąją vietą. Žinios ir knygos labai pasitarnauja, kai mes kažką realiai patiriam, tačiau iki galo nesuprantam, neatpažįstam. Tada galime imti knygą ir palyginti autoriaus aprašomą potyrį su savuoju, tuo dabar patiriamu. Ir gali kažkas paaiškėti. Taip mes skaitom preparatus patirdami juos kartu su pacientais (jau ne kartą apie tai kalbėjom).

Svetimos žinios, nepagrįstos tiesioginiu asmenišku mūsų patyrimu Dabartinėje Homeopatijoje nieko vertos. Išties klausantis kito, besidalinančio svetimomis žiniomis, pvz., skaitančio referatą, šios patiriamos kaip tuščios: ten tik žodžiai. Tačiau jei kas nuoširdžiai perteikia savo patyrimą, tuomet dėmesingai klausydamiesi patiriam tai visu savimi, visais pojūčiais, taip, kaip tai junta pasakotojas. Beje, kai kurie pojūčiai kur kas aiškiau ir kokybiškiau perduodami be žodžių, tiesiog Tyla…

Įgūdžiai mums praveria vartus į gydymo meno pasaulį. Bet tik praveria, nes įgūdžiai – dar ne menas. Įgūdžiai turi nesulyginamai didesnę išliekamąją vertę nei žinios, jie bent jau nesenta metams bėgant, tačiau įgūdžiai… netobuli. Mat, jie, kaip ir teorinis mokslas, neturi galo tobulėjimui. Jais nepasisotinsit. Niekad nebus gana. Niekad nepasieksit tobulumo. Tad jei įkelsit koją į pojūčių pasaulį, pajusit jo įvairovę ir patį patyrimo proceso smagumą, natūraliai kils pagunda išmokti viską pajust. Kaip gurmanas siekia viską išragaut, taip mums gali kilti įdomumas išbandyt, pajust kiek galima daugiau preparatų, patirti įvairiausių, keisčiausių ir sunkiai žodžiais nusakomų pojūčių. Tuomet tampame savotiškais pojūčių kolekcionieriais. Natūralu, jei kils pagunda dalyvauti seminaruose, sutikti įvairiausių mokytojų, išbandyti įvairiausių preparatų.

Mūsų jautrumas – realiai beribis. Kiekvieno Jūsų jautrumas – beribis. Iš tiesų. Todėl, kad jautrumo – nėra. Pasikartosiu, nėra tokio dalyko, kaip jautrumas. Yra tik pastabumas, pojūčių suvokimas. Šiuo metu, kai skaitot, kartu potencialiai patiriat daugybę pojūčių, gal, pvz., kelnės kiek veržia, ar paukščiai čiulba už lango, tačiau įsitraukę į tekstą nesuvokiat viso to. Visad taip. Visad esate ištisoje pojūčių jūroje, tik dėmesys kažkur fiksuotas, todėl patyrimas – ribotas. Kas bjauriausia, to dėmesio nevaldot, jis nevalingai šokinėja pats nuo objekto prie objekto, nuo temos prie temos kaip sugalvojęs, o Jūs šokinėjate kartu.

Mūsų pagrindinis lavinimasis bus išmokti atsiklijuoti nuo to šoklio, išlaisvinti tikrąjį Dėmesį, kuris yra visur iškart ir niekuomet nejuda. Realiai visa studijų esmė – Dėmesys. Dar galima tai pavadinti Dabarties Momentu – šis irgi nejuda, jis netgi ne laike: juk nuolat yra dabar, visada buvo ir bus tik dabar, bet koks patyrimas vyksta tik dabar, niekad gyvenime nesam niekur pajudėję iš dabar, šitų žodžių skaitymas irgi vyksta dabar, prisiminimai ar svajonės, jei tokius patiriat – irgi dabar. Arba galime Tai vadinti Visuma – ta, didžiąja raide rašoma. Arba the Tide. Arba tūkstančiu visokiausių vardų.

