Begalybė ir Dabartinė Homeopatija

Begalybė

Vienas gražiausių Dabartinės Homeopatijos aspektų yra tai, kad sąlytis su begalybe tampa kasdieninės praktikos ašimi. Žinau, skamba keistai, nes iki šiol buvo įprasta begalybės vengti, ją ignoruoti. Nes, pvz., mintis, kad preparatų skaičius – kone begalinis, daugelį pradedančiųjų tiesiog gniuždo. Tai, kad kiekvienas pacientas ir kiekvienas atvejis – kaskart visiškai kitokie, kad niekas praktikoje niekada nesikartoja, daugumai gydytojų irgi neatrodo labai viliojanti perspektyva. Ir jei kalbam apie gyvą patirtį – mintis apie tai, kad turėtume išjausti, išbandyti bent jau daugumą preparatų (jei ne visus), su kuriais dirbam – taip pat neatrodo įgyvendinamu dalyku. Galimybė susigyvent su preparatais tiek, kad galėtume atpažint juos ne pagal aprašymus, o pagal pojūčius, įskaitant subtiliausius jų niuansus atrodo, visiška utopija. 

Dabartinė Homeopatija atsirado kaip netikėtas visų šių ir dar daugybės kitų problemų, iškylančių homeopato praktikoje, sprendimas. Pasirodo, realiai tereikia vieno pakeitimo praktikoje, kad viskas atsistotų į savo vietas ir turėtumėt atsakymus į visus klausimus (netgi tuos, kurie dar neiškilo homeopatams) ir dar priedo gautumėt raktus nuo Begalybės. Žinoma, kaip jau galit įtarti, tas vienas pakeitimas praktikoje bus gan radikalus… Bet mes šiandien pabandysim prisiliest prie Begalybės. 

Begalinis preparatų pasaulis

Pradėkim nuo klasikinių homeopatinių preparatų skaičiaus. Jis – begalinis ar baigtinis? Na, pažiūrėkim, Kent repertoriume (pirmas leidimas 1897 m.) – 624 preparatai. Šiuolaikiniuose repertoriumuose – per 2500. Kiekvieno preparato aprašymus sudaro šimtai, o kartais – tūkstantis kitas simptomų. Repertoriumų sudarytojai savotiškai lenktyniauja, kuris įtrauks daugiau papildymų ir suteiks daugiau analizės galimybių darbui su vis besiplečiančiomis duomenų bazėmis. 

Tačiau daugumai homeopatų toks progresas neimponuoja. Dauguma praktikuojančių klasikinių homeopatų apsiriboja keliomis dešimtimis vadinamųjų polichrestų. Retas kuris viršija 100 preparatų ribą. Na, ir tik vienetai operuoja daugiau nei 200 preparatų. T.y. „senas geras Kent repertoriumas“ daugumai šiandienos praktikuotojų vis dar smarkiai per didelis. 

Tiesa yra ta, kad pernelyg gausus informacijos kiekis mus glumina.  Ir joks homeopatas nebegali aprėpti to, ką siūlo šiuolaikinės kompiuterinės duomenų bazės. Progresas tampa prakeiksmu. Net toks ultraklasikas kaip Massimo Mangialavori neseniai vykusioje „10M“ online konferencijoje pripažino, kad „kažkur ne ten nuėjome“. Pernelyg į plotį…

Išoriškai visa ta klasika atrodo labai graži. Knygose ir paskaitų metu labai nesunku ją pristatyt būtent tokią. Tačiau kasdieninėje homeopatinėje praktikoje toks grožis – retas reiškinys. Vienas iš šiuolaikinių grandų, G. Vithoulkas pripažįsta, kad tų taiklių, konstitucinių pataikymų praktikoje – ne daugiau 5% atvejų. Ir tai – pasaulinio lygio meistrui. Įsivaizduokit, koks procentas būtų pradinukui!

Teoriškai klasika – tobula, tačiau praktikoje, dirbant su lėtinėmis ligomis – labai jau daug kompromisų. Vienas jų – apsiriboti tam tikru preparatų skaičiumi, neretai – tik tomis keliomis dešimtimis. Na, net ir šimtas – juk nėra taip daug? Juk jei dirbu su šimtu preparatų, reiškia, matau šimtą pacientų variantų. O kas jei man kiekvienas pacientas – absoliučiai unikalus?

Čia norėčiau kolegoms homeopatams užduot paprastą klausimą. Kaip manot, kodėl taip nutinka? Kas trukdo įsisavinti, įtraukti į kasdienę praktiką daugiau preparatų? 

Iš tiesų šis klausimas – netgi ne apie kiekybę, o būtent apie kokybę… Nes matot, Dabartinėje Homeopatijoje mes eisim prie labai didelio kiekio preparatų. Jie taps mūsų vedliais ir mokytojais. Jei kas rinksitės tokį kelią – gana greitai operuosit šimtais preparatų (o gal net tūkstančiu kitu), kurių didesnę dalį sudarys neklasikiniai. Maža to, juos jausit, atpažinsit pagal pojūčius kaip senus gerus draugus. Ir tas preparatų arsenalo didėjimas vyks gana sparčiai. Sparčiau, nei galit įsivaizduot.

Tarpdisciplininė

Dabartinė Homeopatija toli gražu neapsiriboja klasika. Ji – tarpdisciplininė, apimanti ir sulydanti į vieną visus įmanomus praeities, šiandienos ir ateities informacinius preparatus, jų gamybos metodikas, skirtingus požiūrius ar priėjimus prie ligos ar sveikatos. Čia susitinka ir vienas prie kito tobulai dera visi be išimties: homeopatai, šiusleristai, Bacho praktikuotojai, spagyrikai, antroposofai, aurasomininkai, mineraloterapeutai, gemoterapeutai, įvairiausio plauko testuotojai ir dar daug daug kitų. 

