Vegatestas.lt

Pradėsiu nuo kažkada sau netikėto atradimo, kad tokia išplėsta, gyva ir į asmeninį augimą nukreipta naujoji homeopatija… neskirta homeopatams, jiems nebepriklauso ir turbūt net ir nereikalinga. Keista, bet tokia realybė. Nežiūrint to, savo rašliavas pirmiausiai skiriu būtent kolegoms homeopatams ir jiems prijaučiantiems. Kaip perspėjimą, kad pastangos išlaikyti homeopatiją nepakitusią, standartizuoti jos mokymą ir praktiką ar įsprausti ją į „įrodymais pagrįstos“ akademinės medicinos rėmus bus bevaisės. Tai prieštarautų pačiai jos prigimčiai…

Homeopatija, reaguodama į laikmetį, politinę situaciją, pribrendusį žmonių jautrumą ir sąmoningumą, pati koreguoja kryptį ir strategiją – ir neklausia, nori to homeopatai, ar nenori… Homeopatinio gydymo srityje tie intensyvūs pokyčiai vyksta jau dabar, ir bent kiek domintis šia sritimi, jų neįmanoma nepastebėti. Tik iki šiol nebuvo vientisos sistemos, bendro matymo ir supratimo – todėl nuolatinės pažangos čia kaip ir nesimatė, visi dirbo skyrium, formavosi lyg ir atskiri tarpusavy konkuruojantys ir nesutariantys metodai ir mokyklos. Mes būtinai dar šiame straipsnyje paliesim šia temą. Bet iškart perspėju, kad kur kas radikalesnė naujosios Homeopatijos kryptis, daugeliui turbūt visai netikėta, bus… nesusijusi su gydymu!

Read moreNAUJOSIOS HOMEOPATIJOS VAIDMUO IR VIETA ŠIANDIEN

Šiandien stebim įspūdingą, globalų, gerai organizuotą, dosniai finansuotą ir, reikia pripažint, efektyvų puolimą prieš homeopatiją. Jei kas iš vietinių kolegų nesidomi vakarietiška žiniasklaida, turbūt nenumano tikrojo jo mąsto. Didesniuose leidiniuose ar interneto portaluose kone kasdien pasirodo straipsniai, skirti homeopatijos „demaskavimui“. Puolimui naudojami labai įvairūs smūgiai ir jų kombinacijos:

• homeopatiniai preparatai neveikia, nes negali veikti, ir tai nenuginčijamai įrodyta daugybės rimtų mokslinių tyrimų;
• periodiškai vis paskelbiama apie galutinius nepaneigiamus įrodymus ir homeopatijos pabaigą;
• homeopatija gali būti pavojinga: 1) tiek dėl preparatų (Hyland’s homeopatinėse tabletėse, skirtose palengvinti kūdikiams dantų dygimą rasta toksiška Beladonna dozė, galinti sukelti traukulius, nesvarbu, kad 12C potencijos, pranešama apie 10 kūdikių mirčių, galimai susijusių su šiuo preparatu, preparatas uždraustas vartoti JAV ir t.t.), 2) tiek atimant galimybę gauti deramą pagalbą (daug kartų minimas atvejis, kai homeopatas pasiūlė nozodą vietoj skiepų nuo maliarijos, ir tai nepasiteisino);
• vaistininkus vienijančios organizacijos renka parašus, kad būtų uždrausta prekyba homeopatiniais preparatais, nes viešai pardavinėti placebo prieštarauja vaistininko etikai.

Šį sąrašą galėtume tęsti ilgai. Įvairovė ir išradingumas stulbina.

