Folio metodas ir Vega testas, arba kuo Vega skiriasi nuo Folio*

Thu, 05 Jul 2012 Simonas

* – Paprastumo dėlei naudosiu trumpinius, savotišką profesinį žargoną. Tikslūs pavadinimai: elektroakupunktūra pagal Voll (EAV – Electroacupuncture according to Voll) ir Vegetatyvinis rezonansinis testas – labai jau gremėzdiški… Iš pirmo žvilgsnio Folis ir Vega – panašūs. Abiem atvejais naudojama iš pažiūros panaši įranga, matuojami biologiškai aktyvių taškų (BAT) elektrinės varžos parametrai, testuojami preparatai. Tačiau žiūrint giliau – jos įspūdingai skiriasi. Galima sakyti, įkūnija 2 poliariškumus testavime. Ir tikrai ne tik tuo, kad Folyje matuojama daug BAT ir santykinai mažiau preparatų, o Vegoje – vienas BAT ir daugybė preparatų.

Skiriasi matavimo metodikos. Folis naudoja 4-5 kartus didesnę spaudimo jėgą, gauna išėjimą į plato, taigi matavimas santykinai objektyvesnis. Tačiau pats priėjimas Folyje kiek mechaniškesnis: randam „blogus“ BAT ir koreguojam jų parametrus. Vegoje spaudimas į BAT – minimalus, vos juntamas, nėra plato, stebimas tik bangavimo pobūdis. Tai reiškia daugiau subjektyvumo (operatorius gali labiau įtakoti rezultatus, taigi, labai svarbus dirbančiojo pasiruošimas), tačiau ir galimybės – neišsemiamos. Aktyvus operatoriaus kaip rezonatoriaus vaidmuo suteikia visiškai naujų galimybių. Galbūt todėl kiti vadina Vegą elektronine švytuoklės versija.

Dar daugiau, iš esmės skiriasi priėjimas prie problemos, požiūris į tai, kas vyksta. Prieš 50 metų R. Voll dirbo dviem etapais: 1) išmatuojami BAT parametrai, sprendžiama apie su jais susijusių organų būklę; 2) atliekamas medikamentinis testas koreguojant parametrus iki normos. Realiai tas pats vyksta ir šiandien. Ir tai veikia. Tam tikrame lygmenyje. Vega buvo sukurta stengiantis patobulinti kai kuriuos Folio aspektus. Išėjo savotiškas „išvirkščias Folis“. Tačiau prireikė beveik 30 metų, kad būtų suprasta, jog tai kokybiškai kitas dalykas.

Per pastaruosius 5-6 metus rusų specialistų dėka Vegos ribos labai prasiplėtė. Buvo sukurtos ištisos naujos serijos informacinių preparatų bei darbo metodikų, kartu keitėsi požiūris į organizmo, kaip vientisos informacinės sistemos funkcionavimą. Šiandien galime dirbti taip, kaip prieš 10 metų niekas ir nesapnavo. Atrodytų, su Vega per 6-7 metus jau susigyvenau, tai tapo mano gyvenimo ir praktikos dalimi. Ir ji vis tiek nepaliauja stebinti. Kuo gi ji ypatinga?

Vegoje matuojama sisteminė reakcija. T.y. ne užfiksuojami kepenų, inkstų ar žarnyno parametrai, bet stebime, kaip reaguoja organizmas kaip vientisa sistema, kaip jis mato savo situaciją. Kurie dalykai jam aktualūs? Kiek aktualūs? Su kuo jis nusiteikęs dirbti, kas duos optimalius rezultatus? Taigi Vegoje mes nepririšti prie organų ar ligų sukėlėjų, kaip jie suprantami akademinės medicinos. Žinoma, galime testuoti ir juos (kaip markeriai tam naudojami įvairių potencijų organopreparatai bei nozodai), atsekti priežastines sąsajas, galbūt rasti pirminį, silpniausią organą, toliau dirbti per jį, ir t.t. Ir tai tik maža dalis galimybių.