Pvz., vien folistai (EAV, t.y elektroakupunktūros pagal R. Voll, praktikuotojai) atsineša kone neaprėpiamą arsenalą izopatinių preparatų – ištisus rinkinius įvairiausių potencijuotų preparatų taip vadinamomis KuF eilėmis (t.y. kiekvienas preparatas – ampulėse, skirtingomis potencijomis, paprastai D3, D6, D12, D30, D200, kartais dar D1000). Vien odontologijoje naudojamų medžiagų, įskaitant plombines medžiagas ir protezavime naudojamų metalų lydinius ten – šimtas kitas. O kur buitinė chemija, visi iki vieno maisto priedai („E“), ekologiniai toksinai, potencijuoti cheminiai vaistai ir t.t. Jau vien tai reiškia tūkstančius papildomų preparatų į arsenalą. 

Ir jei, pvz., sakom, kad dar pridedam E. Bach žiedų esencijas – tai pridedam ne tik 39 originalias, paties E. Bach gamintas. Pridedam ir šiuolaikines: Australijos bušo, Alaskos, Havajų, Arizonos dykumos, Himalajų, orchidėjų ir įvairius kitus komplektus iš įvairiausių gamintojų! Ir kiekviename tokiame komplekte – po kelias dešimtis ar šimtą kitą esencijų!

Net jei imsim santykinai nišinę antroposofiją – Wala ir Weleda homeopatinių preparatų arsenalas – pakankamai įspūdingas. Keisti, saviti tie R. Steiner preparatai – jų nelabai su kuo kitu supainiosit. Panašiai nutinka su spagyrika, gemoterapija, litoterapija ir t.t.

Turbūt jau suprantama, kad Dabartinėje Homeopatijoje mes pirmenybę teikiam neveikiantiems informaciniams preparatams. Tačiau ne tik preparatams. Yra daugybė neveikiančių dalykų, kuriuos galima priskirti prie informacinių: kristalai/akmenys/mineralai, spalvų terapija, gydymas garsais, kelionės į jėgos vietas ir t.t. Net gydymą žodžiu ar prisilietimu prie to paties galima priskirti – bent jau kol tai atliekama skaidriai, be intencijos daryti įtaką. Realiai čia tinka kone viskas. 

Natūraliai arsenalas dalykų, su kuriais realiai susiduriam kasdieninėje praktikoje, išauga daug kartų, jei lyginsim su įprastai homeopatų naudojamais keliasdešimčia preparatų. Vis dar ne begalybė, bet jau kur kas arčiau to…

Daugeliui (ypač homeopatams) tai turėtų pasirodyt visiška eklektika. Chaosu. Tik įsivaizduokit, tikri klasikiniai homeopatai vengia vienu metu skirti daugiau nei vieną preparatą. Ir jei naudoja tą vieną preparatą (ar juo labiau dalyvauja jo pruvinge) – vengia visko, kas dar galėtų įtakoti. Net mėtinės dantų pastos. O čia kalbam apie miksą homeopatijos su kažkokiom žiedų esencijom, spalvomis, kristalais ir dar neaišku kuo. 

Jūsų asmeniškas patyrimas

Tačiau Dabartinėje Homeopatijoje mes turim vieną visa tai surišančią grandį. Potencialiai ta rišanti grandis… esate Jūs patys! Jūs visa tai galit patirti

Visi įmanomi informaciniai preparatai, metodikos ir kt. šalia neveikimo turi vieną bendrą bruožą – kai spontaniškai sureaguojam į sau svarbią informaciją, tai netgi labai juntama, patiriama. 

Taip, kaip patiriam kvapus, skonius ar garsus, lygiai taip pat galime patirti informacinius preparatus ar bet kuriuos informacinius dalykus iš aukščiau išvardintų ir ne tik. Patiriama labai paprastai ir žmogiškai – pojūčiais

Todėl čia remiamės ne aprašymais, teorijomis, filosofijomis ar paskaitomis – bet realiai dabar patiriame tai visu savimi. Gyvai – t.y. einamu momentu. Juk, kai ragaujam maistą ar klausome muzikos – patiriam tai dabar. Juk nėra taip, kad paklausę muzikos, paskui vengiam bet kokių kitų potyrių ir savaitę kitą stebim tos muzikos poveikį. Gyvenime viskas vyksta išskirtinai dabar. Klausotės muzikos – ir jaučiat, kaip reaguojat: kūnas reaguoja, keičiasi emocijos, mintys kitokios tampa ir t.t. Kai valgot – skonius patiriat dabar. Kino filmus žiūrit dabar. Tekstą skaitot irgi dabar. Jei dabar neįdomu, nekabina – meskit tą skaitymą tučtuojau. Raskit, kas domina dabar. Galbūt dabar visai ne Homeopatijos Jums reikia. Ar bent jau ne tokios…

Dabartinėje Homeopatijoje, orientuotoje į Jūsų asmeninį dabarties patyrimą (kitokio… tiesiog nėra!), nėra pradininkų, autoritetų, fundamentalių veikalų…  Taip pat, nėra griežtų taisyklių, o tik aiškūs, lengvai suprantami principai, kurie galioja visur, visose be išimties gyvenimo situacijose. Pvz., taip preparatų gamyba iš sunkiai paaiškinamo potencijavimo tampa tokiu pat kūrybiniu veiksmu, kaip, tarkim, piešimas, fotografija, muzikos įrašinėjimas ar valgio gamyba. Visur yra principai, tačiau kartu ir – erdvė individualumui, laisvė improvizacijai. 

Ir viską patiriat. Piešiat, muzikuojat, valgį gaminat – visi šie dalykai patiriami einamu momentu. Juos visų pirma patiriat kaip procesą. Ne kaip rezultatą, kurį kada nors turėsim, bet kaip procesą, kuris vyksta dabar. Patiriat piešimą, muzikavimą, pyrago kepimą. Jaučiat, patiriat, suvokiat patį procesą vykstantį dabar. Kada gi daugiau, jei ne dabar?