Bet kuriuo atveju, tai realus rimtas puolimas ir, atrodytų, homeopatija pralaimi sausai. Didžioji dalis viešoje erdvėje publikuojamos informacijos – homeopatijos nenaudai. Apskritai, žiniasklaida ją pavertė kone viešu pajuokos objektu. Štai britų Sveikatos ministras pabandė užstoti homeopatus – ir kaip mat jo, papuošto burtininko Gendalfo skrybėle, karikatūros atsidūrė laikraščiuose. Akademiniuose sluoksniuose – ne kitaip, čia jau kuris laikas homeopatija tapo blogo tono dalyku, dramatiškai mažėja palaikymas iš universitetų ir tyrėjų pusės. Net ir tie, kurie iki tol palaikė bei gaudavo šį tą žadančių rezultatų, šiandien tyli, bijodami būti išjuokti. Smarkiai apkarpomas finansavimas: štai visai neseniai D. Britanijoje valstybė (NHS – mūsų ligonių kasų atitikmuo) nustojo finansuoti homeopatinį gydymą (kol kas dar šiek tiek laikosi Londonas ir Bristolis), uždarinėjami paskutiniai stacionarai ir t.t. Net tokiame homeopatijos forposte kaip Indija vyriausybė skatinama peržiūrėti sveikatos sistemą ir atsisakyti „įrodymais nepagrįstų“ praktikų.

Homeopatų organizacijos reaguoja, pateikia kontrargumentus, aiškina, kaip buvo gauti tie homeopatiją paneigiantys „moksliniai“ rezultatai, ir kodėl tai melas. Pateikiamos nuorodos į daugybę kitokių studijų, rodančių homeopatijos efektyvumą.  Savaime aišku, homeopatų nuomonė niekam neįdomi, ir nekaltumo prezumpcija čia negalioja. Sukčiai ir šarlatanai turi būti nubausti. Didieji naujienų portalai atsisako spausdinti homeopatų parašytus straipsnius. Iškalbingas faktas – netgi Wikipedia apibūdina homeopatiją kaip pseudomokslą ir (būdama atvira(!) enciklopedija, t.y. kurią papildyti galit kiekvienas, įskaitant ir jus) ne tik draudžia homeopatams ir jų šalininkams pareikšti savo nuomonę, bet netgi neleidžią įdėti nuorodų į pagrindinių tarptautinių profesinių organizacijų tinklapius.

Žvelgiant paviršutiniškai – homeopatai tapo laikmečio ir stambaus grobuonies auka. Tačiau nieko nevyksta šiaip sau. Todėl čia aš pateiksiu kitokią, daugeliui – gan netikėtą ir gal net nepriimtiną versiją, kodėl tai vyksta, ir kam to reikia. Maža to, kaip kovotojas, pasiūlysiu net du būdus, kaip efektyviai kovoti su gerokai už save stipresniu priešininku, – tačiau iškart perspėju, – tai radikalūs būdai, homeopatai kol kas tokių net nesvarsto…

Read moreHOMEOPATINIAI KARAI. IMPERIJA PUOLA

Įprastai homeopatijoje pruvingai suprantami kaip sveikų savanorių atliekami homeopatinių preparatų išbandymai. Tačiau šiandien kalbėsim apie pruvingus kaip apie ypatingą ir labai homeopatinę praktiką – ir pirmiausiai orientuotą į darbą su savimi, į homeopato asmeninį augimą. Keliausim per įvairius iki šiol neliestus pruvingų aspektus ir stebėsim, kaip tai palaipsniui transformuoja preparatų suvokimą, patį homeopatą ir jo praktiką. Nes iš tiesų homeopatijoje pruvingai ir yra raktas į… viską.

Pradėsim, kaip jau priimta klasikinėje homeopatijoje, nuo citatų iš Biblijos:

[…] patys puikiausi pruvingai yra tie, kuriuos sveikas, neturintis išankstinių nuostatų, skrupulingas ir gerai besijaučiantis gydytojas atlieka ant savęs su rūpestingumu ir atida, kaip kad čia aprašyta. Jis visiškai sąmoningai suvokia tai, ką pats patyrė.

Tokių įstabių stebėjimų pagalba jis išvystys ir pažins savo pajautas/jautrumus (sensibilities), savo mąstymo būdą ir emocijas, kas yra visos tikros išminties pagrindas – „pažink save“.