Vega – virtualus testas, t.y. dirbantis su mūsų informacine sistema, savotiška „programine įranga“. Todėl lygiai taip pat sėkmingai galime dirbti su reakcijomis į konkrečius išorės veiksnius, emocijomis, vidinėmis nuostatomis, besikartojančiomis gyvenimo situacijomis (scenarijais) ar bandyt suprast, kaip mano pasirinktas gyvenimo kelias įtakoja sveikatą… Mes tai vadiname darbu skirtinguose lygmenyse. Žinoma, šiuos dalykus visiškai ignoruoja akademinė medicina (tai asmeniška, neatkartojama, statistiškai sunkiai patvirtinama, reik suprast, „nemoksliška“), bet dar ir kaip įtakoja mūsų sveikatą.

Primum non nocere! Pirmasis gydymo principas – nepakenkti. Vegoje ne aš nustatau, su kuo dirbsime. Tai pats geriausias saugiklis – realiai renkatės su kuo dirbti ir reaguojat Jūs, aš tik stebiu. Sakykim, palaikau veidrodį, kol tvarkotės pats ;-). Tai viena iš priežasčių, kodėl dirbantį vadiname operatoriumi, o ne gydytoju: operatorius negydo, jis tik padeda sistemai save subalansuoti, sveikimas visuomet vyksta iš vidaus. Beje, kuo aukštesniuose hierarchiniuose lygmenyse vyksta darbas, tuo mažiau man aišku, kaip ten turi būti ir ką ten reikia gydyti. Turiu prisitaikyti, o ne diktuoti savo sąlygas. Tiek testavimui, tiek korekcijai visais atvejais bus naudojamas itin silpnas informacinis signalas: jei jis bus Jums aktualus, atitiks aktualų lygmenį ir problemą, sureaguosit iškart, dar ir pakankamai stipriai… Patys, be aktyvaus mano įsikišimo.

Natūralaus gydymo esmė – sužadinti mūsų pačių savigydos galias. Joks gydytojas negali šito padaryt už kitą, kaip negali treneris už sportininką ar mokytojas už mokinį (jei ką ir padarytų, tai būtų laikina, tam kartui, visai kaip cheminiai medikamentai, veikiantys tol, kol juos vartoji). Nebent pradės dirbti pats organizmas, pati sistema. Vega man padeda nustatyti kryptį, kur link Jūs norit judėti. Ir judėsit patys. Man bus įdomu stebėt. Taigi esminis skirtumas tarp šių dviejų metodikų – Foliu aš galiu nustatyti ir kontroliuoti Jūsų BAT (ir atitinkamų organų) parametrus. Vegoje man sunkiau kontroliuoti, bet galiu prisitaikyti, judėti kartu su Jumis, dirbti įvairiuose lygmenyse. Paprastai daugiau nieko ir nereikia.

Kuris metodas geresnis? Tiek Folis, tiek Vega turi savo privalumų ir trūkumų. Tačiau atsakymas būtų – viskas priklauso nuo operatoriaus meistriškumo. Kiekvienas dirbantis renkamės metodikas, artimesnes savo prigimčiai, tokias, kurios padeda geriau išskleisti savo galimybes.

Natūrali medicina nėra technologijų medicina, ji priklauso žmonėms ir nuo žmonių. Todėl tas pats metodas skirtingų specialistų rankose gali duoti visiškai kitus rezultatus, netgi jei techniškai atliekamas taip pat. Tokios mūsų žaidimo taisyklės, kad ir kaip keistai atrodytų žiūrint iš akademinio mokslo pozicijų. Ir nieko čia nepadarysi… Šiandien, jei turėčiau rinktis, žinoma, pasirinkčiau Vegą. Bet patyręs folistas nedvejodamas rinktųsi Folį. Ir būtų visiškai teisus :-)))