Žiūrėkit, kaip įdomiai išeina su tuo patyrimu. Jei muzikos nesiklausom, o tik apie ją skaitom autoritetingose knygose, straipsniuose, lankom paskaitas apie muziką – tuomet neturim savo patyrimo, ir tenka remtis svetimomis nuomonėmis. Šia prasme šiuolaikinėje Homeopatijoje (ypač toje klasikinėje) vyrauja nuomonės – Homeopatijoje apie preparatus kalbama, rašoma, remiamasi ankstesniais rašytiniais šaltiniais, tačiau tikrai nėra priimta juos patirti, jų klausytis, kaip mes tai vadinam. Keista, kad užuot buvę gyvai patiriamais pojūčiais, preparatai tampa aprašytais pojūčiais. 

Bet jei muzikos klausom ir dar girdim, o gal net dar ir patys grojam… Labai kitoks santykis su ja gaunas. Galit tuomet Bachą groti elektrine gitara – ir kai kuriais atvejais tai bus kaip tik tai, ko reikia. O galit roko kūrinį patikėt simfoniniam orkestrui. 

Jei realiai girdit, muzika tampa viena. Skirstymas į stilius (kad ir kaip aiškiai jie būtų apibrėžti knygose) tuomet atrodo labai dirbtinis ir sąlyginis. Imat suprast, kad Afrikos būgnai – ne mažiau muzikalu, nei kokia nors siuita ar fuga, atliekama simfoninio orkestro. Ar gitarų partija heavy metal gabale. Ir jei įgundat klausytis, visuose šituose dalykuose imat ieškot ir atpažint profesionalumą ir meistriškumą kaip atlikėjo ar instrumento gamintojo savybes. Meistriškumas nepriklauso nuo stiliaus, visais atvejais tai – asmeninė savybė.

Teoriškai homeopatai labai gerai žino, kas yra homeopatiniai preparatai. Daugumas labai aiškiai gali juos apibrėžti. Bet apibrėžt sekasi tik kol remiatės išskirtinai knyginėmis, teorinėmis žiniomis. Jei imat preparatus jausti, patirti kaip visa ką aplinkui – labai greitai atrandat, kad klasikiniai homeopatiniai preparatai niekuo neypatingesni už bet kuriuos kitus informacinius. Pasirodo, įvairios informacinių preparatų rūšys tarpusavy skiriasi taip, kaip skiriasi įvairūs muzikos stiliai, pvz., klasikinė muzika nuo džiazo. Na, džiazas yra kitoks, bet jokiu būdu ne prastesnis ar mažiau muzikalus… 

Pažaiskim su tokia analogija. Įsivaizduokit, kad homeopatai gydo ne preparatais, o… muzika! Tuomet klasikinėje homeopatijoje muzika būtų skiriama/išrašoma pacientams, tačiau patys gydytojai jos kažkodėl nesiklausytų. Jiems, pasirodo, nereikia klausytis, nes ji… aprašyta žinynuose! Jūs tiesiog pagal simptomus žinyne randat kūrinį, (teoriškai) labiausiai atitinkantį paciento būseną. Pacientui išrašot receptą, pagal kurį jis įsigyja reikiamą muzikos albumą.  Ir žinoma, Jūs skiriat tik klasikinę muziką – ir tik tą, kuri buvo autoritetingai aprašyta. Jei nėra aprašymo, nėra atliktų pruvingų – tokia muzika netinkama, negaliojanti, nepatikima. Ir apskritai, neįsivaizduojama, kaip galima būtų skirti neaprašytą muziką…

Žiūrėkit, kaip keistai išeina – tokiu atveju Jūs daugybe laiko sugaištat teorinėms muzikos studijoms! Be abejo, kartą kitą patys patiriat jos gydančią galią. Gal dar kažkas iš aplinkinių taip pat. Bet muzikos klausymasis kažkodėl netampa kasdienybe. Kasdienybei lieka skaitymas apie muziką. Todėl homeopatai žavisi tam tikrais autoriais ar veikalais, kurie, sakoma, labai tiksliai perteikia muzikos klausymosi įspūdžius. Tačiau ten – tik žodžiai! Ten nėra pačios esmės – ten nėra muzikos! Aprašymai ir pati muzika – absoliučiai skirtingi dalykai!

Homeopatai gilinasi į preparatų aprašymus. Studijuoja niuansus, lygina juos tarpusavyje. Stengiasi skaitydami koncerto recenziją išgirsti skambančią muziką. Taip užuot patyrus muziką gyvai, gyvenama koncepcijomis. Kaip sako Harry van der Zee – „Homeopatija tapo pernelyg mentalizuota“. 

Ir būtent tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tenka apsiriboti tokiu nedideliu kiekiu preparatų. Matot, išmokt klausos atpažinti 100 muzikos kūrinių nėra taip sudėtinga. Ir atpažinimui nereikia dėt protinių pastangų – užtenka tiesiog kasdien mėgautis muzikos klausymu. Paskui išgirstat daug sykių įvairiose situacijose klausytą dainą – ir atpažįstat akimirksniu, be jokio galvojimo. Tačiau išmokt tuos kūrinius/dainas atpažint jų neperklausius, o vien iš paciento pasakojimo – jau kažkas sunkiai įsivaizduojama. 

Čia galima būtų patentuot tokį žaidimą/viktoriną – kažkas pasakoja apie girdėtą dainą (tik pasakoja, niūniuoti ar mušti ritmą griežtai draudžiama), o Jūs turit pasakyt pavadinimą ir atlikėją! Tai štai didžioji homeopato praktikos dalis vyksta kaip tokia viktorina… Ir kaip galit įsivaizduot, tai reikalauja nesvietiškų intelektualinių pastangų stengiantis analizuoti atskiras išsakytas frazes ir t.t. Žinau, skamba absurdiškai. Ir užtat tie labiausiai patyrę homeopatijos grandai atspėja iki 5% dainų. 