Kai tiktai šitai aptinkam, iškart tampa aišku, kad tie patys subtiliausi „dvasiniai“ pojūčiai ir išgyvenimai niekuo iš esmės nesiskiria nuo tos kelnių gumos… Na, subtilumas kitas, bet iš esmės pats patyrimo procesas – niekuo nesiskiria. Lygiai kaip nesiskiria paukščio giesmės, klasikinės muzikos ir hard metal klausymasis. Garsai skiriasi, bet patyrimo procesas – ne. Todėl mes ne tik klausysimės pojūčių, bet ir stebėsim patį patyrimo procesą.

Tačiau kai tik tai patirsit, gydytojas, kaip atskiras subjektas, nustos egzistavęs. Tuomet patiriat, kad jokio atskiro gydytojo ar atskiro paciento niekad nėra buvę. Gydytojas tampa dalimi pasaulio, tampa įrankiu Gyvenimui. Nuo čia Jūsų, kaip atskiro savarankiško vieneto, nebėra. Niekur nebegalit rasti, patirti savęs kaip subjekto. Gydytoją patiriat taip pat aiškiai, kaip ir pacientą ar medį už lango. Realiai gi patiriat juos visus kartu, kaip nedalomą Visumą. Ne kaip paskirus objektus, o būtent kaip Visumą. Nuo tos akimirkos gydytojas su visom savo žiniom ir įgūdžiais pereina Gyvenimo, Visumos, the Tide ar kaip Tai bepavadinsi nuosavybėn. Tikrojo Jūsų AŠ nuosavybėn.

Štai čia yra ta riba, kur prasideda gydymo menas: kai gydytojas su visomis žiniomis ir visais įgūdžiais nustoja egzistavęs.

3. Gydymo menas

Daug kam bus keista, tačiau gydymo menas nesusijęs nei su žiniomis, nei su įgūdžiais ar jų pritaikymu. Taip pat tai kone visiška priešingybė įvaizdžiui gydytojo, kaip laisvo menininko, nepaklūstančio taisyklėms ir taškančio dažus ant drobės kaip papuola. Čia nebėra nei kam žinoti, nei kam taikyti įgūdžius, nei kam taškyti dažus.

Šis menas – neapčiuopiamas. Jis nesikeičia per visą medicinos istoriją. Metodai keičiasi, supratimai – irgi, tačiau menas nekinta. Tam tikra prasme jis amžinas. Čia Esmė išlieka ta pati, čia principai visad tie patys, gal tik su laiku jie įvardijami truputį kitais žodžiais. Čia aptinkat, kad, pvz., Jūsų dabartinė praktika niekuo iš esmės nesiskiria nuo Hipokrato, Avicenos, Galeno ar bet kurio kito tikro gydytojo. Čia aptinkam pačią esmę gydymo esmę, kuri nepažini mokslui, yra už visų supratimų ir metodų, nepavaldi nei laikui, nei erdvei.

Toji esmė ir tai, ką James Jealous vadina The Tide – vienas ir tas pats. Trumpai tariant, gydymo menas yra išmokti matyti The Tide už visko, kas vyksta. Ne tik matyti, tačiau ir realiai patirti the Tide veikimą. Tik tiek. Bet yra viena maža sąlyga: neįmanoma patirti the Tide realiai jame neištirpstant. Mano Mokytojas man sakydavo: „Turi tapti įrankiu!“ Tapti juo, reiškia prarasti darytojo pojūtį: tai prasideda nuo 3-iojo etapo (iš tų mūsų neseniai aptartų), kuomet tampat Liudininku ir patiriat visumą, tuo pačiu išvaduodami gydytoją nuo praeities ir ateities, palikdami vien tik dabar momentą. Tik tada imat patirti pilnatvę, patirti tylų the Tide veikimą.

Viena iš meno savybių yra tai, kad jis nepakartojamas.

The Tide niekad to paties dalyko nedaro tuo pačiu būdu antrą kartą; meistras taip pat. 