Taip atidžiai save stebėdamas jis taps geru stebėtoju – šios savybės jokiam gydytojui negali pritrūkti. Jokie kitų stebėjimai neatstoja savęs stebėjimo.

Tokių savęs išbandymo su vaistais dėka bandytojo organizmas taip pat tampa atsparesnis įvairiems nepalankiems veiksniams. Jo sveikata tampa stabilesnė; kaip moko patirtis, jis tampa sveikesnis ir stipresnis.

Žinoma, tai ištraukos iš homeopatų Biblijos – S. Hahnemann „Gydymo meno Organono“ §141. Ir tai rodo, kad pradininkas, per savo gyvenimą pats išbandęs apie 100 preparatų, šį tą nutuokė ir apie vidinę/ezoterinę ir šiandien homeopatijai ir homeopatams svarbiausią pruvingų pusę. Ankstyvuoju homeopatijos periodu pagrindinis išsikeltas uždavinys buvo išorinis, t.y. sudaryti grynąją Materia Medica. Vidiniam darbui (pirmiausiai su savimi, paskui su pacientais) išplėtoti tiesiog pritrūko laiko, žinių ir išmanymo. Laikmetis ne tas buvo, tikslai ne tie. Ir todėl jau cituotas pradininko požiūris homeopatijoje formaliai neprigijo, neevoliucionavo ir įprasta kasdiene asmenine praktika taip ir netapo. §141 liko kaip asmeninis S. Hahnemann palinkėjimas ateities praktikuotojams vystyti tuos dalykus. Ir manau, kad tai daugiau pradininko nuojauta – jis tikrai neįsivaizdavo, kur tai gali nuvest…

Norėdami judėti toliau, atrakinti pruvingus, išplėsti jų ribas, pritaikyti asmeniniam augimui turėsim peržiūrėt kai kurias pamatines koncepcijas, susijusias su pruvingų praktika. Nes šiandien dauguma homeopatų teturi labai miglotą pruvingų supratimą…

Read morePRUVINGŲ KELIAS arba ASMENINIS AUGIMAS HOMEOPATO PRAKTIKOJE

Su kitokiu ir platesniu požiūriu tenka peržiūrėti ir mūsų Materia Medica supratimą ir struktūrą. Iki šiol homeopatijoje vyravo plėtimasis horizontaliai – daugėjo preparatų ir simptomų žinynuose. Supratimas apie preparatus ir apie žmogų, praktiškai nesikeitė.

Pvz., iki šiol daugumai homeopatų net ir potencijuoti preparatai sukelia simptomus. Ne šiaip sau kokius, o vaisto simptomus. Iš tokio supratimo gimsta visokių kuriozų. Štai neseniai kilo diskusija, ką daryti, jei pruvingo metu išlindo senas simptomas, t.y. to išbandytojo jau patirtas anksčiau. Šiuolaikiniai klasikos korifėjai pasitarė ir priėmė nutarimą, kad iki 1 metų šviežumo simptomas bus priskiriamas žmogui(!) ir į repertoriumą/patogenezę neįtrauktas, o senesni nei metų simptomai – tai vaisto(!) simptomai, juos galima drąsiai įtraukti į repertoriumus ir patogenezes. Ir šitoks požiūris bus pristatytas pasauliniame kongrese Vienoje… [Paprastas požiūris būtų, kad informaciniai preparatai jokių simptomų nesukelia, tai mes reaguojam, ir visos reakcijos yra mūsų, o ne vaisto – lygiai taip pat, jei mums kyla tam tikros reakcijos žiūrint paveikslą/kiną/spektaklį – kas irgi būtų informacinio poveikio pavyzdžiai – tai visuomet mūsų reakcijos, jos susiję su mūsų vidumi, mūsų jautriomis temomis, ir jei aš į kažką reaguoju, tai visuomet mano reakcija, o ne paveikslo/kino/spektaklio. Apskritai nereiktų painioti informacinio ir įprasto materialaus poveikio – vyno per parodos atidarymą, popkorno su kokakola kino seanso metu ir kavos per pertrauką tarp dviejų spektaklio dalių poveikio nereikėtų priskirti įspūdžių kategorijai…]

Read moreNaujoji informacinė Materia Medica

Praeitame straipsnyje kalbėjome apie TALPUMĄ, kaip išskirtinę homeopatijos savybę. Kaipgi tai atrodo praktikoje?