Bet staiga kažkas pradeda kalbėt, kad Jūs galit girdėt muziką! Tai neregėtas įžūlumas. Panašiai kaip Džonatanas Livingstonas žuvėdroms sakytų, kad šios gali skraidyti. Kad tai – ne kažkas antgamtiška. Kad būtent klausymuisi Jums ir duotos ausys (pojūčiai mūsų atveju). Ir kad muzikos klausomasi išskirtinai dabar. Ji pilnai patiriama dabar – ir visai nebūtina diena iš dienos pakartotinai jos klausytis, kad patirtume už mėnesio. Dabar ji patiriama tūkstančius kartų tikriau ir pilniau nei už mėnesio! Ir dar daugiau – visiškai nebūtina jos skirti/išrašinėti, o galit dviese (ar keliese, jei priimsit kolegų į kompaniją) klausytis jos kartu su pacientu, realiu laiku stebėt, kaip jis į tai reaguoja. 

Jei nors kartą tai patiriat praktiškai – tai viršija bet kokius įsivaizdavimus. Tai lyg būtumėt perskaitę šimtą knygų apie smuiką, tačiau niekad nebūtumėt girdėję jo gyvai. Net įrašo niekad nesiklausę. Ir galų gale išgirstat griežiant tikrą smuiką – gyvai… 

Klausymasis padaro Jus laisvais. Daugiau jokių nuomonių. Lieka tik muzika ir į ją reaguojantis pacientas. Tęsiant mūsų analogiją, homeopato darbas su, pvz., depresija sergančiu žmogumi – būtų kartu klausytis įvairios muzikos, kol rasit tokią, kuri iš pagrindų viską keičia. Gali būt, kad pacientas išgirdęs savo muziką ima raudoti pasikūkčiodamas ir staiga atsiveria depresijos priežastis. Gal ima šokti. Gal giliai  nugrimzta į Tylą. Va, dabar, tiesiog konsultacijos metu, iškart, kai tik išgirdo savo muziką. Daugybė keisčiausių, netikėčiausių, gaivališkų dalykų gali įvykt per konsultaciją, pacientui aptikus savo preparatą. Ir homeopatas čia tiesiog tampa liudininku to paciento susitikimo su preparatu, reagavimo, dinamikos.

Pagrindinis homeopato darbas tampa netrukdyti pacientui pasirinkti ir išgirsti muziką. Pabūt neutraliu, nesikišt į procesą, neturėt savo nuomonės, neįtakot paciento, o tik klausytis. Tuomet kiekvienąkart būsit nustebinti paciento pasirinkimu/reagavimu. Daugumoj atvejų pacientas rinksis (t.y. giliausiai spontaniškai sureaguos) visiškai ne tą muziką, kuri atrodo Jums tinkamiausia. Čia nėra taisyklių!!!

Savaime suprantama, kad reaguojama pagal panašumą. Pagal tą patį, apie kurį kalbėjo dar S. Hahnemann. Jei muzika ar preparatas nepanašūs į tai, ką turiu viduje – tiesiog nereaguosiu. Taip viskas paprasta.

Tačiau homeopatai nori prie šito prieit racionaliai. Nenori klausytis, patirti muzikos gyvai, bet nori moksliškai, remdamiesi žinynais parinkti muziką, kuri giliausiai suvirpintų paciento kūną ir sielą. Siekis gražus. Tik praktiškai retai kada duoda laukiamą rezultatą. Vėl tie patys 5%. Viskas dėl labai paprastos priežasties.

Lėtinių ligų atvejais dauguma dalykų apie mus pačius ir mūsų pacientus yra paslėpti. Ūmiais atvejais tai manifestuoja ryškiais simptomais – į ką ir orientuota klasika. Ūmiom ligom gydyti Jūs tarsi pagal paciento ritmiką parenkant panašų muzikinį kūrinį. Čia išties gali padėti žinynai. Tačiau tam, kad preparatais adresuotume tas paslėptas lėtinių ligų priežastis – reiktų būt visažiniu ar visa matančiu. Reiktų turėt begalinį įžvalgumą, kad, pvz., užuot skyrę preparatą astmos simptomams, parinktume preparatą giliai paslėptai baimei, galbūt atėjusiai dar iš prenatalinio periodo. Bet jei tiesiog mokat klausytis – šitai spontaniškai iškils į paviršių konsultacijos metu kartu su pacientu klausantis preparatų. Teliks tik atpažint. 

Dabartinėje Homeopatijoje Jūs tarsi išmokstat klausytis ir groti įvairiais instrumentais bei stiliais – ir tampat laisvi improvizuot. Knygos ar kitų nuomonės Jums gali būt įkvėpimo šaltiniais. Bet Jūs nuo jų nepriklausomi. Jūs patys girdit muziką: jei skamba, tai skamba, jei neskamba – neskamba. Viską sprendžia klausymas, t.y. Jūs patys imat atskirti gerą/kokybišką muziką nuo blogos/nekokybiškos. Ir taip pat imat suprast, kad gera muzika dar turi būti panaši – t.y. adekvati nuotaikai ir situacijai. Kartais adekvati bus kokybiška klasikinė muzika, kartais reikės trankios, o kartais keistos, eksperimentinės.  

Tik Jūsų pačių aspektai

Kai rašau apie preparatų jutimą ir atpažinimą, turiu išduot ir vieną esminę paslaptį. Daugelis homeopatų įsivaizduoja preparatus egzistuojant išorėje kaip atskiras ir savarankiškas realybes. Na, iš pradžių tikrai taip atrodo. Bet jei tik vis giliau ir giliau nersit į gyvą informacinių (t.y. nematerialių) preparatų patyrimą, labai aiškiai suvoksit, kad jie nėra išorėje. Tai atskira tema – didžiulė, tačiau be galo paprasta. 