Labai gundo pabandyti pažingsniui pakartoti sėkmingą gydymą. 

Mes matom rezultatus, tada reflektuojam gydymo pobūdį ir bandom atkartoti procesą. Bet procesą – jei iš arti jį patyrinėti – vykdė the Tide. The Tide niekada nekartoja procedūros tuo pačiu būdu – niekada. Mes turim būt pakankamai sąžiningi, kad pamatytume, kas iš tiesų suteikė gydymą, ir pakoreguotume savo scenarijų, kuriame sau esame paskyrę pagrindinę rolę. 

Atsiduok naujai pradžiai su kiekvienu pacientu. Tuomet Mokytojas tau kaskart suteiks šviežią mokymą. 

Gydymo menas niekuomet nepriklausė gydytojui. Tai visuomet the Tide sritis. Tai nenuspėjama, ir tai kaskart stebina šviežumu ir spontaniškumu. Tai visad adekvatu unikaliai, dabar patiriamai, dabar besiklostančiai situacijai. Patirdami the Tide dabar, aiškiai suprantat, kad per Hipokratą ar Galeną Jis veikė lygiai taip pat efektyviai. Gydymo mene nėra jokio progreso, jokios evoliucijos, jis nekintantis, amžinas ir tobulas. Kaip, beje, ir visas menas.

Gal skambės keistai, tačiau atitinkamai visa, kas ateina iš gydytojo (ar vaistininko) – tai ne menas. Tai nebent eilinis bandymas pademonstruoti savo išmonę. Tačiau, kaip taisyklė, toji išmonė jau išsyk pasenusi, prarūgusi, ji ateina iš praeities, priklauso buvusioms patirtims, kurios visiškai nebūtinai adekvačiai tiks dabartiniam momentui. Visa, ką mes bandom daryti iš atskiro savęs – neadekvatu…

Žinau, daugelis paprieštarausit. Nes visi, kas užsiimat gydymu ar gaminat preparatus, esat patyrę tą šviežumą ir adekvatumą. Vieni jį patiriat dažniau, kiti rečiau. Ir apskritai, daugumai mūsų tas adekvatumo ir šviežumo patyrimas yra būtent tai, kas teikia džiaugsmą dirbant. Visi tuo metu suprantam, kad patiriam gydymo meną.

Tačiau daugumai tai asocijuojasi su mūsų pačių įžvalgomis, išmanymu ir atidumu detalėms. Bet tai ir yra esmė. Tai ir yra pagrindinė iliuzija. Darsyk pakartosiu citatą iš James Jealous knygos:

Nėra taip, kad The Tide mylėtų geriausius ir nekęstų blogiausių. Jis nesižavi mūsų žiniomis ar įgūdžiais. Jis nelaukia, kad gydytojas įrodytų esąs to vertas. Jis laukia, kol prasivers durys, ir tada jis prisistato gydytojui apsirėdęs kažkuo pažįstamu, kad suteiktų pacientui galimybę gauti pagalbą.

Jis kuklinasi, nes mes nemokam būt pakankamai kuklūs. 

Iš tiesų, the Tide niekada neapsimetinėja, apsirėdydamas kažkuo mums pažįstamu. Tai tik mes atsisakom jį patirt tiesiogiai. Jis labai aiškiai patiriamas, jei stebim. Bet mums kažkodėl smagiau galvoti, kad gydymas ar vaistų gaminimas – tai vis mūsų nuopelnai…

Mūsų nuopelnai galėtų būti nebent 1) žinios ir 2) įgūdžiai. Bet tik galėtų… Nes atidžiau pažvelgus, pamatysim, kad netgi jie priklauso ne mums, o Gyvenimui. Na, tiesiog taip susiklostė, kad gavom tas žinias ar įgūdžius. Taip aplinkybės sutapo, kad sutikom tuos konkrečius mokytojus, į rankas pakliuvo būtent tos knygos ir t.t. Žodžiui, nėra čia mūsų asmeninės autorystės, nors Tu ką…