Pradėsiu nuo preparatų, kaip nuo tam tikros juntamos realybės. Nes, mano supratimu, homeopatijoje viskas sukasi apie preparatus. Tai tarsi centrinė ašis. Tai jie mus moko ir tam tikra prasme diktuoja sąlygas. Ne „homeopatinė filosofija“ diktuoja požiūrį į preparatus (pastebit, senieji klasikai, tokie kaip C. M. Boenninghausen, C. Herring, A. von Lippe , buvo klinicistai praktikai, jie rašė klinikines Materia Medica ir pasakų nekūrė, tik vėlesni klasikai atrado malonumą „filosofuoti“), bet patys preparatai yra mūsų vedliai ir mokytojai. 

Read moreHomeopatijos talpumas. Praktiniai pavyzdžiai

Gali pasirodyti, kad pastarąją straipsnių seriją paskyriau homeopatijos kritikai. Tai būtų netiesa. Man homeopatija – įspūdingiausias dalykas, kas nutiko per visą Vakarų medicinos istoriją. Toks įspūdis, kad po tamsiųjų viduramžių ir inkvizicijos laužų visa, kas geriausia buvo herbalizme, alcheminėje medicinoje ir kitose Vakarų ezoterinėse tradicijose pradėjo atgimti S. Hahnemann homeopatijos pavidalu ir toliau augo į tai, ką šiandien vadiname informacine medicina. Nežinau efektyvesnio, paprastesnio, ir tuo pat metu tiek subtilaus, gilaus ir žmogiško gydymo būdo. Ne tik gydymo būdo – tuo pat metu ir ypatingo aplinkos, pasaulio bei savęs pažinimo instrumento.

Read moreIzoliuota homeopatija. Talpumas ir klinikinė patirtis

Jau kalbėjom, kad S. Hahnemann homeopatija buvo visiškai naujas į nieką nepanašus reiškinys, vieniša sala vandenyne, „naujoji mokykla“, kaip ją vadino senieji klasikai.

Šiandien situacija radikaliai kitokia. Bendrame holistinės ir informacinės medicinos kontekste homeopatija – niekuo neišskirtinė ir nieko nestebina. Homeopatai jau seniai nėra „naujoji mokykla“. Jie  – greičiau ortodoksų bendruomenė, dirbanti konservatyviais „klasikiniais“ daugiau nei 100 metų senumo metodais, naudojanti senovinius preparatus, kurių net pavadinimai išlikę archajiški, turinti savo bibliją – „Organoną“ ir t.t. Na, o jos radikaliausi nariai patys save vadina „klasikiniais homeopatais“. Žinoma, rašau kažkiek sutirštindamas spalvas, bet šiuolaikiniams žmonėms, juolab gydytojams ir mokslininkams, neturintiems išankstinių įsitikinimų ir tiesiog žiūrintiems ši šalies, viskas turėtų atrodyti būtent taip…

Iš pradžių tai panašu į užsikonservavimą, ribotumą ir neprisitaikymą. Tačiau, mes, homeopatai, žinome, kad visi simptomai tėra gynybinė reakcija, ar ne? Čia – irgi ne kitaip. Izoliacija visų pirma susijusi su nesaugumo jausmu, baime būti užgožtam, baime prarasti identitetą. O šie dalykai homeopatijoje savo ruožtu kyla iš 1) nepasitikėjimo savimi, savo pojūčiais, 2) gyvos tradicijos neturėjimo ir 3) pernelyg didelės svarbos suteikimo raštams.