Sakykim, yra kino filmas X. Visi sutiksit, kad filmas X – kaip reiškinys – absoliučiai tikras, realus. Tuo pat metu lyg ir savaime suprantama, kad filmą kiekvienas mūsų patiriam skirtingai – iš to paties filmo išsinešam skirtingas patirtis. Homeopatai čia kalbėtų apie individualų reagavimą. Viskas gerai, bet kyla vienas visiškai kvailas klausimas: Ar nors kas pasaulyje yra patyręs filmą X objektyviai? Na, nors vienas… Ir apskritai – ar egzistuoja kažkoks etaloninis objektyvus to filmo X patyrimas? Jei tai pabandysit narpliot, pastebėsit, kad netgi jo režisierius kaskart pakartotinai peržiūrėdamas savo kūrinį, kaskart jį patiria kitaip… 

Žodžiu, realus filmas X egzistuoja tik kaip idėja, koncepcija. Niekas jo nėra matęs. Niekas nėra objektyviai skaitęs knygos, objektyviai klausęs muzikos kūrinio, objektyviai apžiūrinėjęs tapybos darbo,… Nėra objektyviai stebėjęs saulėlydžio ar dar ko nors. Informacijos pasaulis – absoliučiai virtualus… 

Lygiai dėl tų pačių priežasčių neįmanoma objektyviai patirti (ir juo labiau aprašyti) informacinių preparatų. Preparatas X patiriamas viduje, kaip mūsų pačių kažkurie aspektai. Jei kažkurį informacinį preparatą patiriat, matot kaip kažką išorėje – reiškia protas jau žaidžia su Jumis kaži kokius žaidimus…

Patirti preparatus ir pažinti tam tikrus savo pačių aspektus yra vienas ir tas pats. 

Ar galit įsivaizduoti keistesnį ir juokingesnį dalyką – visas begalinis informacinių preparatų arsenalas, įskaitant tuos, kurie dar tik bus pagaminti, visa ta begalybė telpa… Jumyse! Jie visiškai ne išorėje! Ir kaip bebūtų keista, visas mūsų preparatų pažinimas ir tyrinėjimas susiveda į savęs pažinimą ir tyrinėjimą. Viskas, pasirodo, tik apie mus pačius. Nė vieno preparato neegzistuoja skyrium nuo mūsų pačių. Visi jie – tik skirtingi mūsų pačių aspektai. Neretai – paslėpti aspektai, apie kurių egzistavimą net nenutuokėm. Ir kai prisiliečiat prie preparatų, realiai prisiliečiat prie tų savo slaptų užkaborių. Labai daug netikėtų atradimų laukia. Tai visiškai nenuspėjama. Beje, lygiai tas pats nutinka su mūsų pacientais konsultacijos metu…

Gal kažką nuvilsiu, bet Dabartinė Homeopatija tėra kelionė į Jūsų pačių gelmes. Tai lyg Alisai įkristi į tą, rodos, nesibaigiantį Triušio urvą. Skirtingai nuo C. Lewis knygos, Jūsų urvas neturi dugno, o tik begalinius pasaulius šonuose. Jei neįsikibsit, neužstrigsit juose, ir kantriai krisit vis gilyn, gali būti, kad įvyks neįmanomas dalykas ir pasieksit dugną, kuriame Nieko nėra. Tuomet, kaip ta Alisa prabusit prie įėjimo į Triušio urvo. Ir viskas bus kaip buvę. Beveik…

Begalinis pojūčių pasaulis

Įsivaizduokit, visi preparatai Jums tampa juntami – kaip tie muzikos garsai. Jie nebepaslėpti nuo Jūsų. Na, gerai, pradžiai – ne visi. Tik tie, kurie Jums patiems labai svarbūs – jie duoda daugiausiai pojūčių, kartais – ištisus fejerverkus, kurių neįmanoma nepastebėt. Bet čia pradžiai. Toliau – bus netikėčiau ir įdomiau. Bet pradėkim visgi nuo pradžios.  

Svarbiausia tampa Jūsų tikras buvimas čia ir dabar – per pojūčius ir patyrimus. Kartais labai smagu iš kolegų ką šalia turėt. Beje, pačiais patyrimais galima dalintis be žodžių. Betarpiškai. Vėlgi – dviems muzikantams susikalbėt neretai pakanka vien muzikos. Gal dar žvilgsnio. Kaip, pvz., čia: https://youtu.be/8TwhLplrFNo 

Gal kam bus keista, tačiau būtent taip pas mus taip atrodo kolegiškas susitikimas ir klausymasis kartu. Vienas prie to paties preparato prieina vienaip, kitas – kiek kitaip. Tačiau tuo dalinamasi. Homeopatams betarpiškai dalintis pojūčiais – reiškia būti tiek atvirais, kad jausti tai, ką jaučia kitas. Dabartinėje Homeopatijoje mes dalinamės ne žodžiais. Pačiais patyrimais. Tiesiogiai. Įsivaizduokit, kad Jūs galit perduoti savo pojūčius kitam tiesiogiai, o ne žodžiais. Ir galit jausti tai, ką jaučia kitas šalia: kolega, pacientas ar kas kitas. 

Beje, toks yra mūsų darbas grupėje. Tiesiog dalintis patyrimais. Ne žodžiais, o būtent patyrimais. Bet tai įmanoma tik tuomet, kai prie to prieinam atviromis Širdimis. Tiesą sakant, daugiau nieko ir nereikia. Jokių supergalių ar superjautrumų – šie tik trukdo… Visas stebuklas nutinka būtent Atvirume.

Dabartinėje Homeopatijoje mes nieko neišradinėjam nauja. Čia nėra nieko nauja ir nieko, kas priklausytų išskirtinai tai dabartinei. Tiesiog mokomės iš giminingų Homeopatijai sričių, ieškom bendro vardiklio, išgryninam principus, ir per pojūčių klausymąsi paverčiam tai asmeniniais patyrimais. Tuo tai skiriasi nuo objektyvaus mokslo.