Principai

Paradoksalu, tačiau toji gydymo meno Esmė nėra susijusi nė su vienu iš gydymo metodų, ir todėl visai nesvarbu, kokius metodus ar preparatus naudosim. Mat, jei tik pradėsim kalbėt apie metodus ar preparatus, pakliūsim į ką tik neseniai aptartas teorinio mokslo arba įgūdžių kategorijas…

Iš esmės nėra technikų, tik Principai. Jūs galėsit patirti daugybę džiaugsmo matydami nuolat besikeičiančius vaizdus, perspektyvas ir tarnystę žmonijai, kuriai visur diriguoja the Tide.

Taigi, menas, arba kitaip – the Tide, visada bus už metodų. Čia mes patenkam į universalią erdvę, neturinčią jokių prioritetų metodams, preparatams, specializacijoms ir t.t. Ir jei kas stengiatės praktikuot teisingesnį gydymo kelią, nei Jūsų kolegos – teks nusivilt. Šitam kely visi lygūs. Ir, pvz., chirurgas čia turi ne mažiau galimybių praktikuoti gydymo meną, nei homeopatas.

Iš tiesų gi chirurgas turi daugiau šansų patirt meną, nei normalus homeopatas, grindžiantis paskyrimus žiniomis iš knygų. Mat, chirurgija – tai labai preciziškas ir atsakingas rankų darbas, reikalaujantis labai didelio susikaupimo, dėmesio ir itin betarpiško santykio su pačiu procesu. Chirurgas operuoja čia ir dabar, jo dėmesys nuolat sukauptas į čia ir dabar, jam nereikia ir net pražūtinga galvoti apie tai, kas buvo ar planuoti kas bus. Operacija vyksta dabar. Ir labai aišku, kad nuo to dabar priklausys tikslumas, taigi, ir viskas, kas bus toliau. Be to chirurgija paremta visų pirma įgūdžiais. Chirurgijoje išlikęs archaiškas natūralus neknyginis mokymosi procesas: per stebėjimą, o paskui jau ir asistavimą savo mokytojams, t.y. tiesiogiai mokantis iš labiau patyrusių kolegų. Visai kaip mes tai darom Dabartinėje Homeopatijoje. Ir jei aš kadais iškeičiau chirurgiją į homeopatiją, tai tiesiog todėl, kad pastaroji buvo arčiau širdies. Tiesiog neturėjau pasirinkimo, negalėjau šito pakeisti.

Tačiau Homeopatijoje, ypač toje klasikinėje, su įgūdžiais labai keistai nutinka. Vienintelis tikras homeopato įgūdis yra paciento priėmimas, pats konsultavimo procesas. Visi kiti įgūdžiai – sakykim, nevisai tikri, t.y. jie daugiau susiję su proto ir vaizduotės žaidimais nei gyvu betarpišku tikrovės patyrimu. Studijuoti preparatus iš knygų – tikrų tikriausios žinios, su įgūdžiais tai nieko bendra neturi. Konstitucinių tipų apibūdinimas – tai portretų kūrimas vaizduotėje: gal tai ir įgūdis, bet jis… fiktyvus, netikras, susikurtas. J. T. Kent tokius portretus naudojo pagyvinti paskaitoms, kurias skaitė studentams. O pats preparatus skirdavo pagal simptomus. Portretai, paveikslai – tai vis dar teorinės žinios, beje pagrįstos kažkieno patirtimi, kurią paskui tenka pritempinėti prie realaus paciento, matuoti kaip svetimą rūbą, tikintis, kad tiks. Įgūdžiai naudotis repertoriumu ar kitais žinynais – irgi fiktyvūs. Nes pats repertoriumas – dirbtinis, fiktyvus.

Bendras vardiklis

Šiandien bandau pristatyt Dabartinę Homeopatiją visų pirma kaip tobulą būdą prisiliesti prie gydymo meno. Ji – tarpdisciplininė, apimanti ir apjungianti daugybę informacinės medicinos sričių, todėl joje geriau nei bet kur kitur ima prasišviesti tas bendras vardiklis, esminiai principai, pati esmė įvairiausių metodų. Tam tikra prasme, čia mes nesimokysim metodų, tik Principų.