Read moreIzoliuota homeopatija šiandien

(Tęsiam straipsnių seriją, skirtą homeopatijos studijoms)

Pagrindinė bėda, su kuria susiduria norintys studijuoti homeopatiją, – tai, kad įprastai ji praktikuojama ir dėstoma izoliuotai – kaip atskira disciplina, o ne šiandieniniame holistinės ir informacinės medicinos kontekste. Priežastis paprasta – taip homeopatai tikisi išsaugoti tradiciją ir identitetą. Tačiau šiais komunikacijų laikais tai nebepasiteisina. Netgi atvirkščiai – izoliacija tampa didžiausiu homeopatijos stabdžiu: ši lieka nesuprasta, stabiliai praradinėja pozicijas, mažėja čia besispecializuojančių gydytojų, jau nekalbant apie akademinį jaunimą.

Izoliacija užkerta kelią homeopatijos augimui ir tobulėjimui. Jau kuris laikas homeopatijos vystymasis vyksta tik vienoje plokštumoje – į plotį, t.y. chaotiškai plečiant Materia Medica ir papildant repertoriumus. Negalėčiau pasakyti, kad per pastarąjį šimtmetį homeopatija būtų apčiuopiamai pasistūmėjus baziniuose klausimuose ar metodikose. Aš pasigendu gilesnių įžvalgų apie homeopatinių preparatų prigimtį, poveikį, potencijų skirtumus ir t.t. Jau nekalbu apie aiškesnį supratimą, kaip formuojasi liga, ką reikia gydyti, į ką panašus turėtų būti preparatas ir t.t.

Read moreIzoliuota homeopatija. Problemos apžvalga ir istoriniai aspektai  

Šiandien kalbant apie homeopatiją gana dažnai kyla nesusipratimų ir net priešpriešos tarp klasikinių homeopatų ir kitų jų kolegų. Vieni kovoja už metodo grynumą, kiti kaltina anuos dogmatizmu. Abi pusės jaučiasi teisios. Tik ta kova, vedantį į dar didesnį susiskaldymą, pražūtinga pačiai homeopatijai. Abiems pusėms siūlau nors kiek įsigilinti į esmę, pažvelgti kiek neįprastu kampu ir suprasti, kad prieštaravimo čia kaip ir nėra.

Pradėkim nuo žodžio klasikinė reikšmės – „tobula, pavyzdinė, sukurta suklestėjimo laikotarpiu, sukurta klasiko; geriausiai, fundamentaliai ištirta kurios nors mokslo šakos pradininkų“.

Toks apibrėžimas iš esmės pritaikomas ir homeopatijai. „Tobula, pavyzdinė, sukurta suklestėjimo laikotarpiu, sukurta S. Hahnemann; geriausiai, fundamentaliai ištirta S. Hahnemann ir senųjų klasikų“. Štai ir turim klasikinę homeopatiją. Tai tobulai tinka ūmių ligų gydymui. O su lėtinėm ligom – viskas kur kas komplikuočiau… Pažiūrėkim, kaip keitėsi homeopatija gydant ūmias ir lėtines ligas – ir viskas bus aišku.

Read moreKlasikinės homeopatijos metamorfozės

Kaip pastebėjot, homeopatijoje mes kalbam ne tiek apie diagnostiką, kiek apie vaistų parinkimo būdus. Tiesiog mes neapsiribojame diagnoze, žvelgiame į sergantį žmogų plačiau, matome įvairius ligos aspektus ir stengiamės paskirti vaistus, kurie geriausiai atitinka konkretaus paciento aktualijas.  Tokias galimybes suteikia

• Žmogaus kaip vientisos būtybės pažinimas ir priežastinių sąsajų išmanymas, t.y. supratimas, kaip atsiranda liga ir kokia jos paskirtis;
• Nerealiai platus vaistų arsenalas – tūkstančiai preparatų, apimantys praktiškai visus žmogiškuosius aspektus;
• Didžiulė įvairovė metodikų, leidžiančių įvairiais kampais pažvelgti į kiekvieno paciento situaciją ir parinkti individualų gydymą.