Patikėkit, visus įmanomus preparatus, įskaitant kad ir Bacho žiedus ar aurasomines spalvas, galima patirti kūno pojūčiais. Ne akimis, bet tiesiog pojūčiais – pilve, krūtinėje, galvoje, ar tiesiog erdvėje aplinkui. Bet kuriuo atveju – tai pojūčiai. Tai tikra, patiriama. To neįmanoma sugalvot ar numatyt. Patyrimas visuomet stebina šviežumu – netgi santykinai nemalonūs pojūčiai.

Homeopatai įsitikinę, kad patyrimus galima užrašyti žodžiais ir sudėti į žinynus. Ot ir ne! Tai, kas užrašyta – negyva, ir niekad negali atstoti tikro gyvo patyrimo. Jei Jūs aprašysit, atrodytų, paprasčiausią obuolio valgymo patirtį ir duosit skaityt niekad jo neragavusiam… Jūs jau supratot. Lygiai taip homeopatinių ir kitų panašių preparatų aprašymų skaitymas turi prasmę tik tuomet, kai tai eina kartu su gyva patirtimi. Be gyvo patyrimo tai – grynas melas. 

Taigi, į Dabartinę Homeopatiją patenkam per pojūčių pasaulį. Jis neišsemiamas, begalinis. Jis tūkstančius ir milijonus kartų didesnis, tikresnis ir įspūdingesnis už visus repertoriumus ir Materia Medica kartu sudėjus.  Jo įvairovei ir subtilumo laipsniams nėra ribų. Tikrai nėra nieko, ko negalit patirt. 

Beje, tokios Homeopatijos mokotės per praktiką. Ne skaitot knygas, o treniruojatės, praktikuojatės. Lyg mokytumėtės groti smuiku. Arba kovos menų. Iš knygų ar paskaitų to neišmokstama, tenka valandų valandas praktikuotis. Praktika, praktika, praktika. Ypač praktika su labiau patyrusiais klausytojais. Arba darbas grupėse, dalijantis tais patyrimais tarpusavyje. Kol vien pagal pojūčius pradedat atpažint lygmenis, preparatus, ar konkretaus preparatų gamintojo braižą.

Labai smagu, kad gana greitai klausymosi praktika persismelkia į visą kasdienybę. Klausymasis tuomet nebeapsiriboja preparatais. Paprasčiausiai, kur Jūs beeitumėt, ką bedarytumėt, Jūs visuomet apsupti pojūčių. Pamažėl tiek kūną, tiek aplinką ir aplinkinius išmokstat justi betarpiškai – pojūčiais. Ne mentaliai, ne idėjomis, mintimis, tačiau spontaniškai – pojūčiais.

Keista, tačiau tuomet viską imat patirti tarsi pirmą kartą gyvenime. Konceptualiai, t.y. prote mes viską matom taip pat. Protas nuolat kuria iliuziją, kad tai jau pažįstama – ir tuomet paveikslą, saulėlydį, filmą, preparatą, žmogų – mes patiriam kaip jau pažįstamus. Tačiau tas „pažįstamumas“ tėra mintis galvoje. Nes jei patiriam realiai, pojūčiais – tai kiekvienąkart kitaip. Kartais šiek tiek kitaip, kartais – smarkiai kitaip. Tą patį preparatą tuomet priklausomai nuo situacijos patirsim kitaip, kaskart šviežiai. Ir tikrai – niekad taip pat kaip kažkada. Tas patyrimo šviežumas ir nepakartojamumas taps vieninteliu dalyku, kuris nesikeičia. 

Žinau, skamba keistai. Tačiau juk nestebina, kad tą patį muzikos kūrinį skirtingose erdvėse ir grojamą skirtingų atlikėjų patirsit skirtingai. Kodėl gi su mūsų preparatais turėtų būti kitaip?

Ir jei mes kalbam apie treniruotes ir praktiką, tai savaime suprantama, kalbam ir apie įgūdžius. Supraskit, dabartinė Homeopatija – ne moksliška, o asmeniška. Kaip, pvz., griežimo smuiku ar džiu–džitsu įgūdžiai. Jei Meistrui pavyksta, o man ne – tai mano problema. Ne Meistro, metodo, o mano. Ir jeigu iš tūkstančio praktikuotojų vienam kažkas pavyksta, o kitiems 999 – niekaip, keliaujam pas tą vieną mokytis! Ne atmetam, kaip nemoksliška, nepatikima, neįrodoma, bet kaip tik – siekiam to. Nes tai, pasirodo – įmanoma! Juk jei anam pavyksta, galiu išmokt ir aš…

Pvz., Nicola Wolgemuth iš Austrijos gamina išties įspūdingas kristalų esencijas. Tik apie jas kada nors vėliau. Kol kas stabtelkim ties tuo, kad visi jos preparatai visiškai atsparūs elektromagnetinei  spinduliuotei. Ne tai, kad šalia mobilaus telefono – kad ir po rentgeno aparatu juos laikykit. Absoliučiai niekas nepasikeičia. Daug testuotojų tai išbandė. Fiziškai nesunaikinus buteliuko jokios įtakos preparatui padaryt neįmanoma. Netgi įpylus į tokią esenciją, pvz., homeopatinio preparato tirpalą, šis tarsi neutralizuojasi, o esencija išlieka nepakitus. Žodžiu nesimaišo su jokiais kitais informaciniais preparatais. Nicola tik šypsosi ir sako: „Aš juos užrakinu“ 😉 Tai – įgūdis. Tiesiog dabar žinot, kad kažkur yra Meistras, mokantis tai padaryt. 