Vienas iš Dabartinės Homeopatijos tikslų – kad visi mes savo metodus subendravardiklintumėm. Nesuvienodintume jų, tačiau imtume matyt Esmę, kuri bendra visiems. Tuomet ji prasišvies nepriklausomai nuo to, ką ir kaip bepraktikuotumėm. Tik ta Esmė – už žinių, už įgūdžių ir tam tikra prasme – už suvokimo ribų. Jos neįmanoma sužinoti, neįmanoma įvaldyti, netgi neįmanoma suvokti protu. Bet įmanoma jai atsiduoti ir ja tapti. Atrasti tą Esmę, the Tide, Dėmesį, Visumą ar Save yra vienas ir tas pats. Todėl ši kelionė labai skirsis nuo įprasto mokymosi.

Tai – universalu. Tai tinka ne tik homeopatams, tačiau ir bet kurių sričių gydytojams, chirurgus įskaitant. Tai tinka absoliučiai visoms gyvenimo sritims, ne tik gydymui. Pvz., mano Mokytojas mane be kita ko mokė per brazilišką džiu-džitsu. Man gi dėl tam tikrų aplinkybių, įgytų įgūdžių paprasčiau tai perteikti per gydymą ir preparatų gamybą.

Prioritetą mes visgi teiksim informacinėms priemonėms. Jos iš principo neveikia, todėl mažiau užstoja Esmę. Informacinėje medicinoje toji Esmė – santykinai arčiau nei bet kur kitur. Ir todėl turim galimybę prie šito prisiliest tiesiogiai, patirt tai visu savimi. Čia mes, panašiai kaip S. Hahnemann su savo grynąja Materia Medica Pura, atmetam visas teorijas ir paliekam tik nuogą asmeninį gyvą betarpišką patyrimą.

Kita vertus, man būtų labai smagu, kad kiekvienas liktumėt prie savo gydymo metodų. Kaip su pacientais yra smagu atrasti Sveikatą, taip su kiekvienu Jūsų smagu atrasti tą Esmę kiekvieno unikaliame priėjime.

Keista, tačiau padaryt tai tiesiogiai – labai sunku. Todėl teks keliaut į Panamą, kuri yra labai graži, kol galų gale apsukę ratą grįšim namo, ir aptiksim, kad viską, ko ieškojom, jau turėjom nuo pat pradžių. Bet kad tai atrast, teks apkeliaut visą svietą, susipažint su įvairiausiais priėjimais, patirt įvairiausius preparatus, susipažint su įstabiausiais jų kūrėjais ir skirtingų metodų praktikuotojais. Tai vadinasi tarpdisciplininiu priėjimu.

Galėsim mokytis iš savo holistinių kolegų, praktikuojančių įvairiausius gydymo metodus, dirbančių su įvairiausiais informaciniais preparatais. Apie homeopatinius preparatus mokysimės iš homeopatų, izopatijos – iš folistų, Bacho žiedų – iš atitinkamų praktikuotojų. Turim daugybę krypčių. Mineraloterapeutai turi tam tikrą patirtį su akmenimis, aurasomininkai jaučia ir išmano spalvas. Dabartinė Homeopatija – tai lyg platforma tokiems tarpdisciplininiams susitikimams ir pojūčių mainams, nepametant pačios Esmės.

Informacinės medicinos žavesys dar ir tame. kad nežiūrint metodų įvairovės, visi tie patyrimai iš esmės bus ne apie preparatus ar priemones, tačiau apie Jus. Patirsit ne preparatus, bet per preparatus patirsit save. Ir netgi the Tide bus apie Jus. Jei keliausit šiuo keliu, anksčiau ar vėliau turėsit atsigręžti į Save. Nes Jūs ir esat pati bet kokio meno Esmė.

Parašykite komentarą