Toliau pasistengsim apžvelgti pagrindines vaistų parinkimo metodikas, taikomas klasikinėje homeopatijoje. Ši tikrai neapsiriboja konstituciniu preparatu, kaip kai kas nori pateikti. Kai kurie homeopatai tokių metodikų priskaičiuoja iki 30. Mes gi būsim šiek tiek kuklesni…

Pradėkim nuo to, kad KLINIKINĖ DIAGNOZĖ nėra kriterijus parinkti homeopatiniam preparatui. Taip, ji svarbi įvertinti būklei, prognozei, tačiau su homeopatinio gydymo parinkimu mažai ką turi bendra. Ir tam yra kelios paprastos priežastys: 1) skirtingi žmonės pakankamai skirtingai serga ta pačia „liga“; 2) net jei būdingi ligos simptomai ir panašūs, tai kiekvienam atskiram pacientui skirsis pojūčių niuansai, pažeidimo pusė, modalumai (nuo ko pablogėja ir pagerėja), lydintys simptomai, jau nekalbant apie psichoemocinę būseną ir kt.; 3) diagnozė paprastai apibūdina pasekmes ir neturi nieko bendra su tikrosiomis ligos priežastimis konkrečiam individui. Paprastai tariant, homeopatui diagnozė praktiškai nieko nepasako apie konkretų pacientą ir todėl yra bevertė preparatų parinkimui.

Kas gi tuomet svarbu, kokiais kriterijais vadovaujantis parenkamas preparatas homeopatijoje?

Read moreKlasikiniai homeopatinių preparatų parinkimo būdai

Tam, kad judėtume toliau šioje straipsnių serijoje, manau, būtina susitarti, kas yra ir kas nėra homeopatija. Tik šįsyk jau pažvelgt plačiau. Taip pat tebūnie šis straipsnis bus kaip atsakymas į Sauliaus pastebėjimą, kad vis nuo jos tolstu.

Kaip žinia, tolstant nuo objekto atsiveria kur kas platesnė perspektyva ir atsiveria platesnis visumos vaizdas. Aš jau seniai nebebijau nutolti nuo homeopatijos. Čia kaip su potencijavimu – kadaise homeopatai manė, kad egzistuoja praskiedimo laipsnis, nuo kurio preparatas nustoja veikęs. Dalis jų ribą nusibrėžė ties 30C ir jos per savo gyvenimą taip ir neperžengė. Kiti visgi nepabijojo eksperimentuot, ėjo toliau, kol suprato, kad tos ribos tiesiog nėra… Su homeopatija panašiai išeina  – tolstant jos ribos tik plečiasi, nes pamatai, kad ji toli gražu neapsiriboja saujele preparatų, metodikų ir knygų. Kuo toliau nuo jos, tuo gražesnė ir paprastesnė man ši sistema. O kas įdomiausia – su tuo paprastumu auga ir efektyvumas.

Read moreKas yra ir kas nėra homeopatija?

Smagu ir truputį nejauku, kad pagaliau priėjom prie šios temos. Smagu, nes ta kelionė jau tęsias mažiausiai du straipsnius (apie pojūčių stebėjimą ir nepažįstamus pruvingus) ir jau būtų laikas sudėt akcentus ir prieiti prie praktinių dalykų. Nejauku, nes užkabinam temą, apie kurią rašytinių šaltinių praktiškai nėra, o ir šiaip apie tai viešai nešnekama. Be to, ne homeopatai mokė mane šių dalykų, todėl bandymas tai perteikt kolegų bendruomenei, sutikit, kiek rizikingas. Visgi, pabandom.

Kadangi tai pruvingas (kad ir nedidelis, improvizuotas), tai imam preparatą ne gydymo tikslu, ne kažkokiai problemai spręsti, o susipažinimui su juo, su savim (tas neišvengiama) ir tam tikrai patirčiai. Koks paprastas ir lengvas beatrodytų toks paragavimas – jis visuomet rimtas, o pasekmės – nenuspėjamos. Todėl pradėkim nuo saugumo technikos taisyklių.

Read moreMeditaciniai pruvingai (kasdieniniai ragavimai)