Bet juokingiausia, kad tas užrakinimas – nėra veiksmas ar juo labiau technika. Tai, sakykim, tam tikras jautrumo ir atvirumo derinys, nereikalaujantis absoliučiai jokios pastangos ar veiksmo. Užtat Nicola paklausta ir šypsosi. Ji negali rimtai atsakyt. Ji žino, kad tai įvyksta savaime, jei tik ji netrukdo. Bet jautrumas ir atvirumas – įgūdžiai, reikalaujantys šiek tiek talento ir daugybės valandų darbo su savimi. Būtent todėl Nikola ar kas kitas, paprašytas to išmokyti tik nusišypsos. Nes Jūs prašysit technikos. O technikos – nėra. Bet yra kažkas, ką visgi galima Jums perduot, kai būsit tam pasirengę…

Kelias prie to – yra. Bet reikalauja atsidavimo. Net ne kelių minučių ar valandos per dieną. Bet totalaus atsidavimo. Turit gerai niurktelt į Triušio urvą. Tai išties juntasi lyg šoktumėt į bedugnę. Argi kam nors to reikia už tokią kainą? Kol kas iš mūsų homeopatų sutikau tik vieną, kuriam kaina – nesvarbu. 

Gyvenam labai įdomiais laikais. Per dabartinę Homeopatija tampa absoliučiai atvira. Visos paslaptys, kurias po trupinį saugojo Meistrai kaip didžiausias brangenybes dabar mums duodamos pilnu komplektu tarsi ant padėklo. Tiesiog imkit ir naudokit. Kaina – mūsų atvirumas ir jautrumas. Atvirumas iš tiesų ir reiškia tą atsidavimą. Tai atvirumas patirtims, kurios neretai bus priešingos mūsų įsitikinimams. Tai ir atvirumas Gyvenimui… 

Patirdami preparatus realiu laiku pradedat pastebėt, kaip vienas preparatas atveria duris kitam. Arba kaip jie vienas kitą papildo, arba suteikia visai naujų savybių. Tai lyg eksperimentuotumėt su maisto gaminimu virtuvėje. Įdedat kažko į sriubą ar salotas – ir išsyk pajuntat pokytį. 

Pojūčių pasaulis turi savo taisykles ir dėsningumus, kurių privalu laikytis. Pvz., į jį nepriima su žinių bagažu – šį tenka palikt prie vartų. Teorinės žinios – pati didžiausia kliūtis čia patekt. Ateisit su žinojimu galvoje – tik tą žinojimą galvoje ir patirsit. Ne realų patyrimą, tačiau tik įsivaizduojamą. Ir tas įsivaizduojamas, patikėkit, nesulyginamai blankesnis…

Turit viską pamiršt – net ir tai, kaip atrodo ir kaip juntasi Jūsų kūnas. Nes kiekvieną kartą jį jusit smarkiai kitaip. 

Dar teks išmokt stebėt pojūčius tarsi periferiniu matymu, nesikoncentruojant. Lyg stebėtumėt žmones aplinkui, tačiau neįsispitrinant žvilgsniu, nesukeliant jiems nepatogumo ar pojūčio, kad jie nužiūrinėjami. Susikaupimas, koncentracija į pojūtį išties jį paryškina, tarsi naudotumėt didinamąjį stiklą, tačiau kartu tai stabdo dinamiką/gyvumą – pati esmė nukenčia. Todėl pojūčius stebėt geriau pilnai į juos neįkrentant, nepametant Visumos. 

Iš pradžių būsit laimingi tiesiog patirdami preparatus/pojūčius ir juos atpažindami. Laimingi, nes jausitės gyvi, patiriantys atpažįstantys. Bet tikras gyvumas ateis tuomet, kai įgusit kiekvieną pojūtį patirti ne kaip atskirą, tačiau Visumos kontekste. Kiekvienas pojūtis, koks jis bebūtų, tegu ir pats paprasčiausias paniežėjimas kur nors – jei tik jo išties klausotės – neturi centro ir neturi ribų. Kaip bebūtų keista ir netikėta, neįmanoma rasti vietos, iš kurios tas pojūtis kyla, neįmanoma rasti ribos, kur jis baigiasi. Visi be išimties pojūčiai, jei jų klausytis atidžiai juntami tarsi pakibę begalinėje erdvėje, neturintys nei centro, nei ribų. Taigi net paprasčiausi kasdieniai pojūčiai – nuoroda į tą pačią Begalybę… 

Dar būt gerai nepamiršt, kad kūno pojūčių pasaulis – tai daugiausiai ligos, pathos pasaulis. Sveikas kūnas ramybėje neturi pojūčių. Jokių pojūčių, lygmenų – nieko. Paprastai į tai patenkam baigiantis konsultacijai – tai lyg ženklas, kad laikas pacientą paleisti namo. Ir, žinoma, viskas patiriama išskirtinai dabar, neįmanoma ką nors patirti anksčiau ar vėliau.

Begalinė Tyla

Visgi pojūčių pasaulis, kad ir koks neišsemiamas ir begalinis jis bebūtų – tėra tik pirmas mūsų kelionėje. Dar tik koridorius. Už pojūčių laukia Tylos pasaulis. Tyla… nėra pojūtis. Ji ima girdėtis, kai pojūčiai nurimsta. Ir čia nebėra pathos, nebėra ligos – tik Sveikata. Tik įvairūs Ramybės lygmenys, kaip juos vadina biodinaminiai osteopatai. Su laiku bei praktika išmoksit ir juos atpažint. 

Kaip galit įtarti, Tyla neturi pabaigos. Ji tai jau išties begalinė. Tylumui nėra ribų. Kartais, atrodo, patekot į absoliučią Tylą. Bet kai paskui pateksit į dar gilesnę Tylą, anoji, prieš tai buvusi jau atrodys kaip triukšmas. Ir taip – be galo… 

Visuma

Kaip keistai išeina! Pojūčių pasaulis – begalinis, neišsemiamas. Sutikit, neturim jokių šansų išjausti visus pojūčius, kaip kad išragaut visus skonius ar išuostyt visus kvapus. Mano kaip homeopato praktikoje tai reiškia, kad neturiu jokių šansų pasiekt tobulybės. Reiškia, kad visad turėsiu pasitenkinti kompromisais – būt apribotas tomis keliomis dešimtimis ar šimtu preparatų, apribotas įžvalgomis ir supratimais apie juos, apribotas metodologiniais ypatumais ir t.t. Ir daugumai kolegų tai atrodo labai normalu. Mokslui tai atrodo normalu. Normalu priimt, kad vyksta nuolatinis progresas, viskas tobulėja, keičiasi,… Ir kad tobulumui šitam pasauly – ne vieta. Todėl medikui pasakyt pacientui, kad vaistas nuo jo ligos kol kas neišrastas – normalu. Mokslas šiuo atveju atstovauja Protą. Jie išvien. Jų tikslas yra sukurti tikslą, kurį pasiekus bus sukurtas kitas tikslas. Ir taip be galo.

Bet jei tik pasiklausysit Širdies, viskas gali radikaliai pasikeist. Bet Širdies kalba kitokia. Širdies neišgirsit taip, kaip girdit mintis. Širdis – tai kai Tyloje tiesiog turit aiškumą, ką daryt. Tik aiškumą, tačiau jokio paiškinimo kas, kaip ir kodėl. Dirbant su pacientu homeopatui toks aiškumas būtų, pvz.,  patestuot tam tikrą grupę preparatų. Be jokio preteksto, kodėl. Tiesiog šiaip… Bet tai net ne mintis, ne mąstymas, ne svarstymas. Galvoje tuo metu tuščia. Bet yra tylus aiškumas, ką daryti. Ir kūnas tuomet tarsi pats tą daro. 

Tylos/Širdies pasaulis – irgi begalinis. Kuo giliau į jį panyrat, tuo paprastesnė ir spontaniškesnė tampa Jūsų praktika. Juokinga, bet čia kuo mažiau Jūs bežinot, tuo taikliau dirbasi. Nors taikliau – ne visai tinkamas žodis. Truputį juokinga, nes čia Jūs apskritai nustojat taikytis. Matot, taikytis galima, jei žinot, kur taikytis. Bet Jūs nustojat žinot. Nelieka pretenzijos įvardinti ligos priežastį ir pasirodyt visažiniu. Jūs nebežinot, kodėl skiriat tą ar tą preparatą. Jums užtenka, kad Gyvenimas žino. Jūs apskritai nebesikišat į gydymą, o šis tiesiog vyksta. Ir Jūs vis mažiau ir mažiau stengiatės paaiškinti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Tiesiog taip darosi – ir viskas. Tokia Širdis. Tuo ji skiriasi nuo proto.

Per Širdį/Tylą taip pat prisiliečiam prie Sveikatos – per tuos įvairius Ramybės Lygmenis. Tylai ir subtilumui išties nėra ribų. Galit pasitraukti iš sociumo, užsidaryt kalnuose urve ilgiausiam tylos atsiskyrimui – ir tik paviršiukais prisiliesit prie Tylos, tik ranka bedugnio Vandenyno paviršių priliesit. Ir už Tylos, atrodytų, jau nebėra kur keliaut toliau. 

Bet kaip tik šitam taške galime apskritai pamatyt ieškojimo… beprasmiškumą! Matot, tiek eidami į manifestacijas/pojūčius, tiek į Širdį/Tylą mes vis kažko siekiam. Vis kažko negana. Atrodo, kad dar neatpažįstu tam tikrų pojūčių/preparatų. Arba dar nepakankamai tylus, kad prisiliesčiau prie tam tikrų subtiliųjų sluoksnių. 

Abiem atvejais esu aš ir yra horizontas, kuris tolsta, kai tik prie jo artėju. Todėl susidaro įspūdis, kad pojūčių pasaulis – begalinis, ir Tylos pasaulis – irgi begalinis. Užtat labai būna netikėta atrast, kad abi tos begalybės – netikros! Iš tiesų tai tik idėjos apie Begalybę. Nes jei apsižiūrėsit, kas vyksta dabar – patirsit labai konkrečius pojūčius, kvapus, vaizdus. Jei neklystu, dabar Jums – tekstas prieš akis. Ir jokios Begalybės. Tas horizontas arba tikslas – tai tik masalas, užkabinantis daugeliui gyvenimų. 

Ir šitam taške nutinka keisčiausias dalykas. Iš to beviltiškumo tuomet atsigręžiam į patį patyrimo procesą. Juk tiek pojūčiai, tiek Tyla – patiriami, argi ne? Ir kai tik patiriam, kaip vyksta pats patyrimas – galutinai prapuola vidus ir išorė. Ir taip netikėtai atrandama Visuma, apimanti tiek išreikštų pojūčių, tiek ir Tylos pasaulius. Čia dingsta detalės, tampat Liudininku ir viską stebit iš tos Visumos. Pasaulis tampa vientisu ir nedalomu, egzistuojančiu ne laike ir ne erdvėje. Vien tik amžinas dabar. Būtent čia Homeopatija išties tampa dabartine.

Dar toliau gali būt, kad galų gale atsigręšit į patį Patyrėją. Nes juk kažkas ir tą Visumą patiria? Bet apie tai rašyt… Čia tas Triušio urvo dugnas. Ratas užsidaro. Pabundat prie įėjimo į Triušio urvą. Lyg viskas būtų tik prisisapnavę…

Labai keista, kad Begalybė, šalia to, kad patiriama būtent kaip Begalybė ir absoliutus Atvirumas, kartu yra apie užbaigimą, grįžimą prie ištakų, nuo ko viskas ir prasidėjo. Va prie to užbaigimo mes ir stabtelsim kitame straipsnyje. Iki!

Parašykite komentarą